- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-03
- Bylos Nr.
- I-126-406/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00791-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- B. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. B. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–19) bei teismo posėdžio metu jis ir jo atstovė nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. balandžio 19 d. (skundo padavimo teismui dienos) kalėjo Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3–iojo sektoriaus bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų, lubų, aplink langus buvo pelėsis, taip pat buvo buitinių parazitų (blakių) dėl kurių įkandimų negalėjo ramiai išsimiegoti. Pažymėjo, kad pataisos namų administracija toleravo subkultūros egzistavimą, jis buvo priskirtas nuskriaustųjų kastai, todėl jam teko valgyti iš pažymėtų indų, naudotis tik tam tikram nuteistųjų ratui priskirtais dušais, tualetais, sporto inventoriumi. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir įstatymų nevykdymo bei negerbimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, skriaudą, pažeminimą, kurią vertino 100 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 33–42) nurodė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos gyvenamosiose patalpose vienam nuteistajam tekusi reglamentuota gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Tvirtino, kad pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas nėra išskaičiuojamas iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto. Pažymėjo, kad Pravieniškių pataisos namai–atviroji kolonija nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus darbotvarkę gali vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje ir pan. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, gyvenamąsias patalpas turi valyti patys nuteistieji, todėl, tinkamai atliekant šias pareigas, gyvenamosiose patalpose pelėsis ir blogas kvapas neatsirastų. Pareiškėjas su skundais dėl pelėsio, drėgmės į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Gyvenamosios patalpos baldais, sanitariniai mazgai inventoriumi buvo aprūpinti teisės aktuose numatyta tvarka. Įstaiga užtikrina tinkamą apšvietimą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos keičiamos naujomis. Buitiniai parazitai naikinami su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių pagrindu, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Įstaigoje 2018 m. vasario 22 d. buvo atliktas patikrinimas, kurio metu buvo atlikti matavimai 3 būrio 2 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje, 5 būrio 5 ir 6 patalpoje bei koridoriuje tarp šių patalpų ir įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu nepatiria. Nuo 2018 m. kovo 14 d. rentgeno kabinetas nenaudojamas. Duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis Visuomenės sveikatos centrui ar Pataisos namų administracijai, neturi. Pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus kreipėsi dėl virškinamojo trakto sutrikimų bei vidurių pūtimo 4 kartus, sveikatos istorijoje yra 5 gydytojo įrašai dėl blakių sukandimo (2015 m. birželio 22 d., 2015 m. gruodžio 3 d., 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. birželio 16 d. ir 2016 m. rugsėjo 13 d.), į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių ar emocinių išgyvenimų, kuriuos sukėlė netinkamos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas nesikreipė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. balandžio 19 d. jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3–iajame sektoriuje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) bendrabučio tipo patalpose, t. y. jis buvo kalinamas, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, nesilaikant higienos normų reikalavimų, toleruojant nuskalstamą subkultūrą - kastas.
Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu 2012 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. balandžio 19 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo nurodyti argumentai dėl senaties termino skaičiavimo pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo ginčo gyvenamosiose patalpose pradžios.
Įvertinęs aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą skunde nurodytą laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2018 m. balandžio 19 d. (I t., b. l. 24), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. balandžio 18 d. pareikšti.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašoma taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, neprašė teismą šį terminą atnaujinti.
Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2015 m. balandžio 18 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 19 d. iki 2018 m. balandžio 18 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.
Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis (II t., b. l. 3), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 19 d. iki 2015 m. spalio 28 d. buvo paskirtas gyventi į 1 būrio 10 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 13,82 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteitajam joje galėjo tekti 3,45 kv. m gyvenamojo ploto.
Laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2018 m. balandžio 19 d. buvo paskirtas kalėti į 1 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 12,16 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui galėjo tekti 4,05 kv. m gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nesutiko. Skunde (I t., b. l. 2-19) tvirtino, kad jam gyvenant 1 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo apie 15 kv. m, gyveno 6 asmenys, vėliau kalėjusių asmenų skaičius buvo sumažintas iki 4 asmenų. Taip pat skunde nurodė, kad vėliau (apytiksliai nuo 2016 m. balandžio mėn.) atliekant jam bausmę 1 būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo apie 12 kv. m, gyveno 6 nuteistieji, vėliau – 3 nuteistieji. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas į bylą nepateikė minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovo pateiktas miegamųjų vietų skaičius yra 2016 m. balandžio 28 d. duomenimis (b. l. II t., b. l. 3), t. y. duomenų apie tai, kiek asmenų iki 2016 m. balandžio 28 d. gyveno kartu su pareiškėju atsakovės atstovas nepateikė nors 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi teismui atsinaujinus bylą buvo įpareigotas pateikti, darytina išvada, kad pareiškėjui nuo 2015 m. balandžio 19 d. iki 2015 m. spalio 28 d. gyvenant 1 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 13,82 kv. m, ir joje gyvenant 6 asmenims, pareiškėjui teko 2,3 kv. m gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. pareiškėjui bausmę atliekant 1 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 12,16 kv. m, ir joje gyvenant 6 asmenims, pareiškėjui teko 2,02 kv. m gyvenamojo ploto.
Akivaizdu, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas (teko 2,3 kv. m ir 2,02 kv. m (trūko 0,8 kv. m ir 1,08 kv. m)) jam kalint Pravieniškių PN-AK aukščiau įvardintose gyvenamosiose patalpose.
Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pažymėtina, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 375 dienas Pravieniškių PN-AK bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas buvo mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovės atstovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą S. ir D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Iš byloje esančių duomenų, t. y. iš 2018 m. gegužės 21 d. Pravieniškių PN-AK Medicininio pažymėjimo Nr. 81(3)-240 bei Psichologinės tarnybos pažymos Nr. 73(3)-198 (1 t., b. l. 44, 45), taip pat Medicinos dokumentų išrašų (2 t., b. l. 28-35) nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Taip pat, nenustatyta, kad atsakovės atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat sieja su pelėsio gyvenamosiose patalpose ant sienų, lubų, aplink langus buvimu, t. y. su Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveiktos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d., (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 28 ir 56 punktų, nustatančių, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos; gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, pažeidimu. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nustatyti iš esmės analogiški reikalavimai.
Kauno visuomenės sveiktos centro 2015 m. liepos 16 d. rašte Nr. 2-2790-7(4.11) nurodyta, jog 2015 m. liepos 10 d. Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 1 būrio 10 sekcijoje buvo atliktas patikrinimas, kurio metu nustatyta, jog patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, ant sienos aplink langą yra pelėsis ir konstatuotas Higienos normos HN 76:2010 pažeidimas (1 t., b. l. 22), todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui Pravieniškių PN-AK nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, kaip numatyta Higienos normoje HN 76:2010 6 punkte ir tai galėjo sukelti pareiškėjui papildomų nepatogumų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas iš dalies sutinka, kad pelėsio atsiradimą galėjo sąlygoti netinkamas gyvenamųjų patalpų valymas ir vėdinimas, kurį turėjo atlikti pats pareiškėjas ir kiti nuteistieji, vykdydami HN 76:2010 58 punkto nuostatas, Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalyje nustatytą prievolę, Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą, patvirtintą Pravieniškių patisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415 ir 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 (1 t., b. l. 171, 174), tačiau pataisos namų administracijai tenka pareiga užtikrinti, kad nuteistieji vykdytų jiems priskirtas prievoles (Bausmių vykdymo kodekso 12, 142 straipsniai).
Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK patirtus išgyvenimus sieja ir su aplinkybe, jog pataisos namų administracija toleravo subkultūros egzistavimą, jis buvo priskirtas nuskriaustųjų kastai, todėl maistą valgyti teko iš pažymėtų indų, naudotis tik tam tikram nuteistųjų ratui priskirtais dušais, tualetais, sporto inventoriumi.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji į būrius skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į BVK įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų BVK 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti šio Kodekso 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).
Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).
Į bylą pateiktas Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. S-20966 paneigia pareiškėjo teiginius, t. y. rašte nurodoma, jog pataisos įstaigoje nuteistųjų kriminalinė subkultūra netoleruojama, visiems nuteistiesiems bendra tvarka išduodami vienodi indai be jokių atžymų (2 t., b. l. 2). Byloje nėra jokių dokumentų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl galimai egzistuojančių „kastų“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo jo diskriminavimą ir priskyrimą „žemesnės kastos“ atstovams, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismas akcentuoja, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio.
Pareiškėjas skunde teigė, kad buvo buitinių parazitų (blakių) dėl kurių įkandimų negalėjo ramiai išsimiegoti.
Aukščiau minėtose Higienos normose HN 76:2010 bei HN 134:2015 nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Bylos duomenys patvirtina, jog pataisos įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ (1 t., b. l. 49-56). Taip pat pateikti darbų atlikimo aktai, graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalai (1 t., b. l. 57–64, 65-88), kurie patvirtina, jog kalinimo įstaigoje buvo atliekami darbai. Teismui pateiktas Kauno visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 9 d. raštas Nr. 2-1069-7(4.11) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK patalpose, teisės aktų nustatyta tvarka, įmonės, turinčios licenciją verstis privalomuoju profilaktiniu aplinkos kenksmingumo pašalinimu, atliekama dezinsekcija. Taip pat minėtame rašte nurodyta, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo vykdoma dezinsekcija 2016 m. vasario 10 d., tačiau patikrinimo metu, t. y. 2016 m. kovo 1 d., blakių vėl pastebėta (1 t., b. l. 21). Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl blakių buvimo patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, iš dalies yra pagrįsti.
Tačiau nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų, taip pat pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su parazitais ir graužikais kamerose, paprastai vertinama, ar tarp laisvės atėmimo įstaigos (tardymo izoliatoriaus) ir specialaus subjekto yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo, ar tokios sutarties sąlygų buvo laikomasi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 76:2010 60 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).
Pažymėtina, jog teismas nesiremia pareiškėjo į bylą pateiktais liudytojų parodymais, kadangi visi liudytojai atliko kartu su pareiškėju laisvės atėmimo bausmę, todėl akivaizdu, kad jie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi.
Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 5 str., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 375 paras buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, taip pat vertinamu laikotarpiu neužtikrinant pareiškėjui kalinimo sąlygų be pelėsio ir blakių.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 100 000 Eur neturtinę žalą, tačiau byloje nenustatyta, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o, kaip minėta, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku (1 t., b. l. 162-169). Byloje nenustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą N. prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).
Teismo nuomone, nors pareiškėjui ir buvo suteikta judėjimo laisvė, tačiau pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo ilgą laiko tarpą (375 paras), šis pažeidimas truko nuolat nuo 2015 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. balandžio 27 d., pareiškėjui teko nuo 2,02 kv. m iki 2,3 kv. m, tačiau šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai, taip pat ne visada vertinama laikotarpiu buvo užtikrintos gyvenimo sąlygos be buitinių parazitų bei pelėsio. Spręstina, jog nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK vertinamu laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido netinkamomis kalinimo sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje B. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje S. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovės atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytas aplinkybes, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1153-1062/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1074-822/2018), į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 3 000 Eur suma ir ši suma priteistina iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo B. B. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti B. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.