Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-21 nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016-11-05 G. K. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau — ATPK) 124² straipsnio 1 dalį už tai, kad ji 2016-11-05, apie 19 val., ties Šilutės pl. ir Smiltelės g. sankryža, Klaipėdoje, vairavo automobilį „Volvo V70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) keisdama vairavimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepraleido gretima eismo juosta važiavusio automobilio, dėl to pastarasis buvo priverstas staiga keisti važiavimo kryptį, dėl to susidūrė su kitu greta važiavusiu automobiliu. Minėtais veiksmais G. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 bei 104 punktų reikalavimus.Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2016-11-15 nutarimu Nr. 30N-77620251-16 G. K. už pažeidimo, numatyto ATPK 124² straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta nuobauda — 115 EUR bauda, atimant specialiąją teisę (teisę vairuoti transporto priemones) 3 mėnesiams.Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017-02-21 nutartimi G. K. skundo netenkino ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2016-11-15 nutarimą Nr. 30N-77620251-16 paliko nepakeistą. Apylinkės teismas konstatavo, kad įrodymų visuma patvirtina, jog G. K. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² straipsnio 1 dalyje.Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo G. K. dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-21 nutarties pateikė apeliacinį skundą. Skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-21 nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jai nutraukti dėl pažeidimo, numatyto ATPK 124 straipsnio 3 dalyje. Nurodo, jog teismas, išnagrinėjęs jos administracinio teisės pažeidimo bylą, nustatė, kad ji kalta neprisipažino, tačiau nustatė, kad jos kaltė yra įrodyta remiantis liudytojų parodymais ir kita bylos medžiaga. Apeliantė pažymi, kas ji tiek teisme, tiek policijos pareigūnams davė tokius pačius parodymus, kad nesutinka su pažeidimu, reikalavo iš policijos pareigūnų išsamiai tirti šį pažeidimą, išreikalauti sankryžos filmuotą medžiagą, tachografo duomenis ir tik tada nuspręsti, kas dėl įvykio kaltas. Tačiau, pasak apeliantės, šios aplinkybės piktybiškai nebuvo nustatinėjamos, tai parodo pareigūnų šališkumą ir nekompetenciją. Apeliantės manymu, pareigūnų pareiga yra išsamiai ir objektyviai surinkti byloje kaltę įrodančius arba kaltę šalinančius įrodymus, tačiau tai nebuvo daroma. Taip pat nurodo, kad apylinkės teismui buvo pateikti prašymai išsireikalauti iš policijos sankryžos filmuotą medžiagą, automobilyje daryto garso įrašą, išreikalauti tachografo duomenis bei kviesti policijos pareigūnus į teismo posėdį siekiant pašalinti visas abejones dėl bylos aplinkybių ir nustatyti, dėl kokių priežasčių nebuvo tiriama filmuota medžiaga ir pan. Apeliantė akcentuoja, kad teisėja nusprendė tenkinti jos prašymus. Tačiau į pirmą teismo posėdį kviesti policijos pareigūnai neatvyko, jokių įrašų ar kitų duomenų nepateikė. Teismas nusprendė pradėti nagrinėti bylą ir policijos pareigūnus kviesti į kitą posėdį bei reikalauti pateikti duomenis, nes jie pripažinti būtinais byloje. Į kitą teismo posėdį policijos pareigūnai taip pat neatvyko, apie neatvykimo aplinkybes nepranešė, reikalaujamų duomenų bylai tinkamai išnagrinėti nepateikė. Apeliantė nurodo, jog teismas prieš bylą informavo, kad policijos pareigūnai jokių duomenų nepateikė ir neinformavo, dėl kokių priežasčių neatvyko į posėdį, nors buvo informuoti ir el. paštu, ir siųsti teismo šaukimai. Pasak apeliantės, teismas nusprendė nagrinėti bylą neatvykus policijos pareigūnams ir jiems nepateikus informacijos su sąlyga, jog būtina atsižvelgti į tokius pareigūnų neetiškus veiksmus, kuriais ignoravo teismo šaukimus, įpareigojimą pateikti duomenis, ir tai vertinti kaip pareigos neatlikimą. Apeliantės manymu, buvo apsunkinta gynyba ir ji buvo priversta įrodinėti savo nekaltumą dėl policijos pareigūnų netinkamų veiksmų. Tačiau teismas patvirtino, jog ji padarė administracinį teisės pažeidimą, ir konstatavo, jog jos veiksmai kvalifikuoti tinkamai. Teismas nutartyje nepasisakė dėl pareigūnų nedalyvavimo teismo posėdžiuose, dėl reikalaujamų duomenų nepateikimo. Pažymi, kad šie veiksmai teismo buvo pripažinti būtinais, buvo tenkintas jos prašymas, tačiau dėl piktybinio pareigūnų neatvykimo į posėdžius bei duomenų nepateikimo teko nagrinėti bylą neapklausus policijos pareigūnų ir negavus reikiamos informacijos, į ką, pasak apeliantės, teisėja žadėjo atsižvelgti ir tinkamai įvertinti, tačiau priimtoje nutartyje apie tai teismas neužsimena. Taip pat apeliantė pažymi, kad jos parodymai, duoti teismo posėdžio metu, neatitinka jos parodymų, perteiktų nutartyje: „Kadangi nuolat pasižiūri į galinio matymo veidrodėlį pastebėjo sunkiasvorio automobilio šviesas, kurios buvo labai arti. Yra linkusi nuo tokio tipo automobilio pasitraukti, todėl nusprendė persirikiuoti į pirmąją juostą, kadangi pirmojoje juostoje jau stovėjo automobiliai jai teko sustoti autobusų stotelėje, manė jog sunkiasvoris automobilis pravažiuos ir ji toliau galės važiuoti. Kai sustojo pamatė, kad yra apgadintas HONDA automobilis, priėjusi paklausė kas atsitiko“, nes ji tikrai taip nenurodė. Pasak apeliantės, jos parodymai iškraipyti, kad labiau atitiktų sunkiasvorės transporto priemonės vairuotojo nurodytas aplinkybes. Apeliantė teigia, kad paties A. V. parodymai buvo nenuoseklūs ir keitėsi. Teismo posėdžio metu A. V. patvirtino, jog važiavo neatidžiai, dairėsi į įvairias puses, nuolat nesekė eismo. Pasak apeliantės, jo parodymai, kad nenorėdamas laukti prie šviesoforo buvo sulėtinęs greitį, o vėliau sankryžoje važiavo apie 80 km/h greičiu, rodo jo važiavimo kultūrą. Nurodo, kad šioje vietoje bei sankryžoje leistinas greitis 50 km/h, o A. V. važiavo 80 km/h greičiu, tai yra žymiai viršydamas šioje vietoje nustatytą greitį, kas, pasak apeliantės, ir buvo tikroji eismo įvykio priežastis. Taip pat apeliantė akcentuoja, kad A. V. savo paaiškinimuose policijos pareigūnams nurodė, jog pastebėjo staigiai persirikiuojant automobilį 10–15 metrų už sankryžos, o teismo posėdžio metu uždavus klausimą, kurioje tiksliai vietoje jis pamatė pažeidėjos automobilį, nurodė, kad pačioje sankryžoje ir įvykis įvyko pačioje sankryžoje, tačiau iš byloje esančių schemų ir liudytojų parodymų matyti, kad autoįvykis įvyko 10–15 metrų už sankryžos. Pats A. V. teigė, kad jau prieš 50 metrų matė pažeidėjos automobilį, todėl kyla klausimas, jei matė automobilį ir stebėjo eismą, kodėl nepastebėjo persirikiavimo ir nestabdė. Pažeidėjos manymu, iš A. V. parodymų matyti, kad jis neapdairiai elgėsi kelyje, važiavo draudžiamu greičiu šioje vietoje, žvalgėsi į įvairias puses tiek iki atvažiavimo į sankryžą, tiek pačioje sankryžoje, nes pastarasis nematė nei to, kaip ji neva staigiai persirikiavo, nei kitos transporto priemonės, kai jis persirikiavo į kitą eismo juostą. Apeliantė nesupranta, kokiais neginčijamais įrodymais įrodyta jos kaltė, nes A. V. duodamas parodymus painiojasi, nurodo skirtingas aplinkybes tiek dėl paties autoįvykio, susidūrimo, tiek dėl to, kada pastebėjo jos automobilį ir jos persirikiavimo veiksmus. HONDOS vairuotojas M. P. parodė, kad nematė jos automobilio, nes važiavo lygiagrečiai su A. V. automobiliu, o jis užstojo matomumą, todėl nematė, kodėl A. V. keitė kryptį ir rikiavosi į jo juostą, į jį atsitrenkdamas. Nurodo, kad byloje padaryta daug šiurkščių įstatymo pažeidimų, padarytos klaidingos išvados, dėl to ji nepagrįstai nubausta pagal ATPK 124² straipsnio l dalį. Mano, kad teismo nutartis nepagrįsta, neteisėta, todėl naikintina.

Skundas atmestinas.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog administracinis teisės pažeidimas, už kurį G. K. paskirta administracinė nuobauda, atitinka administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 420 straipsnio 1 dalį, sudėtį. Taip pat teismas pagrįstai nurodė, jog nors abu kodeksai už tokius veiksmus numato tokius pačius specialiosios teisės atėmimo termino minimalų bei maksimalų dydžius, tačiau ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytas didesnis administracinės nuobaudos, minimalios ir maksimalios baudos, vidurkis, todėl pagrįstai G. K. veiksmų pagal naujojo ANK nuostatas neperkvalifikavo ir bylą nagrinėjo vadovaudamasis ATPK normomis. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisme byla taip pat nagrinėjama pagal ATPK normas.ATPK 248 straipsnyje yra numatyti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai, t. y. laiku, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus. ATPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas ir kartu teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 straipsnio 2 dalis). ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog organas (pareigūnas ir kartu teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, tik organas, nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, gali spręsti, pakanka jam byloje surinktų įrodymų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas, ar ne.Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neatkartodamas įrodymų detaliai, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui bei padarytoms išvadoms dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatytą teisės pažeidimą, kurios yra pagrįstos, teisėtos ir teisingos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Pagal bylos duomenis bei apeliantės skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismo išvados nepagrįstos išsamiu ATPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to reikalauja ATPK 257 straipsnis. Išanalizavus bylos medžiagą, skundą nagrinėjančiam teismui nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo, išnagrinėjusio G. K. administracinio teisės pažeidimo bylą, objektyvumo ar nešališkumo, priešingai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas aktyviai tyrė ir rinko įrodymus, teismo posėdyje apklausė administracinėn atsakomybėn patrauktą G. K., išklausė liudytojų parodymus, Visi įrodymai įvertinti, kaip to reikalauja ATPK 257 straipsnio nuostatos, išsiaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai ir nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Teismo padarytos išvados dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą ATPK 124² straipsnio 1 dalyje numatytą teisės pažeidimą yra iš esmės motyvuotos ir pagrįstos bylos medžiaga. Apygardos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis ir konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos įrodymų vertinimo nuostatos. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Vien tai, kad įrodymai nebuvo įvertinti taip, kaip norėjo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo padaryta teisės normų taikymo pažeidimų ir kad G. K. administracinėn atsakomybėn patraukta nepagrįstai. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus rašytinius įrodymus ir apklaustų liudytojų parodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo G. K. neigia padariusi jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą ir mano, jog jos kaltė neįrodyta, o teismas remiasi tik prieštaringais liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas, patikrinęs į bylą surinktų duomenų teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad G. K. padarė jai inkriminuotą pažeidimą, numatytą ATPK 124² straipsnio 1 dalyje. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis visa byloje esančia medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio schema, tachografo duomenimis, liudytojo M. P. paaiškinimais bei parodymais teisme, liudytojo A. V. paaiškinimais ir parodymais teisme, policijos pareigūno M. R. tarnybiniu pranešimu ir kita byloje esančia rašytine medžiaga, todėl nepagrįstai apeliantė skunde teigia, jog apylinkės teismas nutartį priėmė tik vadovaudamasis liudytojų prieštaringais parodymais. Parodymus vertinti kaip prieštaringus vien todėl, kad kai kurios aplinkybės, nurodytos paaiškinimuose ir teismo posėdžio metu duodant parodymus, idealiai nesutampa, nėra jokio pagrindo. Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog G. K. dėstomos aplinkybės yra paneigtos byloje esančių įrodymų visuma. Pažeidėja taip pat nurodo, kad teismas taip ir neapklausė policijos pareigūno, neišreikalavo eismo įvykio vietos vaizdo kamerų įrašų, nors teismas buvo tenkinęs jos prašymą šiuos duomenis gauti, ir nutartyje dėl šių aplinkybių nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad išklausius 2017-01-09 teismo posėdžio garso įrašą matyti, jog teismas informavo šalis apie tai, jog policijos pareigūnai nepateikė prašomų duomenų, tai yra eismo įvykio vietos filmuotos medžiagos, ir pasiteiravo, ar būtina šių duomenų pareikalauti pakartotinai. Apeliantės atstovas advokato padėjėjas Marius Kairys nurodė, jog netikslinga prašyti šių duomenų ir byla gali būti nagrinėjama iš esmės. Esant apeliantės atstovo išsakytai pozicijai teismas nutarė duomenų nebereikalauti. Teismas nurodė, jog priimdamas procesinį sprendimą vertins byloje esančius duomenis. Pažymėtina ir tai, jog aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo apklaustas policijos pareigūnas, kuris atvyko į įvykio vietą, taip pat niekaip nepaneigia kitų byloje surinktų bei teismo aptartų įrodymų ir jų pagrindu padarytos išvados dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą teisės pažeidimą. Byloje yra pateiktas pareigūno M. R. tarnybinis pranešimas, kurį teismas ištyrė ir vertino kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Policijos pareigūnas paties eismo įvykio nematė. Dėl eismo įvykio vietos schemos prieštaravimų niekas nepareiškė. Skundą nagrinėjantis teismas teigia, kad nagrinėjamoje byloje visiškai pakako objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai konstatuoti, jog G. K. padarė administracinį teisės pažeidimą. Apeliantė skunde akcentuoja, kad jos parodymai, duoti teismo posėdžio metu, neatitinka jos parodymų, perteiktų teismo nutartyje. Išklausęs 2017-01-09 teismo posėdžio garso įrašą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokie apeliantės teiginiai taip pat yra nepagrįsti.Apeliantė nurodo, kad įvykio vietoje bei sankryžoje leistinas greitis 50 km/h, o A. V. važiavo 80 km/h greičiu, tai yra žymiai viršydamas šioje vietoje nustatytą greitį, tai, pasak apeliantės, ir buvo tikroji eismo įvykio priežastis. Pažymėtina, kad eismo įvykio vietos schemoje nurodyta, jog leistinas važiavimo greitis 70 km/h, todėl teigti, kad A. V. žymiai viršijo leistiną greitį, nėra jokio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apygardos teismas daro išvadą, jog skundžiamos nutarties naikinti apeliantės G. K. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. G. K. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. K. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-21 nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.