Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Alvydas Rimkevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-730-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-20-9-00483-2012-2

2015 m. gruodžio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Olego Šibkovo, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei J. L., nuteistajam P. G., gynėjui advokatui V. I., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. G. (toliau – P. G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo P. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 str.- 40 (keturiasdešimties) MGL, t. y. 1506,40 eurų bauda; pagal BK 294 str. 1 d. – 80 (aštuoniasdešimties) MGL, t. y. 3012,80 eurų bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., P. G. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą bausmę – 80 (aštuoniasdešimties) MGL, t. y. 3012,80 eurų baudą.

P. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos palikta galioti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. G. skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 245 str. už tai, kad jis Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu būdamas įpareigotas vykdyti 2005-10-26 sutartį Nr. 05/10/26, kuria jis perdavė uždarajai akcinei bendrovei ,,G. V.“ neterminuotai eksploatuoti jam nuosavybės teise priklausančius nuotekų tinklus ir įrenginius žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 metų spalio 29 d. iki spalio 31 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tyčia betono skiediniu užpylė nuotekų šalinimo siurblinės talpą su joje esančiais darbiniu ir rezerviniu siurbliais bei šalia talpos esančiame valdymo pultelyje atjungė elektros laidus, taip nuotekų šalinimo siurblinę sunaikindamas, tokiu būdu nevykdė teismo sprendimo.

Be to, jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 str. 1 d.. už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 metų spalio 29 d. iki spalio 31 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, tai yra nesikreipdamas į teismą su ieškiniu dėl ginčo sprendimo civilinio proceso tvarka, pažeisdamas 2005-10-26 sutarties Nr. 05/10/26, kuria jis perdavė uždarajai akcinei bendrovei ,,G. V.“ neterminuotai eksploatuoti nuosavybės teise priklausančius nuotekų tinklus ir įrenginius žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), 2 punktą: ,,statytojo“ nutiestas vandentiekio ir nuotekų tinklas perduodamas ,,tiekėjui“ pagal sutartį eksploatuoti“, vykdė savo ginčijamą teisę – savavališkai tyčia betono skiediniu užpylė nuotekų šalinimo siurblinės talpą su joje esančiais darbiniu ir rezerviniu siurbliais bei šalia talpos esančiame valdymo pultelyje atjungė elektros laidus, tokiu būdu sunaikino nuotekų šalinimo siurblinę, tuo padarydamas didelės žalos 34 gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), valdytojų bei nuotekų tinklus eksploatuojančios UAB ,,G. V.“ teisėms ir teisėtiems interesams, kadangi kilo grėsmė aplinkai, t.y. grėsmė nuotekoms patekti į Neries upę, kilo grėsmė nutraukti nuotekų šalinimą gyventojams, buvo nutrauktas centralizuotas nuotekų šalinimas siurblinės pagalba, dėl ko nuotekų šalinimo tinklų eksploatuotoja UAB ,,G. V.“ priversta nuotekas šalinti asenizacinėmis mašinomis, dėl to patirdama kas mėnesį papildomų 2622,07 litų dydžio sąnaudų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. G. apeliacinis skundas tenkinamas.

- sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-738-454/2011 ir LAT 2012-06-15 nutartimi, iš kurių matyti, kad palikta nepakeista Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 16 d. nutartis, kurioje P. G. civilinis ieškinys UAB „G. V.“ dėl nuostolių atlyginimo dėl savavališko vandentiekio ir nuotekų tinklų naudojimo buvo atmestas. Taip pat atmestas kaip nepagrįstas argumentas, kad pasirašant 2005 m. spalio 26 d. sutartį, tinklai dar nebuvo pastatyti ir pripažinti tinkamais naudoti, taigi negalėjo būti perduoti atsakovui, o sutarties 2 punktu susitarta dėl eksploatavimo sutarties sudarymo ateityje. Lietuvos Aukščiausiasis teismas nurodė, kad P. G. 2006 m. liepos 26 d. raštu perdavė atsakovui ginčo infrastruktūros pripažinimo tinkama naudoti akto kopiją ir prašė sudaryti sutartis su vartotojais tiekti vandenį ir šalinti nuotekas, todėl išreiškė valią ir perdavė tinklus atsakovui eksploatuoti. Atmesti argumentai, kad sutarties 2 punktu šalys susitarė ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį dėl tinklų eksploatavimo. Kadangi kasatorius, įgyvendindamas savo nuosavybės teisės turinį sudarančią disponavimo ginčo infrastruktūros objektais teisę, sudarydamas 2005 m. spalio 26 d. sutartį su atsakovu dėl šių objektų eksploatavimo (naudojimo, geriamajam vandeniui tiekti ir nuotekoms šalinti), joje nenustatė atsakovui pareigos mokėti už naudojimąsi tinklais, sutartis kvalifikuota kaip panaudos (CK 6.629 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje P. G. v. UAB „G. V.“ ir (duomenys neskelbtini) savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-396/2010, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo infrastruktūros paėmimo visuomenės poreikiams, konstatuota, kad, rengdamas detalųjį planą ir keisdamas jam priklausiusių žemės sklypų naudojimo paskirtį, kasatorius nusprendė savo lėšomis ir iniciatyva sukurti gyvenamąjį kvartalą ir jo gyventojų reikmėms reikalingą inžinerinę infrastruktūrą. Kadangi šis projektas siekiamų tikslų prasme buvo komercinis, t. y. suformuoti sklypai gyvenamųjų namų statybai, sukurta tinkama gyventi aplinka, įrengiant inžinerinę infrastruktūrą, tai būdamas projekto plėtotojas ieškovas turėjo numatyti ir įrengtos bendros kvartalo naudojimo reikmėms infrastruktūros teisinį statusą. Nurodytoje byloje nustatyta, kad kasatorius pardavė žemės sklypus su teise prisijungti prie tinklų. Akivaizdu, kad nesant tokių tinklų, sklypų vertė ir pardavimo kaina būtų buvusi daug mažesnė. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus projekto komercinis pobūdis pasireiškė siekiu sukurti kuo didesnės vertės nekilnojamojo turto objektus – sklypus gyvenamųjų namų statybai su visa reikalinga infrastruktūra – ir gauti pelno juos pardavus. Kvartalo infrastruktūros, įskaitant ginčo tinklus, sukūrimas buvo tik priemonė pagrindiniam projekto tikslui pasiekti. Kartu šioje civilinėje byloje buvo atmestas ir UAB „G. V.“ priešieškinis dėl 74246,34 Lt žalos priteisimo. Konstatuota, kad ieškovo P. G. ir atsakovo UAB „G. V.“ ginčui spręsti Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės netaikytinos. Ieškovas P. G., pagal 2005 m. spalio 26 d. sutartį, yra vandentiekio tinklų ir įrenginių, nuotekų tinklų ir įrenginių statytojas, o ne abonentas. Atsakovas UAB „G. V.“ eksploatuoja ieškovui priklausantį statinį, iš tokios veiklos gauna ekonominę naudą, todėl atsakovo reikalavimas atlyginti jo turėtas eksploatavimo išlaidas yra neteisėtas, kadangi tai nenustatyta nei šalių sudaryta 2005 m. spalio 26 d. sudaryta sutartimi, nei Vandentvarkos ūkio naudojimosi taisyklėmis, kuriomis atsakovas grindžia savo priešieškinius reikalavimus.

- sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2154-528/2012, kuriuo (duomenys neskelbtini)savivaldybės prevencinis ieškinys tenkintas iš dalies įpareigojant atsakovą P. G. vykdyti 2005-10-26 sutartį Nr.05/10/26, atsižvelgiant į tai, kad dėl vienašališko neteisėto ginčo sutarties nutraukimo nukentėtų trečiųjų asmenų – (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų interesai, bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Prevencinio ieškinio dalį dėl uždraudimo vienašališkai nutraukti sutartį atmetė, tačiau atkreipė dėmesį, kad apie sutarties nutraukimą CK 6.199 str. pagrindu kita šalis turi būti įspėjama iš anksto ir per protingą terminą. Atsakovas trečiąjį asmenį UAB „G. V.“ apie sutarties nutraukimą įspėjo nepilnai prieš 1,5 mėnesio, o toks terminas negali būti laikomas protingu.

- sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-683-752/2014 ir 2014-10-08 Kauno apygardos teismo nutartimi, iš kurių matyti, kad UAB „G. V.“ ieškinys dėl atsakovo P. G. įpareigojimo vykdyti 2005 m. spalio 26 d. sutartį Nr. 05/10/26, uždraudžiant vienašališką sutarties nutraukimą, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimosi sąlygų bei tvarkos nustatymo, įpareigojant atsakovą P. G. sudaryti panaudos sutartį su UAB „G. V.” pagal prie ieškinio pridedamą panaudos sutarties projektą, atsakovo P. G. įpareigojimo per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atstatyti suniokotą nuotekų siurblinę, esančią (duomenys neskelbtini), reikalingą nuotekų tinklų eksploatavimui, atmestas. Nutartyje nurodyta, kad ieškovė UAB „G. V.“ nėra tas subjektas, kuris turi teisę sudaryti sutartį dėl viešajam vandens tiekimui ir (arba) nuotekų tvarkymui reikalingų objektų panaudojimo ir, kurio reikalavimu teismas privalo nustatyti naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygas ir tvarką. Įstatymuose nėra tokio reglamentavimo, kuris imperatyviosiomis teisės normomis nustatytų infrastruktūros objekto savininko pareigą sudaryti su ieškovu jo reikalaujamą panaudos sutartį. Ieškovei nepasiūlius atlyginimo už naudojimąsi atsakovui priklausančiais ginčo tinklais, o atsakovui nesutikus suteikti teisę ieškovei ginčo tinklais naudotis neatlygintinai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl įpareigojimo sudaryti panaudos sutartį. Aplinkybė, jog šalių sudaryta Sutartis nėra viešoji sutartis, yra nustatyta prejudicinę reikšmę šioje byloje turinčiu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu (c. b. Nr. 2-2154-528/2012). Šalių Sutarčiai nėra taikomi įstatymuose įtvirtinti sutarčių laisvės principo ribojimai, todėl šalių Sutartį kaip neterminuotą galima nutraukti CK 6.199 straipsnio pagrindu, apie tai kitą šalį įspėjus iš anksto per CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Nuo Sutarties nutraukimo 2012 m. rugsėjo 25 d., ieškovė neturi teisės naudotis atsakovui nuosavybės teise priklausančiais ginčo tinklais ir nuotekų siurbline. Pagal CK 4.98 straipsnio nuostatas, tik savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su daikto valdymo netekimu. Kadangi ieškovė nėra nuotekų siurblinės savininkė, ji neturi jokio teisinio suinteresuotumo dėl atsakovui priklausančio daikto, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti įpareigoti atsakovą atstatyti suniokotą nuotekų siurblinę, tačiau ieškovė, kaip viešasis vandens tiekėjas, vadovaudamasi Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintų Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių 7.4 punktu, turi kuo greičiau suremontuoti nuotekų siurblinės įrenginius. Nuotekų siurblinės remonto išlaidas privalo apmokėti atsakovas.

Įvertinusi visumą aukščiau paminėtų įrodymų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisiamajame posėdyje ištyrė ir nuosprendyje išvardino byloje surinktus įrodymus, išsamiai aprašė teorinius nusikalstamų veikų, kurių padarymu buvo kaltinamas P. G. sudėties požymius, tačiau remdamasis ištirtais įrodymais skundžiamame nuosprendyje padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, dėl P. G. kaltės, jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 245 str., 294 str. 1 d., padaryme, dėl ko nepagrįstai pripažino P. G. kaltu ir skyrė jam bausmę. Įvardintos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 1 p.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Šiame kontekste, įvertinusi paminėtų liudytojų bei rašytinių įrodymų turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nei vienas iš paminėtų įrodymų šaltinių, neduoda pakankamo pagrindo teigti, kad P. G. veiksmai pilnai atitinka jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtį. Vertinant pirmos instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įrodymų vertinimas nebuvo teisingas, kadangi byloje surinkti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą tik apie tai, jog nagrinėjamu atveju, P. G. veiksmai atitinka civiliniams teisiniams santykiams būdingus požymius, kurie nagrinėjamu atveju buvo nepagrįstai kriminalizuoti.

BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo esmė – teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, tyčinis nevykdymas. Vien tik nustačius tokio sprendimo nevykdymo (neįvykdymo) faktą, nepakanka konstatuoti šios nusikalstamos veikos buvimą. Reikšminga yra tai, ar teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo žinojo apie šį sprendimą ir jame nurodytą jo pareigą (įpareigojimą), ar tai žinodamas sprendimo nevykdė sąmoningai, be objektyvių priežasčių, ir to norėjo.

Įvertinus tiek paties nuteistojo, tiek aukščiau paminėtų liudytojų (kurių parodymai iš esmės patvirtina tik faktines aplinkybes, dėl kurių ginčo nėra) bei rašytinių dokumentų turinį, abejonių nekelia apylinkės teismo nustatyti ir paties nuteistojo pripažįstami veiksmai, o būtent tai, jog nuteistasis ir UAB „G. V.“ 2005 m. spalio 26 d. sudarė sutartį Nr. 05/10/26 dėl eksploatavimo, priklausomybės ribų nustatymo (toliau – Sutartis), kurioje nustatė, kad pripažinus vandentiekio ir nuotekų tinklus ir įrenginius tinkamais naudoti, pradedamas tiekti geriamas vanduo ir šalinamos bei valomos nuotekos pagal vandentvarkos ūkio naudojimo taisykles, vandentiekio ir nuotekų tinklas (išskyrus įvadus ir išvadus) perduodamas UAB „G. V.“ eksploatuoti (t. 1. b. l. 82). Nėra ginčo ir dėl to, kad P. G. nuosavybės teise priklauso vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo infrastruktūra, esanti (duomenys neskelbtini) vandentiekio tinklai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); nuotekų tinklai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); spaudiminių nuotekų tinklai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); lietaus nuotekų inžinieriniai tinklai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie 2006 m. liepos 26 d. buvo pripažinti tinkamais naudoti (t.1., b. l. 100-103). Tačiau byloje esantys teismų sprendimai, susirašinėjimo raštai, neabejotinai patvirtina tik tai, jog dėl šios sutarties kilę ginčai eilę metų buvo sprendžiami ir tebėra sprendžiami civilinio proceso tvarka. Kaip matyti iš Kauno miesto apylinkės teismo 2012-05-23 sprendimo (dėl kurio nevykdymo P. G. veika buvo kvalifikuota kaip nusikalstama pagal BK 245 str.), šiuo sprendimu, kuris įsiteisėjo 2012-06-26, P. G. buvo įpareigotas vykdyti 2005-10-26 sutartį Nr. 05/10/26. Be kita ko, šiuo sprendimu buvo atmestas (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos reikalavimas dėl vienašališko sutarties nutraukimo (t. 1., b. l. 82). Pažymėtina, kad minimas teismo sprendimas iš esmės jokių naujų pareigų P. G. nesukūrė, kadangi net ir nesant tokio sprendimo, kol sutartis nenutraukta, sutarties šalis ją privalo vykdyti remiantis įstatymu, kadangi sutinkamai su Civilinio kodekso 6.189 str. 1 d., teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lema sutarties esmė arba įstatymai.

2012-06-15 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 3K-3-253/2012 dėl P. G. ir UAB „G. V.“ sudarytos sutarties Nr. 05/10/26 pasisakė, kad tokia sutartis laikytina panaudos sutartimi, todėl „atsakovas pagal šią sutartį turi teisę naudotis kasatoriaus infrastruktūra neatlygintinai“ (t. 1., b. l. 95-99). Šių teismų sprendimų pagrindu P. G. turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą manyti, jog tarp jo ir UAB „G. V.“ sudarytą panaudos sutartį (remiantis LAT pateiktu išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2012), jis turi teisę nutraukti įstatymo nustatyta tvarka, remiantis CK 6.642 str. 1 d.. Kadangi ginčas yra kilęs iš sutarties, o sutarties šalis siejo prievoliniai teisiniai santykiai, todėl P. G. pagrįstai pasirinko prievolinį teisių gynimo būdą ir įgyvendindamas šią savo teisę 2012-06-25 įspėjo raštu (duomenys neskelbtini)savivaldybę bei UAB „G. V.“, kad 2005-10-26 sutartis Nr. 05/10/26 yra nutraukiama CK 6.642 str. 1 d. pagrindu nuo 2012-09-25 (t. 2 , b. l. 34).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, į šį įspėjimą P. G. 2012-09-24 buvo parengtas atsakymas (b. l. 41-44, t. 1, 51-54, t. 2), tačiau kaip seka iš bylos medžiagos, šio rašto iki nurodytos sutarties nutraukimo datos P. G. gavęs nebuvo, todėl turėjo pagrindą pagrįstai manyti, jog kita sutarties šalis bei (duomenys neskelbtini)savivaldybė (kurios reikalavimu buvo priimtas 2012-05-23 teismo sprendimas, civilinėje byloje Nr. 2-2154-528/2012) sutarties nutraukimui neprieštarauja. Sutarčių laisvės bei nuosavybės neliečiamumo principai, leido nuteistajam pagrįstai manyti, jog jis veikia teisėtai, kadangi kita sutarties šalis (UAB „G. V.“), gavusi jo įspėjimą dėl sutarties nutraukimo, jurisdikciniais būdais savo teisių negynė (pvz. kreipdamasi į teismą su prevenciniu ieškiniu). Tai vėliau leido nuteistajam būti įsitikinusiu, jog sutartis yra nutraukta ir jis turi visišką teisę įgyvendinti savo, kaip savininko, teises į ginčo objektą (teisė valdyti, naudoti ir disponuoti) bei jau nebeprivalo vykdyti įsipareigojimų, kilusių aptariamos sutarties pagrindu, tame tarpe ir kaltinime minimo teismo sprendimo, kadangi nebeliko teismo sprendime nurodyto vykdymo objekto – sutarties.

Nors P. G. apie sutarties nutraukimą įspėjo ir (duomenys neskelbtini) savivaldybę, tačiau kaip teisingai pažymėjo apeliantas apeliaciniame skunde, jo ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės sutartiniai santykiai nesiejo, todėl nepagrįsta apylinkės teismo išvada, kad civilinėje byloje Nr. 2-683-752/2014 buvo išspręstas ginčas dėl sutarties vykdymo tarp P. G. ir UAB „G. V.“, bet ne šios sutarties pagrindu atsiradę teisiniai santykiai tarp P. G. ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės, kadangi P. G. ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės sutartiniai santykiai nesiejo, o civilinių teisinių santykių atsiradimą tarp paminėtų asmenų galima įžvelgti tik per 2012-05-23 teismo sprendimą, civilinėje byloje Nr. 2-2154-528/2012.

Vertinant P. G. veiksmų teisėtumą dėl sutarties nutraukimo, vertinamos aplinkybės, buvusios jam inkriminuojamos veikos, numatytos BK 245 str. padarymo metu, todėl vien tai, jog vėliau teismai 2005-10-26 sutarties Nr. 05/10/26 nutraukimą pripažino teisėtu/neteisėtu, reikšmės jo veiksmų kvalifikacijai baudžiamosios teisės prasme neturi. Remiantis išdėstytu, kolegija nepasisako dėl minimos sutarties nutraukimo teisėtumo, kadangi šis klausimas spręstinas civilinio proceso tvarka, juolab, kad kaip matyti iš atnaujinus įrodymų tyrimą prijungto teismo sprendimo bei LITEKO sistemos duomenų, klausimas dėl šios sutarties nutraukimo, LAT 2015 m. liepos 3 d., civilinėje byloje Nr. 3K-3-445-695/2015 nutartimi panaikinus Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 8 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą, tebėra nagrinėjamas. Paminėti panaikinti teismų sprendimai bei 2015-07-03 nutartyje nurodytos aplinkybės, tik patvirtina esamo civilinio ginčo sudėtingumą, tačiau tai, jog sutarties nutraukimas gali būti pagrindu civilinei atsakomybei atsirasti, nesudaro pagrindo civilinius teisinius santykius kriminalizuoti.

Kaip matyti iš P. G. pateiktų kaltinimų, nusikalstamų veikų baigtumas bei kaltė buvo siejami su nuteistojo veiksmais betono skiediniu užpilant nuotekų šalinimo siurblinės talpą su joje esančiais darbiniu ir rezerviniu siurbliais bei elektros laidų atjungimu šalia esančiame pultelyje.

Šių faktinių aplinkybių P. G. neginčijo, tačiau nurodė tai padaręs saugumo sumetimais, naudodamasis savo, kaip savininko, teise. Kaip jau buvo minėta aukščiau, P. G. įgyvendinęs savo teisę dėl sutarties nutraukimo CK 6.642 str. 1 d., turėjo pagrįstą pagrindą manyti, jog sutartis nutraukta, o jam priklausanti siurblinė su įrenginiais nėra reikalinga UAB „G. V.“. Nuosavybės teisė yra viena iš daiktinių teisių, kuri apima savininko teisę jam priklausantį turtą valdyti, naudotis ir disponuoti, tačiau ši teisė negali būti suprantama kaip teisė įgyvendinti savo nuosavybės teises taip, jog būtų pažeisti įstatymų ar kitų asmenų teisės ir interesai. Tačiau pažymėtina ir tai, kad nuosavybės teisinių santykių ypatumas tas, kad šie santykiai yra absoliutiniai. Tai reiškia, kad šiuose santykiuose nuosavybės teisę turintys asmenys (savininkai) turi teisę jiems priklausančius daiktus valdyti, naudoti ir jais disponuoti, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, o visi kiti asmenys (fiziniai, juridiniai) privalo nekliudyti, netrukdyti savininkui šias teises įgyvendinti. Kaip jau minėta, pareigą vykdyti 2005-10-26 sutartį Nr. 05/10/26 šios sutarties pagrindu P. G. turėjo tik UAB „G. V.“ atžvilgiu, kadangi būtent su šia bendrove jį siejo sutartiniai santykiai, todėl P. G., pasirinkęs prievolinį savo teisių gynimo būdą ir būdamas įsitikinęs, jog tai padarė tinkamai (tokią išvadą leidžia daryti ir tai, kad apie sutarties nutraukimą jis informavo ne tik sutarties šalį, bet ir kitus, pranešime įvardintus asmenis), turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad ginčas tarp jo ir UAB „G. V.“ yra išspręstas, o jis su savo nuosavybe gali elgtis taip kaip jam atrodo teisinga, kadangi nutraukus sutartį, kaltinime nurodytas teismo sprendimas įpareigojantis vykdyti šią sutartį, negalėjo būti vykdomas, kadangi kaip jau minėta – nebeliko vykdymo objekto - sutarties. Be abejo, vertinant visumą aukščiau aptartų aplinkybių bei civilinėse bylose priimtų sprendimų turinį, galima teigti jog P. G., užbetonuodamas jam priklausančią siurblinę, negalėjo nenumatyti, kad dėl tokių jo veiksmų kils tam tikrų nepatogumų kitiems asmenims, tačiau tai neduoda pagrindo teigti, kad jis, įgyvendindamas savo, kaip savininko, teises, nevykdė teismo sprendimo. Aptariamu atveju yra svarbu nustatyti nuteistojo P. G. tyčią nevykdyti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-05-23 sprendimo, kurios kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, nenustatė.

Vertinant P. G. veiksmus ir atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, jog 2012-05-23 teismo sprendimas iš esmės atkartojo įstatyminę normą dėl sutarties vykdymo, bet nepaneigė sutarties šalies – P. G. teisės sutartį nutraukti, P. G. turint pagrįstą pagrindą manyti ir esant įsitikinusiam, kad jis sutarties nutraukimo procedūrą įgyvendino tinkamai, siurblinės sunaikinimas negali būti traktuojamas kaip tyčinis teismo sprendimo nevykdymas, kadangi jo veiksmai buvo nukreipti į savo. kaip savininko. teisių įgyvendinimą ir jais nebuvo kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę - teismo sprendimo privalomą vykdymą, todėl daroma išvada, kad P. G. veiksmai pagal BK 245 str. kvalifikuoti neteisingai, nes jo veiksmuose nėra minimos nusikalstamos veikos sudėties.

Dėl BK 294 str.

CK nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Civilinės teisės subjektas gali įgyvendinti savo teises bet kokiais įstatymu neuždraustais būdais, tačiau draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.).

Kiekvieno asmens teisių įgyvendinimo ribos yra ten, kur jo elgesys susikerta su kito asmens teise ir teisėtu interesu. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimas civilinėmis teisėmis dažniausiai pasireiškia tokiais trimis atvejais, o būtent kai: teisę turintis asmuo panaudoja jam subjektinės teisės suteiktas galimybes neleistinam tikslui ir įgyvendina savo teisę ne pagal jos paskirtį; subjektinės teisės suteiktos galimybės įgyvendinamos neleistinomis priemonėmis; savo teisę asmuo gina įstatymo neleidžiamomis gynybos priemonėmis. Tuo tarpu civilinių subjektinių teisių įgyvendinimo ribas gali lemti šių teisių turinys, kuris yra nustatomas įstatymo arba sutarties.

Pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą pagal BK 294 str. 1 d. atsiranda tik tada, kai savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Apie šių sąlygų buvimą sprendžiama atsižvelgiant į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas reikšmingas aplinkybes (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011).

Inkriminuojant savavaldžiavimą, būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia); turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti), agresyvus, baustinas ir pan.; privalomas baudžiamajai atsakomybei už savavaldžiavimą kilti objektyvusis požymis – veiksmai, pažeidžiantys įstatymų nustatytą tvarką (vykdyti tikrą ar tariamą teisę, paprastai, įmanoma tik veikimu); asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą.

BK 294 str. 1 d. dispozicija yra pakankamai abstrakti, pagrindiniai savavaldžiavimo objektyvieji požymiai (kaltininko vykdomos teisės rūšis, tvarka, kurios nesilaikoma, didelės žalos kriterijai) nesukonkretinti. Be to, įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Pažymėtina ir tai, kad savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Todėl savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Kaip jau buvo minėta, nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar yra pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises.

Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamo savavaldžiavimo (BK 294 str. 1 d.) požymius P. G. veiksmuose.

Kaip jau buvo minėta, nekyla abejonių, kad būtent P. G., laikotarpiu nuo 2012 metų spalio 29 d. iki spalio 31 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), betono skiediniu užpylė nuotekų šalinimo siurblinės talpą su joje esančiais darbiniu ir rezerviniu siurbliais bei šalia talpos esančiame valdymo pultelyje atjungė elektros laidus, ir tokiu būdu sunaikino nuotekų šalinimo siurblinę. Tačiau vien šių aplinkybių nepakanka, kad jo veiksmai galėtų būti įvertinti kaip nusikalstami BK 294 str. prasme.

Nėra ginčo dėl to, jog minėtas turto objektas – siurblinė, nuosavybės teise priklausė P. G., o naudojimasis šiuo turtu buvo apspręstas 2005-10-26 sutartimi tarp jo ir UAB „G. V.“. Be abejo, siurblinės veikla buvo aktuali ir centralizuotais nuotekų tinklais besinaudojantiems (duomenys neskelbtini) gyventojams, tačiau, kaip jau buvo paminėta aptariant nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 str., P. G. turėjo pagrįstą pagrindą manyti, jog sutartį su UAB „G. V.“ jis nutraukė. Kaip seka iš ištirtų įrodymų visumos, minima siurblinė buvo P. G. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o įvertinus jos nekilnojamąjį pobūdį galima teigti, kad P. G. būdamas įsitikinęs, jog 2005-10-26 sutartis nutraukta, turi teisę siurblinę naudoti kaip savininkas, be jokių apribojimų, kadangi ji realiai buvo faktiniame jo valdyme, todėl nėra pagrindo sutikti su apylinkės teismo išvada, kad jis turėjo pasinaudoti daiktinių teisių gynimo būdais, konkrečiai – reikšti negatorinį ieškinį. Tokią išvadą leidžia daryti ir tai, kad P. G. ir UAB „G. V.“ siejo sutartiniai teisiniai santykiai ir P. G. savo teises įgyvendino pasirinkdamas prievolinį teisių gynimo būdą, t. y. įgyvendino savo teisę sutartį nutraukti, tuo tarpu su jokiais kitais asmenimis dėl teisės naudotis siurbline sutartys sudarytos nebuvo, jokie kiti asmenys (kaltinime nurodyti 34 gyvenamųjų namų valdytojai), teisių į šią siurblinę ir teisę ją eksploatuoti neturėjo. Netgi pripažinus, kad visgi P. G. turėjo pareigą savo teises ginti kreipdamasis į teismą su negatoriniu ar vindikaciniu ieškiniu dėl UAB „G. V.“ pažeidžiamų jo teisių, vien tai, jog jis į teismą nesikreipė, neduoda pagrindo teigti, kad tai jau yra pakankamas pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 294 str. atsirasti.

Kaip matyti iš kaltinimo P. G., jo kaltė dėl paminėtų veiksmų savavališkumo, buvo grindžiama ir tuo, jog jis aptariamus veiksmus atliko „nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, tai yra nesikreipdamas į teismą su ieškiniu dėl ginčo sprendimo civilinio proceso tvarka, pažeisdamas 2005-10-26 sutarties Nr. 05/10/26 antrą punktą“, taigi kaltinimas buvo grindžiamas tuo, kad jis savo teises įgyvendino pažeisdamas ne tik įstatymo, bet ir sutarties nuostatas, tačiau kaip jau minėta aukščiau – P. G. pagrįstai manė, jog šią sutartį jis yra nutraukęs, kas leidžia teigti, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti minėtą sutarties punktą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog vien šio sutarties punkto pažeidimas sudarytų pagrindą tik civilinei, o ne baudžiamajai atsakomybei atsirasti.

Pažymėtina, kad abstrakčios nuorodos į CK nuostatas, jog civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas (CK 1.138 str.) ir, kad panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik CK numatytais atvejais (CK 1.139 str.), konkrečiai neargumentuojant, kaip šios nuostatos buvo pažeistos, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad buvo padarytas savavaldžiavimas (BK 294 str.) (LAT nutartis byloje Nr. 2K-470/2014). Tuo tarpu kaip matyti iš P. G. pateikto kaltinimo pagal BK 294 str. 1 d., jis yra pakankamai abstraktus.

Minėta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 294 str. 1 d. kilti, nepakankama nustatyti, jog asmeniui priklausanti teisė buvo vykdoma savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, būtinas požymis šią veiką kvalifikuoti pagal paminėtą teisės normą yra didelės žalos požymis.

Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Inkriminuojant savavaldžiavimą, būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas, motyvuodamas didelės požymį nurodė, kad UAB „G. V.“ dėl kaltinamojo P. G. veiksmų, patyrė didelę turtinę žalą, pateikė tai įrodančius dokumentus. Siurblinės darbo atnaujinimas pareikalaus didelių sąnaudų. Didelė žala yra tiek dėl gyvenvietės gyventojų patiriamų nepatogumų ir diskomforto dėl nuotekų šalinimo būdo ir dažnumo, tiek dėl realiai UAB „G. V.“ patiriamų išlaidų, kurios pagrįstos jų pateiktais buhalteriniais dokumentais, tiek dėl nuolatinės grėsmės aplinkai, kuri kyla dėl nuotekų šalinimo avariniu būdu, tačiau sutikti su tokia apylinkės teismo išvada, teisinio pagrindo nėra.

Remiantis P. G. pateiktu kaltinimu aukščiau aptarti jo veiksmai sunaikinant siurblinę, padarė didelę žalą 34 gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), valdytojų bei nuotekų tinklus eksploatuojančios UAB ,,G. V.“ teisėms ir teisėtiems interesams, kadangi kilo grėsmė aplinkai, t. y. grėsmė nuotekoms patekti į Neries upę, kilo grėsmė nutraukti nuotekų šalinimą gyventojams, buvo nutrauktas centralizuotas nuotekų šalinimas siurblinės pagalba, dėl ko nuotekų šalinimo tinklų eksploatuotoja UAB ,,G. V.“ priversta nuotekas šalinti asenizacinėmis mašinomis, dėl to patirdama kas mėnesį papildomų 2622,07 litų dydžio sąnaudų“.

1. kilusi grėsmė aplinkai, t. y. grėsmė nuotekoms patekti į Neries upę;

2. kilusi grėsmė nutraukti nuotekų šalinimą gyventojams;

3. nutrauktas centralizuotas nuotekų šalinimas siurblinės pagalba;

4. nuotekų šalinimas asenizacinėmis mašinomis ir dėl to kas mėnesį patiriamos 2622,07 litų sąnaudos.

1. didelės siurblinės darbo atnaujinimo sąnaudos;

BK 294 str. 1 d. numatyta veika laikoma baigta, atlikus veiksmus, sudarančius vieną iš pagrindų baudžiamajai atsakomybei pagal BK 294 str. 1 d. atsirasti, todėl ir pasekmių (didelės žalos) atsiradimas sietinas su veiksmų baigtumu, o ne vien teorine galimybe didelei žalai atsirasti ateityje.

Aukščiau aptartais duomenimis nustatyta, kad sunaikinta siurblinė priklausė P. G., todėl ją sunaikindamas tiesioginės turtinės žalos kitiems asmenims jis nepadarė – žalą padarė pats sau, todėl lėšų dydis, reikalingas siurblinei atstatyti nėra pagrindu išvadai, jog jo veiksmais buvo padaryta didelė turtinė žala kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad dėl išlaidų dydžio reikalingų siurblinės darbo atnaujinimui jis ir nebuvo kaltinamas. Akivaizdu, jog P. G. savo veiksmais kitų asmenų nuosavybės teisių niekaip nepažeidė, tuo tarpu kitiems asmenims teisė naudotis jam priklausančia siurbline jokiais pagrindais nebuvo nustatyta, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl tokių jo veiksmų buvo padaryta didelė žala 34 gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), valdytojų teisėms ir teisėtiems interesams. Kaip matyti iš kaltinimo bei apylinkės teismo nustatytų aplinkybių, kaltinimas P. G. dėl žalos minimų namų valdytojams yra abstraktus, kadangi nėra individualizuota ir įrodyta, kad realiai buvo padaryta ir kokia žala minimų namų valdytojams. Vien tai, jog buvo nutrauktas centralizuotas nuotekų šalinimas ir dėl to patiriami nepatogumai (kvapas, nemalonus vaizdas ir pan.), neduoda pagrindo išvadai dėl didelės žalos požymio, kadangi nuotekų šalinimo paslauga gyventojams teikiama kitu, nors gal ir ne tokiu patogiu būdu. Tuo tarpu jokių objektyvių duomenų apie gyventojų realiai patirtą turtinę žalą ir jos dydį dėl siurblinės užbetonavimo, byloje nėra. Be to, jei minimų namų gyventojams būtų buvusi padaryta ar tebedaroma materialinė žala, žalą patyrę asmenys savo teises gali apginti pateikdami reikalavimus dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien grėsmė žalai atsirasti (tame tarpe ir žalai gamtai), nesudaro pagrindo P. G. veiksmus vertinti kaip sukėlusius didelę žalą.

Be to, kaip seka iš kaltinimo bei apylinkės teismo nuosprendžio argumentų, didelė žala buvo siejama su UAB „G. V.“ patiriamomis kasmėnesinėmis 2622,07 Lt išlaidomis, tačiau akivaizdu, kad šios išlaidos nėra tiesioginė turtinė žala, padaryta sunaikinant siurblinę, o yra pelno siekiančios įstaigos patiriamos veiklos sąnaudos, į kurias, kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, yra įskaičiuojama ir pelno marža, todėl vien tai, kad gaunamas pelnas yra mažesnis nei buvo gaunamas nuotekas šalinant centralizuotu būdu, nesudaro pagrindo teigti, kad tai yra žala BK 294 str. 1 d. prasme. Kadangi nurodytos sąnaudos, kolegijos įsitikinimu, nesudaro pagrindo P. G. veiką kvalifikuoti pagal BK 294 str. 1 d., dėl jų dydžio paskaičiavimo teisingumo ir pagrįstumo kolegija nepasisako.

Nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą, ne kartą konstatuota, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių (aptariamu atveju dėl nuteistajam nuosavybės teise priklausančio turto panaudos), paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas.

Teisėjų kolegijos nuomone, duomenų, kad nuteistasis P. G. būtų sąmoningai apsunkinęs kitų asmenų pažeistų teisių gynimą ar atkūrimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis, šioje baudžiamojoje byloje nėra, todėl įvertinus visumą aukščiau paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad byloje nenustatytas bei neįrodytas ir privalomas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimą būtinas objektyvusis požymis – didelės žalos padarymas asmens teisėms ar teisėtiems interesams, todėl P. G. veiksmai, kaip atitinkantys BK 294 str. 1 d. kvalifikuoti neteisingai, nes jo veiksmuose nėra minimos nusikalstamos veikos sudėties.

Dėl teisės į gynybą pažeidimo

BPK 255 str. 1, 2 d. įtvirtinta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Iš pamintos teisės normos seka, kad konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Pagal BPK 369 str. 3 d., esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą, kadangi pirmos instancijos teismas, pažeisdamas BPK 256 str. nuostatas, visiškai nepagrįstai kaltinime nurodytas nusikalstomos veikos faktines aplinkybes pakeitė iš esmės skirtingomis, iš anksto apie tai nepranešęs nuteistajam, tai yra nesuteikiant jam jokios galimybės gintis nuo kaltinamajame akte nenurodytų, bet tapusių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindu, faktinių aplinkybių, nuosprendį grindė įrodymais ir aplinkybėmis, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje.

Kaip matyti iš kaltinamajame akte bei nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodytų kaltinimų, juos sugretinus su apylinkės teismo nuosprendyje nurodytu nusikalstamų veikų aprašymu, jie iš esmės yra identiški. Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje išvardintų įrodymų, jame nurodyti tik tie įrodymai, kurie buvo ištirti teismo posėdžių metu. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinamojo teisė į gynybą pažeista nebuvo, o tai jog apylinkės teismas nuosprendį grindė motyvais, kurių turinys kaltinamajam iš anksto nebuvo žinomas ir negalėjo būti žinomas, negali būti traktuojama kaip teisės į gynybą pažeidimas, kadangi teismas įrodymus vertina ir analizuoja remdamasis ne tik įstatymu, bet ir savo vidiniu įsitikinimu. Vien tai, jog teismas nuosprendį grindžia motyvais, kurių turinys neatitinka kaltinamojo lūkesčių, nesudaro pagrindo konstatuoti jo teisės į gynybą pažeidimą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodydamas savo argumentus, dėl teisės į gynybą pažeidimo, nuteistasis įgyvendina savo teisę į gynybą, o apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas, netgi jei ir buvo kokie nors pažeidimai padaryti, juos pašalina. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad kaltinamasis išteisinamas, nenustačius jog buvo padarytos nusikalstamos veikos, jis apie tokią galimybę vėlgi iš anksto, kaip ir kiti proceso dalyviai informuotas nebuvo, tačiau tai nesudaro prielaidų teigti, kad tuo buvo pažeista jo teisė į gynybą, kadangi būtent tokio galutinio rezultato jis ir siekė, tuo tarpu motyvai, kuriais jis išteisinamas, nebūtinai turi atitikti apeliaciniame skunde nurodytuosius.

Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tuo pažeidė BPK 20 str. 4 ir 5 dalių, 305 str. nuostatas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, todėl nustačius, kad P. G. veiksmai, nesudaro nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 245 str., BK 294 str. 1 d. sudėties, nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis BPK 305 str. 5 d. 1 p. pagrindu (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).

Priimant naują išteisinamąjį nuosprendį iš naujo spręstini ir kiti BPK 307 str. 6 d. numatyti klausimai: P. G. 2013-12-04 nutarimu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 142, t. 5), nuosprendžiui įsiteisėjus naikinama.

Laikinas nuosavybės teisų apribojimas, taikytas nebuvo, civilinių ieškinių byloje nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu, teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendį, kuriuo P. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 str., 294 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

- P. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 245 str., BK 294 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

P. G. 2013-12-04 nutarimu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.