Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Milvydaitės ir Jarūnės Sedalienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. L. M. skundą ir patikslintą skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2024 m. sausio 23 d. teismui pateiktas pareiškėjos P. L. M. (toliau – ir pareiškėja) skundas, kuris buvo patikslintas ir prašoma: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, veikiančios per Lietuvos Respublikos ambasadą Pietų Afrikos Respublikoje, priimtą 2023-12-29 sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti vizą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, veikiančios per Lietuvos Respublikos ambasadą Pietų Afrikos Respublikoje, priimtą 2024-01-04 sprendimą Nr. NEV87-4, kuriuo atsisakyta išduoti vizą; 3) įpareigoti atsakovę priimti naują sprendimą – išduoti Šengeno vizą pareiškėjai P. L. M.; 4) atlyginti pareiškėjos P. L. M. patirtas 1200 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja ir jos atstovas advokato padėjėjas Matas Lasauskas į teismo posėdį neatvyko. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimais. Gautas pareiškėjos atstovo 2024-04-16 prašymas nagrinėti bylą nedalyvaujant pareiškėjai ir jos atstovui.

Sprendime buvo nurodyta, jog neva informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas yra nepatikima, tačiau kurie dokumentai yra neaptikimi ar neatitinkantys reikalavimų, nėra identifikuota. Sprendime tik formaliai sužymėti atsisakymo pagrindai, tačiau jokie paaiškinimai nepateikiami, nors tam yra skirta vieta („Papildomos pastabos“), todėl belieka spėlioti, kuris dokumentas atsakovei pasirodė nepatikimas. Toks neigiamas sprendimas, kai nepateikiamas joks paaiškinimas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio sprendimui keliamų reikalavimų, t. y. reikalavimo nurodyti administracinio sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus. Visiškas motyvų nebuvimas negali būti pateisinamas, todėl Sprendimas atsisakyti išduoti vizą pareiškėjai yra neteisėtas ir naikintinas.

Ambasada, nagrinėdama pareiškėjos prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą, t. y., kai kyla pagrįstų abejonių dėl jos numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjos pateiktus duomenis.

Taigi, teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, yra akivaizdu, kad ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas turi suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Nors atsakovė įformino Sprendimą pagal Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinę formą, tačiau, kaip minėta, tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką neatleidžia atsakovės nuo pareigos sprendimus atsisakyti išduoti vizą pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis, o atsakovo atsiliepime į skundą nurodyti Sprendimo priėmimo motyvai (aplinkybės) negali būti vertinami ir nedaro įtakos nemotyvuoto Sprendimo teisėtumui, tik administraciniame sprendime jo priėmimo motyvų nurodymas sudaro asmeniui tinkamas sąlygas ginti savo teises teisme, o teismui sudaro tinkamas sąlygas apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą. Taigi ginčijamas atsakovės Sprendimas naikintinas vien šiuo pagrindu, t. y. kaip neatitinkantis imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu.

Prašymo išduoti Šengeno vizą pateikimo metu pareiškėja konsulę informavo, kad prarado pasą neaiškiomis aplinkybėmis, bet po kelių dienų pasą atsiuntė Ambasadai. Konsulinė pareigūnė, nagrinėdama pateiktus pareiškėjos banko išrašus, nustatė, kad 2023-05-10 iš jos banko sąskaitos buvo nuskaičiuota 8,993,97 Bostvanos PUL, operacija buvo atlikta bankomate adresu (duomenys neskelbtini); tuo tarpu pareiškėjai buvo išduota viza lankytis Šengeno erdvėje nuo 2023-02-25 iki 2023-03-28. Siekiant išsklaidyti abejones, pareiškėja buvo paprašyta pateikti kelionės datas patvirtinančius dokumentus – įlaipinimo korteles ar panašų įrodymą. Tuomet į Ambasadą bei URM Konsulinį departamentą ir URM Generalinę inspekciją kreipėsi Ž. K. reikšdamas nepasitenkinimą Paraiškos nagrinėjimo eiga, o vėliau teigdamas, kad pareiškėja yra nėščia ir kelionės atidėlioti negalima; tuo tarpu pareiškėja jokio atsakymo į pateiktus klausimus nepateikė, komunikuoti ir paaiškinti vengė, tik atsiuntė pažymą, kad dėl nėštumo keliauti gali dar 15 savaičių. Tai sukėlė konsulei dar daugiau abejonių dėl kelionės tikslų, todėl konsule kreipėsi į Lietuvos VSAT tikslu nustatyti pareiškėjos ankstesnės kelionės į Lietuvą datas. 2023-12-28 VSAT atsakė, kad duomenų apie pareiškėjos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną laikotarpiu nuo 2023-01-01 iki 2023-12-20 neturi. Pareiškėja kaip kelionės įrodymą 2023-12-21 pateikė informaciją, kad į Lietuvą atvyko per Švediją 2023-03-04, o išvyko į Stambulą 2023-03-28. Konsulė nustatė, kad pareiškėja negalėjo išvykti iš Lietuvos 2023-03-28 jos deklaruojamu skrydžiu VSAT neturint informacijos apie pareiškėją, nes šiuo reisu vykstantys keleiviai kerta Šengeno sieną Vilniuje. Tokiu būdu padaryta išvada, kad pareiškėja negalėjo įrodyti, jog išvyko iš Šengeno valstybių erdvės iki vizos galiojimo pabaigos.

Tikslu įvertinti, ar pareiškėja nekelia neteisėtos imigracijos pavojaus ir ketina išvykti iš Šengeno teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, konsulė vertino ir: (i) asmeninius pareiškėjos ryšius gyvenamosios vietos šalyje – pareiškėja negalėjo įrodyti asmeninių ryšių buvimo valstybėje, būsto (nekilnojamojo turto) nuosavybės, nes savo vardu registruoto turto buvimo valstybėje neturi; (ii) pareiškėjos socialinis profilį – jokių pajamų, ji yra iš šalies, kurios piliečiai kelia didelę nelegalios imigracijos riziką, silpni ryšiai su kilmės valstybe.

2024-01-04 konsulinė pareigūnė, vadovaudamasi 2023-07-04 Užsienio reikalų ministro įsakymu Nr.V-227 patvirtinto Šengeno vizos išdavinio tvarkos Aprašo 5 punktu (jog sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą priimamas naudojantis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema (N.VIS), šioje sistemoje priėmė 2024-01-04 Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai. 2024-01-04 konsulė tikslu surašyti išsamias faktines aplinkybes ir motyvus priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. NEV87-4.

Vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalimi (kuri nustato, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą), pareiškėjai buvo įteiktas Pranešimas apie 2024-01-04 konsulės priimtą sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai.

Teisinis reglamentavimas dėl Šengeno vizos (ne)išdavimo suponuoja išvadą, jog Konsulo sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą pirmiausia turi atitikti specialiems standartams ir principams, įtvirtintiems Europos Sąjungos priimtame teisės akte Vizų kodekse. Taigi, Europos Sąjungos valstybių konsulinių pareigūnų diskreciją priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą, yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes priimant sprendimą dėl vizos išdavimo ar neišdavimo užsieniečiui.

Europos Sąjungos teisė numato ribotą teisminę kontrolę, kurią vykdant atsižvelgiama į specifinį vizų išdavimo procedūros pobūdį. Vizų kodekse ir Teisingumo Teismo sprendimuose nurodyta „didelė valstybių narių kompetentingų institucijų diskreciją“ reiškia mažesnius reikalavimus valstybių narių nacionalinių teismų atliekamai teisminei kontrolei, nes priešingu atveju „kompetentingų institucijų diskrecijos laisvės “ neliktų ir teisminės institucijos atliktų vykdomosios valdžios darbą; taigi, nacionalinis teismas negali pakeisti kompetentingų valdžios institucijų, kurios, be to, turi specialią kompetenciją ir priemones, būtinas šiai užduočiai vykdyti. Remiantis Vizų kodeksu ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, dėl sprendimo atsisakyti išduoti vizą esmės pažymėtina, kad vykdant teisminę kontrolę, teismai turi tik patikrinti, ar nebuvo peržengtos administracijos turimos diskrecijos nustatyti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens atitiktį Vizų kodekse nurodytiems reikalavimas ribos, todėl jei kompetentingos institucijos atliktame vertinime (Sprendime) nepadaryta akivaizdžių klaidų, teisminė institucija turi pripažinti sprendimo atsisakyti išduoti vizą teisėtumą, nes teismai neturi kompetencijos ar patirties užsienio ir saugumo politikos srityje.

Kadangi teisinis reglamentavimas dėl sprendimų atsisakyti išduoti vizas užsieniečiams priėmimo URM diplomatams – konsuliniams pareigūnams sudaro prielaidas ir įpareigoja veikti savo nuožiūra priimant tokio pobūdžio sprendimus, tai teismai turi ribotą galimybę (diskreciją) vykdyti konsulinio pareigūno administracinės diskrecijos taikymo (panaudojimo) ribų teisminę kontrolę, nes Konsulinis pareigūnas, priimdamas sprendimą atsisakyti užsieniečiui išduoti vizą, pasirenka geriausią/tinkamiausią tarp teisės siūlomų variantų, t. y. atlieka vertybini pasirinkimą ir sprendžia dėl politinio ir/ar ekonominio) tikslingumo klausima. ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose konsulo diskrecijos teisinis reglamentavimas lemia būtinumą administraciniams teismams nagrinėjant pareiškėjų skundus dėl konsulo sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą remtis galiojančiu ES teisiniu reglamentavimu dėl konsulo priimamo sprendimo atsisakyti išduoti vizą ir/ar pranešimo apie sprendimą formos ir turinio. Atsakovė prašo pareiškėjos skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl atsakovės Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, veikiančios per Lietuvos Respublikos ambasadą Pietų Afrikos Respublikoje, 2023-12-29 sprendimo ir 2024-01-04 sprendimo Nr. NEV87-4, kuriais atsisakyta išduoti Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovę priimti naują sprendimą – išduoti Šengeno vizą pareiškėjai.

Nustatyta, kad 2023-11-24 pareiškėja kreipėsi į atsakovę su nustatytos formos prašymu išduoti jai Šengeno vizą, tarpininkavimo raštą (kvietimą) Šengeno vizai gauti, kelionės dokumentą, sveikatos draudimą, dokumentus, nurodančius apgyvendinimo vietą, pareiškėjos rėmėjo turimas pajamas pagrindžiančius įrodymus bei kelionės tikslą. Prašyme pareiškėja nurodė: šeimyninę padėtį – nesusituokusi (9 p.), dabartinė profesinė veikla – bedarbė (21 p.), kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (23 p.), prašymo grafoje „Papildoma informacija apie buvimo tikslą“ (24 p.) jokios informacijos nenurodė, numatomas atvykimas – 2023-12-13, išvykimas – 2024-01-13 (27 p.).

Pareiškėjai buvo įteikta 2023-12-29 standartinės pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis forma. 2024-01-04 konsulinė pareigūnė, naudojantis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema (N.VIS), priėmė 2024-01-04 sprendimą Nr. NEV87-4 atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai. Skundžiamuose sprendimuose nurodytos tokios atsisakymo išduoti vizą priežastys: informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), nuostatos, taip pat ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), taip pat Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Vizų aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo, nuostatos.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Vizų kodekse nustatyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Pagal Vizų kodeksą, siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendime „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ konsuliniams pareigūnams išdėstyta nuosekli tvarka dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti forma, turinys ir pan. Tvarkoje pažymima, kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybės narių teritorijos išvykti iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais, be kitų, laikoma ir nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis.

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio (šiuo metu 6 straipsnis) 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas, visų pirma, grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Vizų kodekse įvardyti prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindiniai kriterijai. Vienu pagrindinių kriterijų įvardinta tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti pavojų – ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai imigruos į valstybių narių teritoriją (t. y. prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo, siekdamas neteisėtai ilgam laikui įsikurti valstybių narių teritorijoje, kelionės tikslu nurodo turistinę kelionę, verslo reikalus, studijas ar pan.), atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Kiekvienu atveju stabilumo lygis priklauso nuo tam tikrų veiksnių: šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, šeimos ar kitų asmeninių ryšių valstybėse narėse, šeiminės padėties, su darbu susijusios padėties (atlyginimo dydžio), socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje. To paties kodekso 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

2013 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) priėmė prejudicinį sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies nuostatą vizą atsisakoma išduoti, jei egzistuoja viena iš šio straipsnio 1 dalies a punkte išvardytų sąlygų arba jei kyla pagrįstų abejonių dėl vienos iš tos dalies b punkte išvardytų aplinkybių (35 punktas).

LVAT praktikoje konstatuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą vizai išduoti (pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.). Kompetentingos institucijos prašymą išduoti vizą turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką C-84/12; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5191-502/2019). Nesant informacijos apie tai, jog užsieniečio atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios migracijos grėsmę, atsakingos institucijos sprendimai atsisakyti išduoti nacionalines vizas, teismo negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022).

Vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nagrinėdamas prašymą išduoti nacionalinę vizą, gali pakviesti prašymą išduoti nacionalinę vizą pateikusį užsienietį pokalbio, pareikalauti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius užsieniečio ir (arba) darbdavio, švietimo įstaigos arba priimančiojo asmens pateiktą informaciją, taip pat pateikti prašyme išduoti nacionalinę vizą ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytų duomenų pagrindimo dokumentus (Aprašo 79 punktas).

Kaip minėta, prašyme pareiškėja nurodė: šeimyninę padėtį – nesusituokusi (9 p.), dabartinė profesinė veikla – bedarbė (21 p.), kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (23 p.), prašymo grafoje „Papildoma informacija apie buvimo tikslą“ (24 p.) jokios informacijos nenurodė. Konsulinis pareigūnas nustatė, kad prašymo išduoti Šengeno vizą pateikimo metu pareiškėja konsulę informavo, kad prarado pasą neaiškiomis aplinkybėmis, bet po kelių dienų pasą atsiuntė Ambasadai. Konsulinė pareigūnė nustatė, kad 2023-05-10 iš pareiškėjos banko sąskaitos buvo nuskaičiuota 8,993,97 Bostvanos PUL, operacija buvo atlikta bankomate adresu (duomenys neskelbtini); tuo tarpu pareiškėjai buvo išduota viza lankytis Šengeno erdvėje nuo 2023-02-25 iki 2023-03-28. Siekiant išsklaidyti abejones, pareiškėja buvo paprašyta pateikti kelionės datas patvirtinančius dokumentus – įlaipinimo korteles ar panašų įrodymą. Tuomet į Ambasadą bei URM Konsulinį departamentą ir URM Generalinę inspekciją kreipėsi pareiškėjos rėmėjas reikšdamas nepasitenkinimą Paraiškos nagrinėjimo eiga, o vėliau teigdamas, kad pareiškėja yra nėščia ir kelionės atidėlioti negalima; tuo tarpu pareiškėja jokio atsakymo į pateiktus klausimus nepateikė, komunikuoti ir paaiškinti vengė, tik atsiuntė pažymą, kad dėl nėštumo keliauti gali dar 15 savaičių. Tai sukėlė konsulei abejonių dėl kelionės tikslų, todėl konsulė kreipėsi į Lietuvos VSAT tikslu nustatyti pareiškėjos ankstesnės kelionės į Lietuvą datas. 2023-12-28 VSAT atsakė, kad duomenų apie pareiškėjos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną laikotarpiu nuo 2023-01-01 iki 2023-12-20 neturi. Pareiškėja kaip kelionės įrodymą 2023-12-21 pateikė informaciją, kad į Lietuvą atvyko per Švediją 2023-03-04, o išvyko į Stambulą 2023-03-28. Konsulė nustatė, kad pareiškėja negalėjo išvykti iš Lietuvos 2023-03-28 jos deklaruojamu skrydžiu VSAT neturint informacijos apie pareiškėją, nes šiuo reisu vykstantys keleiviai kerta Šengeno sieną Vilniuje. Tokiu būdu padaryta išvada, kad pareiškėja negalėjo įrodyti, jog išvyko iš Šengeno valstybių erdvės iki vizos galiojimo pabaigos. Tikslu įvertinti, ar pareiškėja nekelia neteisėtos imigracijos pavojaus ir ketina išvykti iš Šengeno teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, konsulė vertino ir: (i) asmeninius pareiškėjos ryšius gyvenamosios vietos šalyje – pareiškėja negalėjo įrodyti asmeninių ryšių buvimo valstybėje, būsto (nekilnojamojo turto) nuosavybės, nes savo vardu registruoto turto buvimo valstybėje neturi; (ii) pareiškėjos socialinį profilį – jokių pajamų, ji yra iš šalies, kurios piliečiai kelia didelę nelegalios imigracijos riziką, silpni ryšiai su kilmės valstybe.

Konsului gautos informacijos visuma leido priimti skundžiamus sprendimus atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą. Atsakovei kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjos vykimo į Lietuvą, deklaruojamo tikslo – šeimos ar draugų lankymas, neatmestina prielaida, kad pareiškėja siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais. Pateikta informacija nėra patikima, pareiškėja gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014 pažymėjo, jog pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje. Būtent tokį sprendimą gavo pareiškėja. Ta aplinkybė, kad pirmiausiai buvo užpildyta Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma, o tik vėliau užpildytas Užsieniečių registro vizų modulis nesudaro pagrindo abejoti skundžiamų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, daro išvadą, kad atsakovė iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kurie paliekami nepakeisti, pareiškėjos reikalavimų tenkinti išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas ir patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos P.L. M. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.