Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2014-03-25 · Administracinė byla Nr. I-228-624/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-02-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-03-25Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-25
Bylos Nr.
I-228-624/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02063-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Dirvonas
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
Pareiškėjas
A. Č.
Trečiasis asmuo
R. Č., Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
Kategorijos
  • 9.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-228-624/2014(Proceso Nr. 3-61-3-02063-2013-0)Procesinio sprendimo kategorija 9.9; 73 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. kovo 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovui Arūnui Abromavičiui, nedalyvaujant pareiškėjai A. Č., trečiajam suinteresuotam asmeniui R. Č., trečiojo suinteresuoto asmens Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui, viešame teismo posėdyje nagrinėdamas administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą (pareiškėja A. Č., tretieji suinteresuoti asmenys Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir R. Č.) dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) skunde teismui prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2013-05-24 sprendimą Nr. S-83(7-136/2012) ir palikti galioti VMI prie FM 2012-05-25 sprendimą Nr. 68-90 (b. l. 1-3). Nurodo, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) 2012-03-19 sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-74 patvirtino patikrinimo aktą, kuriuo A. Č. papildomai apskaičiuota 46 270 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), taip pat apskaičiavo 17 387 Lt GPM delspinigių ir paskyrė 10 proc. dydžio – 4 649 Lt GPM baudą. VMI patvirtino Kauno AVMI sprendimą, o MGK 2013-05-24 sprendimu Nr. S-83 (7-136/2012) panaikino VMI prie FM sprendimą ir perdavė skundą nagrinėti iš naujo. Nesutinka su MGK sprendime Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 str. 1 d. nuostatų aiškinimu. MGK teigimu, sprendžiant klausimą, ar konkretus asmuo turėjo galimybes pagal atitinkamą sandorį perduoti deklaruojamas pinigines lėšas, lemiamą reikšmę turi tiesioginiai įrodymai – rašytinės sutartys, šalių rašytiniai paaiškinimai apie lėšų perdavimą. Iš šių dokumentų galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – pajamų gavimą, t. y. sistemiškas tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių ar paneigiančių objektyvų pajamų gavimo faktą, tyrimas neturi reikšmės, nes rašytinės sutartys ir rašytiniai paaiškinimai savaime yra įrodymai, kurie patvirtina faktinį pajamų gavimą. MAĮ 67 str. 1 d. nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymėta, jog pateikti įrodymus apie realų pajamų gavimą turėtų tiek šias aplinkybes siekiantis įrodyti mokesčių mokėtojas, tiek jas siekiantis paneigti mokesčių administratorius, tačiau, administratoriui atlikus asmenų turtinės padėties ir pajamų analizę, bei nustačius, kad asmuo neturėjo finansinių galimybių perduoti pinigines lėšas mokesčių mokėtojui, traktuojama, jog mokesčių mokėtojas nepagrindė pozicijos dėl gautų pajamų realumo. VMI ir MGK pozicija dėl MAĮ 67 str. 1 d. aiškinimo ir taikymo skirtinga. Komisija konstatavo, kad mokesčių administratorius atliko J. Y. ir V. P. turto ir pajamų analizę, pateikė įrodymus dėl S. Č. finansinių galimybių nebuvimo suteikti pinigines lėšas, tačiau, kaip buvo minėta, rašytinės sutartys ir šalių paaiškinimai yra įrodymai, kurie patvirtina faktinį pajamų gavimą, todėl yra pagrindas iš naujo ištirti gautų pajamų dydį ir jų perdavimą mokesčių mokėtojui. Mano, kad tokia Komisijos pozicija prieštarauja LVAT formuojamai praktikai, jog mokesčių administratoriaus atliktos asmenų turtinės padėties ir pajamų analizės išvados yra pakankamas mokesčių mokėtojo pozicijos dėl gautų pajamų pagrindimas (arba nepagrindimas), todėl nėra teisinio pagrindo mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo gautų pajamų dydžio, jei pajamos yra ištirtos ir jos nėra pagrįstos. Taigi, MGK ir atsakovės nuomonės dėl teisės normos, reglamentuojančios mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų pagrindimą, interpretavimo, jos turinio aiškinimo ir taikymo. Komisijos nuomone, įstatymų leidėjas nenustatė, kad mokesčių administratoriaus atliktos asmenų turtinės padėties ir pajamų analizės išvados yra pakankamas mokesčių mokėtojo pozicijos dėl gautų pajamų pagrindimas (arba nepagrindimas) ir, nepagrindimo atveju, jų apmokestinimo pagrindas. VMI laikosi priešingos nuomonės, kad įstatymų leidėjas pripažino, jog mokesčių administratoriaus atliktos analizės išvados dėl asmens neturėjimo finansinių galimybių perduoti pinigines lėšas mokesčių mokėtojui yra pakankamas pagrindas traktuoti, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pozicijos dėl gautų pajamų realumo, todėl konstatavus, kad minėta analizė yra atlikta, VMI sprendimas turėjo būti paliktas galioti. Komisijos manymu, tik tiesioginiai įrodymai gali patvirtinti asmenų piniginių lėšų perdavimą mokesčių mokėtojui. Dėl pareiškėjo argumentų dėl galimo asmenų lygybės principo pažeidimo nustatant papildomus rūpestingumo reikalavimus grynaisiais disponuojantiems mokesčių mokėtojams, pažymėjo, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Net ir darant prielaidą (nors byloje surinkti duomenys objektyviai neleidžia tokios prielaidos daryti), kad pareiškėjas iš tiesų disponavo minėtomis dovanotomis ir iš medienos pardavimo gautomis lėšomis ginčo laikotarpiu, tokias lėšas (atsižvelgiant į jų dydį) privalėjo deklaruoti, pateikdamas 2003-12-31 turėto turto deklaraciją FR0593. Ši jo pareiga buvo imperatyviai nustatyta Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 1 p. Tačiau tokią deklaraciją su joje nurodyta ne banke turėtų 275 000 Lt suma pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė tik 2010-11-24, nors, vadovaujantis minėto įstatymo 4 str. 1 dalimi, ji (deklaracija) turėjo būti pateikta iki 2005-05-01. Pasekmės deklaracijos nepateikimo – šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įgijimo šaltiniai. Šiuo atveju skiriasi Komisijos ir atsakovės nuomonės dėl teisės normos, reglamentuojančios mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų pagrindimą, interpretavimo, jos turinio aiškinimo ir taikymo, t. y., Komisijos nuomone, įstatymų leidėjas nenustatė, kad mokesčių mokėtojo kredito įstaigų sąskaitų išrašai ir mokesčių deklaracijos, kaip mokesčių administratoriaus turima informacija apie pajamas ir išlaidas, yra tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys pajamų gavimą (ar negavimą), atsakovė laikosi priešingos nuomonės – įstatymų leidėjas pripažino, kad minėti įrodymai pagrindžia mokesčių mokėtojo pajamų gavimą ar (negavimą) iš kitų asmenų, todėl konstatavus, kad minėti įrodymai mokesčių administratoriaus yra surinkti bei ištirti, VMI sprendimas turėjo būti paliktas galioti (b. l. 1-3).

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime į skundą pareiškėja A. Č. su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 32).

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo R. Č. su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 54).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Byla nutraukiama.

MAĮ 159 str. 2 d. nustato, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje šios normos taikymo praktikoje aiškinama, kad mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą (2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, 2005-03-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005 ir t. t.).

Nors atsakovė VMĮ, ginčydama MGK 2013-05-24 sprendimą Nr. S-83(7-136/2012), nurodo, kad šioje mokestinėje byloje išsiskyrė jos ir MGK pozicijos dėl MAĮ 67 str. 1 d. aiškinimo ir taikymo, įvertinus skundo teismui bei ginčijamo sprendimo argumentus, susijusius su šios normos aiškinimu ir taikymu, taip manyti nėra pagrindo: MAĮ 67 str., reglamentuojančio mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimą, 1 d. numato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno AVMI 2012-03-19 sprendimu patvirtino patikrinimo aktą, surašytą atlikus pareiškėjos mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2009-12-31, ir nurodė pareiškėjai sumokėti 46270 Lt GPM, 17387 Lt GPM delspinigių, skyrė 4649 Lt GPM baudą, o atsakovė VMI netenkino skundo dėl šio sprendimo panaikinimo. Tokį sprendimą mokesčių administratorius priėmė įvertinęs, kad pareiškėjos A. Č., kuri buvo santuokoje su R. Č., dėl ko vertintos ir pastarojo pajamos ir išlaidos, pajamos buvo mažesnės už patirtas išlaidas, todėl mokesčių administratorius įvertino, jog A. Č. turėjo kitų pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Pareiškėja teigė, kad jos sutuoktinis R. Č. lėšas gavo iš V. P., J. Y., brolio R. Č. ir tėvo S. Č., tačiau mokesčių administratorius vertino, kad jo surinkti įrodymai patvirtina, jog V. P. ir J. Y. neturėjo finansinių galimybių paskolinti 180000 Lt, o teiginiai, kad 470000 Lt iš R. Č. ir S. Č., pagrįsti tik pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimais. MGK ginčijamu sprendimu konstatavo, kad teisingo galutinio sprendimo priėmimui šiame mokestiniame ginče yra būtina papildomai ištirti aplinkybes, susijusias su tuo, kokio dydžio pajamas pareiškėjas de facto gavo iš J. Y., V. P. pagal nagrinėjamai bylai aktualius sandorius ir, ar pagal minėtus sandorius piniginės lėšos iš tiesų buvo perduotos pareiškėjui, surenkant tiesioginius įrodymus šioms aplinkybėms pagrįsti, o reikšmingu tyrimo objektu, galėtų būti ir papildomos informacijos, susijusios su dokumentuose nurodomų fizinių asmenų finansinių galimybių suteikti pareiškėjui nurodomas sumas vertinimu, surinkimas. Sprendime taip pat pažymėta, kad VMI pateikus leistinus įrodymus dėl S. Č. finansinių galimybių, byloje nesant kitų įrodymų dėl pareiškėjos sutuoktinio – trečiojo suinteresuoto asmens R. Č. – sandorių su R. Č. ir S. Č., vien tik pareiškėjos ir jos sutuoktinio paaiškinimai nėra pakankami patvirtinti realų piniginių lėšų perdavimo faktą, turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodytų pajamų šaltinių.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima teigti, kad šiuo atveju ginčas kilo ne dėl MAĮ 67 str. 1 d. aiškinimo ir taikymo, o dėl to, ar mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų savo įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti, t. y. byloje keliamas įrodymų pakankamumo klausimas, atitinkamai – kad mokesčių administratorius, atsižvelgiant į MAĮ 159 str. 1 d. nuostatas, neturi teisės skųsti MGK 2013-05-24 sprendimo Nr. S-83(7-136/2012).

Pažymėtina, kad kitoks procesinis sprendimas šioje byloje, atsižvelgiant į administracinėje byloje Nr. I-4077-561/2013 priimtą procesinį sprendimą, ir nėra galimas: minėta administracinė byla, kurioje reikšmingų faktinių aplinkybių visuma ir teisės klausimai dėl to, kad čia VMI ginčijo MGK sprendimą, priimtą dėl trečiojo suinteresuoto asmens R. Č. mokestinio patikrinimo aktų, yra iš esmės identiški kaip nagrinėjamoje byloje, buvo nutraukta teismui konstatavus, kad tarp šalių kilo ginčas ne dėl skirtingo teisės aktų nuostatų interpretavimo, o dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Taigi, šiuo metu nagrinėjamoje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukto R. Č. mokestinis patikrinimas nėra baigtas, nors pastarojo pajamos ir išlaidos jau įvertintos nustatinėjant ir jo sutuoktinės – pareiškėjos A. Č., kuri administracinėje byloje Nr. I-4077-561/2013 savo ruožtu buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu – pajamas ir išlaidas, ir faktinių aplinkybių, dėl kurių abiejose mokestinėse bylose ir kilo ginčas, vertinimas iš esmės negali skirtis (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., 105-106 str., 149 str.,

nutaria:

Nutraukti administracinę bylą Nr. I-228-624/2014 pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą (pareiškėja A. Č., tretieji suinteresuoti asmenys Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir R. Č.) dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis atskiruoju skundu per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Arūnas Dirvonas