Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjai O. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų Ž. K., O. J., A. K., R. K., J. Č. (J. Č.), M. K. (M. K.), P. B. (P. B.), G. K. ir A. F. (A. F.) skundus atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.

Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo sumažinti pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnams; valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009-01-01 buvo sumažintas iki 475 Lt, nuo 2009-01-01 iki 2009-07-31 – iki 475 Lt, o nuo 2009-08-01 iki 2009-12-31 – iki 450 Lt; bazinis dydis 2010–2013 m. išliko toks pat, t. y. 450 Lt.

Taigi, dėl pasikeitusių Statuto nuostatų pareiškėjams buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžius. Pažymėtina, kad pasikeitusios VTĮ nuostatos neturėjo įtakos pareiškėjų pareiginės algos (atlyginimo) dydžiui, kadangi atitinkamai pareiškėjų pareiginės algos koeficientai buvo A–B, o pareigybės kategorija – 2–4.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjai nurodo, kad kreipėsi į teismą nepažeisdami DK 27 str. 2 d. įtvirtintų terminų, nustatytų tokiems reikalavimams reikšti ir yra išsaugoję galimybę ginti šiuo nesumokėjimu savo pažeistas teises teismine tvarka.

CK 1.131 str. 2 d. nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teismo vertinimu, pareiškėjų Ž. K., O. J., R. K., J. Č., M. K., P. B., G. K. ir A. F. nurodomi argumentai nėra pakankami praleistą terminą atnaujinti. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Lukiškių TI-K prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio: Ž. K. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2010-11-18, O. J. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2010-11-25, R. K. ir J. Č. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2010-12-22, M. K. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2010-12-30, P. B. ir A. F. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2011-01-08, Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų Ž. K., O. J., R. K., J. Č., M. K., P. B., G. K. ir A. F. reikalavimai šiose dalyse (Ž. K. atveju – nuo 2009-08-01 iki 2010-11-18, O. J. atveju – nuo 2009-08-01 iki 2010-11-25, R. K. ir J. Č. atveju – nuo 2009-08-01 iki 2010-12-22, M. K. atveju – nuo 2009-08-01 iki 2010-12-30, P. B. ir A. F. atveju – nuo 2009-08-01 iki 2011-01-08) atmetami. Pareiškėjai A. K. ir G. K. kreipėsi į teismą nepraleidę DK 27 str. 2 d. nustatyto bendro trejų metų ieškinio senaties termino, todėl teismas pareiškėjų A. K. ir G. K. reikalavimams senaties termino netaiko.

Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Statuto (2000-04-18 redakcija) 42 str. 6 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3923) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Statuto (2008-11-06 redakcija) 41 str. 4 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2010-01-01, Žin., 2009, Nr. 91-3924) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3924; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4301; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7040; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7995) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) VTĮ 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 7) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl 2009-07-17 priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio konstitucingumo, Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime konstatavo, kad Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu nuo 2009-08-01 valstybės politikų, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų pareiginės algos, Konstitucinio Teismo teisėjų atlyginimai ir karių tarnybiniai atlyginimai, vertinant procentais, sumažinti vienodu mastu (proporcingai) ir tam pačiam laikotarpiui. Šiame nutarime taip pat pažymėjo, kad Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu padarytas nukrypimas nuo inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio imperatyvo, kad leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas savo paties priimtų įstatymų, konstituciškai pateisinamas siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą, – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3915) 1 straipsnis tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2009-12-31 taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 Lt bazinis dydis, neprieštaravo Konstitucijai. Šis bazinis dydis buvo mažinamas nuosekliai, t. y. nuo 490 Lt iki 475 Lt, o vėlesne įstatymo redakcija – iki 450 Lt, todėl valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymas ir vėlesnė jo redakcija atitiko objektyvų siekį – garantuoti viešųjų finansų stabilumą. Esant Konstitucinio Teismo išaiškinimui, pareiškėjos argumentai, kad jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, kuris susidarė sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį, atmetami kaip nepagrįsti.

Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Pareiškėja Ž. K. ir O. J. skundo reikalavimus kėlė Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atžvilgiu.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).

Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjų reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Lukiškių TI-K, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.

Pareiškėjai A. K., M. K., G. K., A. F., P. B., R. K. ir J. Č. skunde prašo priteisti iš Lukiškių TI-K neteisėtai neapskaičiuotą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto priedo už rangą dydžio. Pareiškėjų teigimu, 2009-12-08 Statuto 1 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-535 buvo keičiamos normos, reglamentuojančios priedų už tarnybinį rangą dydį, t. y. šiuo įstatymu buvo sumažinti iki tol buvę pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai.

Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teismo vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl statutinio valstybės tarnautojo teisės gauti darbo užmokestį pažeidimo), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2015-07-16 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1688-822/2015 ir 2016-03-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-216-822/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitų administracinių teismų išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr. pvz. Kauno apygardos administracinio teismo 2016-02-01 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1496-505/2016, 2016-01-05 sprendimus administracinėse bylose Nr. I-1499-505/2016, Nr. I-1439-505/2016 ir Nr. I-1437-505/2016). Nagrinėjamos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ir jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Taigi, pažymėtina, kad LVAT teisėjų kolegija 2015-07-16 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1688-822/2015 ir 2016-03-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-216-822/2016 pažymėjo, kad 2008-11-06 buvo priimta Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo Nr. X-1791 nuostata, numatanti didesnius nei ginčo metu (t. y. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-12-31) galioję priedo už rangą koeficientus. Pabrėžė, kad ši nuostata pagal faktinį teisinį reguliavimą statutiniams valstybės tarnautojams nebuvo taikoma iki 2014-01-01. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjų apeliaciniame skunde dėstomus argumentus dėl ginčo teisės nuostatų, numatančių palankesnius koeficientus, įsigaliojimo 2010-01-01, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2008-12-23 priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-123 (Žin., 2008, Nr. 149-6043), kurio 1 str. iš esmės nustatė, jog pakeitimai, susiję su didesniu priedo už rangą koeficientu, įsigalioja 2010-01-01. Tačiau 2009-12-08 buvo priimtas Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-535 (Žin., 2009, Nr. 151-6782), pagal kurio 5 str. 2 d. didesni koeficientai įsigalioja 2011-01-01. Tuo metu remiantis šio įstatymo 1 str. ir 5 str. 2 d., 2010-01-01 galioja iki tol taikytas, t. y. nepadidintas ginčo priedų apskaičiavimo koeficientas. Vėliau priimtais teisės aktais minėtos normos įsigaliojimas buvo atidėtas dar kelis kartus. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija, minėtose LVAT nutartyse, atlikusi aktualią teisės aktų analizę, pažymėjo, kad teisės aktų nuostatos nenumatė priedų už rangą koeficientų mažinimo ir toks mažinimas nebuvo taikytas.

Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimą įsigaliojo tik nuo 2014-01-01 ir prieš jiems įsigaliojant nebuvo taikomi, į LVAT suformuotą praktiką administracinėse bylose Nr. A-1688-822/2015 ir Nr. A-216-822/2016, bei į tai, kad teisės aktų nuostatos nenumatė priedų už rangą koeficientų mažinimo ir toks mažinimas nebuvo taikytas, atmestini pareiškėjų A. K., M. K., G. K., A. F., P. B., R. K. ir J. Č. argumentai, kad jiems susidarė darbo užmokesčio nepriemoka laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki skundų teismui padavimo dienos (A. K. atveju – iki 2013-12-11, M. K. ir G. K. atveju – iki 2013-12-31, A. F. ir P. B. atveju – iki 2014-01-09, R. K. ir J. Č. atveju – iki 2013-12-23) dėl sumažintų priedų už rangą dydžio. Apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjų darbo užmokestį, pareiškėjai neįgijo realiai egzistuojančios teisės už ginčo laikotarpį gauti didesnį darbo užmokestį dėl tarnybinių rangų koeficientų padidinimo vėliau įsigaliojusios normos pagrindu (ginčo bei ankstesniu laikotarpiu faktinis jų darbo užmokestis nesumažėjo), todėl pareiškėjų A. K., M. K., G. K., A. F., P. B., R. K. ir J. Č. reikalavimai priteisti iš Lukiškių TI-K neteisėtai neapskaičiuotą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto priedo už rangą dydžio atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjai skundo argumentais taip pat pabrėžė, kad esamoje situacijoje priedų už tarnybinį rangą koeficiento sumažinimas pagal analogiją taip pat turi būti laikomas neteisėtu, kokiu 2013-07-01 Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas valstybės tarnautojų ir kitų pareigūnų pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimas.

Nagrinėjamu atveju negalima taikyti analogijos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo atveju valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedų už kvalifikacines kategorijas (klases) dydžiai buvo realiai sumažinti, t. y. buvo sumažinti jau kurį laiką galioję didesni dydžiai, pagal kuriuos valstybės tarnautojams buvo mokami tarnybiniai atlyginimai. Kaip minėta, pareiškėjai A. K., M. K., G. K., A. F., P. B., R. K. ir J. Č. realaus priedų už rangus mažinimo ginčo laikotarpiu nepatyrė. Šios teisinės situacijos nėra tapačios, todėl šias situacijas sulyginant teigti, kad pareiškėjams buvo mažinami dar ir priedai už rangus nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjai A. K., M. K., G. K., A. F., P. B., R. K. ir J. Č., teismui nusprendus netaikyti analogijos su antikonstituciniu pripažintu pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę kategoriją sumažinimu, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą pakartotinio išaiškinimo, ar priedų už rangus sumažinimas laikytinas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui.

Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. nustato, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Kartu pažymėtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009; LVAT 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009).

Nagrinėjamu atveju teismui jokių pagrįstų abejonių dėl priedų už rangus sumažinimo konstitucingumo nekilo, todėl pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų Ž. K., O. J., A. K., R. K., J. Č. (J. Č.), M. K. (M. K.), P. B. (P. B.), G. K. ir A. F. (A. F.) skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.