Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M.R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN kameroje Nr. 14 laikotarpiu 2018 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis, kad pareiškėjas atliko bausmę kamerų tipo patalpose kameroje Nr. 14 nuo 2018 m. birželio 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d., todėl šioje byloje bus vertinamas laikotarpis nuo 2018 m. birželio 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 14, 15) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad kameros Nr. 14 plotas 20,45 kv. m, joje gyveno iki 5 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pats pareiškėjas skunde nurodo, kad visą laikotarpį kameroje gyveno 5 nuteistieji, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemas buvo labai mažas, 5 asmenims trūkdavo vietos pasivaikščioti, pasivaikščiojimo kieme nebuvo galimybės mankštintis (nebuvo sporto įrangos). Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja lauko kiemelių plotų ar vienam nuteistajam privalomos tekti ploto normos juose, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore (Taisyklių 20 p.). Taigi, pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas sporto inventoriaus įrengimas nėra privalomas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl sporto įrangos nebuvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengta kanalizacija, todėl po lietaus buvo pilna vandens. Dėl blogo oro atsisakius eiti pasivaikščioti, vėliau nustojus lyti, pasivaikščioti nebevesdavo. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo kiemelių įrengimo deklaratyvūs, pareiškėjas konkrečiai nenurodo kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, nenurodo, kokios neigiamos pasekmės kilo dėl nurodytų aplinkybių, taigi, pareiškėjui nenurodžius su jo tariamu teisiu pažeidimu susijusiu aplinkybių, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Marijampolės PN veiksmus. Be to, pareiškėjas nenurodo konkrečių atvejų, kuomet nebuvo vedamas pasivaikščioti, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameroje nebuvo ventiliacijos, buvo didelė drėgmė, pelėsis, apšvietimas buvo prastas, ant langų esančios grotos ir šalia esanti aukšta tvora blogino šviesos ir gryno oro patekimą, tualetas buvo tupiamas, surūdijęs, tualete nebuvo nei spintelės, nei veidrodžio.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupiamo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, jog jis negalėjo naudotis tupiamu unitazu.

Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų kameros nuotraukų (kokybiškos nuotraukos pateiktos per Elektroninių paslaugų portalą EPP) (b. l. 22, 24) matyti, kad sanitariniame mazge įrengta sieninė lentyna tualeto reikmėms laikyti bei kabykla su penkiais kabliukais, veidrodis, kas atitinka Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 10.6 punktą, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento vertinamuoju laikotarpiu atlikto kameros Nr. 14 patikrinimo aktą (b. l. 16-17), kuriame konstatuota, kad kameroje Nr. 14 yra įrengti langai, kurie iš lauko pusės dengti tankiomis metalinio tinklo grotomis. Nuo langų iki 1 metro atstumu įrengta mūrinė siena. Tačiau pažymėtina, kad patikrinimo metu galiojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nenustato natūralaus apšvietimo koeficiento, todėl nėra pagrindo konstatuoti minėtos higienos normos pažeidimo.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad patalpose buvo pelėsis, teismas pažymi, kad už patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl, pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti patalpas.

Byloje nėra pateikta duomenų apie kameros Nr.14 santykinės oro drėgmės, apšvietos matavimus pareiškėjo buvimo minėtoje kameroje laikotarpiu. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Marijampolės PN metu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės patalpose, netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad dušu galėjo pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę 15 minučių.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas iš esmės neneigia šios aplinkybės, nurodo, jog galimybė nusiprausti duše buvo sudaryta kartą per savaitę, į bylą pateiktas Marijampolės PN Dušinės darbo grafikas, patvirtintas Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 4/07-2 (b. l. 25) patvirtina, kad uždarojoje zonoje esantys nuteistieji dušu naudojasi sekmadieniais nuo 8 val. iki 18 val. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog į skalbyklą viršutinių drabužių nepriimdavo, todėl tekdavo skalbti kameroje. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 40 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovo atstovas nurodė, kad Marijampolės PN veikia nuteistųjų skalbykla, kurioje skalbiami nuteistųjų rūbai, Marijampolės PN skalbyklos paslaugomis bausmę atliekantiems už nuobaudas baudos izoliatoriuje ar kamerų tipo patalpose nuteistieji naudojasi vieną kartą per savaitę (sekmadieniais), pagal Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4/07-15 patvirtintą grafiką (b. l. 26). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti skalbyklos paslaugomis, todėl šioje skundo dalyje pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 12) nurodė, kad Marijampolės PN buitinių parazitų kontrolė vyksta operatyviai, išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Taip pat nurodė, kad dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su parazitais ir graužikais kamerose, paprastai vertinama, ar tarp laisvės atėmimo įstaigos (tardymo izoliatoriaus) ir specialaus subjekto yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo, ar tokios sutarties sąlygų buvo laikomasi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 76:2010 60 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).

Atsakovo atstovas pateikė 2018 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 27/10-28, sudarytą su UAB „Dezinfa“, pagal kurią UAB „Dezinfa“ įsipareigoja teikti dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo paslaugas (b. l. 28-31). Tačiau byloje nepateikta įrodymų, jog sutartinių įsipareigojimų būtų tinkamai laikomasi (nepateikta atliktų darbų žurnalų, visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų ir pan.), todėl konstatuotina, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginio dėl buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo gyvenamojoje patalpoje laikytini pagrįstais.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog jam nebuvo galimybės laisvai naudotis biblioteka – bibliotekininko atnešamos knygos buvo senos, naujos literatūros nebuvo.

Bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnyje yra įtvirtinta teisė nuteistiesiems už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus. Teisę prenumeruoti nuteistiesiems laikraščius ir žurnalus turi ir jų sutuoktiniai, sugyventiniai bei artimieji giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Jokiame teisės akte nėra numatyta pareiga laisvės atėmimo vietų bibliotekas aprūpinti tam tikromis knygomis, nenurodyta, kokios knygos turi būti laisvės atėmimo vietos bibliotekoje. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šioje dalyje.

Pareiškėjas nurodo, kad per visą laiką pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje pareiškėjo nei vieno karto neapžiūrėjo gydytojas, pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose su pašlijusia sveikata. Pareiškėjas remiasi Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad pareiškėjui paskyrus nuobaudą – uždarymą į kamerų tipo patalpas, jo sveikatą privalėjo patikrinti gydytojas ir nutarime, kuriuo paskirta nuobauda pažymėti, ar nuteistasis gali paskirtą nuobaudą atlikti. Pažymėtina, kad ši pareiškėjo nurodoma Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, galiojo iki 2016 m. balandžio 1 d. Šiuo metu teisės aktai nenumato privalomo nuteistųjų sveikatos tikrinimo prieš uždarant į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjo teiginys, jog jis būdamas kamerų tipo patalpose nė karto nebuvo apžiūrėtas gydytojo vertintinas kaip deklaratyvus, kadangi pareiškėjas nenurodo, kada konkrečiai ir dėl kokių sveikatos sutrikimų jis teikė prašymus būti apžiūrimas gydytojo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad buvo kalinamas pažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus (laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu pažeminimu, nepatogumais, emocine depresija, dvasine skriauda.

Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2018 m. spalio 1 d. pažyma Nr. 55/04-661 (b. l. 32) patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti prastos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Todėl spręstina, jog byloje nėra duomenų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nėra.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).

Įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista M.R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus