Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ignitis“ (buvusi UAB „Lietuvos energijos tiekimas“) ieškinį atsakovui E. B. dėl skolos priteisimo, su išvadą teikiančia institucija Valstybine energetikos reguliavimo taryba.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau - Taryba) pateikė išvadą byloje, kurioje nurodė, jog įvertinus tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas būtų pranešęs apie tai, kad nuo 2017 m. liepos 18 d. gamtinės dujos bus reikalingos išimtinai jo asmeninėms, šeimos ar namų ūkio reikmėms, nesusijusioms su komercine ar profesine veikla, ir jam būtų užkirstas kelias nuo 2017 m. liepos 18 d. sudaryti naują sutartį, kuria gamtinės dujos jam būtų teikiamos kaip buitiniam vartotojui, mano, jog atsakovas turėtų būti laikomas nebuitiniu vartotoju iki naujos sutarties sudarymo momento (2019 m. balandžio 30 d.); dėl reikalavimo, susijusio su viršytų pajėgumų išlaidų priteisimu, taryba nurodė, jog norint įvertinti šį reikalavimą, reikalinga išsamesnė skirstymo sistemos operatoriaus informacija susijusi su vartojimo pajėgumų nustatymu, nes byloje nepakanka duomenų, kaip buvo apskaičiuotas pajėgumų viršijimo dydis 2,029 MWh/para/metus.

Pabaigus pasiruošimą bylos nagrinėjimui iš esmės į bylą pateiktas patikslintas ieškinys, kurį teismas atsisakė priimti.

Bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovė ieškinį palaikė iš dalies. Paaiškino, jog parengiamojo teismo posėdžio metu išklausius atsakovo paaiškinimus bei įvertinus faktinę aplinkybę, jog skirstymo operatoriaus darbuotojams pasibaigus 2016 metams, 2017 m. sausio 17 d. nepavyko patekti pas atsakovą ir užfiksuoti faktinio dujų rodiklio skaitmens, buvo priimtas sprendimas atlikti atsakovo vartojimo pajėgumų perskaičiavimą, vertinant dujų suvartojimą už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d. Tokiu būdu buvo nustatyta, jog atsakovas neviršijo 2018 metams nustatytų vartojimo pajėgumų ir dėl šios priežasties atsakovui buvo išrašyta 2019 m. spalio 25 d. kreditinė PVM sąskaita faktūra, kuria buvo koreguojama į ieškinį pateikta 2019 m. sausio 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LDT308387, minusuojant 1 330,32 Eur, priskaičiuotus už 2018 metų viršytus pajėgumus. Atitinkamai buvo perskaičiuotas atsakovui taikomas vartojimo pajėgumų dydis 2019 metams ir atliktas perskaičiavimas už ieškinio dalyku esančią skolą už 2019 m. sausio – kovo mėnesiais suteiktas dujas. Įvertinus visą tai, ieškovės atstovė nurodė, jog pradinį ieškinį palaiko iš dalies: atsisakė reikalavimo dėl 1 330,32 Eur už 2018 metais viršytus pajėgumus, taip pat reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, o reikalavimus dėl įsiskolinimo už suteiktas dujas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2019 m. kovo mėn. (imtinai) mažino ir prašė priteisti iš atsakovo, įvertinus jo sumokėtas sumas (340,95 Eur) 1 349,92 Eur.

Atsakovas dėl ieškovės ieškinio dalies reikalavimų atsisakymo neprieštaravo, taip pat neginčijo perskaičiuoto įsiskolinimo už ginčo laikotarpį teisingumo, tačiau nurodė, jog esant reikalavimui dėl viršytų pajėgumų apmokėjimo su ieškiniu sutiko tik 45,51 Eur dalyje, todėl ieškovei sumažinus savo reikalavimus, su ieškiniu nesutinka visiškai, nes mano, jog nuo 2017 m. liepos 18 d. jam turėjo būti taikomi kiti – buitiniams vartotojams taikytini tarifai, atitinkamai įsiskolinimo už ginčo laikotarpį nėra. Atsakovas paaiškino, jog tai, ar jis yra komercinis ar buitinis vartotojas, turėtų būti sprendžiama ne pagal tai, kokia sutartis su juo yra sudaryta, o pagal juridinių faktų sudėtį. Pastebėjo, jog pagal įstatymą lemiamas veiksnys kokio pobūdžio sutartis bus sudaryta – turto naudojimo paskirtis, todėl būtina pateikti nekilnojamojo turto išrašą ir jis apsprendžia dujų naudotojo statusą. Kadangi nuo 2017 m. liepos 18 d. jis atitiko įstatymo nustatytus juridinius faktus, mano, jog įgijo teisę sudaryti dujų pirkimo – pardavimo sutartį kaip buitinis vartotojas. Pažymėjo, jog nuo 2017 m. liepos18 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., kai su juo buvo sudaryta buitinio vartotojo sutartis, jokios faktinės aplinkybės nepasikeitė, tai atitinkamai reiškia, jog jis buitinio vartotojo statusą įgijo dar 2017 m. liepos 18 d. ir nuo to laiko jam turėjo būti taikomi buitiniams vartotojams taikomi tarifai. Atsakydamas į klausimus atsakovas nurodė manantis, jog pakeitus ginčo patalpų paskirtį iš komercinės į gyvenamąją jis automatiškai konkliudentiniais veiksmais nutraukė 2016 metais sudarytą sutartį ir sudarė naują sutartį, kuri buvo įforminta rašytine forma 2019 m. balandžio 30 d.

Motyvuojamoji dalis

Byla dalyje nutrauktina, kitoje dalyje ieškinys tenkintinas.

Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog atsakovas E. B. nuo 2010 m. lapkričio 3 d. yra nekilnojamojo turto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – ginčo patalpos), savininkas. Minėtu adresu esančios patalpos iki 2017 m. liepos 18 d. buvo komercinės paskirties, nuo 2017 m. liepos 18 d. patalpų paskirtis – gyvenamoji (butų). 2016 m. gruodžio 22 d. buvo sudaryta Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo ir paslaugų teikimo sutartis Nr. 2017-1-5121 dėl gamtinių dujų tiekimo ir kitų paslaugų į ginčo patalpas (toliau – 2016 metų sutartis). Iš minėtos sutarties 1 priedo matyti, jog tiekiamų dujų naudojimo paskirtis: negyvenamųjų patalpų šildymas. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, jog atsakovas nevykdydavo sutartinės pareigos deklaruoti suvartotą dujų kiekį, todėl kas mėnesį sąskaitos jam buvo išrašomas apskaičiuojant jo vidutinį suvartotą dujų kiekį. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog tokia situacija jį tenkino, iš pateiktų į bylą sąskaitų faktūrų matyti, jog išrašytas sąskaitas faktūras atsakovas apmokėdavo reguliariai ir nuo minėtos 2016 metų sutarties sudarymo jokių pretenzijų ieškovei neturėjo iki 2019 metų pradžios, kuomet 2018 metų lapkričio 12 d. ieškovės darbuotojai apsilankė ginčo patalpose ir užfiksavo skaitiklio rodmenis, kurių pagrindu 2019 m. sausio 29 d. atsakovui buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra 1 330,32 Eur sumai už 2018 metais atsakovo viršytus pajėgumus. Būtent dėl šios sąskaitos apmokėjimo tarp šalių kilo ginčas, ieškovei pasikreipus į teismą teismo įsakymo išdavimo tvarka. Iškėlus bylą teisme, 2019 m. balandžio 30 d. šalys sudarė naują Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį, dujų vartojimo paskirtis: patalpų šildymas ir karšto vandens ruošimas, kurioje numatytos sąlygos taikomos buitiniams vartotojams. Pasirašius šią sutartį, ankstesnė 2016 metų sutartis neteko galio (2019 metų sutarties Specialios dalies VI. skyriaus 4. punktas). Byloje kilo ginčas dėl laikotarpio iki 2019 m. balandžio 30 d. sutarties sudarymo, o konkrečiai dėl ieškovės atsakovui išrašytų apmokėjimui 4 sąskaitų faktūrų: 2019 m. sausio 29 d. Serija Nr. LDT 308387 už viršytus pajėgumus 1 330,32 Eur sumai; 2019 m. sausio 31 d. Serija Nr. LDT 317544 už 2019 metų sausio mėnesį suteiktas gamtines dujas 425,67 Eur sumai; 2019 m. vasario 28 d. Serija Nr. LDT 32487 už 2019 metų vasario mėnesį suteiktas gamtines dujas 753,33 Eur sumai; 2019 m. kovo 31 d. Serija Nr. LDT 332028 už 2019 metų kovo mėnesį suteiktas gamtines dujas 1 053,76 Eur sumai (el. b. t. I, l. 25-28).

Bylos nagrinėjimo metu ieškovė reikalavimo pagal 2019 m. sausio 29 d. sąskaitą faktūrą Serija Nr. LDT 308387 už viršytus pajėgumus 1 330,32 Eur sumai atsisakė, taip pat atsisakė reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, nes 2018 m. lapkričio 12 d. užfiksuoti duomenys – dujų kiekiai buvo iš naujo ieškovės įvertinti už ilgesnį laikotarpį, ne kaip suvartoti 2018 metais, bet už laikotarpį nuo paskutinio duomenų fiksavimo 2016 metais. Atlikus perskaičiavimą buvo nustatyta, jog atsakovas neviršiojo jam nustatytų pajėgumų.

Dėl atlikto perskaičiavimo taip pat buvo perskaičiuoti atsakovui nustatyti pajėgumai 2019 metams (jie sumažėjo) ir atitinkamai ieškovė sumažino sąskaitas už ginčo laikotarpiu suteiktas gamtines dujas, kiekviena iš trijų sąskaitų faktūrų, išrašytų už 2019 metų sausio – kovo mėnesiais suteiktas gamtines dujas dėl sumažintų pajėgumų rodiklių sumažėjo 180,63 Eur (425,67-180,63+753,33-180,63+1 053,76-180,63), todėl įsiskolinimą už ginčo laikotarpį sudaro 1 690,87 Eur. Kadangi atsakovas dalį įsiskolinimo - 340,95 Eur yra apmokėjęs, ieškovė byloje palaikė reikalavimą dėl 1 349,92 Eur (1 690,87-340,95).

Teismas ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies reikalavimų priima ir bylą dalyje dėl 17,85 Eur delspinigių ir 1 872,21 Eur įsiskolinimo (1 330,32 + (180,63*3)) nutraukia (CPK 140 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas su atliktu perskaičiavimu sutiko, tačiau mano, kad nuo 2017 m. liepos 18 d. jam turėjo būti taikomi buitiniams vartotojams taikomi įkainiai, pagal juos perskaičiavus už visą laikotarpį jam išrašytas sąskaitas, įvertinus jo sumokėtas sumas, jokio įsiskolinimo neliktų.

Įvertinus atsakovo poziciją dėl ieškovės palaikomų ieškinio reikalavimų, bylai išnagrinėti būtina įvertinti atsakovo statusą susiklosčiusiuose energijos prikimo – pardavimo santykiuose bei tai, ar ginčo patalpų naudojimo paskirties pakeitimas viešame registre įtakojo atsakovo sutartines pareigas pagal 2016 metų sutartį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK normose, skirtose energijos pirkimo–pardavimo sutartims reguliuoti, vartotojo sąvoka netapati vartotojo sąvokai vartojimo sutarties (CK 1.39 straipsnis) prasme. CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Vartotojo sąvoką įstatymų leidėjas šiuo atveju vartoja vienai iš energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių pavadinti, ši sąvoka apima tiek fizinius, tiek juridinius asmenis. Atitinkamai CK 6.383 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, t. y. abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams (vartotojas), energijos pirkimo–pardavimo sutarčiai mutatis mutandis taikomas šio kodekso 6.188 straipsnis ir kiti šio kodekso straipsniai, nustatantys vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus. Taigi tik tuo atveju, kai energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis – abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams, jis yra vartotojas vartotojų teisės prasme ir turi gauti įstatyminę vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą.

Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą.

Europos Teisingumo Teismas Gruber byloje išaiškino, kad sąvoka „vartotojas“ turėtų būti aiškinama siaurai, atsižvelgiant į asmens padėtį konkrečios sutarties kontekste pagal tos sutarties pobūdį ir tikslus, o ne į subjektyvią šio asmens padėtį, be to, tas pats asmuo tam tikruose sandoriuose gali būti laikomas vartotoju, o kituose – ūkio subjektu. ETT padarė išvadą, kad Briuselio konvencijoje nustatytos specialios taisyklės, skirtos vartotojui, kaip silpnesniajai šaliai, apsaugoti, taikomos tik sutartims, kurios buvo sudarytos siekiant patenkinti privačius asmens poreikius ir kurios niekaip nesusijusios su jo verslu ar profesija, o ši apsauga nepateisinama tada, jei sutartis buvo sudaryta siekiant su profesine veikla susijusių tikslų. Jeigu asmuo sudarė sutartį, siekdamas su savo profesija susijusių tikslų, jis turi būti laikomas esančiu lygiavertės padėties su kita sutarties šalimi, ir todėl ypatinga apsauga jam netaikoma. Teismas taip pat pažymėjo, jog būtina atsižvelgti ir į įspūdi kokį sudarė tariamas vartotojas sandorio kontrahentui, t. y. ar kita sutarties šalis pagrįstai galėjo nežinoti apie neprofesinį sandorio tikslą, nes iš tikrųjų tariamas vartotojas savo elgesiu būsimam sutarties partneriui sukėlė įspūdį, kad veikia profesiniais interesais.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog pirminė – 2016 metų sutartis su atsakovu buvo sudaryta ne kaip su vartotoju, todėl atsakovas buvo lygiavertė sutarties šalis. Apie tai, kad nuo 2017 m. liepos 18 d. ginčo patalpų paskirtis buvo pakeista, atsakovas ieškovės neinformavo, dėl jau sudarytos sutarties sąlygų pakeitimo, ryšium su pasikeitusia faktine padėtimi, į ieškovę nesikreipė.

Pagal ginčo santykiams taikomą teisinį reguliavimą šilumos energija tiekiama sutarties pagrindu (Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnis (2003 m. gegužės 20 d. redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d.) ir kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant dėl asmens pareigos atlyginti už tiekiamą šilumos energiją būtina nustatyti, ar jį su šilumos tiekėju sieja sutartiniai santykiai. Įstatyme nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta pagal standartines sutarčių sąlygas, tvirtinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos (Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnis), t. y. raštu. Kai rašytinė sutartis nėra sudaryta, turi būti patikrinama, ar ji nėra sudaryta žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012).

Nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu šalis siejo rašytinė, lygiaverčių sandorio šalių sudaryta 2016 metų sutartis, dėl kurios sąlygų pakeitimo atsakovas sava valios ieškovei neišreiškė.

Pažymėtina, kad vienas pagrindinių sutarties laisvės principo turinio elementų yra draudimas versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Bendrąja prasme tai reiškia, kad šilumos tiekėjas negali priversti patalpų savininko sudaryti sutartį net ir tiekdamas šilumos energiją vienašališkai, jeigu šis nėra išreiškęs savo valios sutikdamas su tokiu pasiūlymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012). Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, jog net ir turėdama duomenų apie atsakovo ginčo patalpų paskirties pasikeitimą, ieškovė savarankiškai negalėjo pakeisti jau sudarytos 2016 metų sutarties sąlygų, nes atsakovas dėl to nebuvo išreiškęs savo valios.

Remiantis paminėta teismų praktika bei padarytomis išvadomis konstatuotina, jog atsakovui pakeistus ginčo patalpų naudojimo paskirtį, tačiau nepranešus apie tai energijos tiekėjai ir neišreiškus valios dėl jau sudarytos rašytinės sutarties sąlygų pakeitimo, ginčo laikotarpiu šalis siejo 2016 metais sudaryta rašytinė sutartis, todėl ieškovė turi teisę į minėtos sutarties pagrindu suteiktos šildymo energijos apmokėjimą pagal nebuitiniams vartotojams taikomus tarifus. Atitinkamai ieškinys dalyje dėl 1 349,92 Eur skolos už 2019 metų sausio – kovo mėnesiais ginčo patalpoms suteiktas dujas tenkintinas pilnai.

Patenkinus ieškinį iš dalies, tenkintinas ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Remiantis minėtu reglamentavimu bei CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytu palūkanų dydžiu, ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 1 349,92 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. kovo 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pagal 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė byloje patyrė 73 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio). Kadangi ieškovė dalies savo reikalavimų atsisakė ir atsisakymas nėra susijęs su minėtų reikalavimų patenkinimu, ieškovei iš atsakovo priteistina 30 Eur žyminio mokesčio (nuo palaikomų ir patenkintų ieškinio reikalavimų) bei gražinama 32,25 Eur žyminio mokesčio (75 procentai nuo likusios sumokėto žyminio mokesčio dalies 40*0,75).

Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos – 5,20 Eur buvo apmokėtos iš valstybės biudžeto. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių nepriteisiamos jei jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur).

Įvertinus tai, jog ieškovės pirminis ieškinys buvo patenkintas 41,52 procentais, o 58,48 procentų ieškinio reikalavimų ieškovė atsisakė, pripažindama, jog jų reikalavo nepagrįstai, būtent tokia proporcija turėtų būti atlygintos bylinėjimosi išlaidos valstybei iš šalių. Pagal tokią procentinę išraišką valstybės naudai iš ieškovės priteistina 3,04 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (58,48 procentai nuo 5,20), iš atsakovo procesinių dokumentų siuntimo išlaidos nepriteistinos, nes yra mažesnės nei nustatyta valstybei priteistinų išlaidų suma (5,20-3,04 = 2,16).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 265-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

bylą dalyje dėl 17,85 Eur delspinigių ir 1 872,21 Eur įsiskolinimo priteisimo nutraukti, kitoje dalyje ieškinį patenkinti.

Priteisti iš atsakovo E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 349,92 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt devynis eurus ir 92 euro centus) skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 349,92 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. kovo 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 30 (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovės UAB „Ignitis“, juridinio asmens kodas 303383884, 3,04 Eur (tris eurus ir 4 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Išaiškinti, jog valstybės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos (procesinių dokumentų siuntimo išlaidos) turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Grąžinti ieškovei UAB „Ignitis“, juridinio asmens kodas 303383884, 32,25 Eur (trisdešimt du eurus ir 25 euro centus) žyminio mokesčio (mokestis sumokėtas dviem įmokomis: 2019 m. kovo 22 d. (9 Eur, mokėtojas UAB „Sergel“) ir 2019 m. balandžio 30 d. (64 Eur, mokėtojas UAB „Lietuvos energijos tiekimas“), mokesčio įskaitymo užduočių kodai atitinkamai (ID) ZH37449 ir ZH48330)).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.