- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-06
- Bylos Nr.
- e2A-539-198/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-01262-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pran.), Eigirdas Činka, Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- UAB „Tetirvinai“
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir – UAB) „Tetirvinai“, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, V. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-192-1001/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau ir – AB) „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei UAB „Tetirvinai“, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, V. M., UAB „Soliris“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Tetirvinai“ 11 760,91 Eur turtinės žalos atlyginimo regreso tvarka, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. lapkričio 10 d. atsakovės darbuotojas - traktorininkas V. M., vairuodamas traktorių ,,F. F. 926“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su tempiamu srutovežiu ,,Hole“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Pasvalio r. sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio ,,Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. G.. Traktoriaus vairuotojas girdėjo transporto priemonių susidūrimo momentą, tačiau pasišalino iš eismo įvykio vietos. Ieškovė atsakovei, nukentėjusiesiems, Sodrai, Valstybinei ligonių kasai išmokėjo 11 760,91 Eur dydžio draudimo išmoką (UAB ,,Tetirvinai“ – 2 059,54 Eur, Valstybinei ligonių kasai – 25,72 Eur, Sodrai – 1 958,2 Eur, A. G. –5 717,45 Eur, J. G. – 1 000 Eur, S. G. – 1 000 Eur), todėl, remdamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir - TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 59, 59.4 punktais, įgijo 11 760,91 Eur reikalavimo teisę į traktorininko darbdavį – atsakovę.Atsakovė UAB „Tetirvinai“, tretieji asmenys V. M., UAB „Soliris“ atsiliepimuose į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Teigė, kad traktorininkas nepajuto susidūrimo su žuvusiojo automobiliu, todėl jo išvažiavimas iš įvykio vietos negali būti vertinamas kaip pasišalinimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės UAB ,,Tetirvinai“ 11 760,91 Eur draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. spalio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 455,58 Eur išlaidas, susijusias su advokato teisine pagalba, 38,27 Eur kelionės išlaidas ir 265 Eur žyminį mokestį. Teismas pasisakė, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nenurodyta atsakingo už žalos padarymą asmens kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formos, todėl sprendžiant atsakovo atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą.Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-1001-2017 nustatyta, kad V. M. nesuprato, kad tempė srutovežį su išskleistu vamzdžiu, todėl sukėlė eismo įvykį. Visi kiti įvykiai, įvykę po traktoriaus ir automobilio susidūrimo, nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku, nes V. M. nebuvo inkriminuotas pasišalinimas iš eismo įvykio vietos. Baudžiamajame procese nebuvo tiriama ir nustatinėjama, kaip V. M. išvyko iš eismo įvykio vietos, todėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos klausimo išsprendimui Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios. Teismas pažymėjo, jog tai, kad V. M. nebuvo traukiamas ir administracinėn atsakomybėn už Lietuvos Respublikos administracinės teisės pažeidimų kodekso (toliau ir – ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą - pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, kuris gali būti padaromas tik tyčia, savaime nešalina transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės, nes civilinei atsakomybei nėra būtina vairuotojo tyčinė kaltė, pakanka nustatyti neatsargią kaltės formą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir - CK) 6.248 straipsnio 3 dalis).Teismas nustatė, kad įvykyje dalyvavę V. M. ir J. G. girdėjo ir užfiksavo transporto priemonių susidūrimo momentą. Vertino, kad įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės, o dideli žuvusiojo automobilio apgadinimai, toli išbarstytos srutovežio detalės leidžia spręsti, kad transporto priemonių susidūrimas buvo stiprus, todėl įvykio dalyviai girdėjo metalinių dalių kontakto, dūžtančio stiklo garsus. Taip pat teismas sprendė, kad V. M. atsiliepime nurodytos aplinkybės: tamsus įvykio paros metas, automobilio kliudymas ne pačiu traktoriumi, o srutovežio vamzdžiu, transporto priemonių masių skirtumas - nebuvo kliūtimi jam suprasti to, kas įvyko kelyje. Vertindamas baudžiamojoje byloje apklausto liudytojo Ž. L. parodymus, teismas atsižvelgė į tai, kad V. M., sužinojęs, kad dėl jo padaryto eismo įvykio žuvo žmogus, galėjo jaustis išsigandęs ir sutrikęs, tačiau ši reakcija kilo dėl itin skaudžių įvykio pasekmių, kurių kaltininkas nesitikėjo, o ne dėl to, kad jis apskritai nepajuto susidūrimo.Teismas konstatavo, kad V. M. eismo įvykio metu suvokė susidariusią situaciją - tai, kad jo vairuojama transporto priemonė kliudė kitą transporto priemonę. Tačiau jis apsiribojo tik pažvelgimu į galinį veidrodėlį, bet nesustojo, kad įsitikintų, ar susidūrimo metu nesužaloti kitoje transporto priemonėje vykę žmonės, ir išvažiavo iš eismo įvykio vietos, apie įvykį nepranešęs policijai. V. M. atsiliepime nurodyta aplinkybė - tai, kad jis vairavo didesnę, sunkesnę transporto priemonę nei žuvusiojo automobilis, jo neatidumo nepateisina. Priešingai, jis neabejotinai suprato, kad pats traktoriuje yra saugesnis, bet jo sunkiasvorė transporto priemonė automobiliams yra pavojingesnė ir galinti jiems padaryti didesnę žalą, todėl, kilus bent menkiausiam įtarimui dėl kontakto, jis privalo sustoti ir atidžiai patikrinti galimo incidento pasekmes. Tačiau V. M., eismo įvykio metu nepatyręs reikšmingos žalos traktoriui ir pats nesužalotas, kitiems žmonėms nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek nagrinėjamu atveju buvo būtina. Taip pat konstatavo, kad V. M., neiškviesdamas policijos, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau ir – KET) 219.4 punkto reikalavimus, todėl jo neatsargus pasišalinimas iš eismo įvykio vietos atsakingam už žalos padarymą asmeniui sukelia atsakomybę pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą. V. M. eismo įvykio metu dirbo UAB ,,Tetirvinai“ traktorininku ir atliko darbines funkcijas. Darbdavys privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės (CK 6.264 straipsnio 1 dalis), todėl šioje byloje ieškovės sumokėtą draudimo išmoką 11 760,91 Eur - turi atlyginti atsakovė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Tetirvinai“ prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas išėjo už pareikšto reikalavimo ribų ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Ieškinys nebuvo reiškiamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies pagrindu. Todėl teismas ieškinį tenkindamas dviem pagrindais - TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 22 straipsnio 2 dalimi, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų. Transporto priemonės valdytojo atsakomybės apimtis, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių reikalavimų pareikštas, yra skirtinga.Teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė šioje byloje V. M. kaltę ir kaltės formą - neatsargumas. Nesutinka su teismo vertinimu, kad V. M., būdamas rūpestingas ir apdairus, privalėjo sustoti ir įsitikinti, kad nepadaryta žala kitai transporto priemonei. V. M. pasižiūrėjo per veidrodį ir pastebėjo nuvažiuojančio automobilio žibintus, jo transporto priemonės važiavimas nepasikeitė, transporto priemonė nepakeitė nei važiavimo krypties, nei greičio, vairuotojas visiškai nepajuto jokių išgirsto garso pasekmių, todėl tęsė judėjimą toliau ir nesustojo. Taip elgtųsi absoliuti dauguma asmenų. Ši situacija nebuvo niekuo išskirtinė.Mano, kad susidūrimo metu galėjo būti girdimas įprastas, nedidelis garsas, kuris nėra būdingas garsui, kai susiduria prasilenkiančios transporto priemonės ir V. M. negalėjo pajusti transporto priemonių susidūrimui būdingo smūgio, ar traktoriaus sumėtymo. Ta aplinkybė, kad srutų išleidimo vamzdžio dalys, po autoįvykio, buvo išsibarsčiusios pakankamai dideliu atstumu, neleidžia padaryti išvados, kad susidūrimo metu buvo stiprus smūgis, kurį turėjo pajusti V. M., nes transporto priemonės važiavo priešingomis kryptimis, o srutų išleidimo vamzdžio dalis, kuria kliudytas automobilis, lengvai atsiskyrė nuo likusios vamzdžio dalies. Taip pat mano, kad teismo argumentas, jog V. M. turėjo suprasti, kad įvyko autoįvykis, nes stiprų smūgį pajuto ir susidūrimo garsą išgirdo automobilio keleivis J. G. yra visiškai nepagrįstas.Teigia, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kad V. M. pajuto ar turėjo pajusti, kad prasilenkdamas su automobiliu šį užkliudė ir padarė žalą kitai transporto priemonei.
Ieškovė neįrodė, kad V. M. pasišalino iš įvykio vietos. Teismas nevertino byloje esančių įrodymų viseto, rėmėsi dalimi.
Nurodo, kad teismas netinkamai taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Teigia, kad teismas nepagrįstai, pagal žalos padarymo aplinkybes, priteisė visą žalos atlyginimą, neatsižvelgė į autoįvykio aplinkybes, kaltę, pasekmes, kurios kilo V. M. nuvažiavus ir nesustojus po autoįvykio. Žala atsiradusi autoįvykio metu dėl V. M. nuvažiavimo nepadidėjo.Pažymi, kad teismo sprendimu yra paneigtas pats civilinės atsakomybės draudimo principas ir teisingas žalos atlyginimo principas. Vien tik formalus teisinės pareigos pažeidimas taip pat negali būti prielaida kilti tokioms materialinio turtinio pobūdžio pasekmėms, kurios sudarytų sąlygas draudikui perkelti visą žalos atlyginimo prievolę išimtinai draudėjui, nors pastarasis, sudarydamas draudimo sutartį, siekė to išvengti. Atsakingo už žalos padarymą asmens elgesys sąmoningas pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, negali būti tapatinamas su neapdairiu elgesiu, netinkamai įvertinus situaciją, nepastebėjus padarytos žalos. Mano, kad teismas nustatęs, kad V. M. pasišalino iš eismo įvykio vietos, galėjo priteisti ne daugiau kaip 10 procentų reikalaujamo žalos atlyginimo.Mano, kad byloje nėra pakankamai duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovė išmokėjo tinkamo dydžio draudimo išmoką nukentėjusiesiems. Šie asmenys turėtų būti įtraukti į bylos nagrinėjimą, nes nuginčijus padarytą žalą jie privalėtų grąžinti gautas draudimo išmokas. Nurodo, kad regresinio reikalavimo dėl atsakovei išmokėtų pinigų sumų patenkinimas yra negalimas, nes būtina spręsti klausimą ar pagrįstai ieškovė atsakovei išmokėjo kaip nukentėjusiajam tam tikras sumas, ir tuo pagrindu ginčyti draudimo išmokos išmokėjimą, o ne reikalauti jį sugrąžinti kaip žalos atlyginimą.
Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo V. M. prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino jo parodymus, todėl padarė netinkamą išvadą, nepagrįstą jokiais įrodymais, kad taip vadinamo „trekštelėjimo“ girdėjimas reiškia, kad V. M. pajuto transporto priemonių susidūrimo momentą.Mano, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti V. M. tyčinį arba netyčinį pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Jo parodymai, duoti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, nesuteikia pagrindo teigti, kad jis suvokė, jog jo vairuojamas traktorius, atsilenkus srutų išlaistymo vamzdžiui kelyje kliudė nukentėjusiojo A. G. vairuojamą automobilį. Nukentėjusiojo J. G. parodymai taip pat nesuteikia pagrindo konstatuoti jo suvokimą apie įvykusį eismo įvykį.Pažymi, kad teismas, vertindamas kitus baudžiamosios bylos duomenis, nepagrįstai sprendė, kad transporto priemonių susidūrimas buvo stiprus, todėl įvykio dalyviai girdėjo metalinių dalių kontakto, dūžtančio stiklo garsus. Eismo įvykio apžiūros protokolas ir transporto priemonių pažiūros protokolai suteikia pagrindą teigti priešingai. Traktorius nebuvo apgadintas visai, o priekaba apgadinta tik nežymiai. Todėl vertinant, kad eismo įvykio metu buvo nulaužtas tik vamzdžio, kuris buvo atsilenkęs, išpilstymo antgalis, laikytina, kad smūgis nebuvo stiprus, kad jis būtų mechaniškai persidavęs į transporto priemonę priekabą ir/ar traktorių. Nesutinka su liudytojo Ž. L. parodymų vertinimu ir išvadomis, kurios prieštarauja byloje esantiems duomenims. Jo elgesys pokalbio metu su liudytoju Ž. L. parodo, kad jis nesuvokė, kad jo vairuojama transporto priemonė dalyvavo eismo įvykyje.Mano, kad sprendimas naikintinas ir CPK 329 straipsnio 2 dalies pagrindu. Baudžiamąją bylą, kurioje jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir - BK) 281 straipsnio 5 dalyje ir civilinę bylą išnagrinėjo tos pačios sudėties teismas, kas kelia abejonių teismo šališkumu.
Atsiliepimu į atsakovės UAB „Tetirvinai“, trečiojo asmens V. M. apeliacinius skundus ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, taikė materialiąsias teisės normas, buvo nešališkas bei objektyvus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Nesutinka, kad teismas negalėjo sprendimo grįsti kitomis teisės normomis, nei buvo nurodyta ieškinyje. Teismas, nagrinėjantis bylą, yra saistomas tik faktinio pagrindo ir dalyko.Mano, kad nepagrįsti apeliacinių skundų argumentai, kad teismas netinkamai nustatė V. M. kaltės formą. Teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai padarė išvadą, kad V. M. iš eismo įvykio vietos pasišalino, suvokęs, kad eismo įvykis kilo, ir jo kaltė dėl pasišalinimo pasireiškė neatsargumu.Nurodo, kad nepagrįsti yra skundo argumentai, kad ji neįrodė padarytos žalos dydžio. Ji pateikė visus dokumentus, patvirtinančius draudimo išmokos apskaičiavimą. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neginčijo šių sumų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir laikėsi pozicijos, kad ieškinys yra nepagrįstas. Apeliantė nedetalizuoja, kokie kriterijai lemia, jog prašoma priteisti 100 proc. draudimo išmokos suma, yra nepagrįsta.Pažymi, kad nukentėjusiesiems buvo išmokėta draudimo išmoka ir byloje priimtas sprendimas šiems asmenims nesukelia jokių teisių ir pareigų, kadangi išmokas yra prašoma priteisti iš atsakingo už žalą asmens. Sprendimo tekste, teismas ne tik nepasisako dėl asmenų, kuriems išmokėta draudimo išmoka, teisių ir pareigų, bet šių asmenų net nemini.Nesutinka, jog šią civilinę bylą reiktų laikyti esant tarp tų pačių šalių, kaip ir baudžiamoji byla. Teismas baudžiamojoje byloje surinktą medžiagą vertino tik kaip įrodymą, sprendime aiškiai pasisakydamas, kad baudžiamoji byla neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimu į atsakovės UAB „Tetirvinai“ apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. M. prašo apeliacinį skundą tenkinti – pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį dėl draudimo išmokos grąžinimo atmesti. Nurodo, kad sutinka su atsakovės pozicija. Teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį išėjo už ieškinio ribų. Pažymi, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti jo tyčinį arba netyčinį pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, o teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas šiuo klausimu. Sutinka, jos teismas neturėjo priteisti visos reikalaujamos žalos, o įvertinti visas bylos aplinkybes, atsižvelgti į didelio neatsargumo aplinkybę ir kt., kasacinio teismo praktiką šiais klausimais. Taip pat sutinka su atsakovės nurodomu dydžiu - ne daugiau kaip 10 proc. reikalaujamo žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šiuos skundus pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės UAB „Tetirvinai“ argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išėjo už ieškovės pareikšto reikalavimo ribų ir tai sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Pažymėtina, kad ieškinyje ieškovės nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Todėl nesutiktina, kad teismas negalėjo sprendimo grįsti kitomis teisės normomis, nei buvo nurodyta ieškinyje.Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo šališkumo nagrinėjant bylą, išankstinio nuomonės turėjimo nenustatė. Tai, kad baudžiamąją bylą, kurioje V. M. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, ir civilinę bylą nagrinėjo tos pačios sudėties teismas, savaime nesudaro objektyvaus pagrindo abejoti teismo nešališkumu sprendžiant ginčą. Apeliantas V. M. nenurodo šalių procesinio lygiateisiškumo pažeidimų bylos nagrinėjimo metu. Neobjektyvaus, vienpusio įrodymų vertinimo pažeidimų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, todėl netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudiko teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, dėl ko byla buvo išspręsta neteisingai, o teismo sprendimo negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė AB ,,Lietuvos draudimas“ ir tretysis asmuo UAB ,,Soliris“ 2016-03-07 sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria laikotarpiu nuo 2016-04-03 iki 2017-04-02 buvo apdrausta traktoriaus ,,F. F. 926“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. 2002-01-02 panaudos sutartimi tretysis asmuo UAB ,,Soliris“ šį traktorių buvo perdavusi nemokamai neterminuotai naudotis atsakovei. Sutarties 5 punkte numatyta, kad, įvykus eismo įvykiui ir padarius žalą tretiesiems asmenims, jiems žalą atlygina atsakovė. 2016-11-10, apie 18.22 val., Pasvalio r., kelio (duomenys neskelbtini) 57 km 710 m., atsakovės darbuotojas V. M., darbo metu vairuodamas šį traktorių ir juo tempdamas srutovežį „Houle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio ,,Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. G.. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2017-08-21 nuosprendžiu V. M. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-1001-2017 nustatyta, kad V. M., vairuodamas traktorių ,,F. F. T 926“ ir tempdamas srutovežį „Houle“, pažeidė KET 9 ir 15 punktų reikalavimus: traktoriumi tempė techniškai netvarkingą srutovežį, neįsitikino, kad jo kairysis srutų išleidimo vamzdis yra užfiksuotas, taip užtverdamas priešpriešinę eismo juostą ir sudarydamas kliūtį šia eismo juosta važiuojančioms transporto priemonėms, dėl to srutų išleidimo vamzdis kliudė priešpriešine eismo juosta važiavusio automobilio ,,Mercedes Benz“, vairuojamo D. G., stogą, jį nuplėšė ir nevaldomas automobilis nuvažiavo nuo kelio į kairę pusę, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu D. G. dėl patirtos galvos traumos mirė. Dėl eismo įvykio nustatyta neatsargi V. M. kaltė, pasireiškusi tuo, kad jis nenumatė, jog kairysis vamzdis nesusilenks ir sudarys kliūtį priešpriešais važiuojantiems automobiliams, vamzdžio nepatikrino, nors galėjo ir turėjo tai padaryti. Panevėžio apskrities VPK Pasvalio r. PK 2016-11-22 pateiktoje informacijoje apie įvykį nurodyta, kad traktoriaus vairuotojas nepajutęs smūgio iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Traktorius neapgadintas, srutovežiui apgadintas srutų išleidimo vamzdis ir išlankstymo mechanizmas. Automobilio ,,Mercedes Benz“ sugadinimai – priekinis bamperis, priekinės dešinės pusės durys, priekinės kairės pusės durys, užpakalinės dešinės pusės durys, priekinis stiklas, užpakalinis dešinės pusės sparnas, stogas, vairas. V. M. administracinė atsakomybė taikyta nebuvo.Taip pat nustatyta, kad ieškovas, vadovaudamasis 2016-03-07 draudimo sutartimi ir įstatymų nuostatomis, UAB ,,Tetirvinai“, Valstybinei ligonių kasai, Sodrai, nukentėjusiesiems A. G., J. G., S. G. išmokėjo 11 760,91 Eur turtinės žalos atlyginimą. Šią sumą ieškovė prašo priteisti iš atsakovės, kaip savo reikalavimo teisiniu pagrindu remiasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame numatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Taigi šioje byloje vertintina, ar yra pagrindas pripažinti, jog atsakovės darbuotojas V. M. pasišalino iš įvykio vietos.Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, draudikas, sumokėjęs nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui draudimo išmoką, turi teisę pareikšti regresinį ieškinį automobilio valdytojui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, pasišalinusiam iš įvykio vietos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šioje teisės normoje įtvirtinta viena iš išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nes iš principo privalomo draudimo esmė ir tikslas eliminuoja draudiko teisę susigrąžinti išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011). Taigi, eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei transporto priemonės valdytojas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ nustatytas pareigas. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).Nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar transporto priemonės valdytojas tinkamai vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu.Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, sprendė, jog atsakovės vairuotojas V. M. eismo įvykio metu suvokė, kad jo vairuojama transporto priemonė kliudė kitą transporto priemonę, tačiau apsiribojo tik pažvelgimu į galinį veidrodėlį, bet nesustojo, kad įsitikintų, ar susidūrimo metu nesužaloti kitoje transporto priemonėje vykę žmonės, ir išvažiavo iš eismo įvykio vietos, apie įvykį nepranešęs policijai. Apeliantai teigia, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kad V. M. pajuto ar turėjo pajusti, kad prasilenkdamas su automobiliu šį užkliudė ir padarė žalą kitai transporto priemonei. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų teiginiais sutinka.Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-1001-2017 nustatyta, kad V. M. nesuprato, kad tempė srutovežį su išskleistu vamzdžiu, todėl sukėlė eismo įvykį. Taigi, aplinkybę, kad V. M. suprato, negalėjo nesuprasti, kad sukėlė eismo įvykį turi įrodyti ieškovė. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu. Nei V. M. vairuojama transporto priemonė – traktorius „F. F. T 926“, nei šio tempiamas srutovežis „Houle“ eismo įvykio metu neturėjo tiesioginio kontakto su nukentėjusiojo D. G. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz“, pastarąjį kliudė srutovežio gale esantis nepilnai užsilenkęs srutų išlaistymo vamzdis (storis 15 cm, ilgis apie 6 m.) ir srutų paskirstymo antgalis. 2016-11-20 srutovežio apžiūros protokole užfiksuota, kad srutovežio bačkos ilgis 12 m., bendras jo ilgis kartu su traktoriumi 16,30 m., srutovežio korpuso plotis su ratais – 3 m. Apeliantai nurodo, kad transporto priemonių bendros masės skirtumas yra 16 kartų (traktoriaus masė 9 500 kg, srutovežio – 16 000 kg, automobilio – 1 520 kg). 2016-11-16 daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad metalinis skirstytuvas, kuris eismo įvykio metu kliudė automobilį „Mercedes Benz“, yra 30x40 cm dydžio. Iš šių duomenų, daiktų apžiūros protokolų priedų – fotolentelių, matyti, kad detalė, kuri eismo įvykio metu buvo nulaužta ir ja kliudytas automobilis, lyginant ją su bendra traktoriaus ir srutovežio sąstato mase ir gabaritais yra labai nedidelė, nuo vairuotojo kabinos nutolusi toliau nei per visą srutovežio bačkos ilgį, t. y. daugiau nei 12 m. Įvertinusi šiuos duomenys bei nagrinėjamo eismo įvykio mechanizmą ir srutovežio apgadinimų mastą bei pobūdį, teisėjų kolegija visiškai tikėtinais laiko apeliantų argumentus, kad traktoriaus vairuotojas galėjo nepajusti, kad kliudė kitą, priešinga kryptimi važiavusį, automobilį.Pirmosios instancijos teismas vertino abiejų transporto priemonių apgadinimus ir sprendė, jog transporto priemonių susidūrimas buvo stiprus. Tačiau, iš eismo įvykio apžiūros protokolų, transporto priemonių apžiūros protokolų matyti, kad V. M. vairuotas traktorius nebuvo apgadintas visai, o srutovežiui - deformuotas srutų išlaistymo vamzdis ir nėra srutų išlaistymo antgalio. Iš to seka išvada, kad priekaba, kurią vilko traktorius buvo apgadinta nežymiai. Nepaisant didelių eismo įvykio metu nukentėjusio automobilio sugadinimų ir skaudžių pasekmių, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad paprastai važiuojantis traktorius pats sukelia didesnį triukšmą, nei lengvasis automobilis, dėl ko gali sumažėti galimybė išgirsti ir įvertinti kitus išorėje sklindančius garsus, teisėjų kolegija laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad traktoriaus vairuotojas girdėjo/turėjo girdėti metalinių dalių kontakto, dūžtančio stiklo garsus. Tai, kad traktoriaus vairuotojas šiuo atveju nepajuto susidūrimo su kita transporto priemone, patvirtina baudžiamojoje byloje esantys jo nuoseklūs ir logiški paaiškinimai, bei elgesys po eismo įvykio. V. M. teigė, kad prasilenkimo su automobiliu metu jis išgirdo kažkokį nežymų trekštelėjimą, nesuprato, kas tai buvo, pažiūrėjęs per šoninį kairės pusės veidrodėlį matė tik nuvažiuojančio automobilio galines šviesas. Vairuotojas nuvažiavo į darbą, kadangi turėjo dirbti iki 24 val. Buvo blaivus. Liudytojo Ž. L. parodymai taip pat patvirtina, kad V. M. netrukus po eismo įvykio su juo kalbėjo taip, lyg niekas nebūtų įvykę, jis nesuprato, kad padarė eismo įvykį, o sužinojęs – labai sutriko. Netrukus abu su Ž. L. grįžo į eismo įvykio vietą. Vertinant V. M. elgesį šioje situacijoje pagal atidaus ir rūpestingo žmogaus standartus, teisėjų kolegija, neturi pagrindo išvadai, kad vairuotojo elgesys šių standartų neatitiko. Priešingai, išgirdęs, kaip jis pats apibudino „nežymų trekštelėjimą“, pažiūrėjo per veidrodėlį ir įvertino situaciją. Byloje nėra duomenų, kad minėtas „trekštelėjimas“ nebuvo įprastas garsas, transporto priemonė pakeitė važiavimo kryptį ar pan., vairuotojas pajuto išgirsto garso pasekmes. Atsižvelgiant ir į V. M. paaiškinimus, kad transporto priemonė vienu ratu važiavo kelkraščiu, spręstina, kad situacija nebuvo išskirtinė, dėl ko vairuotojui kilo ar turėjo kilti įtarimų dėl kontakto su kitu automobiliu. Todėl skundžiamo sprendimo išvada, kad V. M. privalėjo sustoti ir atidžiai patikrinti galimo incidento pasekmes, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apeliantų argumentais, kad nukentėjusiojo J. G. parodymai nesuteikia pagrindo konstatuoti V. M. suvokimą apie įvykusį eismo įvykį. J. G. važiavo nukentėjusio automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, srutų išlaistymo vamzdis kliudė šio automobilio priekinę dalį (stogą, stiklą), todėl akivaizdu, kad J. G. ir V. M. suvokimas apie eismo įvykį buvo skirtingi. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs, sprendžia, kad traktoriaus vairuotojo V. M. nesustojimo po eismo įvykio negalima vertinti kaip pasišalinimo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme, net ir dėl neatsargumo. Byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių kontaktas buvo pakankamai stiprus, kad traktoriaus vairuotojas privalėjo jį pajusti arba išgirsti (CPK 185 straipsnis).Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog V. M. nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis. Ieškovė neįrodė V. M. pasišalinimo iš įvykio vietos (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, kaip jau minėta, vertinant atsakovo elgesį pagal atidaus ir rūpestingo žmogaus standartus, darytina išvada, jog atsakovo elgesys šiuos standartus atitiko. Skundžiamo sprendimo išvada, kad V. M., neiškviesdamas policijos pažeidė KET 219.4 punkto reikalavimus, taip pat laikytina nepagrįsta. Akivaizdu, jog tretysis asmuo negalėjo iškviesti policijos, nes, kaip nustatyta, nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis, tačiau jo elgesys pripažintinas pakankamai atidžiu ir rūpestingu bei nesudarančiu pagrindo konstatuoti pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto nei tyčia, nei dėl neatsargumo. Taigi, nenustačius TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo būtinosios sąlygos – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto, ieškovės ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo atmestinas.Kiti apeliaciniuose skunduose, atsiliepimuose į apeliacinius skundus išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą keičiamas priteistų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 1 390,24 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už teisines konsultacijas, atsiliepimo į ieškinį parengimą, atstovimą pirmosios instancijos teisme parengiamųjų ir teismo posėdžių metu, apeliacinės instancijos teisme patyrė 265 Eur žyminio mokesčio išlaidas, 600 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Tretysis asmuo V. M. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškinį parengimą, apeliacinės instancijos teisme patyrė 265 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai. Išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžiai neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, šios išlaidos nėra aiškiai per didelės, todėl priteistinos iš ieškovės (CPK 79, 80, 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Atmesti ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei UAB „Tetirvinai“.
Priteisti iš ieškovės AB ,,Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, 265 Eur (du šimtai šešiasdešimt penki eurai) žyminio mokesčio išlaidas, 1 990,24 Eur (vienas tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt eurų 24 ct) advokato teisinės pagalbos išlaidas atsakovės UAB „Tetirvinai“, įmonės kodas 169154521, naudai.
Priteisti iš ieškovės AB ,,Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, 265 Eur (du šimtai šešiasdešimt penki eurai) žyminio mokesčio išlaidas, 500 Eur (penki šimtai eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidas trečiojo asmens V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.