Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Daliai Butkienei, dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir – UAB) „Enefit“ (toliau ir – ieškovės) atstovui advokatui Karoliui Ušinskui, atsakovės J. Z. (toliau ir – atsakovės) atstovui advokatui Marijui Veličkai, išvadą byloje teikiančios valstybės institucijos Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau ir – išvadą teikiančios institucijos) įgaliotai atstovei A. P. (nuotoliniu būdu, naudojantis vaizdo konferencijų ir pokalbių platforma Zoom), neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal UAB „Enefit“ patikslintą ieškinį atsakovei J. Z. dėl skolos už elektros energiją ir jos rezervavimo paslaugos mokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimai (bylos esmė).

II. Šalių ir išvadą teikiančios institucijos paaiškinimai.

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės.

8. Ginčo sutartys ieškovės buvo sudarytos telefonu (įrašai nėra išlikę) tiesiogiai su atsakove pagal ieškovės ofertą (pasiūlymą), toks sutarčių sudarymo būdas vyravo ieškovės verslo praktikoje, ginčo laikotarpiu (2022 m. gruodžio 1 d. – 2023 m. kovo 31 d.) ieškovė vartotojams siūlė viso tris mokėjimų planus: a) LT_PPA_84 („Superžalias“ 84 mėn. (ginčo sutarčių planas), b) LT SPOT (kintama biržos kaina), bei c) LT FIX 24/36 (fiksuota 24/36 mėn.), mažiausia 1 kWh elektros kaina buvo būtent pagal pirmąjį (ginčo sutarčių) planą, būtent dėl šio kriterijaus atsakovė sutiko priimti pastarąjį planą ir sudaryti ginčo sutartis terminuotam laikotarpiui.

11. Ieškovė, atitinkamai 2023 m. balandžio 30 d. ir 2023 m. liepos 17 d., išrašė atsakovei apmokėjimui sąskaitas, atitinkamai Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) (pirminė) ir (duomenys neskelbtini) (patikslinta) dėl ginčo sutarčių bendrosiose ir individualiose sąlygose nurodyto rezervavimo paslaugos mokesčio sumokėjimo 385,80 Eur.

12. Ieškovė 2014 m. gruodžio 30 d. su Eesti Energia AS sudarė Energijos finansinių priemonių pagrindinę sutartį, kuria susitarė dėl elektros energijos ateities sandorių sudarymo tvarkos ir mokėjimų apskaičiavimo taisyklių. Pagal šią sutartį ieškovė 2022 m. lapkričio 16 d. ir 2022 m. lapkričio 30 d. sudarė ateities sandorius dėl atitinkamai 19,599993 MWh elektros energijos pirkimo, šiuos kiekius išdalinant visam ginčo sutarčių galiojimo ir vykdymo laikotarpiui, už fiksuotą 166,9814 Eur/MWh kainą ginčo sutarties 1 vykdymui bei 177,8053 Eur/MWh fiksuotą kainą ginčo sutarties 2 vykdymui. Atsakovei vienašališkai ginčo sutartis nutraukus prieš terminą, ieškovė 2023 m. kovo 21 d. pardavė minėtus ateities sandorius ir atsakovei pagal ginčo sutartis rezervuotą energijos kiekį pardavė už 141,3644 Eur/MWh kainą, patirdama 1147,12 Eur nuostolį.

13. Ieškovė 2023 m. liepos 17 d. atsakovei išrašydama sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), pareikalavo šią iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. papildomai sumokėti jai 4,50 Eur sumą, kaip skolą už 22 kWh elektros energijos, suvartotos pagal ginčo sutartį 2 (objektas (duomenys neskelbtini)) per 2023 m. sausio mėnesį. Sąskaitos detalizacijoje galimos skolos susidarymo aplinkybės neatvaizduotos (atvaizduotas tik apmokestinamas 24 kWh elektros energijos kiekis).

IV. Faktinių duomenų vertinimas, taikytina teisė ir teismo sprendimo argumentai.

14. Byloje tarp jos šalių nėra ginčo, kad šalys sudarė abi dvišales ginčo sutartis ir kad šios abi turi būti kvalifikuojamos vartojimo sutartimis. Kitų duomenų, kad ginčo sutartys nėra vartojimo, o atsakovė neatitinka CK 6.228¹ straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjo nustatytos vartotojo sampratos, byloje taip pat nėra, ieškovė tokių aplinkybių neįrodinėjo bei kartu neginčijo, kad atsakovė yra vartotoja pirmiau paminėto įstatymo pagrindu, be to, ginčo sutartyse atsakovė taip pat nurodyta (įvardinta) kaip „vartotojas“ arba kaip „buitinis vartotojas“.

15. Nagrinėjamos byloje faktinės situacijos aplinkybių kontekste yra svarbu, kad įstatymų leidėjas nustatė aukštesnį vartotojo teisių apsaugos ir teisminio gynimo standartą nei įprastai taikomas civiliniuose teisiniuose santykiuose bei tam tikras specifines procesines taisykles civilinėse bylose, kuriose viena iš šalių yra vartotojas, kaip antai, CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalimi nustatyta bylą nagrinėjančiam teismui procesinė pareiga vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį (ne)sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o aptariamo straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga (paneigti įstatymo prezumpciją), tenka verslininkui. Pagal suformuotą šalies kasacinio teismo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių (ne)sąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

16. Elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Valstybė užtikrina vartotojų teisę į elektros energijos prieinamumą ir pakankamumą ir įstatymų nustatyta tvarka gina vartotojų teises ir teisėtus interesus santykiuose su elektros energijos gamintojais, tinklų operatoriais ir tiekėjais bei užtikrina, kad vartotojai nebūtų diskriminuojami sąnaudų, pastangų ir laiko požiūriu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vartotojų sudaromų sutarčių sąlygos turi būti skaidrios, sąžiningos ir nediskriminuojančios. Šalių teisės, pareigos ir atsakomybė sutartyse privalo būti išdėstytos aiškiai ir suprantamai, nenustatant perteklinių administracinių ir (ar) procedūrinių reikalavimų, kurių pagrindu būtų ribojama vartotojų galimybė pasinaudoti šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytomis teisėmis. Nesąžiningi ar klaidinantys elektros energetikos sektoriaus paslaugų teikimo ar prekybos elektros energija metodai draudžiami. Analizuojamo įstatymo 49 straipsnio 2 dalies 2 punktas garantuoja vartotojui teisę pakeisti elektros energijos tiekėją, atsižvelgiant į šiame įstatyme ir (ar) sutartyje su tiekėju nustatytus įspėjimo terminus ir kitas sąlygas.

17. Nagrinėjamoje faktinėje situacijoje tampa itin aktualus imperatyvaus pobūdžio teisinis reguliavimas, įstatymų leidėjo nustatytas Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalimi (iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusi redakcija), be kita ko numatančia (-iusia), jog elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo-pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, draudžiama numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo-pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą, be to, buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją kitu.

18. Teismas visiškai sutinka tiek su atsakovės atstovo argumentais, tiek su išvadą pateikusios valstybės institucijos vertinimu, jog Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies nuostata, numatanti, jog valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį, į nacionalinę Lietuvos Respublikos teisę nebuvo perkelta. Iš to, teismo vertinimu, darytina išvada, jog nacionalinis įstatymų leidėjas, nustatydamas Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalies imperatyvus, išreiškė valią nustatyti didesnę (griežtesnę) apsaugą buitiniams elektros energijos vartotojams jų vienašalio elektros tiekimo sutarčių, neišskiriant terminuotų sutarčių, nutraukimo prieš terminą ir kito tiekėjo pasirinkimo atvejais. Kita vertus, minimos Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti namų ūkio vartotojų ir mažųjų įmonių teisę nemokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių, iš esmės atitinkanti Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalies nuostatas (perkelta į nacionalinę teisę), turi būti įgyvendinama be jokių apribojimų (suvaržymų). Nagrinėjamu aspektu yra taip pat itin aktuali ir reikšminga Europos Komisijos Energetikos generalinio direktorato pozicija, jog : 1) reikalavimas vartotojui grąžinti suteiktą naudą (atlygį) ar nuolaidą turėtų būti laikomas su tiekėjo keitimu susijusiu mokesčiu, nes tai yra „mokestis ar sankcija už tiekėjo keitimą, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai taikomas vartotojams“; 2) jeigu terminuotos fiksuotos kainos sutarties sąlygose numatyti mokesčiai už sutarties nutraukimą prieš terminą, toks mokestis laikytinas su sutarties pakeitimu susijusiu mokesčiu pagal Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 17 dalyje pateiktą apibrėžtį, kuri aiškiai apima sutarties nutraukimo mokesčius; 3) rezervavimo paslaugos mokestis, kuris turi būti mokamas nutraukus terminuotą sutartį, taip pat laikytinas su sutarties pakeitimu susijusiu mokesčiu, nes tai yra mokestis arba sankcija už tiekėjo pakeitimą, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomas vartotojams.

19. Teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su bylos ieškovės pozicija, kad rezervavimo paslaugos mokestis, kuris turi būti mokamas nebetaikant anksčiau pritaikytų nuolaidų už likusį laiką iki sutarties termino pabaigos, neturėtų būti laikomas sutarties nutraukimo mokesčiu, kadangi iš ginčo sutarčių bendrųjų sąlygų 1.16 ir 8.17 punktų turinio yra akivaizdu, kad šis mokestis taikomas būtent vartotojui, jam anksčiau numatyto termino pabaigos nutraukus sutartinius teisinius santykius ir savo esme yra sutarties nutraukimo mokestis, kurio nereikėtų jam mokėti, jeigu sutartis nebūtų nutraukiama. Be to, toks aiškinimas atitinka ir jau aptartą Europos Komisijos Energetikos generalinio direktorato poziciją. Tai, kad ieškovė dėl ginčo sutarčių nutraukimo išties tikėtina patyrė tam tikrą nuostolį, kuris beje, buvo sąlygotas ne tik atsakovės veiksmų, bet ir objektyvių pokyčių elektros rinkoje (jos atpigimo), o taip pat pačios ieškovės valios dėl ateities sandorių pardavimo ir šio veiksmo atlikimo laiko (datos), neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi galimų elektros energijos kainų svyravimų rinkoje, taigi tiek jos brangimo, tiek ir pigimo, rizikų įvertinimas šiuo atveju yra tiekėjo, kaip verslo subjekto, kuriam taikomi aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai, verslo rizika, kurią šis savo noru prisiima. Nagrinėjamos situacijos kontekste teismas taip pat pritaria išvadą dėl ginčo byloje pateikusios valstybės institucijos pozicijai, kad Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalies normos yra imperatyvios ir jos konkuruoja su bendrosiomis civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis prievolių neįvykdymo ir sutarčių nutraukimo teisines pasekmes bei numatančiomis sutartį nutraukusiai šaliai prievolę atlyginti dėl šio nutraukimo kitai šaliai atsiradusius tiesioginius nuostolius, kaip specialiosios normos su bendromis ir turi taikymo prioritetą prieš pastarąsias (šios būtų taikomos, jeigu nebūtų specialiųjų).

20. Padarytų aukščiau išvadų pagrindu teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas iš atsakovės priteisti 385,80 Eur rezervavimo paslaugos mokestį yra netiesioginis su tiekėjo keitimu susijęs mokestis, kurio nustatymas (nagrinėjamu atveju rezervavimo paslaugos mokesčio nuolaidos netaikymas nutraukus sutartį) abejose ginčo sutartyse prieštaravo ir šiuo metu prieštarauja Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalies nuostatoms, kurios yra imperatyvaus pobūdžio. Iš to seka, kad ginčo sutarčių bendrųjų sąlygų 8.17 punkto nuostatos, nustatančios ieškovei teisę vartotojui (atsakovei) anksčiau sutarties termino pabaigos nutraukus sutartį (pakeitus elektros energijos tiekėją) nebetaikyti rezervavimo paslaugos mokesčio nuolaidos, o vartotojui (atsakovei) prievolę tokį mokestį sumokėti tiekėjui (ieškovei) už visą likusį iki jo nutrauktos sutarties termino pabaigos laiką, teismo iniciatyva turi būti ab initio (nuo sutarčių sudarymo momento) pripažįstamos negaliojančiomis kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.226 straipsnio 1 dalis, 6.227 straipsnio 2 dalis). Dėl pastarojo sprendinio ieškovės ieškinio materialusis reikalavimas dėl rezervavimo paslaugos mokesčio priteisimo negali būti patenkinamas ir tai sudaro pagrindą ieškinį šioje dalyje visiškai atmesti, nagrinėjamoje byloje faktinėje situacijoje jokia civilinės atsakomybės forma atsakovei, kuri įgyvendino įstatymo imperatyvu jai garantuotą subjektinę teisę į nemokamą sutarties nutraukimą, negali būti taikoma.

21. Teismas taip pat neturi bylos duomenimis pagrindžiamo pagrindo nesutikti ir su atsakovės atstovo bei išvadą byloje teikiančios institucijos argumentu, jog jokie bylos duomenys nepatvirtina ieškovės pareiškimo apie tariamos 4,50 Eur skolos pagal ginčo sutartį 2 faktą (skolos egzistavimą), tokios galimos skolos susidarymo laiką, priežastis ir visas kitas reikšmingas aplinkybes. Netgi priešingai, pačios ieškovės su sąskaitomis atsakovei jų (sąskaitų) detalizacijose nurodyti duomenys patvirtina, kad pagal ginčo sutartį 2 elektros apskaitos prietaiso (skaitiklio) rodmenys atsakovės buvo deklaruoti visa apimti, o atsakovės pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina, jog visas be išimties jos deklaruotas elektros energijos kiekis jos buvo tinkamai (visiškai) apmokėtas pagal sutarties sąlygas (terminu) : Objekte (duomenys neskelbtini), atsakovė deklaravo suvartojusi elektros energijos ir apmokėjo 2023 m. sausio 16 d. pagal skaitiklio rodmenis nuo 16853 iki 16946 (93 kWh) 2022 m. gruodžio mėn., nuo 16946 iki 17014 – 2023 m. sausio mėnesį (apmokėta 2023 m. vasario 13 d.), nuo 17014 iki 17015 – 2023 m. vasario mėnesį (apmokėta 2023 m. kovo 13 d.), nuo 17015 iki 17016 – 2023 m. kovo mėnesį (apmokėta 2023 m. balandžio 12 d.), beje, apmokėjimas iki rodmens „17016“ patvirtintas ir 2023 m. balandžio 30 d. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) detalizacijoje. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 178 straipsnis nustato procesinę pareigą kiekvienai ginčo šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi savo reikalavimuose ar atsikirtimuose. Kadangi ieškovė nepateikė absoliučiai jokių kitų įrodymų sprendžiamam reikalavimui pagrįsti, įskaitant galimą ESO skaitiklio patikrinimo (rodmenų nurašymo) aktą (duomenis), teismas sprendžia, jog vien tik kitais bylos duomenimis nepagrįstas ieškovės pareiškimas apie atsakovės skolos egzistavimą nėra pakankami duomenys tam, kad galima būtų pripažinti tokią aplinkybę byloje nustatyta (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis). Dėl padarytų išvadų ir pastaroji ieškinio dalis atmestina. Teismui atmetant abu pagrindinius materialiuosius ieškinio reikalavimus, nėra pagrindo jokia dalimi patenkinti išvestinio reikalavimo dėl procesinių palūkanų iš atsakovės priteisimo.

V. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

22. CPK 93 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjo nustatyta, kad bylos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje visiškai atmetus ieškinį, teismas ieškovei bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės nepriteisia. Duomenų apie atsakovės J. Z. patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui byloje nepateikta, jos atstovas reikalavimo jas atlyginti teismo posėdyje atsisakė (CPK 13 straipsnis, 140 straipsnio 1 d.).

23. Atlygintinų valstybei bylinėjimosi išlaidų šioje byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Pripažinti ex officio (savo iniciatyva) nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“, juridinio asmens kodas 300649187, ir atsakovės J. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2022 m. lapkričio 9 d. sudarytų Elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo buitiniams vartotojams sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl elektros energijos tiekimo objektui, esančiam (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl elektros energijos tiekimo objektui, esančiam (duomenys neskelbtini)) nuostatas, suteikiančias tiekėjui - ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Enefit“, teisę vartotojui - atsakovei J. Z., anksčiau sutarties termino pabaigos nutraukus sutartį (pakeitus elektros energijos tiekėją), nebetaikyti rezervavimo paslaugos mokesčio nuolaidos, bei įpareigojančias vartotoją – atsakovę J. Z., sumokėti rezervavimo paslaugos mokestį ieškovei už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos iki sutarties termino pabaigos.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.