Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-470-360/2012

Teisėja L. Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01567-2011-9

2012 m. birželio 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Ž. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. - 2 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta 2011-12-29 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, subendrintu su 2011-10-26 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, ir galutinė bausmė Ž. G. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-11-07 iki 2011-11-08 (2 dienos), ir bausmė, atlikta pagal 2011-12-29 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį, kuris subendrintas su 2011-10-26 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo bausmės atlikimui momento.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. G. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių: jis 2011-10-29 apie 07.30 val. viešoje vietoje, t. y. bare „Metro“, Tiltų g. 16, Klaipėdos mieste, iš nukentėjusiosios J. B. palto, kurį ji vilkėjo, išorinės kišenės, pagrobė mobilaus ryšio telefoną „Samsung GT-S 5230“ 400 litų vertės su SIM kortelė „Labas“, priklausantį J. B.

Teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo Ž. G. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 178 str. 2 d. į 178 str. 1 d. Nurodo, kad nukentėjusiosios mobiliojo telefono nenorėjo vogti, jį iš palto kišenės ištraukė tik norėdamas pajuokauti. Tačiau kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų ir tinkamai kvalifikavo Ž. G. nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 2 d. bei paskyrė teisingą bausmę. Ž. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais, o būtent: iš dalies paties kaltinamojo Ž. G. parodymais, kur jis patvirtino pagrobęs nukentėjusiosios J. B. mobilaus ryšio telefono aparatą, tačiau kitaip dėstydamas telefono aparato pagrobimo aplinkybes; nukentėjusiosios išsamiais ir nuosekliais parodymais, kur ji patvirtino, jog ji pasigedo mobiliojo ryšio telefono, todėl iš draugės telefono skambino į savo mobilųjį telefoną, tačiau niekas neatsiliepė. Vėliau dar kartą paskambino, bet skambutis buvo atmestas, o paskambinus vėl, telefonas buvo išjungtas. Nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios parodė, jog praradusi mobiliojo ryšio aparatą, ji iš karto suprato, kad tai padarė Ž. G., nes jis visą vakarą sukinėjosi apie ją ir vis mėgino ją apsikabinti. Ž. G. matė jos telefoną, kadangi ji vis kalbėdavo juo. Ji nuosekliai aiškino, jog kreipėsi į Ž. G., prašė atiduoti telefoną, grasino, kad skambins policijai, tačiau Ž. G. neprisipažino paėmęs jos telefono; liudytojų M. Z., M. L. parodymais, kurie iš esmės patvirtino nukentėjusiosios parodymus dėl mobilaus ryšio telefono aparato pagrobimo aplinkybių.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nematė pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų dėl mobilaus ryšio telefono aparato pagrobimo aplinkybių, kadangi nukentėjusiosios parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir išsamūs, be to, šiuos parodymus patvirtino ir kiti liudytojai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų tikrumu, kadangi nukentėjusioji kaltinamojo anksčiau nepažinojo, todėl nėra pagrindo manyti, jog ji būtų turėjusį tikslą jį apkalbėti.

BK 178 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio. Vagystės objektyviesiems požymiams būdinga tai, kad vagystės veika apima du momentus: slaptą arba atvirą svetimo turto paėmimą ir neatlygintiną turto pasisavinimą. Vagystėje turto paėmimas – tai tiesioginis prisilietimas prie daikto, jo paėmimas rankomis, įrankiais, pakeičiant jo vietą, t. y. neteisėtas daikto paėmimas iš apibrėžtos vietos, tačiau dar neturint galimybės naudotis daiktu pagal savo valią. Turto pasisavinimas – tai neteisėtas paimto daikto užvaldymas, turint tikslą valdyti tą daiktą kaip nuosavą. Vagystės sudėtis yra materialioji. 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 52 teigiama, kad vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Valdymo teisė suprantama kaip turto buvimas savininko žinioje. Naudojimosi teisė leidžia pasinaudoti naudingomis daikto savybėmis, o disponavimo teisė – tai teisinės turto padėties nustatymas savininko valia. Galimybė savo nuožiūra naudoti turtą yra būtina turto pagrobimo pasekmė.

Byloje nustatytų aplinkybių dėl nukentėjusiajai priklausiusio daikto pasisavinimo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigė ir pats nuteistasis Ž. G. Nors apeliantas teigia, kad neketino vogti, o tik pajuokavo, tačiau tokie nuteistojo argumentai yra ne tik nelogiški, tačiau paneigti ir įrodymų visuma. Be to, pats nuteistasis parodė, jog nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefono aparatą paėmė iš nukentėjusiosios palto kišenės. Tokiu būdu, nuteistojo veika dėl telefono vagystės iš nukentėjusiosios teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d., kaip vagystė viešoje vietoje iš asmens drabužio. Pažymėtina ir tai, jog nuteistasis minėtu mobiliojo ryšio telefonu naudojosi ir po kurio laiko išėmęs telefono SIM kortelę jį iš viso išjungė, suprasdamas, jog pasisavintas telefonas priklauso nukentėjusiajai. Kolegijos nuomone, nuteistasis yra tiesiogiai suinteresuotas šios bylos palankia sau baigtimi, ir neigdamas daikto vagystę iš nukentėjusiosios drabužių, siekia, kad jo veika būtų kvalifikuota pagal švelnesnę bausmę numatančią baudžiamojo įstatymo normą.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad Ž. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas visapusiškai ištyrė byloje esančią medžiagą. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Šioje byloje nenustatyta, kad vertinant įrodymus teismas buvo šališkas arba pažeidė BPK normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Ž. G. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d., išnagrinėjus pagrindinius skundo argumentus, sutinkamai su teismine praktika, laiko netikslinga aptarinėti kiekvieną neesminį skundo motyvą, neturintį reikšmės sprendžiant apelianto kaltės ir kitus su tuo susijusius klausimus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai Ž. G. pripažinęs kaltu ir teisingai kvalifikavęs nusikalstamą veiką, skirdamas bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, matyti, jog Ž. G. niekur nedirbo, praeityje ne kartą teistas, neišnykus teistumui, padarė naują apysunkį nusikaltimą. Nustatytos aplinkybės rodo, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms ir yra socialiai pavojingas, todėl jam kaip recidyvistui, pirmosios instancijos teismas už nusikaltimą, paskyręs laisvės atėmimo bausmę, BK 56 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, nuteistajam Ž. G. už apysunkį nusikaltimą ir taip paskyrė žymiai mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei įstatymo sankcijoje numatytas šios rūšies bausmės vidurkis, (BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Tokiu būdu visiškai nepagrįsti apelianto skundo teiginiai, jog paskirta bausmė yra per griežta. Dar labiau švelninti bausmę nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nuteistajam Ž. G. paskirtą bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., 2 p., 9 p. pagrįstai subendrino su Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, subendrintu su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskyrė teisingą galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo Ž. G. veiksmus pagal BK 178 str. 2 d., bei paskyrė teisingą bausmę. Tenkinti apelianto prašymą ir perkvalifikuoti jo veiką į BK 178 str. 1 d. bei šiuo pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Ž. G. apeliacinį skundą atmesti.