Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-12-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-656/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-19
Bylos Nr.
1A-656/2014
Teisminio proceso Nr.
1-57-1-01057-2013-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Linas Šiukšta
Nuteistasis
I. Z.
Advokatai
Romualdas Lelertavičius
Kategorijos
  • 1.2.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-656/2014Proceso Nr. 1-57-1-01057-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.2.3. (N) (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,teisėjų Albino Bielskio, Lino Šiukštos,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Ritai Vaitiekūnienei,nuteistojo gynėjui advokatui Romualdui Lelertavičiui,nuteistajam I. Z.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Z. (I. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo I. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme dvylikai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Z. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 11 d. vakare, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo sugyventine L. R. metu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė L. R. nemažiau 3 smūgių į veidą ir ne mažiau 3 smūgių į dešinę galvos pusę, tuo padarydamas galvos sumušimą, t. y. daugybines kraujosruvas veide ir galvos plaukuotoje dalyje, kraujagyslių jungiančių kietąjį galvos smegenų dangalą su smegenų paviršiumi sužalojimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio – sužalojimus kvalifikuojamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, po ko nuo komplikacijų: galvos smegenų pabrinkimo ir suspaudimo, ūmaus kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumo, L. R., 2013 m. birželio 12 d. laikotarpyje apie 20 val. – 21 val., vietoje mirė ir taip I. Z. tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinę – L. R..

Šalies argumentai

Nuteistasis I. Z. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nurodo, jog byla buvo tiriama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis prašo peržiūrėti baudžiamąją bylą ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, I. Z. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veiką, paskyrė teisingą bausmę. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų byloje nenustatyta.

Nors apeliantas viso proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, nurodydamas, jog nukentėjusiosios nemušė, pastaroji susižalojo krisdama dėl ją ištikusio epilepsijos priepuolio, tačiau šie teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios pagrįstos byloje surinktų, pirmosios instancijos teisme ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuotų ir įvertintų įrodymų visetu.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus, nustatė, jog nuteistasis I. Z. asmeninio konflikto su nukentėjusiąja metu, sudavęs savo sugyventinei rankomis ir kojomis nemažiau 3 smūgius į veidą ir ne mažiau 3 smūgius į dešinę galvos pusę, tyčia ją nužudė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų L. D. ir G. Z. parodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, jog liudytoja G. Z. teisiamojo posėdžio metu neigusi bet kokį I. Z. smurto naudojimą prieš sugyventinę, tuo pačiu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad įvykio metu I. Z. mušė nukentėjusiąją (1 t. 130-131 b. l., 3 t. 27-28 b. l.). Liudytoja L. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog I. Z. trenkė ranka nukentėjusiajai į galvą, taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus apie tai, kad konflikto tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo metu, pastarasis sudavė L. R. į veidą, spyrė koja į galvą (2 t. 18-20 b. l.). Iš esmės analogiškus, tik išsamesnius ir detalesnius, parodymus L. D., apklausta kaip liudytoja, davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (1 t. 166-170 b. l.) bei parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 182-197 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytoja patvirtino ir pirmosios instancijos teisme (t. 2 b. l. 18-20).

Liudytojų G. Z. ir L. D. parodymai apie nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes neprieštarauja specialisto išvadoms Nr. M 821/12(01) ir Nr. pM 28/13(01)-M 821/163(01). Išvadose nurodyta, kad nukentėjusiajai nustatyti galvos sumušimas padarytas ne mažiau kaip šešiais trauminiais poveikiais į galvą, jų pobūdis ir lokalizacija yra būdingi sužalojimams, padaromiems suduodant smūgius (1 t. 47-54, 58-61 b. l.). Taigi, specialisto išvados paneigia ir nuteistojo aiškinimą, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti krisdama dėl ją ištikusio epilepsijos priepuolio.

Objektyviais bylos duomenimis paneigiama nuteistojo gynėjo teismo posėdžio metu keliama versija, jog nukentėjusiąją galėjo sužaloti kitas asmuo. Gynėjo nuomone, nukentėjusioji turėjo prievartinius lytinius santykius, kurių metu jai galėjo būti suduoti smūgiai į galvą. Visų pirma pažymėtina, jog ankščiau aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog sužalojimai, sukėlę L. R. mirtį, buvo padaryti nuteistojo I. Z.. Liudytojų G. Z., L. D. parodymais nustatyta, jog 2013-06-11 nukentėjusiąją mušė I. Z., liudytojos nepastebėjo, kad kokie nors kiti asmenys smurtavo L. R. atžvilgiu. Tai, kad nukentėjusiosios makšties turinyje rasti sperminio skysčio pėdsakai I. Z. nepriklauso, nuteistojo kaltės nepaneigia. Neatmetama galimybė, jog nukentėjusioji turėjo lytinius santykius su kitu vyru. Be to, specialisto išvadoje Nr. pM 28/13 (01)-M 821/163 (01) konstatuota, jog poodinės kraujosruvos kojose galėjo būti padarytos nukentėjusiajai skečiant kojas lytinių santykių metu (1 t. 58-61 b. l.) ir nepatvirtina nuteistojo gynėjo teiginio, kad nukentėjusioji turėjo prievartinius lytinius santykius. Šie pirmiau aptarti bylos duomenys leidžia atmesti nuteistojo gynėjo apeliacinės instancijos teisme keliamą versiją, jog L. R. galėjo sužaloti kitas asmuo.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio nėra aišku, kuo remiantis nuteistasis prašo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodyta aplinkybė, jog byla buvo tiriama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindas nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal šį straipsnį. Iš tiesų, ikiteisminio tyrimo pradžioje I. Z. buvo įtariamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymu (2 t. 28-29 b. l.). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkus papildomus duomenis, t. y. tai, kad nukentėjusioji buvo I. Z. sugyventinė, nuteistajam įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymu (2 t. 44-45 b. l.). Nuteistasis iš naujo apklaustas kaip įtariamasis bei supažindintas su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga dalyvaujant vertėjui ir gynėjui (2 t. 140 b. l.). Vadovaujantis BPK 255 straipsnio nuostatomis, byla pirmosios instancijos teisme taip pat buvo nagrinėjama dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, jog I. Z. nužudė savo šeimos narį. Pagal BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatą, nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Iš skundžiamame nuosprendyje aptartų liudytojų ir paties nuteistojo parodymų matyti, nukentėjusioji L. R. buvo asmuo, su kuriuo nuteistasis I. Z. bendrai gyveno neįregistravęs santuokos, t. y. jie buvo sugyventiniai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime konstatuota, kad nustatant, kokius santykius apima sąvoka ,,šeimos gyvenimas“, gali būti atsižvelgiama į daugelį veiksnių, pavyzdžiui, bendrą gyvenimą, ryšių pastovumą, demonstruojamų tarpusavio įsipareigojimų pobūdį ir kt. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar kartu gyvenančių I. Z. ir L. R. santykiai gali būti priskiriami šeiminiams santykiams, ir atitinkamai, ar nukentėjusiosios nužudymą galima vertinti kaip šeimos nario nužudymą, atsižvelgė į nuteistojo ir nukentėjusiosios bendro gyvenimo trukmę, pastovumą, jų tarpusavio santykius. Byloje nustatyta, kad I. Z. ir L. R. gyveno kaip sugyventiniai virš dešimt metų, vedė bendrą ūkį, t. y. abu gyveno pas nuteistojo motiną, visada būdavo kartu, kartu dirbo žmonėms ūkio darbus, gavo atlygti, pirko maistą, gėrimus. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog I. Z. nužudė savo šeimos narį, su kuriuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos. Toks sprendimas neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai analogiškose bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-49/2010, Nr. 2K-121/2010).

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad I. Z. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Todėl apelianto prašymas perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje nepažeidė. Teismas atsižvelgė į įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas), sukeltas pasekmes (nužudymu sukeltos negrįžtamos pasekmės, atėmusios didžiausią vertybę – žmogaus gyvybę), kaltės formą (netiesioginė tyčia), vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino I. Z. asmenybę charakterizuojančius duomenis, įvertino ir nuteistojo bei nukentėjusiosios tarpusavio santykius, taip pat pačios nukentėjusiosios elgesį ir skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos manymu, teismo paskirta bausmė yra tinkama ir ne per griežta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. Z. (I. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos primininkas Valdimaras BavėjanasTeisėjai Albinas BielskisLinas Šiukšta