- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-27
- Bylos Nr.
- I-4077-561/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02067-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Trečiasis asmuo
- A. Č., Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 9.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant atsakovės atstovui Arūnui Abromavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl sprendimo panaikinimo (pareiškėjas R. Č., tretieji suinteresuotieji asmenys A. Č., Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, VMI) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013-05-24 sprendimą Nr. S-84 (7-135/2012) ir palikti galioti VMI 2012-05-25 sprendimą Nr. 68-89.
Skunde atsakovė nurodė, kad nesutinka su Komisijos sprendime Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 str. 1 dalies nuostatų interpretavimu. Pažymėjo, kad Komisija laikosi pozicijos, jog sprendžiant klausimą, ar konkretus asmuo turėjo galimybes pagal atitinkamą sandorį perduoti deklaruojamas pinigines lėšas, lemiamą reikšmę turi tiesioginiai įrodymai – rašytinės sutartys, šalių rašytiniai paaiškinimai apie lėšų perdavimą. Iš šių dokumentų galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – pajamų gavimą. Kitaip sakant, sistemiškas tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių ar paneigiančių objektyvų pajamų gavimo faktą, tyrimas neturi reikšmės, nes rašytinės sutartys ir rašytiniai paaiškinimai savaime yra įrodymai, kurie patvirtina faktinį pajamų gavimą.
Pabrėžė, kad MAĮ 67 str. 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje praktikoje pažymėta, jog pateikti įrodymus apie realų pajamų gavimą turėtų tiek šias aplinkybes siekiantis įrodyti mokesčių mokėtojas, tiek jas siekiantis paneigti mokesčių administratorius, tačiau, administratoriui atlikus asmenų turtinės padėties ir pajamų analizę, bei nustačius, kad asmuo neturėjo finansinių galimybių perduoti pinigines lėšas mokesčių mokėtojui, traktuojama, jog mokesčių mokėtojas nepagrindė pozicijos dėl gautų pajamų realumo.
Atsakovės vertinimu, šiuo atveju, išsiskyrė Komisijos ir VMI pozicijos dėl MAĮ 67 str. 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Komisija konstatavo, kad mokesčių administratorius atliko J. Y. ir V. P. turto ir pajamų analizę, pateikė įrodymus dėl S. Č. finansinių galimybių nebuvimo suteikti pinigines lėšas, tačiau, kaip buvo minėta, rašytinės sutartys ir šalių paaiškinimai yra įrodymai, kurie patvirtina faktinį pajamų gavimą, todėl yra pagrindas iš naujo ištirti gautų pajamų dydį ir jų perdavimą mokesčių mokėtojui. Atsakovės nuomone, tokia pozicija prieštarauja LVAT formuojamai praktikai, kurioje nurodoma, jog mokesčių administratoriaus atliktos asmenų turtinės padėties ir pajamų analizės išvados yra pakankamas mokesčių mokėtojo pozicijos dėl gautų pajamų pagrindimas (arba nepagrindimas), todėl nėra teisinio pagrindo mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo gautų pajamų dydžio, jei pajamos yra ištirtos ir jos nėra pagrįstos.
Darė išvadą, jog skiriasi Komisijos ir atsakovės nuomonės dėl teisės normos, reglamentuojančios mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų pagrindimą, interpretavimo, jos turinio aiškinimo ir taikymo. Komisijos nuomone, įstatymų leidėjas nenustatė, kad mokesčių administratoriaus atliktos asmenų turtinės padėties ir pajamų analizės išvados yra pakankamas mokesčių mokėtojo pozicijos dėl gautų pajamų pagrindimas (arba nepagrindimas) ir, nepagrindimo atveju, jų apmokestinimo pagrindas.
Atsakovė laikosi priešingos nuomonės, kad įstatymų leidėjas pripažino, jog mokesčių administratoriaus atliktos analizės išvados dėl asmens neturėjimo finansinių galimybių perduoti pinigines lėšas mokesčių mokėtojui yra pakankamas pagrindas traktuoti, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pozicijos dėl gautų pajamų realumo, todėl konstatavus, kad minėta analizė yra atlikta, VMI sprendimas turėjo būti paliktas galioti. Atsakovė tvirtino, kad Komisija formuoja nuomonę, jog tik tiesioginiai įrodymai gali patvirtinti asmenų piniginių lėšų perdavimą mokesčių mokėtojui.
Atsikirsdama į pareiškėjo pateiktus argumentus dėl galimo asmenų lygybės principo pažeidimo nustatant papildomus rūpestingumo reikalavimus grynaisiais disponuojantiems mokesčių mokėtojams, pastebėjo, jog pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Pastebėjo, kad net ir darant prielaidą (nors byloje surinkti duomenys objektyviai neleidžia tokios prielaidos daryti), kad pareiškėjas iš tiesų disponavo minėtomis dovanotomis ir iš medienos pardavimo gautomis lėšomis ginčo laikotarpiu, tokias lėšas (atsižvelgiant į jų dydį) privalėjo deklaruoti, pateikdamas 2003-12-31 turėto turto deklaraciją FR0593. Ši jo pareiga buvo imperatyviai nustatyta Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. 1 punkte. Tačiau tokią deklaraciją su joje nurodyta ne banke turėtų 275000 Lt suma pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė tik 2010-11-24, nors, vadovaujantis minėto įstatymo 4 str. 1 dalimi, ji (deklaracija) turėjo būti pateikta iki 2005-05-01.
Darė išvadą, jog skiriasi Komisijos ir atsakovės nuomonės dėl teisės normos, reglamentuojančios mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų pagrindimą, interpretavimo, jos turinio aiškinimo ir taikymo, t. y., Komisijos nuomone, įstatymų leidėjas nenustatė, kad mokesčių mokėtojo kredito įstaigų sąskaitų išrašai ir mokesčių deklaracijos, kaip mokesčių administratoriaus turima informacija apie pajamas ir išlaidas, yra tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys pajamų gavimą (ar negavimą), atsakovė laikosi priešingos nuomonės – įstatymų leidėjas pripažino, kad minėti įrodymai pagrindžia mokesčių mokėtojo pajamų gavimą ar (negavimą) iš kitų asmenų, todėl konstatavus, kad minėti įrodymai mokesčių administratoriaus yra surinkti bei ištirti, VMI sprendimas turėjo būti paliktas galioti.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu atsakovės VMI atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. Č. atsiliepime į atsakovės skundą su skundu nesutiko ir prašė atsakovės skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. Č. nedalyvavo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į VMI skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI ir Kauno AVMI priimtais sprendimais, 2012-06-25 su skundu kreipėsi į Komisiją (Komisijos byla, t. 1, b. l. 1–3). Komisija 2012-07-24 posėdžio protokolu 2012-06-25 skundą laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjui, nes praleistas skundo padavimo terminas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013-03-01 sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir perdavė pareiškėjo 2012-06-25 skundo dėl VMI 2012-05-25 sprendimo Nr. 68-89 priėmimo klausimą spręsti iš naujo (informacinė sistema LITEKO, sprendimas administracinėje byloje Nr. I-920-168/2013).
Komisija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-03-01 sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjo 2012-06-25 skundą ir 2013-05-24 sprendimu Nr. S-84 (7-135/2012) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Komisija minėtu sprendimu VMI 2012-05-25 sprendimą Nr. 68-89 panaikino ir perdavė pareiškėjo skundą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui (b. l. 6–11). Komisija, įvertinusi ginčo byloje surinktą informaciją, konstatavo, kad teisingo galutinio sprendimo priėmimui šiame mokestiniame ginče yra būtina papildomai ištirti aplinkybes, susijusias su tuo, kokio dydžio pajamas pareiškėjas de fakto gavo iš J. Y., V. P. pagal nagrinėjamai bylai aktualius sandorius ir, ar pagal minėtus sandorius piniginės lėšos iš tiesų buvo perduotos pareiškėjui, surenkant tiesioginius įrodymus šioms aplinkybėms pagrįsti. Komisijos vertinimu, reikšmingu tyrimo objektu galėtų būti ir papildomos informacijos, susijusios su dokumentuose nurodomų fizinių asmenų finansinių galimybių suteikti pareiškėjui nurodomas sumas vertinimu, surinkimas. Komisija pažymėjo, kad VMI pateikus leistinus įrodymus dėl S. Č. finansinių galimybių, byloje nesant kitų įrodymų dėl pareiškėjo sandorių su R. Č. ir S. Č., vien tik pareiškėjo ir jo sutuoktinės paaiškinimai nėra pakankami patvirtinti realų piniginių lėšų perdavimo faktą, turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodytų pajamų šaltinių. Rėmėsi LVAT praktika, jog pagrindas Komisijai perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo atsiranda, kai nustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo.
Byloje ginčas kilęs dėl Komisijos 2013-05-24 sprendimo Nr. S-84 (7-135/2012) teisėtumo bei pagrįstumo.
Mokesčių administravimo įstatymo 159 str. 2 dalyje nustatyta, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.
Iš minėtos teisės normos formuluotės darytina išvada, kad, pirma, ši norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (LVAT plenarinės sesijos 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Administracinių teismų praktika, Nr. 6; LVAT 2005-03-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 7). Tokio Mokesčių administravimo įstatymo 159 str. 2 dalies nuostatų aiškinimo LVAT nuosekliai laikosi ir kitose bylose.
Atsakovė skunde tvirtina, kad skiriasi Komisijos ir atsakovės nuomonės dėl teisės normos, reglamentuojančios mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų pagrindimą, interpretavimo, jos turinio aiškinimo ir taikymo, t. y., atsakovės vertinimu, šiuo atveju, išsiskyrė Komisijos ir VMI pozicijos dėl MAĮ 67 str. 1 dalies aiškinimo ir taikymo.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
Kaip matyti iš nagrinėjamu atveju skundžiamo Komisijos sprendimo turinio ir VMI pateikiamos argumentacijos, Komisijos ir VMI pozicijos dėl teisės normų aiškinimo nesiskiria.
Atkreiptinas dėmesys, kad Komisija konstatavo, jog mokesčių administratorius nepagrįstai nesiaiškino, kokio dydžio pajamas pareiškėjas de fakto gavo iš J. Y., V. P. pagal nagrinėjamai bylai aktualius sandorius ir, ar pagal minėtus sandorius piniginės lėšos iš tiesų buvo perduotos pareiškėjui, taip pat laikė, kad nėra pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kad atitinkamo dydžio pajamos yra realiai gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodytų pajamų šaltinių. Komisijos vertinimu, reikšmingu tyrimo objektu galėtų būti ir papildomos informacijos, susijusios su dokumentuose nurodomų fizinių asmenų finansinių galimybių suteikti pareiškėjui nurodomas sumas vertinimu, surinkimas. Atkreipė dėmesį, kad pats V. P. (paskolos davėjas) paaiškinimų dėl sandorių su pareiškėju mokesčių administratoriui neteikė, apklaustas nebuvo. Pažymėjo, kad byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, jog V. P. aktualiu laikotarpiu galėjo disponuoti didelėmis piniginių lėšų sumomis.
Taigi, iš skundžiamo Komisijos sprendimo matyti, kad atsakovės sprendimas buvo panaikintas dėl motyvų, susijusių su įrodymų pakankamumu.
Teismas nesutinka su atsakovės teiginiu, kad Komisija formuoja nuomonę, jog tik tiesioginiai įrodymai gali patvirtinti asmenų piniginių lėšų perdavimą mokesčių mokėtojui. Pažymėtina, kad Komisija, priešingai nei teigia atsakovė, nurodė, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Teismo vertinimu, Komisija pažymėjo, jog mokestinio ginčo byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad VMI būtų iš esmės tyrusi, ar iš tiesų pajamas pareiškėjas pagal minėtus sandorius gavo ar negavo. Šios aplinkybės, Komisijos teigimu, visų pirma, turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais (asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai).
Taigi, įvertinus ginčijamo Komisijos 2013-05-24 sprendimo Nr. S‑84 (7‑135/2012) priėmimo motyvus bei centrinio mokesčių administratoriaus skundo teismui argumentus, galima konstatuoti, jog Komisija VMI sprendimo panaikinimą grindžia ne skirtingu, nei nurodo centrinis mokesčių administratorius, teisės normos (MAĮ 67 str. 1 dalies) aiškinimu, bet nagrinėjant mokestinį ginčą iš esmės kyla klausimai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių nustatymo – pateiktų įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo, įrodomosios galios ir panašiai. Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumas mokestiniame ginče yra fakto, o ne teisės klausimas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byla pagal atsakovės VMI skundą nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 punktu, 149 straipsniu, teismas
nutarė:
Bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl sprendimo panaikinimo (pareiškėjas R. Č., tretieji suinteresuotieji asmenys A. Č., Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) nutraukti.
Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.