Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Eduardo Maškevičiaus, (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Pociaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir jai paskirta 30 MGL (1129,80 eurų) bauda. Taip pat jai paskirta BK 67 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – M. V. uždrausta dirbti bet kokį pedagoginį darbą, susijusį su vaikų priežiūra, ugdymu, auklėjimu, nustatant 2 metų terminą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. V. nuteista už tai, kad smurtaudama prieš mažametę, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. 2016 m. spalio 27 dieną, laikotarpiu nuo 08.15 val. iki 15.30 val., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) esančio lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) lopšelio grupės (duomenys neskelbtini) patalpose, ranka sudavė mažametei U. S., gim. 2014 m., per kairės pusės sėdmenį, padarydama jai poodinę kraujosruvą ant kairio sėdmens, o tai sukėlė mažametei nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniu skundu nuteistoji M. V. prašo panaikinti 2017 m. birželio 5 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį ir ją išteisinti.Apeliantė nurodo, kad nesutinka su apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, mano, kad teismas sprendimą priėmė skubotai, neįsigilinęs į faktines aplinkybes, teismas nagrinėjo ir analizavo tik tas aplinkybes, kurios netrukdė priimti apkaltinamojo nuosprendžio, o aplinkybės, kurios ją akivaizdžiai teisina, nebuvo nagrinėjamos. Teismas atmetė gynybos prašymus dėl teismo medicinos specialisto apklausos, todėl, jos manymu, buvo suvaržyta galimybė apsiginti.Apeliantė nurodo, kad ji nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigia, kad argumentuodamas jos duodamų parodymų apie įvykį skeptišką vertinimą teismas netiki ir darželio darbuotojų teisme duotais parodymais, mat niekas iš darbuotojų įvykio nematė, o parodymus apie aplinkybes duoda iš apeliantės tariamai subjektyvaus vertinimo. Liudytojos E. G. parodymus teismas atmeta kaip nepatikimus, nes ji su E. G. yra pažįstama ir palaiko draugiškus santykius. Remdamasis tokia logika, teismas gali remtis tik liudytojų, kurių santykiai su kaltinamuoju yra neutralūs ar priešiški, parodymais, o palankūs kaltinamajam asmenys neturėtų būti apklausinėjami, nes jų liudijimai niekiniai. Tuo tarpu liudytojas R. Š. pats patvirtino, kad viso pokalbio tarp jos ir E. G. negirdėjo, girdėjo tik pokalbio epizodą, nes atėjo gerokai vėliau. Apeliantės teigimu, nuosprendyje teismas iškraipė jos parodymus, skaitant nuosprendžio tekstą akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas jos parodymų rimtai net neanalizavo, lyg tyčia nutylėdamas arba užaštrindamas savo išankstiniam nusistatymui aktualius momentus.M. V. teigia, kad apklausiama teismo posėdyje detaliai papasakojo apie įvykį, kad grupėje buvo pakaitinė auklėtoja, (duomenys neskelbtini) grupės mergaitė U. S. buvo labai miela mergaitė, tačiau vaikas dar nebuvo pripratęs prie darželio, reikalaudavo didesnio nei kiti grupės vaikai dėmesio, didžiąją dienos dalį U. prabūdavo auklėtojoms ant rankų. U. nepatikdavo, kad grupės vaikai prieina prie auklėtojos, kai ji būdavo auklėtojai ant rankų, U. tada pykdavo, protestuodavo tą išreikšdama verksmu. 2016 m. spalio 27 d. grupės vaikams papietavus, vaikai buvo nuvesti į grupės tualetą ir pasodinti ant puodukų. Vaikų yra prašoma, kad kai jie atlieka savo gamtinius reikalus, kad rankytėmis paplodami apie tai praneštų auklėtojai. Grupės berniukas U. davė ženklą, kad reikalai ant puoduko baigti, tada ji priėjo prie jo sutvarkyti sauskelnių ir užsekti smėlinuko. Kai pasilenkė prie U., greičiausiai reaguodama į kitam grupės vaikui auklėtojos skiriamą dėmesį, U. S. supykusi pradėjo verkti. Nenorėdama provokuoti jos pykčio, neatsisukdama jai pasakė, kad tuoj padės susitvarkyti U. ir ateina pas ją. Po šių žodžių U. verksmas nutilo, o apeliantė pagalvojo, kad mergaitė pradeda priprasti prie lopšelio, nes reaguoja į prašymą palaukti, kol auklėtoja pabaigs tvarkytis su vienu iš grupės vaikų. Sutvarkiusi U. sauskelnes ir rūbelius, atsisuko į U. ir nustėro pamačiusi, kad vaikas nebesėdi ant puoduko, o stovi sustingusia poza. Mergytės veidukas buvo raudonai mėlynas, lūpytės bei smakro zona pabalusi, ji buvo ištikta traukulių ir nekvėpavo. Dar niekada savo praktikoje nebuvo mačiusi tokių simptomų, todėl labai išsigando ir ne iš karto susivokė, ką daryti ir kaip elgtis. Suprato, kad mergaitei nekvėpuojant galimos labai pavojingos pasekmės net ir vaikelio gyvybei, todėl realiai net nemąstydama, automatiškai tam, kad mergaitė paveikta kitokio išorinio dirgiklio išeitų iš tokio priepuolio, delnu kartą sudavė U. per užpakaliuką. U., sureagavusi į išorinį dirgiklį – pliaukštelėjimą per užpakaliuką – giliai įkvėpė ir garsiai pravirko. M. V. nurodo, kad ji buvo girdėjusi apie panašius priepuolius, kurie pasitaiko vaikams, žino, kad liaudyje tai vadinama „stuparu“, girdėjo, kad vaiką iš tokios būklės reikia išvesti išoriniu dirgikliu. Nors atpasakojant įvykį gali susidaryti įspūdis, kad viskas vyko ilgai, realiai viskas truko kelias sekundes, ji neturėjo laiko ilgiems apmąstymams, kokie jos veiksmai būtų teisėti ar kaip save apsaugoti nuo kažkokios atsakomybės. Tuo momentu apie teisinę atsakomybę ji negalvojo, tai nebuvo aktualu, svarbiausia buvo vaiko būklė. Tuo metu ji gal tik pasąmonėje suvokė, kad vaiką būtina gelbėti, nes nustojus kvėpavimui mergaitė gali prarasti sąmonę. Paėmusi vaiką į glėbį, pati drebėdama iš išgąsčio dėl tokios situacijos nusinešė vaiką į grupę, kur nuraminusi paguldė į lovytę. U. buvo labai pavargusi, todėl nusiraminusi greitai užmigo. Visą laiką, kol U. miegojo, apeliantė prasėdėjo prie jos lovytės stebėdama vaiko būklę. Nors su vaikais darželyje dirba daug metų, nieko panašaus jos praktikoje nebuvo nutikę, todėl buvo labai išsigandusi ir visą laiką galvodama apie tai, ką matė, ji nebesusivokė, kas iš tikro atsitiko U.. Teigia, kad padarė didelę klaidą, kad iš karto po įvykio apie nutikusį priepuolį neinformavo medikų, mamos, darželio administracijos. Suvokia, kad jei būtų pranešus apie įvykį, greičiausiai net nebūtų teisiama už nusikaltimo padarymą. M. V. nurodo, kad ji nesijaučia kalta, nes U. per užpakaliuką sudavė ne todėl, kad sukeltų fizinį skausmą ar nubaustų vaiką už rodomus kaprizus, o tam, kad išorinio dirgiklio pagalba išvestų vaiką iš tokios būsenos.Apeliantės manymu ir vertinimu, ji veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis ir formaliai nusikalstamos veikos požymius turinčią nusikalstamą veiką padarė siekdama pašalinti kito asmens sveikatai kilusį pavojų, kai kitomis priemonėmis toje situacijoje šių pavojingų pasekmių išvengti buvo neįmanoma, o padaryta žala, šiuo atveju žala asmens sveikatai, yra akivaizdžiai mažesnė, nei galėjo atsirasti, jei nebūtų tokių atlikusi. BK 31 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąjį reikalingumą, todėl mano, kad 2016 m. spalio 27 d. ji veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis ir tai yra aplinkybė, šalinanti jos baudžiamąją atsakomybę.Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad gynybos prašymu prie bylos medžiagos buvo pridėta ir posėdyje panaudojant technines priemones peržiūrėta būtent apie šį įvykį parengta tiriamosios žurnalistikos laida (duomenys neskelbtini), kurioje vaikų neurologė gydytoja R. M. detaliai apibūdina kvėpavimo sutrikimo epizodus, įvardydama galbūt U. S. 2016 m. spalio 27 d. atsitikusį priepuolį kaip mėlynąjį respiracinį efektą. Anot laidoje dalyvavusios gydytojos R. M. paaiškinimų, duotų laidos žurnalistams, apeliantės veiksmai, kuriais ji gelbėjo vaiką, yra absoliučiai adekvatūs situacijai, o patys priepuoliai yra gana dažnas reiškinys. Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės gynėjo prašymą byloje apklausti medicininių žinių turintį specialistą apie mėlynąjį respiracinį efektą formaliai motyvuodamas, kad tam nėra pagrindo ir specialistas tokios informacijos negalės patvirtinti. Be to, nors televizijos laida buvo pateikta prijungti prie bylos USB rakte bei buvo peržiūrėta teismo posėdyje, nuosprendyje apie tai nėra užsimenama nė vienu žodžiu. Atsiliepimu į nuteistosios apeliacinį skundą nukentėjusiųjų U. S. ir O. S. atstovas advokatas Ž. Brazaitis nurodo, kad apskųstasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, priimtas teismui tinkamai ištyrus bei įvertinus daugybę byloje surinktų įrodymų. Atsiliepime teigiama, kad bet koks vidutinio protingumo, išsilavinimo ir gabumų asmuo, atsitikus tokiai ypatingai situacijai, kai mažamečio vaiko gyvybei akivaizdžiai būtų grėsęs pavojus (net ir subjektyviai vertinant), ir kurioje, anot pačios nuteistosios, asmuo nežinojo, kaip elgtis, tikrai nedelsdamas atliktų privalomus tokiu atveju atlikti veiksmus. Akivaizdu, kad tokiu atveju M. V. nedelsdama apie įvykį turėjo pasakyti kartu dirbančiai auklėtojos padėjėjai, nedelsdama skambinti bendruoju pagalbos telefonu ir kviesti medicininę pagalbą arba kreiptis į įstaigoje dirbantį medicinos specialistą dėl pavojaus vaiko sveikatai ar gyvybei, apie įvykį informuoti darželio administraciją, pranešti vaiko tėvams. Jei toks įvykis, kai vaiko gyvybei iš tiesų būtų grėsęs pavojus, iš tiesų būtų nutikęs, po jo, užuot atlikusi bent vieną iš prieš tai aprašytų veiksmų, nuteistoji nedarė absoliučiai nieko. Maža to, akistatos metu nuteistoji nurodė, jog tokių priepuolių yra mačiusi „ant savo vaiko“, taigi faktiškai lyg ir turėtų žinoti, kaip tokiais atvejais elgtis. Dar daugiau, jei nuteistoji nukentėjusiajai O. S., kai ši tą pačią dieną po įvykio atėjo pasiimti iš darželio dukters, būtų apie tokį baisų sveikatos sutrikimą, kokio niekada anksčiau vaikui nutikę nebuvo (tai akivaizdžiai patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai), būtų bent užsiminusi, neabejotina, kad O. S., būdama rūpestinga mama, apie tai nedelsdama būtų papasakojusi gydytojai, pas kurią nuvyko dar tą patį vakarą, tačiau dėl kitos akivaizdžios priežasties – tyčinio vaiko sumušimo, nes būtent tokią versiją, o ne kokią nors kitą, ir sužinojo iš nuteistosios. Visos šios aplinkybės, jas vertinant drauge, kaip ir jas patvirtinantys byloje esantys įrodymai, papildantys vieni kitus, neabejotinai leidžia konstatuoti, kad nuteistosios pasakojama istorija apie nukentėjusiąją U. S. 2016 m. spalio 27 d. tariamai ištikusį priepuolį ir nuteistosios gerus ketinimus išsigandus gelbėti vaiko gyvybę, yra aiškiai išgalvota, ją galbūt sukūrus bei suderinus su darželio administracija, po įvykio tam turint net tris pilnas dienas. Nukentėjusiųjų atstovas pažymi, kad nukentėjusiosios O. S. parodymai buvo nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu, juos patvirtina ir liudytojo R. Š., kuris girdėjo nuteistosios pokalbį su kita liudytoja, nuteistosios artima bičiule E. G., apie tai, kad vaikui nuteistoji per užpakalį trenkė, „pasipylus ožiams“. Apie šio liudytojo galimą šališkumą bent vienam iš bylos dalyvių nėra jokių duomenų, taigi jo parodymai iš esmės laikytini pačiais neutraliausiais ir objektyviausiais. Priešingai, to nepasakytina apie kitų liudytojų – darželio darbuotojų bei nuteistosios bičiulės E. G., taip pat ir pačios nuteistosios parodymus, kurie akivaizdžiai prieštarauja tiek vieni kitiems, tiek ir kai kuriais atvejais patys sau tarpusavyje. Nuteistosios apeliaciniame skunde, pasakojant apie pramanytą įvykį, yra ir visiškai naujų niekada negirdėtų detalių, prieštaraujančių anksčiau (ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme) nurodytosioms, tai liudija tik tai, kad šiuo metu (t. y. po apskųstojo nuosprendžio priėmimo) nuteistoji internete greičiausiai jau yra susirinkusi kiek daugiau informacijos apie tokio amžiaus vaikams iš tiesų kartais nutinkančio (bet jokiu būdu nenutikusio šiuo konkrečiu atveju) sveikatos sutrikimo požymius. Skunde jau pasakojama apie kažkokį „traukuliavimą“ (tai nebuvo minima nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), išsamiai aprašyta ir itin smulkiai detalizuota mergaitės veiduko išvaizda („veidukas buvo raudonai mėlynas, lupytės bei smakro zona pabalusi“), o tuo tarpu anksčiau nuteistoji teigė, kad aplink lūpas buvo pamėlynavę. Šios aplinkybės pagrįstai kelia klausimą apie nuteistosios atminties „fenomenalumą“ – po įvykio praėjus trumpesniam laikotarpiui (pusantro mėnesio apklausos ikiteisminio tyrimo metu), detalių atsimenama mažiau nei vėliau, praėjus kone trims ketvirčiams metų (apeliacinio skundo rašymo metu). Be to, liudytojos E. G., liudytojos R. Č. parodymai yra prieštaringi, o liudytojos A. R. parodymai yra akivaizdžiai palankūs nuteistajai. Be to, byloje esanti socialinio tinklalapio „Facebook“ kitų šį darželį lankiusių vaikų mamų diskusijos apie nuteistąją medžiaga, kurioje mamos aiškiai, konkrečiai ir atvirai, neslėpdamos savo tapatybių, viešojoje erdvėje pasakoja apie nuolat egzistavusį nuteistosios polinkį skriausti vaikus, su jais elgtis neatsakingai, nepateisinamai šiurkščiai ir tikrai nepedagogiškai, šiuo atveju itin neigiamai charakterizuoja nuteistąją. Nuteistoji skunde pateikia argumentus, kad nepagrįstai buvo atmestas jos prašymas iškviesti į teismo posėdį ir apklausti specialistus. Tačiau toks teismo atsisakymas buvo visiškai teisėtas bei pagrįstas. Byloje būtų galima apklausti kad ir dešimt tokių specialistų, kurie tiesiog patvirtintų, jog toks sveikatos sutrikimas iš tiesų egzistuoja, (pavyzdžiui, lygiai taip pat kaip ir sloga ar gripas), galėtų papasakoti jo požymius, tačiau nė vienas iš jų tikrai nei patvirtintų, nei paneigtų, kad toks sutrikimas iš tiesų buvo nutikęs 2017 m. spalio 27 d. nukentėjusiajai U. S. darželyje, nes nė vieno iš jų ten nebuvo. Taigi akivaizdu, jog tokio asmens ar asmenų liudijimas iš tiesų bylos nagrinėjimui neduotų visiškai jokios naudos. Atkreipiamas dėmesys, jog net ir nuteistosios kartu su darželio administracija galimai įtakotoje laidoje (duomenys neskelbtini) dalyvavusi gydytoja atkakliai tvirtino, kad labai tikėtina, jog tokie priepuoliai kartosis (kai šiuo atveju nukentėjusioji U. S. savo gyvenime iki šiol apskritai nė vieno tokio priepuolio patyrusi nėra, nei iki sumušimo darželyje, nei po jo), o pačioje laidoje, iliustruojant priepuolio požymius, buvo rodomi parkritę ant grindų ir traukuliuose besivartantys vaikai. Apibendrindamas bylos duomenis, nukentėjusiųjų atstovas prašo nepagrįstą nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teisėtą, objektyvų ir išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendį, priimtą tinkamai ištyrus bei įvertinus visus byloje esančius įrodymus, palikti nepakeistą.Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų atstovas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl M. V. kaltės. Vien tai, kad nuteistoji apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o M. V. kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad M. V. padarė jai inkriminuotą veiką ir pagrįstai yra nuteista pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.Nesutikdama su priimtu nuosprendžiu, nuteistoji ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitiktį ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistosios kaltumo nekyla. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistosios M. V. kaltumui nustatyti. Apeliaciniame skunde neginčijamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad nuteistoji nukentėjusiajai U. S. padarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotą kūno sužalojimą, tačiau skunde teigiama, jog pasekmės (nežymus sveikatos sutrikdymas) kilo dėl to, kad nuteistoji veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, nes mergaitę buvo ištikęs priepuolis, ji nekvėpavo ir buvo pamėlynavusi. Be to, skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą apeliantė grindžia ir tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teisme buvo suvaržytos jos teisės į gynybą, nes jos prašymas apklausti specialistą apie mėlynojo afekto respiracinį sindromą buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė specialistę R. D., nukentėjusiąją O. S. ir nustatė, kad papildomai ištirti įrodymai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų apie M. V. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta teisingomis. Apeliacinės instancijos teisme apklausta kaip specialistė Klaipėdos vaikų ligoninės Neurologijos skyriaus vedėja R. D. paaiškino, kad mėlynojo afekto respiraciniai paroksizmai (staigūs ligos priepuoliai) yra ne epilepsiniai paroksizmai, kurie gali būti sukelti reflektoriškai, t. y. vaikas verkdamas staiga nustoja kvėpuoti, burna būna pražiota, aplink lūpas pamėlsta. Tas paroksizmas gali pasibaigti savaime arba nutraukus reflektorišką dirgiklį. Paroksizmai, kurie pasibaigia savaime, vadinami paprastais, jei paroksizmas užsitęsia, gali pasireikšti sąmonės sutrikimai. Diferencinėje diagnostikoje yra tokie faktoriai: verkimas, apnėja, t. y. kvėpavimo sustojimas, po to būtų sąmonės sutrikimo epizodas, prieš tai dar pamėlynuoja. Tiriant neurologiškai užfiksavus tokį paprastą paroksizmą, vaikas atiduodamas mamai, kad ji pasiimtų ir nuramintų. Jeigu tai yra mažas kūdikis, galima gnybti į kulniuką, tačiau, jei yra vyresnis vaikas, šalia esantis žmogus kitą kartą gali ir nesusiorientuoti. Tolimesnėje priepuolio eigoje pacientas gali suglebti arba tiesiog išsitempti, gali būti toninis raumenų išsitempimas ir truputį gali kelis kartus ir truktelti, po to gali būti mieguistas, norės miego ir užmigs. Baigtis dažnai supainiojama su epilepsijos priepuoliu ir tėvai imasi tam tikrų veiksmų, kaip nutraukti šitą reflektorinį paroksizmą. Renkant anamnezę, atvykus į gydymo įstaigą tėvams su savo vaiku (paprastų paroksizmų atveju vaikai su savo tėvais patenka į polikliniką pas neurologą, atsiunčia šeimos daktaras, anksčiau atsiųsdavo pediatras, o kai yra komplikuoti paroksizmai, tuomet būna, kad atveža greitoji medicinos pagalba į ligoninę), klausiama, ką jie veikė, kokie buvo jų veiksmai, kai tai nutiko. Per jos praktiką buvo įvairių atvejų – vieni purškė vandenį, kiti pylė vandenį, kiti kišo po kranu, kiti pliaukštelėjo į užpakalį, kiti su beržine rykšte, kiti į lauką nešė, trynė su sniegu, guldė į sniego pusnį ir kt. Konkrečiai literatūroje nėra paminėta, kaip nutraukti tą refleksą, kokie tie veiksmai yra tinkami, įvertinti jų pasekmes yra labai sudėtinga, labiausiai kelia nerimą, kai tėvai pradeda vaiką purtyti, nes purtant galima turėti sukrėsto vaiko sindromą, tai bus rimtesnis smegenų pažeidimas. Specialistė negalėjo konkrečiai pasakyti, ar galėjo, ar negalėjo tas pliaukštelėjimas vienokiu ar kitokiu būdu pakenkti, nes mokantis niekur to nebuvo nurodyta. Dažniausiai tokie pacientai yra tokiose šeimose, kur yra nenuoseklus auklėjimo stilius, švytuoklinis, t. y. kai tėvai galbūt reikalauja mažiau, seneliai reikalauja daugiau, jei vaikas būna vieną savaitgalį pas vienus senelius, kitą pas kitus, tai tas auklėjimo stilius dažnai nenuoseklus. Stažuojantis Vokietijoje teko susidurti su panašiais paroksizmais, ten būdavo rekomenduojama šeimos psichoterapija, psichologo konsultacija vaikui, tėvams ir seneliams, jei jie turi įtakos vaiko auklėjimui, gydymas trunka pakankamai ilgai, keletą mėnesių, bet tokia išeitis. Lietuvoje vaikai taip pat nukreipiami psichiatro, psichologo konsultacijai, nes dažnai būna per didelė globa, tai labai dažnai nutinka emigrantų šeimose arba kai vaiką auklėja vienas iš tėvų, arba kai vaiko auklėjimui turi įtakos kiti asmenys, pvz., kai vieną savaitgalį seneliai auklėja, kitą savaitgalį tetos ir t. t. Specialistė taip pat paaiškino, kad tokie paroksizmai yra linkę kartotis, dažnai yra susiduriama su paprastais paroksizmais, bet kai vyresnio amžiaus vaikai, kai išaugę iš kūdikystės, t. y. virš metų, kaip ir šiuo atveju, tai gali kartotis, tačiau gali ir nepasikartoti. Tie dalykai gali kartotis tuomet, kai yra kažkoks nepasitenkinimas arba skausmas, pavyzdžiui, užsigavo, bėgo, pargriuvo, nepasidalijo darželyje žaisliukais, gali būti kai vaikas, nors ir nenori šlapintis, bet yra prašoma atsisėsti, nenori rengtis kokio rūbo ir labai dažnai šiuo metu namuose atėmus telefoną. R. D. patikslino, kad tokie paroksizmai prasideda nuo verkimo, turi būti verksmas. Komentuojant šį konkretų atvejį, jei atsisuko ir pamatė tokį vaizdą nebuvus jokiam garsui, tai ar yra tokia situacija, kai atsistojus nuo puoduko prasideda priepuolis, konkrečiai pasakyti negali, bet yra visokių atvejų, būna, kad ir nuvirsta nuo puoduko. Tačiau tai turi konstatuoti medikai, tokiems vaikams pirmiausiai atliekami encefalogramos tyrimai, t. y. smegenų kreivės fiksavimas. Tačiau yra ir tokių atvejų, kai vaikas nukrenta nuo puoduko ir prasideda epilepsija, todėl ne specialistui sunku įvertinti, kokių veiksmų jis imasi, nes paprastai šeimos daktarai siunčia neurologui įvertinti, ar tai epilepsija ar ne, o svetimi asmenys, kurie stebi tą priepuolį, labai išsigąsta, nes pasikeičia vaiko spalva, jiems atrodo, kad čia kažkas siaubingo, grėsmingo. Jei yra paprastas afekto respiracinis paroksizmas, jis gali praeiti arba savaime, arba nutraukus dirgiklį, o kai yra komplikuotas, tai jis užsitęsia. Labai retais atvejais tokie paroksizmai gali pereiti į epilepsinius, į generalizuotus toninius traukulius, tačiau tai yra pavieniai atvejai, kuriuos diagnozuoja medikai. Komentuodama šį atvejį, specialistė paaiškino, kad pagal jai pateiktą informaciją, t. y. kai vaikas atsistojo nuo puoduko, nekvėpavo, sustingęs, traukuliai, mėlstantis veidukas, pabalusios lūpos ir panašiai, tai būtų komplikuotas paroksizmas, nes jau buvo užsitęsęs, tačiau paprastam žmogui tai sunku atskirti. Tikslas yra nutraukti reflektorišką paroksizmą, kad vaikas įkvėptų. Kokį būdą turėjo pasirinkti nuteistoji, komentuoti negali, bet kažką ji turėjo daryti, tačiau paprastai žmonės pasimeta, nes mėlynavimas mėlynavimui nelygus – vieni šiek tiek apie lūpas pamėlsta, kiti stipriai pamėlsta. Specialistė taip pat patikslino, kad tokio priepuolio metu būtinai turi būti verkimas, nes pirmasis faktorius yra verkimas, po to apnėja, po to mėlynavimas, praverta burna, nustoja kvėpuoti, po to jau tolimesnė seka – arba reflektoriškai priepuolis nutraukiamas, kai jis paprastas, arba jis yra išreikštas, kitaip – komplikuotas, kai atsiranda sąmonės sutrikimo epizodas, bet pirmas faktorius būtinai turi būti verkimas. Kokie atvejai dažnesni – pasikartojantys ar ne – tai priklauso nuo šeimos: jei yra nenuoseklus auklėjimo stilius, toje šeimoje paroksizmai linkę kartotis, jei vaikas yra jautresnis, jie gali kartotis, bet negali atsakyti, ar pasikartos. Apie užsitęsusį priepuolį sprendžiama ne vien tik pagal verkimą, tada išryškėja labiau cianozė (pamėlynavimas) ir atsiranda sąmonės sutrikimas, jei nenutraukiamas paroksizmas – vaikas pradeda glebti arba gali įsitempti, pavyzdžiui, krenta ir įsitempia, gali būti keli reflektoriniai trūktelėjimai arba vaikas gali būti mieguistas, apsnūsti, gali ir užmigti. Epilepsijos priepuoliui, jei jis užtrunka daugiau nei penkios minutės, yra kviečiama greitoji, o šiuo atveju įvertinti yra sunku, nes tas, kas yra šalia to vaiko, kas mato tą priepuolį, nežino, kokių veiksmų imtis. Kiek trunka - ar minutę, ar dvi, o šiuo atveju, kiek supranta, tas paroksizmas nutrūko, nes vaikas pradėjo verkti, kvėpuoti, negali pasakyti, ar, jei mergaitė nebūtų įkvėpusi, ji būtų suglebusi, ar ji būtų įsitempusi, ar kt. Ne visais atvejais diagnozuojamas paroksizmas, turi būti verkimas, būna ir tokių atvejų, kad vaikai verkia isterikuodami, tačiau kai jie verkia isterijos metu, jie ne visą laiką pamėlsta ir nėra tokios įvykių sekos, kaip paroksizmo atveju. Specialistė paaiškino, kad ji 2016 m. spalio 27 dienos įvykio nematė, todėl nieko apie jį patvirtinti negali.Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausta nukentėjusioji O. S. parodė, kad nei prieš nagrinėjamą įvykį, nei po jo jų šeimoje nebuvo tokių įvykių ir priepuolių, dukra yra sveika, serga sloga, kosuliu, tačiau jokių kitų ligų neturi. Be to, dukra auga pilnoje šeimoje, yra tėtis ir mama, tokių atvejų, kad vaikas būtų paliekamas pas senelius ar kažkam kitam, nėra. Taip pat patikslino, kad, kai atėjo pasiimti savo dukros į darželį, M. V. pasakė, kad šiandien U. ryte labai verkė ir davė jai per užpakalį, dar pasakė, kad po to jos labai gražiai draugavo visą dieną. Po to ji vežė dukrą pas šeimos gydytoją, tačiau apie jokius neurologinius dalykus net negalvojo, nes auklėtoja pasakė, kad trenkė dukrai ryte tiesiog dėl to, kad ji verkė. Nuvažiavo pas šeimos gydytoją, kad būtų užfiksuotas faktas, jog yra mėlynės, nebuvo jokio poreikio kreiptis į kitus specialistus, nes neturėjo jokių problemų dėl kažkokių priepuolių, apie šiuos priepuolius sužinojo tik iš žurnalistų. Auklėtoja M. V. sakė, kad sudavė dukrai tiesiog dėl to, kad ji verkė, nežino, ar tokiu būdu norėjo nuraminti ir dėl ko ją taip reikėjo nuraminti, tačiau auklėtoja tiesiog pasakė, kad U. ryte verkė, davė per užpakalį, bet po to užtai labai gražiai draugavo. Sakė, kad nežino, kaip jos sutars, nes buvo kilę ožiukai.

Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios O. S. parodymais apie M. V. padarytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiosios O. S. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, ji vienodus parodymus davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad 2016 m. spalio 27 d. jai atėjus į lopšelį-darželį (duomenys neskelbtini) pasiimti savo dukters U. S., darželio auklėtoja M. V. jai pasakė, kad nežino, ar jos draugaus, ar pyksis su U. S., bet šiandien ryte U. S. verkė ir ji davė jai per užpakalį. Taip pat pridūrė, kad po to, kai pliaukštelėjo, tai visą dieną gražiai su U. S. bendravo, žaidė, visą dieną viskas buvo gerai. M. V. nieko neužsiminė apie jokį priepuolį, kuris būtų ištikęs jos dukrą, nieko neminėjo, kad jos dukra būtų nustojusi kvėpuoti, pamėlynavusi ar pan. (t. 1, b. l. 32, 39–41, 44–45). Be to, tai, kad M. V. nukentėjusiajai U. S. sudavė ne dėl ją neva ištikusio priepuolio, o dėl užėjusių „ožiukų“, patvirtino ir liudytojas R. Š., kuris girdėjo nuteistosios M. V. ir liudytojos E. G. pokalbį, kurio metu M. V. nurodė, kad pasipylus „ožiams“ vienam vaikui sudavė per užpakalį (t. 1, b. l. 62). Tai, kad U. S. nebuvo jokio priepuolio, patvirtina ir kartu su M. V. buvusios auklėtojos padėjėjos R. Č. parodymai, kuri, nors paties įvykio ir nematė, tačiau ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad 2016 m. spalio 27 d. buvo įprasta, niekuo neišsiskyrė, apie 15 val. pamatė, jog atėjo U. S. mama pasiimti mergaitės, ji išgirdo, kaip M. V. pasakė U. S. mamai, kad pliaukštelėjo U. S., tačiau dėl kokių priežasčių tai padarė, nenugirdo (t. 1, b. l. 69–70). Nors pirmosios instancijos teisme liudytoja R. Č. iš dalies pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ir nurodė, kad neva apie U. S. ištikusį priepuolį sužinojo 2017 m. spalio 27 d. iš karto po to, kai O. S. išsivedė dukrą iš darželio, nes iš karto po to jai apie šį įvykį papasakojo pati M. V. (t. 2, b. l. 56), tačiau tokių aplinkybių apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nenurodė. Pažymėtina, kad asmenų parodymai iš karto po įvykio geriau atspindi įvykio situaciją, nes nuo įvykio praėjus nedaug laiko yra lengviau atsiminti visas aplinkybes bei tiksliai jas nurodyti, be to, yra mažiau galimybių suderinti parodymus. Todėl akivaizdu, kad liudytojos R. Č. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atspindi tikrąją įvykio situaciją, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu (pažymėtina, kad liudytoja buvo apklausiama 2016 m. lapkričio 8 d.) liudytoja R. Č. nieko neužsiminė, kad M. V. jai 2016 m. spalio 27 d. būtų sakiusi apie U. S. ištikusį priepuolį, nors vertinant įvykio situaciją, natūralu, kad jeigu M. V. iš tikrųjų jai būtų papasakojusi apie U. S. ištikusį priepuolį, liudytoja R. Č. tai būtų nurodžiusi ir policijos pareigūnams 2016 m. lapkričio 8 d. apklausos metu. Nors nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, jog teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiosios O. S. bei liudytojų R. Š. ir R. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie neatitiko realios tikrovės, tačiau, priešingai apeliantės tvirtinimui, tiek nukentėjusiosios, tiek minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs bei tarpusavyje sutampa. Sistemiškai vertinant nukentėjusiosios O. S. ir liudytojų R. Š. ir R. Č. parodymus, akivaizdu, jog šie asmenys nuosekliai, be jokių esminių prieštaravimų nurodė įvykio aplinkybes. Aplinkybę, kad M. V. nukentėjusiajai U. S. sudavė dėl to, kad vaikas neklausė ir verkė, patvirtina ne tik nukentėjusiosios nuoseklūs parodymai apie tai, kad auklėtoja nieko nesakė apie kažkokį U. S. ištikusį priepuolį, bet ir liudytojų parodymai apie tai, kad pokalbių metu jie girdėjo, kaip M. V. sakė, kad U. S. sudavė dėl to, kad ji verkė ir neklausė.

M. V. skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė jos ir liudytojų E. G., A. R. parodymus, tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad šių liudytojų parodymai prieštarauja tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų R. Š. ir R. Č. parodymams bei pačios M. V. parodymams. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui nesiremti šių asmenų parodymais, nes šie liudytojai įvykio nematė, apie įvykį žino tik iš subjektyvių M. V. parodymų. Visi M. V. teisinančią versiją tvirtinantys asmenys yra susiję su ja – liudytojos A. R. ir R. Č. dirba kartu su ja, su liudytoja E. G. apeliantė palaiko draugiškus santykius, jos vienaip ar kitaip suinteresuotos M. V. bylos baigtimi, todėl jų parodymai gali būti suderinti iš anksto siekiant padėti M. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apygardos teismas pažymi, jog analizuojant asmenų parodymus, kurie galėjo būti suderinti dėl esminių įvykio aplinkybių, itin svarbu nustatyti, ar egzistuoja prieštaravimai dėl detalių, kurių asmenys, laikydami jas nesvarbiomis, galėjo neaptarti, tačiau jos buvo pakankamai reikšmingos, kad asmenys turėtų jas atsiminti. Šiuo atveju iš liudytojų parodymų analizės akivaizdu, jog liudytojų E. G. ir A. R. parodymuose gausu tiek tarpusavio prieštaravimų, tiek ir neatitikčių kitiems byloje esantiems duomenims, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl šių parodymų netikslumo. Liudytoja E. G. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad M. V. jai pasakojo, jog dienos metu, kai M. V. jos sūnui U. keitė sauskelnes, šalia stovėjo U. S., kuri ištiesusi rankas prašė auklėtojos, kad ją paimtų ant rankų, mergaitė verkė, nuo isteriško verkimo jai pradėjo mėlynuoti lūpos, todėl M. V. pasilenkusi taukštelėjo ranka U. per sėdmenis, po to mergaitė įkvėpė oro ir iš karto nustojo verkti (t. 1, b. l. 76). Pirmosios instancijos teisme liudytoja E. G. taip pat patvirtino, kad M. V. mergaitei sudavė, nes ši verkė, nuo verkimo pradėjo mėlynuoti jos lūpos, o kai pliaukštelėjo mergaitei, tada ji nurimo ir nebeverkė (t. 2, b. l. 54–55). Liudytoja A. R. apklausų metu taip pat nurodė, kad M. V. mergaitei sudavė dėl to, kad ji verkė, o būtent dėl to, kad tuo metu, kai M. V. U. keitė sauskelnes, U. S. ištiesusi rankas prašėsi paimama ant rankų, tačiau M. V. jos paimti negalėjo, todėl mergaitė pradėjo labai verkti, nustojo kvėpuoti, pradėjo mėlynuoti aplink lūpas, todėl M. V. jai sudavė per sėdmenis (t. 1, b. l. 90–91, t. 2, b. l. 56). Tuo tarpu pati M. V. nurodė, kad tuo metu, kai ji keitė E. G. sūnui (U.) sauskelnes, U. S. pradėjo verkti, tačiau kai ji pasakė, kad U. S. palauktų, U. S. nutilo ir nebeverkė. Tik po kiek laiko atsisukusi pamatė, kad esą U. S. buvo sustingusi, pradėjo mėlynuoti, dėl to ir sudavė jai per sėdmenis (t. 1, b. l. 164–165). Taigi anksčiau minėtos liudytojos nurodė, kad M. V. mergaitei sudavė dėl to, kad ji verkė, o pati M. V. nurodo priešingai – tuo metu, kai sudavė mergaitei, U. S. jau kurį laiką neverkė. Šie M. V. teisinančią versiją pagrindžiančių liudytojų parodymų neatitikimai ir tarpusavio prieštaravimai atskleidžia, jog asmenys davė nenuoseklius parodymus, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad M. V. teisinančią versiją tvirtinančių asmenų parodymai yra visiškai paneigti anksčiau aptartų įrodymų visumos, tinkamai juos įvertino kaip M. V. pasirinktą gynybos būdą ir pagrįstai atmetė kaip neatitinkančius tikrovės.Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo atmetė minėtų liudytojų parodymus, o pripažindamas ją kalta rėmėsi tik nukentėjusiųjų ir liudytojo R. Š. parodymais. Remiantis tokiais apeliantės skundo argumentais matyti, kad ji prašo remtis tik su ja susijusių asmenų parodymais ir juos vienintelius laiko teisingais. Tačiau pažymėtina, kad tiek nuteistosios, tiek nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais būdais, taikomais vertinant subjektyviosios kilmės duomenų patikimumą. Vertinant atskirų įrodymų šaltinių patikimumą ir savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į asmens santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą. Tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymai yra vertinami įrodymų viseto kontekste, lyginami su kitais byloje surinktais duomenimis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiųjų O. S., V. S., liudytojo R. Š. parodymais, kuriuos patvirtina kita bylos medžiaga, o apeliantės nurodytų liudytojų E. G., A. R. parodymai neatitinka kitos bylos medžiagos (nukentėjusiųjų, liudytojo R. Š. parodymai, specialisto išvada ir kt.). Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą.

Apeliantė skunde daug dėmesio skiria įvykio situacijos analizei, kartoja savo viso proceso metu duotus parodymus ir teigia, kad ji veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, todėl turėtų būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės.BK 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinasis reikalingumas – pagal BK 31 straipsnio 1 dalies nuostatas yra, kai asmuo veiką padaro siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Nagrinėjamu atveju, priešingai negu teigia apeliantė, nenustatyta, kad O. S. grėsė koks nors pavojus, nes remiantis anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad 2016 m. spalio 27 d. jos neištiko joks priepuolis, o susidariusioje situacijoje – kai O. S. verkė ir neklausė auklėtojos M. V. – galima buvo imtis kitų adekvačių priemonių, tačiau reikalingumo sužaloti U. S. nebuvo. Taigi apeliantės elgesys su mažamete U. S. neteisėtas, nes grėsmė jos sveikatai ar gyvybei nekilo, o nuraminti verkiančią mergaitę buvo galima ir kitais būdais, tačiau to daryti apeliantė nebandė. Pažymėtina, kad net ir esant tokiai situacijai, kai baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms kyla pavojus (šiuo atveju O. S. sveikatai), vien tokio pavojaus kilimo nepakanka, kad būtų eliminuota atsakomybė už žalą. BK 31 nustato, kad būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik tuo atveju, kai kilęs pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis. Šiuo atveju teisėjų kolegija dėl to labai abejoja, juo labiau įvertinus tai, kad M. V., kaip darželio auklėtojai, keliami ypatingi reikalavimai, ji yra išklausiusi mokymus dėl pirmosios pagalbos suteikimo, supažindinta su darželio vidaus taisyklėmis, todėl net ir kilus pavojui nukentėjusiosios U. S. sveikatai, abejotini M. V. veiksmai, kad kilęs pavojus galėjo būti pašalintas tik smūgio sudavimu mergaitei. Juo labiau, kad iš pačios M. V. parodymų matyti, jog ji turi sūnų, kuris serga epilepsija, ir anksčiau yra mačiusi priepuolio ištiktą žmogų, vadinasi, ji žino, kaip reikia elgtis tokiu atveju. Be to, kad 2016 m. spalio 27 d. nukentėjusiajai U. S. nebuvo M. V. akcentuojamo mėlynojo respiracinio efekto priepuolio, patvirtina ir U. S. medicininių dokumentų duomenys, kad anksčiau jai nebuvo diagnozuoti nerviniai ar panašaus pobūdžio sutrikimai, o nukentėjusiosios mama O. S. patvirtino, kad po nagrinėjamo įvykio nieko panašaus U. S. nebuvo nutikę (pažymėtina, kad pagal specialistės R. D. paaiškinimus, tokie priepuoliai yra linkę pasikartoti). Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji U. S. neturi sveikatos problemų, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau aptartus duomenis, daro išvadą, kad M. V. pateikta versija apie nukentėjusiąją O. S. ištikusį priepuolį nepasitvirtino, todėl nėra pagrindo kalbėti apie būtinąjį reikalingumą kaip aplinkybę, šalinančią apeliantės baudžiamąją atsakomybę. Be to, apie tai, kad 2016 m. spalio 27 d. nukentėjusiajai U. S. nebuvo jokio priepuolio, galima spręsti ir iš pačios nuteistosios M. V. elgesio po nagrinėjamo įvykio. Vertinant pačios M. V. akcentuojamas aplinkybes, kad ji neva buvo labai sukrėsta įvykusio įvykio, nes labai išsigando pamačiusi nustojusią kvėpuoti ir pamėlusią U. S., kolegijos manymu, natūralu, kad po tokio įvykio, būdama labai sukrėsta ir išsigandusi dėl vaiko sveikatos, M. V. turėjo informuoti mergaitės tėvus, darželio administraciją ir imtis priemonių, kad būtų nustatyti U. S. sveikatos sutrikimai ar ligos, sukeliančios tokius priepuolius. Tačiau M. V. nedarė nieko, o nukentėjusiajai O. S., kai ši tą pačią dieną po įvykio atėjo pasiimti dukters iš darželio, net neužsiminė apie tokį sveikatos sutrikimą, kokio niekada anksčiau vaikui nutikę nebuvo. Be to, apie tokį įvykį M. V. nieko nepasakojo ir kartu su ja tą dieną dirbusiai auklėtojos padėjėjai R. Č., neinformavo darželio administracijos. Visos šios aplinkybės, jas vertinant drauge, kaip ir jas patvirtinantys byloje esantys įrodymai, papildantys vieni kitus, leidžia konstatuoti, kad nuteistosios pateikta versija apie nukentėjusiąją U. S. 2016 m. spalio 27 d. tariamai ištikusį priepuolį yra nepagrįsta bylos duomenimis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo peržiūrėtas laidos (duomenys neskelbtini) įrašas, tačiau nuosprendyje apie tai nėra užsimenama nė vienu žodžiu, todėl apeliantė mano, kad teismui rūpėjo ir buvo analizuojama informacija, aktuali apkaltinamajam teismo nuosprendžiui surašyti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad pripažindamas M. V. kalta pirmosios instancijos teismas nesirėmė šiuo vaizdo įrašu, kuris buvo peržiūrėtas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Kadangi šis įrašas jokios įrodomosios reikšmės neturi, negali nei patvirtinti, nei paneigti su nagrinėjamu įvykiu susijusių aplinkybių, todėl tai, kad šios laidos įrašas nebuvo aptartas skundžiamame nuosprendyje, nėra pagrindas pripažinti šį nuosprendį neteisėtu.Apibendrindamas anksčiau aptartus duomenis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pateiktą apeliantės versiją, kurią ji bando įrodyti ir apeliaciniame skunde, išanalizavo, tačiau byloje nesant ją patvirtinančių duomenų ir surinkus pakankamai šią versiją paneigiančių įrodymų, M. V. nurodytos aplinkybės buvo atmestos kaip nepagrįstos. Kaip minėta anksčiau, nukentėjusiosios O. S. parodymai laikytini patikimais, juos patvirtina kiti išnagrinėti įrodymai, aptariant M. V. kaltės klausimą nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės buvo detaliai patikrintos ir sulygintos su kitais byloje surinktais įrodymais. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad M. V. kaltė dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad M. V. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnyje, tačiau nenurodyta straipsnio dalis. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog M. V. panaudojo smurtą prieš mažametę ir jos veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, todėl tai, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodyta BK 140 straipsnio 3 dalis, laikytina rašymo klaida. Ši aiški rašymo klaida nekeičia nuosprendžio esmės, kadangi Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio ir įžanginėje, ir motyvuojamojoje dalyse nurodyta BK 140 straipsnio 3 dalis, todėl ši rašybos klaida yra ištaisoma apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti rašymo klaidą 2017 m. birželio 5 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje – nustatyti, kad M. V. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.