Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

7. Pareiškėja akcentavo, kad Komisija nepagrįstai nustatė, jog nėra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Pareiškėja prašė Departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį ir teisingą procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojai teisę būti išklausytai yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija.

12. Departamentas akcentavo, kad pareiškėjos pateiktos publikacijos nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kuriems priklauso pareiškėja, susiduria su aiškia diskriminacija ir faktiškai (duomenys neskelbtini) padėtis nuo 2014 metų nedaug pasikeitusi ir nėra pagerėjusi, kad užtikrintų žmoniškas gyvenimo sąlygas ir saugumą. Departamentas pažymėjo, kad vien tik tai, jog asmuo yra (duomenys neskelbtini), nereiškia, kad jis būtinai bus persekiojimas, diskriminuojamas savo bendrapiliečių ar kitų subjektų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, o ir pareiškėja nenurodė kokiu būdu ją asmeniškai diskriminavo dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini) ir, ar susidūrė su veiksmais, kurie būtų prilyginti persekiojimui. Pareiškėja gyvena (duomenys neskelbtini), kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos, be to, ji nėra pažeidžiamas asmuo (ji nebuvo pagrobta ar kitaip nukentėjusi nuo (duomenys neskelbtini) grupuotės, gyveno kartu su tėvais, nėra išsituokusi ar našlė, t. y. nepriklauso kategorijai vienišų moterų, kurių padėtis (duomenys neskelbtini) visuomenėje yra ypač sudėtinga). Pareiškėjos cituojama ištrauka iš publikacijos dėl tariamo diskriminavimo taip pat nepatvirtina pareiškėjos skunde įrodinėjamų aplinkybių. Pareiškėjos nurodytame šaltinyje nėra jokios informacijos dėl ateityje gresiančio persekiojimo ar diskriminacijos, kuri nesutaptų su Departamento surinkta informacija. Departamentas pabrėžė, kad prieglobstis suteikiamas ne kaip kompensacija už praeityje patirtą žalą, o kaip apsauga nuo ateityje gresiančio persekiojimo. Pareiškėjos skunde cituojami fragmentai yra tik prielaidos, kurios nėra pagrįstos objektyviais duomenimis.

13. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja įrodinėjo, jog yra (duomenys neskelbtini), o šią religiją išpažįstančius asmenis (duomenys neskelbtini) persekioja (duomenys neskelbtini), tačiau taip pat nurodė, kad, prieš išvykstant iš kilmės valstybės 2021 metais, jai asmeniškai grėsmė nebuvo kilusi, ji nebuvo sulaukusi grasinimų iš (duomenys neskelbtini) ar jų rėmėjų. Atsižvelgęs į tai ir įvertinęs surinktą informaciją apie tai, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) negresia persekiojimo pavojus, Departamentas nustatė, jog pareiškėjai kilmės valstybėje negresia persekiojimo pavojus dėl individualių jos savybių.

14. Departamentas pabrėžė, kad nebuvo nustatyta ir pati pareiškėja nenurodė to, jog valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

15. Departamentas akcentavo, kad surinkta informacija apibrėžia tik bendrą situaciją kilmės šalyje, tačiau visais atvejais prieglobsčio prašymai vertinami individualiai, be to, surinkta informacija jokiais būdais nepatvirtina, kad pareiškėja susidurs su persekiojimu, nes savo pasakojime neindividualizavo, kokia konkrečiai grėsmė jai kyla, savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo motyvavo išimtinai bendrais kilmės šalies informacijos aspektais. Informacijos, kad vien priklausymas (duomenys neskelbtini) bendruomenei kelia grėsmę asmenų gyvybei, saugumui ar laisvei, nebuvo rasta. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja gyveno su broliu, kuris, anot pareiškėjos, organizavo jos kelionę į Lietuvos Respubliką, todėl tikėtina, kad pareiškėja turi vyrišką palaikymą.

16. Departamentas pažymi, kad Gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo atsakovas turėjo pagrindą remtis vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini). Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl EPPB įsteigimo nuostatas vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Vadovaujantis EPPB pateiktais duomenimis, nė vienoje iš (duomenys neskelbtini) provincijų beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šių aplinkybių pareiškėja jokiais įrodymais nepaneigė.

17. Departamentas nesutiko su pareiškėjos nuomone, kad jai nepagrįstai taikyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis. Departamentas pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai buvo taikoma Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

18. Departamentas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, jog draudimas atvykti taikant maksimalų terminą sudarytų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kuomet, pablogėjus situacijai kilmės valstybėje, pareiškėjai būtų uždrausta atvykti ir prašyti prieglobsčio. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėja neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II.

20. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

20.1. Pareiškėja buvo sulaikyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų kaip nelegaliai kirtusi Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėja pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje, todėl, kad (duomenys neskelbtini) gyventi yra nesaugu, nes pareiškėja yra (duomenys neskelbtini), bijo būti nužudyta (duomenys neskelbtini), kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) sunku susirasti darbą, pragyventi, nėra moterų teisių. Registracijos metu, 2021 m. rugpjūčio 18 d., pareiškėja nurodė, kad ji yra iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pasakojo, kad savo kilmės valstybę paliko, nes (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gyventi nesaugu, bijo būti nužudyta (duomenys neskelbtini).

20.2. Apklausoje, vykusioje 2021 m. spalio 20 d., pareiškėja nurodė iš esmės tuos pačius prieglobsčio prašymo motyvus, kaip ir registracijos metu. Pareiškėja teigė, kad savo kilmės valstybėje gyveno (duomenys neskelbtini) kartu su broliu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pasakojo, kad ji bijo, kad vėl ateis (duomenys neskelbtini) ir, nors (duomenys neskelbtini)nebuvo atėjusi į kaimą, kuriame pareiškėja gyvena, ji jaučia grėsmę ir baimę, kad bus žudomi vyrai, vaikai, prievartaujamos moterys, kaip kitose rajonuose. Pareiškėja taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nėra darbo, sunku pragyventi, nėra moterų teisių, todėl pareiškėja (duomenys neskelbtini) paliko dėl bendro nesaugumo jausmo ir ekonominių priežasčių.

20.3. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Departamento sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, pagal Įstatymo 128 straipsnio 2 dalį, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Departamentas nurodytas išvadas padarė įvertinęs prieglobsčio prašytojos pasakojimą jos kilmės valstybės informacijos kontekste ir nenustatęs pagrindo prielaidai, jog pareiškėja priklauso kuriai nors iš pažeidžiamų grupių. Departamentas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjos individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjai ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

21. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punkto ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, Įstatymo nuostatas (86 str. 1–3 d., 87 str. 1–2 d.), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas (36 p., 99 p., 99.1.1 p.), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

22. Teismas, įvertinęs Departamento sprendimo turinį, padarė išvadą, kad pareiškėja bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdama individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pačios pareiškėjos subjektyviomis prielaidomis dėl jos galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėja paaiškino, kad ji nėra patyrusi persekiojimo, nesusidūrė su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjai kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia.

24. Įvertinęs pareiškėjos pateiktus paaiškinimus tiek pirminės apklausos metu, tiek skunde, teismas padarė išvadą, kad pagrindinis pareiškėjos išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas, kas akivaizdžiai neatitinka pabėgėlio statuso. Departamentas pagrįstai, įvertinęs surinktą informaciją, sprendė, kad pareiškėjai kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jos politinių įsitikinimų.

25. Teismas, įvertinęs Gairėse pateiktą informaciją, nurodė, kad Departamentas nenustatė, o pareiškėja nenurodė persekiojimo vykdytojų, Departamentas nenustatė, o pareiškėja neįrodė individualių, su pareiškėjos asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad pareiškėja, būdama (duomenys neskelbtini), savo kilmės šalyje susiduria su realia persekiojimo rizika, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjai papiloma apsauga nesuteikta pagrįstai.

26. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, kad, bylą nagrinėjant Komisijoje, nepagrįstai nebuvo organizuotas žodinis procesas, vadovavosi Tvarkos aprašo 222 punktu ir nurodė, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjos skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Sprendžiant pareiškėjos klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Teismas nenustatė, kad, Komisijai atsisakius nagrinėti pareiškėjos prašymą žodinio proceso tvarka, tuo buvo pažeista pareiškėjos teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

27. Teismas pabrėžė, kad Departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjos prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes, suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, o pareiškėja šių išvadų jokiais argumentais, ar / ir įrodymais priešingai neįrodė.

28. Pasisakydamas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teismas apžvelgė Direktyvos 2008/115/EB nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 4 d.). Teismas taip pat nurodė, kad Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas; į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; pareiškėja neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; pareiškėja prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų. Departamentas priėjo prie išvados, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, ji, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo, be to, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja buvo pateikusi prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

29. Įvertinęs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) nuostatas (5 p.), Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, teismas nurodė, kad pareiškėjai pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nėra proporcinga priemonė bei adekvati jos padarytam pažeidimui. Atsižvelgęs į tai, teismas Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeitė, nustatydamas, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III.

36. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Departamento sprendime nėra pakankamai duomenų, nepateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atsakovas nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, nors tai yra privaloma. Atsakovas vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, kurioje tendencingai ir išimtinai palaikomas (duomenys neskelbtini) valdžios režimas, neatsispindi tikroji pareiškėjos kilmės šalies situacija, todėl ši informacija negali būti laikoma išsamia ir patikima, kuria galima vadovautis, nustatant (duomenys neskelbtini) padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje.

40. Atsakovas pabrėžia, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

41. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Departamento 2021 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 21S33535, kuriuo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja skunde taip pat prašė panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 6K-1398 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

42. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad tiek Departamento sprendimas, tiek Komisijos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

43. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjai, atsakovas neįrodė, jog (duomenys neskelbtini) nėra diskriminuojami savo kilmės šalyje, buvo pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo taisykles ir, nesant įrodymų, paneigiančių diskriminacijos buvimo faktą, pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti, jog atsakovas nepaneigė diskriminacijos fakto. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Departamento sprendime nėra pakankamai duomenų, nepateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją; atsakovas vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, kurioje tendencingai ir išimtinai palaikomas (duomenys neskelbtini) valdžios režimas, neatsispindi tikroji pareiškėjos kilmės šalies situacija, todėl ši informacija negali būti laikoma išsamia ir patikima, kuria galima vadovautis, nustatant (duomenys neskelbtini) padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

45. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

46. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

47. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

49. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

50. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

51. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

52. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prieglobsčio prašymą motyvavo tik tuo, kad ji yra (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gyventi nesaugu, ji bijo būti nužudyta (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat buvo nurodžiusi, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nėra darbo, sunku pragyventi, nėra moterų teisių, todėl ji išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl bendro nesaugumo jausmo ir ekonominių priežasčių. Akcentuotina, kad pareiškėja yra paaiškinusi, jog ji nėra patyrusi persekiojimo, nėra susidurūsi su (duomenys neskelbtini).

53. Vertinant, ar šioje byloje tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių jos prašymas negali būti tenkinamas, pirmiausia pažymėtina, kad Gairėse apžvelgus rizikas (22–23 p.) daroma išvada, jog ne visiems asmenims, priskiriamiems (duomenys neskelbtini) grupei, kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pvz., vietovės, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis; kt. Gairėse taip pat nurodoma, kad nors ne visi (duomenys neskelbtini) patenka į persekiojamųjų grupę, jų pažeidžiamumo vertinimas nėra iš anksto nulemtas, t. y. jie iš tiesų vis dar gali būti persekiojami dėl religijos, rasės ir tautybės (pvz., asmenys gali būti sulaikomi, fiziškai užpuolami, seksualiai išnaudojami, pagrobiami ir kt.). Atkreipiamas dėmesys, kad nesant persekiojimo, yra tikimybė, kad šie asmenys yra diskriminuojami. Siekiant įvertinti diskriminacijos pobūdį (jo rimtumą, sistemiškumą) bei jo sukeliamą kumuliacinį poveikį asmens teisėms, kuris gali prilygti persekiojimui, būtina vertinti individualias aplinkybes. Moterų ir mergaičių, vaikų grupės išskiriamos kaip labiau pažeidžiamos visame (duomenys neskelbtini) padėties kontekste (88–90 p.).

54. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai pagrįstumą, įvertino pareiškėjos, kaip moters, galimą persekiojimą. Departamentas nustatė, kad pareiškėja nebuvo pagrobta ar kitaip nukentėjusi nuo (duomenys neskelbtini) grupuotės, gyveno kartu su tėvais, nėra išsituokusi ar našlė, t. y. nepriklauso kategorijai vienišų moterų, kurių padėtis (duomenys neskelbtini) visuomenėje yra ypač sudėtinga, turi brolį, kuris organizavo jos kelionę į Lietuvos Respubliką. Departamentas nurodė, kad nerasta informacija, jog (duomenys neskelbtini) vien priklausymas (duomenys neskelbtini) tikėjimui kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas tyrimo metu taip pat nenustatė, kad pareiškėja patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

55. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su ekonominiais tikslais, o ne su tuo, kad jai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

56. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad Gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

57. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Pareiškėjos teiginiai, kad Departamentas vadovavosi tik Gairėmis yra nepagrįsti, nes iš Departamento sprendimo matyti, kad Departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., (duomenys neskelbtini) įstatymais, tarptautinių organizacijų surinktais duomenimis). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Gairės yra parengtos kompetentingos institucijos, jose surinkta aktualiausia informacija apie pareiškėjos kilmės valstybę. Iš Departamento sprendimo matyti, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai (taip pat įvertinta, kad pareiškėja yra moteris), todėl nėra pagrindo spręsti, kad Departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

58. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėja išsiųsta į (duomenys neskelbtini) ir jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

59. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

60. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

61. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancjos teismo išvadą, kad Departamento sprendimo nėra pagrindo naikinti dėl to, jog pareiškėjos prašymas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė tinkamai įvertinęs ginčo faktines aplinkybes, pareiškėjos prašymo argumentus, Departamento surinktą medžiagą, tai, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

62. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

63. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

64. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavusi prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

65. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

66. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

67. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėja turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

68. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėja ir pareiškėjos atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėja, tiek jos atstovas teikė paaiškinimus. Pareiškėja kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjos prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.