- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-06-15
- Bylos Nr.
- 2-1407-794/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-16254-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- J. T.
- Atsakovas
- S. M.
- Advokatai
- Svietlana Baracevičienė, Vita Litinskienė
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Vaclovas Paulikas, sekretoriaujant Giedrei Narmontaitei, Vitai Diekontienei, dalyvaujant vertėjai Virginijai Narmontaitei, ieškovui J. T. (J. T.), ieškovo atstovei advokatei Vitai Litinskienei, atsakovei S. M., atsakovės atstovei advokatei Svietlanai Baracevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo J. T. ieškinį atsakovei S. M. dėl buto pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir nuosavybės teisės ieškovui pripažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2011-12-21 teisme priimtas ieškovo J. T. ieškinys atsakovei S. M. dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir nuosavybės teisės ieškovui pripažinimo. Ieškovas prašo pripažinti 2008-12-09 pirkimo – pardavimo sutartį tarp K. M. ir S. M. dėl 34/100 buto, esančio Debreceno g. 82-60, Klaipėdoje, apsimestiniu sandoriu, nustatant, kad pirkėju pagal šį sandorį buvo ne S. M., o ieškovas J. T.. Nurodė, kad 2005-11-30 atsakovė S. M. ir jos sutuoktinis K. M. išsiskyrė ir pasidalino butą – atsakovei atiteko 66/100 buto, o K. M. – 34/100 buto. K. M. norėjo parduoti jam priklausančią buto dalį, todėl atsakovė paprašė ieškovo nupirkti K. M. priklausančią buto dalį, nes atsakovė pati pinigų neturėjo ir nenorėjo, kad kambarys atitektų svetimam žmogui. Teigia, kad 2008-07-14 su Nordea banku pasirašė kredito sutartį, o 2008-12-09 buvo sudaryta 34/100 ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis. Buto dalis buvo nupirkta už 50.000,00 Lt ieškovui sumokant iš paimto kredito atsakovės vardu, nes atsakovė turėjo pirmumo teisę pirkti buto dalį, be to, ieškovas plaukdavo į jūrą, dažnai nebūdavo namie, manė, kad bus paprasčiau ir greičiau sandorį įforminti atsakovės vardu, o dokumentus performinti ieškovo vardu žadėjo vėliau. Ieškovas teigia, kad nusipirkęs buto dalį jame gyveno, mokėjo kreditą, jo nuosavybės teisių į butą atsakovė neginčijo, rėmė atsakovę materialiai, mokėjo už visą butą, pirko maistą, santykiai su atsakove buvo geri. Vėliau santykiai tarp ieškovo ir atsakovės pablogėjo, nes atsakovei nepatiko ieškovo draugė. Ieškovas teigia, kad sudarytas buto pirkimo – pardavimo sandoris atsakovės vardu yra apsimestinis sandoris, nes tikrasis buto dalies pirkėjas buvo jis, nes jis mokėjo už šio turto pirkimą.
Atsiliepimas
Atsakovė S. M. atsiliepimu prašo ieškovo ieškinį atmesti, nes ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. Nurodė, kad ieškovas niekada nepirko ginčijamo objekto, esančio adresu Debreceno g. 82-60, Klaipėda, dalies, nes sandoryje dalyvavo tik atsakovė, o ne ieškovas. Teigia, kad ieškovui reikėjo pinigų, todėl jis kreipėsi į atsakovę, kad jis prisidengdamas buto pirkimu – pardavimu gautų iš banko paskolą. Ieškovas 2008-07-14 sudarė kredito sutartį, pagal kurią paėmė 100.000,00 Lt paskolą, kurios dalį panaudojo savo reikmėms, o likusią dalį paprašė paminėti sandoryje dėl buto, adresu Debreceno g. 82-60, Klaipėda, pirkimo – pardavimo. Teigia, kad tokio sandoriu pagrindu, 2009-02-02 ieškovas pervedė pardavėjui K. M. 50.000,00 Lt, kuriuos nuėmusi atsakovė perdavė šią pinigų sumą ieškovui, tačiau iš jo jokio pakvitavimo neėmė.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovė palaikė ieškinyje išdėstytus motyvus bei argumentus, prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad nori susigrąžinti pinigus, savininku buto nenori būti, nori susigrąžinti 50.000,00 Lt arba buto dalies. Imant pinigus iš banko ieškovas su atsakove susitarė, kad kai bus reikalinga buto dalis, ieškovas kreipsis į atsakovę ir ji perrašys buto dalį ieškovo vardu arba grąžins pinigus. Paaiškino, kad sudarant sutartį dėl buto dalies pirkimo - pardavimo nebuvo kliūčių padaryti sandorį ieškovo vardu. Nurodė, kad paskolą ėmė su tikslu išpirkti buto dalį, ėmė didesnę paskolą, nes norėjo pirkti automobilį. Paaiškino, kad atsakovė pinigų negrąžino.
Teismo posėdžio metu atsakovė S. M. nurodė, kad Janas kreipėsi į banką, nes norėjo pirkti dviejų kambarių butą. Paaiškino, kad nors notarė ir paminėjo pirkimo – pardavimo sutartyje, kad perkama už J. T. pinigus, bet pinigus už buto dalį mokėjo ji pati. Atsakovė, nurodė, kad Janui atidavė pinigus, kuriuos jis pervedė už buto dalį. Janui atidavė 50.000,00 Lt grynais 2009 m. kovo mėn. Paaiškino, kad sūnui J. T. reikėjo pinigų, todėl ir buvo sugalvotas toks scenarijus įkeisti buto dalį, nes priešingu atveju bankas nebūtų jam suteikęs kredito..
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais nustatyta, kad 2008-07-14 tarp Nordea Bank Finland Plc ir J. T. buvo pasirašyta kredito „Laisvai“ sutartis Nr. LL/08/07/37S, kuria J. T. buvo suteiktas 28.962,00 eurų kreditas įkeičiant butą su rūsiu, adresu Debreceno g. 82-60, Klaipėda, unikalus numeris 2197-2002-1018:0058 (b.l. 17-19). 2008-11-25 atsakovė S. M. pateikė raštą notarei V. J., kuriame nurodė, kad sutinka ir pageidauja pasinaudoti pirmenybės teise pirkti K. M. priklausančias 34/100 dalis buto, esančio Debreceno g. 82-60, Klaipėda, už rikos kainą, t.y., 50.000,00 Lt ir pridėjo preliminarią pažymą dėl turto vertės (b.l. 49-52). 2008-12-09 tarp K. M. ir S. M. buvo sudaryta notariškai patvirtinta buto su rūsiu 34/100 dalių pirkimo – pardavimo sutartis, iš kurios matyti, kad pirkėjas S. M. perka butą už J. T. gaunamą kreditą iš banko Nordea Bank Finland Plc (13-16). 2009-02-02 buvo atliktas mokėjimo pavedimas, kuriuo J. T. pervedė K. M. 50.000,00 Lt (b.l. 21).
Dėl ginčijamo sandorio pripažinimo apsimestiniu dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi
Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia ir tai, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią.
Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys (CK 1.87 str.). Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje E. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje A. R. v. J. R., G. A., G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; kt.).
Pagal CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir 178 straipsnyje reglamentuojamą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Dėl to būdamas nepriklausomas ir nešališkas teismas turi išklausyti abi šalis, kurios privalo įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, sudarančias ieškinio reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrindą. Įrodinėjamų aplinkybių apimtis turi atitikti ieškinio reikalavimų pobūdį. Teismas pažymi, kad dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „ Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; kt.).
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis).Vertinant įrodymus, turi būti įvertinta kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė ir iš įrodymų viseto duomenų padaryta išvada. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikras faktas egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/ 2006;2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009 ir kt.). Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylai aplinkybes. Vertindamas įrodymus, teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008).
Ieškovas teigia, kad buto dalies pirkimo – pardavimo sandoris atsakovės vardu yra apsimestinis, nes tikrasis buto dalies pirkėjas buvo jis. Apsimestinio sandorio buvimą ieškovas grindžia tuo, kad jis mokėjo už šio turto pirkimą, šiuo sandoriu siekė nuosavybės teisės įgijimo ne atsakovė, o jis. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio siekė šalys, jį abi šalys pripažįsta buvus pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais, bet dėl sutarties šalies, pirkėju sutartyje nurodyto asmens, atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui, todėl, vertinant tikrąją ginčo teisinio santykio subjektinę sudėtį, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas (atsiskaitė su pardavėju; priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi (ginčijamu atveju – pirkėju) konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis, derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį.
Byloje nustatyta, kad būtent atsakovė S. M., o ne kitas asmuo derėjosi dėl buto dalies pirkimo – pardavimo, buto dalį nupirko ir perėmė. Šias aplinkybes patvirtina atsakovės S. M. paaiškinimai, liudytojų paaiškinimai, byloje esantys rašytiniai įrodymai - 2008-11-25 S. M. atsakymas siųstas notarei, preliminari pažyma dėl turto vertės, kurioje matyti, kad turto vertinimo užsakovas buvo S. M. (b.l. 97-98, 99-101, 49-52). Tai, kad buto dalies pirkimo – pardavimo sutartyje buvo paminėta, kad pirkėjas S. M. perka butą už J. T. pinigus ir, kad J. T. pervedė K. M. 50.000,00 Lt nesudaro pagrindo spręsti, kad tikrąją ginčo sandorio šalimi (pirkėju) yra J. T., o sutartyje pirkėja nurodyta S. M. yra statytinė ir sandorio šalys siekė pridengti tikrąją sandorio šalį. Ieškovo J. T. tikslas buvo ne įgyti nuosavybės teisę į buto dalį, o paskolinti pinigų atsakovei S. M. tam, kad būtų galima išpirkti ginčo sandorio objektą. Tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas, kad kai ieškovui bus reikalinga, jis kreipsis į atsakovę ir ji grąžins pinigus. Tai patvirtina paties ieškovo J. T. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai (b.l. 94-97). Atsakovė S. M. paaiškino, kad J. T. 50.000,00 Lt pervestus K. M., ji grąžino ieškovui J. T. grynais, nes atsakovė S. M. turėjo pinigų. Darytina išvada, kad atsakovė S. M. turėjo finansinę galimybę grąžinti ieškovui J. T. 50.000,00 Lt. Atsakovė S. M. paaiškino, kad gavo didelę sumą už nuskendusį vyrą bei, kad 2006 m. pradžioje seife turėjo 100.000,00 Lt. Tai patvirtina liudytojų P. M. (P. M.), Gitanos Žagriakalienės paaiškinimai (b.l. 99), byloje esantys rašytiniai įrodymai – AB Banko Hansabankas išrašai (b.l. 79-81), individualaus seifo nuomos sutartis (b.l. 82). Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti sandorio ydingumo dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi.
Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir nurodytus įrodymus, ieškovas J. T. savo atsikirtimų pagrindu neįrodė, kad tarp jo ir buto dalies pardavėjo K. M., sudarius buto dalies pirkimo-pardavimo sutartį susiklostė sutartiniai santykiai (CPK 12 str., 178 str.). Įrodinėjimo pareiga reiškia ne tik nurodymo ar teigimo pareigą, bet reiškia ir šalies pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Ieškovas J. T. teigdamas, kad jis nusipirkęs buto dalį jame gyveno, mokėjo už visą butą, rėmė atsakovę S. M. materialiai, jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos faktus jis nepateikė. Priešingai, posėdžio metu ieškovas J. T. atsakydamas į atsakovės S. M. klausimą kuriame kambaryje jis gyveno kai gyveno pas atsakovę, ieškovas atsakė, kad gyveno kitame kambaryje (neginčijamame kambaryje). Ieškovas J. T. ieškinyje nurodė, kad buto dalies pirkimo – pardavimo sandoris buvo forminamas mamos vardu, nes jis ėjo į jūrą, dažnai nebūdavo namie, tačiau ieškovas jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos faktus nepateikė. Priešingai, posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad jokių kliūčių įforminti buto dalies pirkimo – pardavimo sandorį ieškovo vardu nebuvo (b.l. 95).
Sutarties laisvės principas leidžia asmenims sudaryti bet kokius sandorius, kurie neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Šiuo atveju sutarčių dalių pripažinimas negaliojančiomis be pakankamo teisinio pagrindo, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (LR CK 1.2, 1.5 str.), todėl ieškovo reikalavimas pripažinti 2008-12-09 pirkimo – pardavimo sutartį sudarytą tarp K. M. ir S. M. dėl 34/100 buto, esančio Klaipėdoje, Debreceno g. 82-60, apsimestiniu sandoriu, nustatant, kad pirkėju pagal šį sandorį buvo ne S. M., o J. T., atmestinas.
Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 185 str.). Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių argumentą. Todėl, šiuo atveju, teismas neaptarinėja kitų su netesybomis susijusių aplinkybių, kurios, taikant ieškinio senaties terminą, neturi jokios teisinės reikšmės. Tokios pozicijos dėl teismo įrodinėjimo pareigos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).
Dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti
CPK 265 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. CPK 376 ir 417 straipsniuose, reglamentuojančiose šeimos ir darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, numatyta teismo teisė, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t.y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Nagrinėjamu atveju byla nėra priskirtina prie šeimos ar darbo bylų kategorijos, todėl teismas neturi teisės spręsti dėl 50.000,00 Lt skolos priteisimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovė pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.).
Ieškinio netenkinus, iš ieškovo priteistina atsakovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str.). Atsakovė byloje pateikė duomenis, jog ji sumokėjo 1.000,00 Lt advokato pagalbai apmokėti (b.l. 84-85), todėl iš ieškovo priteistina atsakovei 1.000,00 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265 - 270, straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo J. T. atsakovei S. M. 1.000,00 Lt (vienas tūkstantis litų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.