Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ ir atsakovo Baltarusijos Respublikos unitarinės įmonės gamybinio susivienijimo „Belaruskalij“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-668-538/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ ieškinį atsakovui Baltarusijos Respublikos unitarinei įmonei gamybiniam susivienijimui „Belaruskalij“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Ieškovas UAB „Ferteksos transportas“ 2005 m. birželio 10 d. ieškiniu ir 2005 m. rugpjūčio 19 d. pareiškimu dėl reikalavimų padidinimo prašė priteisti iš atsakovo Baltarusijos Respublikos unitarinės įmonės gamybinio susivienijimo „Belaruskalij“ 373 088,78 Lt skolą ir delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.Ieškovas, pradėdamas taikyti vagonų kursavimo ribojimus, sustabdė ne visos sutarties vykdymą, bet apribojo atsakovo teises naudotis tik tais vagonais, kurie turėjo būti naudojami specialiu suderintu maršrutu, tačiau buvo naudojami ne pagal paskirtį. Ribojimai neatėmė ieškovo teisės visiškai naudotis minėtais vagonais. Atsakovas kursavimo ribojimų taikymo metu vykdė vagonų remonto darbus, kurie buvo numatyti sutartyje. Įprastinėmis sutarties vykdymo sąlygomis, atsakovui vykdant vagonų remonto darbus, šių vagonų nebūtų galima naudoti kroviniams vežti. Šalys nebuvo sutarusios, jog vykdant atsakovui išnuomotų vagonų remonto darbus, atsakovui būtų pateikiami pakaitiniai vagonai. Atsakovui remontuojant vagonus kursavimo draudimo laikotarpiu, jis nepatyrė praradimų, kadangi net ir įprastinėmis sąlygomis remontuojant vagonus, vagonų faktiškai nebūtų galėjęs naudoti kroviniams gabenti. Ieškovas turėjo teisę reikalauti iš atsakovo mokėti nuomos mokestį ir už vagonus, kuriems buvo taikomi kursavimo ribojimai. Nuomojamo daikto naudojimosi galimybės buvo apribotos būtent dėl nuomininko kaltės, be to, ribojimai nebuvo absoliutūs, todėl nuomininkas privalo mokėti nuomos mokestį.

3.Atsakovas santykiuose su ieškovu veikė kaip verslo subjektas (verslininkas), todėl jis yra kaltas dėl sutarties pažeidimo. Pritaikius kursavimo ribojimą vagonai buvo sustabdyti toje geležinkelio stotyje, į kurią juos nukreipė atsakovas. Ieškovas šių vagonų neatsiėmė, kadangi sutartis su atsakovu nebuvo nutraukta, taigi jų negalėjo naudoti nei savo veikloje, nei išnuomoti kitiems asmenims. Teismui paneigus ieškovo teisę gauti nuomos mokestį už naudojamus vagonus, atsakovas, nors ir padaręs sutarties pažeidimą, nepagrįstai sutaupytų ieškovo sąskaita. Teismas, nusprendęs, jog apribojimų taikymo metu ieškovas neturi teisės į nuomos mokestį už vagonus, kuriems buvo taikomi kursavimo apribojimai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais turėjo priteisti ieškovui nuostolius. Toks sprendimas atitiktų LAT formuojamą praktiką. Teismas turėjo pasisakyti, ar ieškovo reikalaujamą skolą reikia priteisti kaip nesumokėtą nuomos mokestį, ar kaip nuostolius. Nuostolius pagal nuomos sutartį sudarytų negautos pajamos už vagonų nuomą.

3. Atsakovo galimybė pareikšti naują ieškinį arba įskaityti priešpriešinius reikalavimus sprendimo vykdymo procese pagal CPK 687 straipsnio nuostatas pažeistų proceso ekonomiškumą. Teismo klaidinga išvada, kad priešpriešinių reikalavimų įskaitymas byloje negalimas, nes nėra atsakovo priešieškinio, buvo nulemta netinkamu ginčo faktinių aplinkybių įvertinimu bei teisės normų joms pritaikymu. Atsakovas nebeturi reikalavimo teisės pareikšti priešieškinį dėl 84 541,15 JAV dolerių sumos, nes tokio dydžio prievolė yra pasibaigusi savarankišku prievolių pasibaigimo pagrindu – vienašaliu sandoriu (įskaitymu). Teismo sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje apeliacine tvarka spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo ir delspinigių priteisimo patenkintas iš dalies, yra pagrįstas ir teisėtas. Šis klausimas spręstinas pagal šalių apeliacinių skundų faktinius ir teisinius pagrindus bei patikrinant, ar neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 320 str. 1, 2 d.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pagal 1998 m. kovo 30 d. sutartį ieškovas nuomojo atsakovui geležinkelio vagonus kroviniams gabenti. Šalys 2003 m. gruodžio 10 d. papildomu susitarimu Nr. 6 sutarė, kad 150 vagonų, kurių nuomos kaina - 9,05 JAV dolerio už parą, atsakovas naudos tik trąšoms maršrutu Kalij-3BČ - stotis „Draugystė“ – Kalij-3BČ gabenti, o kitus vagonus, kurių nuomos kaina - 12 JAV dolerių už parą, galės naudoti ir kitokiais vežimo maršrutais. Atsakovas vagonus, kurie turėjo būti naudojami tik specialiu maršrutu (Kalij-3BČ - stotis „Draugystė“ – Kalij-3BČ), naudojo kroviniams kitais maršrutais gabenti. Dėl atsakovo įvykdyto sutarties sąlygų pažeidimo ieškovas ėmėsi veiksmų nuo 2005 m. balandžio 1 d. nurodytiems vagonams taikyti kursavimo uždraudimą (t. 1, b. l. 170-171, 172-173, 174-175; t. 2, b. l. 182-183, 184-185, 186-187). Ieškovas teisminį procesą atsakovui dėl nesumokėto mokesčio už vagonų nuomą inicijavo 2005 m. birželio 17 d., prašydamas priteisti iš atsakovo nuomos mokesčio įsiskolinimą per du prieš ieškinio padavimą praėjusius mėnesius (2005 m. balandžio mėnesį – 40 725 JAV dolerius už vagonų, kuriems nustatytas specialus kursavimo maršrutas, ir 23 760 JAV dolerių už laisvai galinčių kursuoti vagonų nuomą; 2005 m. gegužės mėnesį – 42 082,50 JAV dolerių už vagonų, kuriems nustatytas specialus kursavimo maršrutas, ir 23 212 JAV dolerių už kitų vagonų naudojimą, iš viso 129 779,50 JAV dolerių arba 348 944,88 Lt). 2005 m. spalio 18 d. atsakovas pranešė ieškovui, kad ieškovas jam yra skolingas už nuomojamų vagonų remonto darbus, todėl atsakovas įskaito 35 977,50 ir 48 563,65 JAV dolerių (iš viso – 84 541,15 JAV dolerių) ieškovui mokėtinų nuompinigių už naudojimąsi vagonais 2005 m. balandžio ir gegužės mėnesiais į sumą, kurią turėtų gauti iš ieškovo už šių vagonų remontą (t. 2, b. l. 83-85).

Pasak atsakovo, ieškovui pritaikius vagonų kursavimo draudimą, jis faktiškai naudojo ne 216 vagonų, o tik 111 vagonų, todėl mokėtina nuompinigių suma už 2005 m. balandžio mėnesį sudaro 35 977,50 JAV dolerių. Dėl tos pačios priežasties atsakovas 2005 m. gegužės mėnesį naudojo ne 255 vienetus vagonų, o tik 213 vienetų vagonų, todėl už šį mėnesį mokėtina nuompinigių suma yra 48 563,65 JAV dolerių. Tarp šalių ginčas iš esmės kyla dėl nuomos mokesčio mokėjimo už tuos vagonus, kuriems buvo taikytas kursavimo draudimas. Kaip jau minėta, šalys 2003 m. gruodžio 10 d. papildė 1998 m. kovo 30 d. sutartį, nurodydamos, jog papildomame susitarime nurodyti vagonai galės būti naudojami tik jame nustatytu maršrutu. Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovas šios sutarties sąlygos nesilaikė, naudodamas vagonus kitais nei sutartyje numatyti maršrutais (t. 2, b. l. 41-49). Ši faktinė aplinkybė sudarė pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas pažeidė tinkamo sutarties vykdymo pareigą. CK 6.489 straipsnis neapibrėžia nuomininko atsakomybės už pareigos tinkamai naudotis išsinuomotu daiktu nevykdymą ribų, tačiau čia įtvirtintas nuomininko atsakingumo nuomotojui principas suteikia pastarajam teisę reikalauti iš nuomininko naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį, o už šios prievolės nevykdymą – reikšti reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo arba sutarties nutraukimo prieš terminą. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas pasinaudojo savigynos būdu, leidžiančiu sustabdyti prievolės vykdymą, t. y. nustatė vagonų kursavimo uždraudimą (CK 6.58, 6.207 str.).

Pagrindinis nuomos teisinių santykių požymis yra tas, kad nuomojamas turtas nuomininkui perduodamas naudotis ir valdyti arba tik naudotis, o nuomininkas turi pareigą už naudojimąsi turtu mokėti nuomos mokestį (CK 6.477 str.). Nuomotojas turi sudaryti sąlygas išnuomotais daiktais nuomininkui naudotis realiai. Pritaikius vagonų kursavimo draudimą, atsakovas neteko galimybės naudotis vagonais pagal jų tikrąją paskirtį. Nors ieškovas, vykdydamas sutartines prievoles, perdavė atsakovui naudotis sutartyje numatytais vagonais, tačiau ieškovo iniciatyva pritaikius dalies vagonų kursavimo draudimą, nuomotojo teisinė pareiga, kad nuomininkas dalimi vagonų galėtų naudotis realiai, tapo nebevykdoma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo prašymų dėl vagonų kursavimo uždraudimo (t. 2, b. l. 183-187), teiktų institucijoms, turinčioms teisę sustabdyti (apriboti) vagonų kursavimą, turinys leidžia teigti, jog buvo taikomas iš esmės absoliutus vagonų kursavimo draudimas. Iš Baltarusijos geležinkelių Mogiliovo skyriaus 2006 m. sausio 24 d. pažymos Nr. 267-01-05/52 matyti, kad pažymoje nurodyti vagonai stovėjo nenaudojami privažiuojamuosiuose keliuose nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. gegužės 17 d. dėl jiems taikyto kursavimo draudimo. Esant tokioms aplinkybėms vagonų naudotojas RĮ „Belaruskalij“ negalėjo naudoti šių vagonų savo kroviniams vežti (t. 2, b. l. 191-192).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą priteisti nuomos mokestį už vagonus, kuriais buvo uždrausta naudotis (taikytas visiškas vagonų kursavimo ribojimas). Ieškovas, atsakovui pažeidus sutarties nuostatas, turėjo teisę taikyti teisines gynybos priemones, tarp jų vagonų kursavimo draudimą, tačiau šiuo atveju ieškovas, pasirinkęs tokį savo teisių gynybos būdą, tai yra iš esmės apribodamas atsakovo teisę naudotis išsinuomotu turtu, neturi teisės reikalauti mokėti nuomos mokesčio už šį turtą. Atsakovas dėl ieškovo taikyto vagonų kursavimo draudimo neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio, nes šiuo atveju jis neturėjo galimybės naudotis išsinuomotu daiktu pagal paskirtį. Ta aplinkybė, kad vagonų kursavimo draudimas ieškovo iniciatyva atsakovui buvo taikytas dėl atsakovo padarytų sutarties pažeidimų, suteikė ieškovui teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, atsiradusių dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, pritaikęs dalies išnuomotų vagonų kursavimo draudimą dėl kitos šalies įvykdyto sutarties sąlygų pažeidimo, turėtų pagrindą reikalauti nuostolių atlyginimo, bet ne reikalauti mokesčio už tų vagonų nuomą sumokėjimo. Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad ieškovo reikalavimas priteisti visą jo nurodytą nuomos mokestį už formalų naudojimąsi vagonais yra nepagrįstas. Ta aplinkybė, kad atsakovas vagonų kursavimo uždraudimo metu atliko kai kurių vagonų remonto darbus, kurie buvo numatyti šalių sudarytoje sutartyje, atsižvelgiant į tai, kad buvo taikytas absoliutaus pobūdžio kursavimo draudimas tam tikram vagonų skaičiui, nesuteikia teisės reikalauti mokesčio už šių vagonų nuomą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad nusprendus, jog ieškovas neturi teisės į nuomos mokesčio už vagonus, kuriems buvo taikomi kursavimo apribojimai, priteisimą, teismas šioje byloje turėjo ieškovui priteisti jo patirtus nuostolius. Ieškovo įsitikinimu, nuostoliai pagal nuomos sutartį yra tokio paties dydžio, kaip ir aukščiau jo nurodyta nesumokėto nuomos mokesčio suma. Ieškovas byloje pareiškė reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo bei teikė įrodymus, kurie, pasak jo, patvirtina tokio reikalavimo pagrįstumą, tačiau ieškovas pirmosios instancijos teisme nebuvo reiškęs reikalavimo priteisti nuostolių atlyginimą, neįrodinėjo nuostolių atsiradimo fakto ir jų dydžio. Pirmosios instancijos teismas tokio reikalavimo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, apsiribodamas tik paaiškinimu, jog ieškovas turi teisę pareikšti tokio pobūdžio reikalavimą. Ieškovui pareiškus reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo, o teismui tokį reikalavimą tenkinus iš dalies, nebuvo ir nėra pagrindo dėl likusios dalies svarstyti nuostolių ieškovui atlyginimo klausimo, nes įstatymo nustatyta tvarka reikalavimas dėl nuostolių nepareikštas (CPK 265 str.). Be to, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo argumentais, kad tokio pobūdžio reikalavimas (dėl nuostolių priteisimo) iš esmės laikytinas alternatyviu, o šiuo atveju ieškovas, pasinaudodamas savo teise pareiškė reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo.

Tarp šalių nėra ginčo, kad dėl tos dalies išnuomotų vagonų, kuriems nebuvo taikyti naudojimo apribojimai, atsakovas už 2005 m. balandžio mėnesį turi sumokėti 35 977,50 JAV dolerių, o už 2005 m. gegužės mėnesį – 48 563,65 JAV dolerių (iš viso 84 541,15 JAV dolerių) nuomos mokestį, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas turi teisę gauti už atsakovui perduotus naudotis vagonus 84 541,15 JAV dolerių sumos dydžio nuomos mokestį. Ieškovui pareiškus reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį jo reikalavimą tenkino ir 84 541,15 JAV dolerių sumą priteisė Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta pagal atitinkamą valiutų kursą. Be to, pirmosios instancijos teismas pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas pagrįstai tenkino reikalavimą dėl delspinigių priteisimo pagal priteistos skolos sumą.

Atsakovas nurodė, kad jo prievolė ieškovui dėl nuomos mokesčio mokėjimo pasibaigė atliktu vienašaliu įskaitymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 31 d. nutartimi, kuria buvo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. vasario 13 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartis, o byla perduota iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui, kaip pirmosios intencijos teismui, aiškiai nurodė, kad šalių reikalavimai dėl tarpusavio piniginių atsiskaitymų nebuvo apibrėžti, dėl jų vyko ginčas, todėl įskaitymo klausimas remiantis CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktu negalėjo būti sprendžiamas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl tarpusavio atsiskaitymų, nors atsakovas, kita vertus, priešieškinio CPK 143 straipsnio nustatyta tvarka dėl apmokėjimo už nuomojamų vagonų remontą nėra pareiškęs, todėl teismas turėjo svarstyti klausimą, ar atsakovo reikalaujama įskaityti suma galėjo būti šios konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas. Jeigu atitinkamas reikalavimas nepareikštas, tai prašoma įskaityti suma, kol nėra ieškinio reikalavimo, negali būti įskaitoma (CK 6.131 str.), su šia suma susiję įrodymai nėra nagrinėjimo dalykas (CPK 178 str.), o įskaitymas pagal procesines taisykles teisme galimas esant priešieškiniui (CPK 143 str. 2 d. 1 p.). Bylą nagrinėję teismai aiškiai neapibrėžė, kokią sumą kasatorius (byloje – ieškovas) yra skolingas atsakovui, nes, nesant priešieškinio, kasatoriaus skola atsakovui nėra aiški, be to, nagrinėjant įskaitymo klausimą buvo pažeista CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata (t. 4, b. l. 87-93).

Atsakovo pareiškimas apie įskaitymą ieškovui buvo įteiktas jau esant teisme ginčui tarp šalių dėl atsiskaitymų pagal sutartį (t. 2, b. l. 83-85). Šios aplinkybės nustatytos ir kasacinio teismo nutartimi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo spręsti galimo reikalavimų įskaitymo klausimo, kad teismo priimtas sprendimas neužkerta galimybės atsakovui pareikšti savo reikalavimų atskira tvarka. Tokias išvadas pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė vadovaudamasis minėta kasacinio teismo nutartimi, kurioje suformuluoti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 str. 2 d. imperatyvas). Pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 31 d. nutarties išaiškinimais, kadangi būtent šioje byloje vėliausiai priimtoje kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, kuriam byla perduota nagrinėti iš naujo. Kasacinio teismo išaiškinimais iš esmės apibrėžtos naujo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribos, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad teismas neteisingai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas. Be to, atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytas išaiškinimų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 31 d. nutartyje kritinis vertinimas nesudaro teisinio pagrindo ja nesivadovauti, kadangi ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama, ji nėra ir negali būti apeliacijos objektu (CPK 362 str. 1 d. nuostatos).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje priimtus kasacinio teismo 2006 m. gruodžio 11 d. ir 2008 m. kovo 31 d. nutarčių išaiškinimus, pažymi, kad CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas draudžia įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme. Iš bylos medžiagos matyti (t. 2, b. l. 83-85), kad šiuo atveju atsakovo nurodytas įskaitymas buvo atliktas jau ieškovui pareiškus ieškinį teisme dėl nuomos mokesčio priteisimo. Byloje esantys šalių tarpusavio susirašinėjimo dokumentai dėl nuomos mokesčio sumokėjimo, o vėliau ieškovo kreipimasis į teismą patvirtina aplinkybes, kad šalims nepavyko suderinti atsiskaitymų pagal nuomos sutartį klausimo. Ieškovui teismine tvarka pareiškus reikalavimą dėl atitinkamo dydžio nuomos mokesčio priteisimo, teismas turi spręsti klausimą, ar ieškovo reikalavimai apskritai pagrįsti, o jei pagrįsti, - koks yra jų dydis. Įskaitymas, kai teisme jau sprendžiamas klausimas dėl materialinio teisinio reikalavimo, į kurį siekiama įskaityti kitą reikalavimą, yra nebegalimas (CK 6.134 str. 1 d. 1 p.). Bylos įrodymų pagrindu darytina išvada, kad šiuo atveju nėra aiškios šalių neginčijamos tarpusavio reikalavimų sumos, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas sutinka su atsakovo nurodyta vagonų remonto išlaidų suma. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šiuo atveju atsakovas apskritai negalėjo taikyti reikalavimų įskaitymo, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad ieškovui tokį sandorį (dėl įskaitymo) reikėtų ginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Asmenys savo teises turi ginti įstatymo nustatyta tvarka, todėl teismui atmetus atsakovo argumentus dėl reikalavimų įskaitymo tuo pagrindu, jog nebuvo pareikštas priešieškinis, bei nurodžius dėl atsakovo teisės pareikšti atskirą reikalavimą arba įskaitymo galimybės sprendimo vykdymo procese, negalima daryti išvados, jog pažeidžiami proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai ir tuo remiantis naikinti pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2007, yra išaiškinęs, kad CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma gali būti taikoma tais atvejais, kada kontrahentas įskaitymą atlieka esant iškeltai civilinei bylai teisme. Ši nuostata netaikytina, kai pareiškimas apie įskaitymą padarytas ir apie tai pranešta iki ieškovui užvedant civilinę bylą. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas iki ieškinio padavimo teisme dienos nebuvo gavęs iš atsakovo pranešimų apie įskaitymą, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad po ginčo teisenos tvarka nagrinėtinos civilinės bylos iškėlimo reikalavimų vienašalis įskaitymas nebuvo galimas. Tokiu atveju tarpusavio reikalavimų įskaitymas galėtų būti atliktas procesine tvarka, atsakovui šioje byloje pareiškus atitinkamą priešieškinį. Nurodytų aplinkybių pagrindu negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad priteista ieškinio reikalavimo dalimi atsakovo prievolė ieškovui buvo pasibaigusi dar 2005 m. spalio 18 d. įvykdytu vienašaliu sandoriu (įskaitymu), todėl atsakovas nebeturįs subjektinės teisės pareikšti priešieškinio. Teisėjų kolegija šioje situacijoje vertina kaip deklaratyvų atsakovo argumentą, kad priimtas teismo sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.), todėl dėl jo išsamiau nepasisako.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir objektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, išvadas pagrindė byloje esančiais įrodymais, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, todėl priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio ieškovo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose išdėstytais bei jų atstovų teismo posėdyje papildomai išsakytais motyvais nėra pagrindo keisti arba naikinti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.). Netenkinant abiejų šalių apeliacinių skundų, joms nepriteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.