Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „NTB Valda“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Inspekcija, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą, 2022 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (42.59 Mr)-FR0682-157 patvirtino Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotas 17 935 Eur PVM, 1 378,61 Eur GPM, 985,02 Eur VSD įmokų, 481,14 Eur PSD įmokų sumas, vietoje Patikrinimo akte apskaičiuoto 26 497 Eur PM apskaičiavo ir patvirtino 21 775 Eur PM, bei, vadovaudamasi PVMĮ 123 straipsnio 1 dalies, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 97 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Bendrovei apskaičiavo 9 905,24 Eur PVM, 5 605,13 Eur PM, 90,37 Eur GPM delspinigių. Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Bendrovei skyrė 40 proc. dydžio 7 174 Eur PVM, 8 710 Eur PM ir 551 Eur GPM baudas. Vadovaudamasi VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies, SDĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Bendrovei skyrė 50 proc. priskaičiuotų VSD ir PSD įmokų dydžio 493 Eur VSD įmokų ir 241 Eur PSD įmokų baudas.

Dėl subnuomojamam plotui tenkančių komunalinių paslaugų išlaidų

Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl Komisijos ir Inspekcijos netinkamai atlikto įrodymų vertinimo dėl subnuomojamam plotui tenkančių komunalinių paslaugų išlaidų, teismas pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014 ir kt.).

Visu pirma, nors byloje dėl to ginčo nėra, tačiau Komisija atsižvelgdama į apmokestinamosios vertės dydį, nustatė, kad Patikrinimo akte esančioje 4 lentelėje yra padarytos aritmetinės klaidos apskaičiuojant pareiškėjos veikloje nenaudojamam 43,28 kv. m plotui tenkančius komunalinių paslaugų leidžiamus atskaitymus ir pirkimo PVM. Komisija, atlikusi perskaičiavimus dėl pareiškėjos nenaudojamam plotui tenkančių komunalinių sąnaudų ir pirkimo PVM dydžio, nustatė, kad, nors ir nežymiai, tačiau padidėja iš pareiškėjos leidžiamų atskaitymų atimtos sąnaudų ir iš PVM atskaitos atimtos pirkimo PVM sumos ir tokiu būdu padidėja pareiškėjos mokėtinos į biudžetą PM ir PVM bei su šiais mokesčiais susijusios sumos. Komisija, atlikusi perskaičiavimus, nustatė, kad 2019 m. nenaudojamam (subnuomojamam) 43,28 kv. m plotui tenkančios komunalinės sąnaudos sudaro 735,60 Eur (1 521,34 Eur : 89,51 kv. m x 43,28 kv. m), o pirkimo PVM sudaro 154,46 Eur (735,60 Eur x 21 proc. arba 319,48 Eur :89,51 kv. m x 43,28 kv. m). Taigi, už 2019 m. apmokestinamasis pelnas padidėtų 77,16 Eur suma (735,60 Eur - 658,44 Eur) ir mokėtinas PM padidėtų 11,57 Eur suma (77,16 Eur x 15 proc.). Atitinkamai Komisijos vertinimu, PVM atskaita sumažėtų 16,19 Eur suma (154,46 Eur - 138,27 Eur) ir mokėtinas PVM padidėtų 3,40 Eur suma (16,19 Eur x 21 proc.). Mokėtinas PM už 2020 m. ir mokėtinas PVM už 2020 m. ir 2021 m. taip pat padidėtų nežymiai, t. y. už 2020 m. mokėtinas PM padidėtų 25,55 Eur, PVM padidėtų 7,3 Eur, už 2021 m. PVM padidėtų 11,75 Eur. Kaip matyti, nei Inspekcija skundžiamame 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendime, nei Panevėžio AVMI 2022 m. birželio 30 d. sprendime ir 2022 m. liepos 14 d. sprendime dėl klaidos taisymo dėl aukščiau aptartų padarytų skaičiavimo klaidų nepasisakė, tačiau šias skaičiavimo klaidas nustatė Komisija. Visgi, Komisija atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą nuostatą, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi principu – draudimu keisti į blogąją pusę (non reformatio in peius), reiškiančiu kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinės procedūros sprendimą, negali pabloginti asmens, dėl kurio kreipimosi pradėta administracinė procedūra, padėties, bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, pagrįstai nekvestionavo mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjai apskaičiuotų ir nurodytų sumokėti PM ir PVM.

Nors pareiškėja skunde nurodo, jog UAB „Linkris“ buvo perparduota jai tenkanti komunalinių patarnavimų dalis, todėl Subnuomos sutartyje numatyta nuomos kaina yra nustatyta su visais komunaliniais ir susijusiais patarnavimais, tačiau, teismo vertinimu, kaip teisingai nurodė ir Komisija ir Inspekcija, tokios aplinkybės turėtų atsispindėti pačioje Subnuomos sutartyje (ir/ar jos prieduose) arba bent būtų nurodomos subnuomininkui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Taigi, tokia situacija kelia abejonių tuo aspektu, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų šiems teiginiams pagrįsti. Teismo vertinimu, Subnuomos sutartyje nėra jokių nuostatų dėl komunalinių patarnavimų išlaidų už subnuomojamas patalpas į apmokestinamąją vertę. Subnuomos sutarties 5.1 punkte tik nurodyta, jog šalys susitaria, kad mėnesinis subnuomos mokestis už naudojimąsi subnuomos objektu bus 600 Eur. Subnuomos mokestis skaičiuojamas be PVM. Teismas pažymi, jog pareiškėja nei Inspekcijai, nei Komisijai nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų jos teiginius apie komunalinius ir susijusius patarnavimus. Nors pareiškėja ginčija Inspekcijos ir Komisijos sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, jog komunaliniai mokesčiai yra įtraukti į subnuomos kainą, tačiau teismui taip pat nepateikia jokių įrodymų, kurių pagrindų būtų galima daryti tokią išvadą. Be kita ko, pareiškėjos skundo argumentai, jog toks nuomos principas yra naudojamas tiek nuomojant gyvenamąjį būstą, tiek nuomojant vadinamąsias „co working“ erdves, kai nuomininkas už fiksuotą mokestį gauna ne tik nuomojamą plotą, bet ir komunalinius patarnavimus bei kt., teismo vertinami kaip deklaratyvūs. Pažymėtina, kad CK 6.580 str. reglamentuojančiame gyvenamosios nuomos sutarties turinį, aiškiai nurodyta, kad nuomos sutartyje turi būti nurodyta tiek nuomos mokesčio dydis ir šio mokesčio mokėjimo terminai, tiek atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarka. Tai, kad komunaliniai mokesčiai ir mokesčiai už kitus patarnavimus turi būti mokami atskirai nuo nuompinigių arba mokėjimo klausimai turi būti nustatyti šalių susitarimu numatyta ir CK 6.584 str. Šių teisės normų analizė reiškia, kad įstatymas nedraudžia mokesčius už komunalinius ir kitus patarnavimus mokėti tiek atskirai nuo nuompinigių, tiek kartu, tačiau numos sutartyje turėtų būti aiškiai aptarta tokia atsiskaitymų už komunalinius ir kitus patarnavimus tvarka, kas nagrinėjamu atveju nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis CK 6.534 str., nuomojant pastatus ar statinius be atskiro susitarimo į sutartyje nustatytą nuomos mokestį įskaitomas tik mokestis už naudojimąsi žemės sklypu, kuriame yra išnuomoti pastatai, statiniai, jeigu įstatymai ar nuomos sutartis nenumato ko kita.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos minimų ESTT bylų Nr. C-126/14 ir Nr. C-528/19 pažymi, jog pareiškėjos nurodytoje teismų praktikoje nustatytos faktinės aplinkybės kitokios nei nagrinėjamojoje byloje. Minėtose bylose nagrinėjami klausimai susiję su mokesčių mokėtojo teise atskaityti statybos darbų PVM už rekreacinį pažintinį taką, mokesčių mokėtojo teise atskaityti statybos darbų PVM už bendro naudojimo visuomeninio kelio įrengimą, t. y. šiuo atveju pritartina Komisijos 2022 m. gruodžio 9 d. sprendime padarytai išvadai, jog ESTT minėtos bylose nagrinėjo ir sprendė klausimą dėl ūkio subjektų teisės į PVM atskaitą nuo šio ūkio subjekto tenkinant viešąjį interesą. Atitinkamai vertintina, jog šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo sprendžiant klausimą dėl ginčijamų pareiškėjos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, remtis nurodytais teismo sprendimais ir juose pateiktais išaiškinimais.

Taigi, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog pareiškėja nepagrįstai leidžiamuose atskaitymuose apskaitė savo veikloje nenaudojamam 43,28 kv. m plotui tenkančias komunalines sąnaudas ir atskaitė nenaudojamam 43,28 kv. m plotui tenkantį pirkimo PVM. Pareiškėja nagrinėjamu atveju jokiais objektyviais įrodymais nei Inspekcijai, nei Komisijai nepagrindė, kad UAB „Linkris“ buvo perparduota jai tenkanti komunalinių patarnavimų dalis ir Subnuomos sutartyje numatyta nuomos kaina yra nustatyta su visais komunaliniais ir susijusiais patarnavimais. Pareiškėja duomenų, kurie pagrįstų, jog UAB „Linkris“ buvo perparduota jai tenkanti komunalinių patarnavimų dalis ir Subnuomos sutartyje numatyta nuomos kaina yra nustatyta su visais komunaliniais ir susijusiais patarnavimais teismui taip pat nepateikė, todėl šiuo atveju nėra pagrindo mokesčių administratoriaus išvados vertinti kitaip. Vien mokesčių mokėtojos (pareiškėjos) subjektyvūs paaiškinimai nėra pagrindas pripažinti jos nurodomas aplinkybes teisingomis.

Dėl su automobiliais susijusių sąnaudų ir PVM atskaitos

Bylos duomenys patvirtina, jog Inspekcija (teritorinis/centrinis mokesčių administratorius), įvertinusi pareiškėjos pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, detaliai ir aiškiai ginčijamuose sprendimuose pateikė situacijos vertinimą. Nors teisės aktai neįpareigoja pareiškėjo pildyti kelionės lapų, tačiau pareiškėja apskritai nepateikė tokių įrodymų (dokumentų), kurių pagrindu būtų galima spręsti apie konkretų kiekvieno automobilio realaus panaudojimą pareiškėjos veikloje. Visgi, pareiškėjai, kaip juridiniam asmeniui, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl tokiais atvejais realus automobilių naudojimas turėtų būti įforminamas atitinkamuose rašytiniuose dokumentuose, o ne grįstas tik paaiškinimais. Teismas akcentuoja, kad automobilių panaudojimas veikloje turi būti pagrįstas objektyviais įrodymais, kurie leistų mokesčių administratoriui įsitikinti, jog nėra sukuriama dirbtina situacija, siekiant gauti mokestinės naudos. Nagrinėjamu atveju Bendrovė nurodė, kad neveda kelionės lapų, išvardino asmenis, kurie vairavo automobilius bei nurodė konkrečius laikotarpius, kuriais jie vairavo konkrečius automobilius. Bendrovei 2021 m. lapkričio 4 d. buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas nurodyti konkrečius asmenis, kuriems buvo išduotos kuro kortelės, nurodant konkrečios kortelės numerį ir asmenį, tačiau Bendrovė nepateikė duomenų mokesčių administratoriui kokiems asmenims kuri kuro kortelė buvo priskirta bei kartu pateikė informaciją, kad „Visiems darbuotojams yra nustatomas individualus kuro limitas, jis yra nurodomas kuro tiekėjui. Kuro kortelė, pasiekus limitą tą mėnesį, yra blokuojama.“, tačiau savo atsakymo jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė (rašytinės medžiagos nepateikė mokesčių administratoriui). Bendrovės buvo paprašyta pateikti kiekvieno automobilio kuro apskaitą bei paaiškinti, kaip nurašomas kuras. Bendrovė nurodė, kad „Kuras nurašomas bendrai, mėnesio pabaigoje. Kiekvienam automobiliui atskirai nevedama kuro apskaita.“ Kaip matyti, pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingą išvadą nei padarė mokesčių administratorius, t. y. jog pareiškėja pagrįstai leidžiamiems atskaitymams priskyrė su automobiliais susijusias sąnaudas. Pažymėtina ir tai, kad atliekant mokestinį patikrinimą mokesčių administratorius nustatė, jog kiekvieną mėnesį visas įsigytas kuras buvo nurašytas į sąnaudas, nepaliekant jokių likučių, kas taip pat prieštarauja logikai.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog mokestinio patikrinimo metu pareiškėja mokesčių administratoriui pateikė 2016 m. spalio 18 d. įsakymą „Dėl Bendrovės automobilių naudojimo“, kuris pasak pareiškėjos patvirtino, jog Bendrovės automobiliai buvo naudojami tik darbo reikmėms. Tačiau mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog P. G., dirbdamas susijusioje įmonėje UAB „Linkris“ (pastarojoje dirba nuo 2019 m. lapkričio 27 d., Bendrovėje nebedirba nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d.), nuo 2021 m. gegužės 18 d. iki 2021 m. liepos 31 d. vairavo Š. S. (duomenys neskelbtini) kurį Bendrovė nuomojo iš UAB „Datos grupė“. Bendrovė už minėto automobilio naudojimą nei P. G., nei UAB „Linkris“ sąskaitų neišrašė, be kita ko, P. G. laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 13 d. iki 2020 m. sausio 31 d. naudojo Bendrovės kuro kortelę Nr. 7105910199410118 pildamas kurą į Bendrovei nepriklausantį automobilį. Iš Patikrinimo akto bei ginčijamo Inspekcijos 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimo matyti, jog mokesčių administratorius nustatė atvejus, kai pareiškėja buvo įsigijusi ir dujų, tačiau nei vienas iš jai priklausiančių automobilių nėra varomas dujomis. Įvertinus paminėtas aplinkybes bei nustačius prieštaringą ir tikrovės neatitinkančią informaciją, susijusią su automobilių naudojimu Bendrovės veikoje, teismas vertina, jog VMI pagrįstai sumų už nuodytų automobilių kuro sąnaudas nepriskyrė Bendrovės leidžiamiems atskaitymams.

Taigi, nors pareiškėja skunde nurodo, jog Panevėžio AVMI 2022 m. birželio 30 d. sprendime sukuria mokestinį chaosą ir neapibrėžtumą, t. y. dėl vienų automobilių yra sutinkama, kad jie buvo naudoti susijusių įmonių veikloje, tačiau tai tik sudaro pagrindą paneigti mokesčių mokėtojo sąnaudas ir teisę į PVM atskaitą, kartu neužsimenant apie susijusių bendrovių teises į sąnaudas, tačiau teismas pažymi, kad tokie pareiškėjos teiginiai yra vertintini kaip nekonkretūs ir deklaratyvūs. Pažymėtina, jog iš Panevėžio AVMI 2022 m. birželio 30 d. sprendimo turinio matyti, kad teritorinis mokesčių administratorius atliko išsamų pareiškėjos veiklos įvertinimą, kadangi rinko, lygino ir analizavo įvairius informacijos šaltinius ir pačios pareiškėjos pateiktus dokumentus. Tuo tarpu pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių abejoti Panevėžio AVMI objektyvumu vykdant mokestinį patikrinimą. Pažymėtina, jog pareiškėjos apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, neigiamos pasekmės dėl neįrodytų aplinkybių, paneigiančių mokesčių administratoriaus argumentus, tenka būtent mokesčių mokėtojui (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3075-575/2016). Kaip minėta, pareiškėja į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir/arba galėjusių nulemti kitokį jų vertinimą.

Dėl VSD įmokų ir PSD įmokų baudų

Pažymėtina, jog skiriamos baudos dydis priklauso nuo visų kompleksiškai vertinamų su konkrečiu atveju susijusių minėtų aplinkybių, o esant atsakomybę didinančių ir mažinančių aplinkybių pusiausvyrai (ar tokių aplinkybių nesant), skiriamas įstatyme nustatytos minimalios ir maksimalios sankcijos vidurkis (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-916/2010, 2010 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-884/2010, 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1546/2010).

Dėl ginčijamų sprendimų

Teismas jau anksčiau šiame sprendime konstatavo, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja nepagrįstai leidžiamuose atskaitymuose apskaitė savo veikloje nenaudojamam 43,28 kv. m plotui tenkančias komunalines sąnaudas ir atskaitė nenaudojamam 43,28 kv. m plotui tenkantį pirkimo PVM bei nepagrįstai leidžiamiems atskaitymams priskyrė su automobiliais susijusias sąnaudas ir nepagrįstai atskaitė pirkimo PVM už automobilių nuomos, remonto ir eksploatacijos paslaugas bei įsigytą kurą. Pažymėtina, jog mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu, mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Šiuo konkrečiu atveju, pareiškėja nepateikė teismui jokių įtikinamų paaiškinimų ir dokumentų, paneigiančių tokias mokesčių administratoriaus išvadas. Komisija visapusiškai išnagrinėjo kilusį mokestinį ginčą ir argumentuotai atsakė į pareiškėjos skunde išdėstytus nesutikimo su mokesčių administratoriumi motyvus.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijami mokesčių administratoriaus – Panevėžio AVMI 2022 m. birželio 30 d. sprendimas, VMI 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimas bei Komisijos 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimas priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti nei pareiškėjos nurodomais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „NTB Valda“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.