Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-01-04 · Civilinė byla Nr. 2A-43/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-04
Bylos Nr.
2A-43/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Algirdas Gailiūnas
Atsakovas
Lietuvos antstolių rūmų Antstolių
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės antstolės V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-5162-619/2010 pagal ieškovės antstolės V. Ž. ieškinį atsakovui Lietuvos antstolių rūmų Antstolių garbės teismui dėl Lietuvos antstolių rūmų Antstolių garbės teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos antstolių rūmų Antstolių garbės teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimu antstolei V. Ž. už Lietuvos antstolių rūmų įstatų 6 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Antstolių profesinės etikos kodekso 4, 17, 23 straipsnių pažeidimą paskirta drausminė nuobauda – teisės atlikti antstolio funkcijas atėmimas dviems mėnesiams. Antstolių rūmų garbės teismas nurodė, kad pagrindas iškelti drausmės bylą buvo 2010 m. vasario 2 d. incidentas, įvykęs antstolės V. Ž. kontoros skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), o antstolė savo elgesiu sumenkino antstolio, kaip valstybės tarnautojo, autoritetą visuomenėje.

Šalies argumentai

Ieškovė V. Ž. kreipėsi į teismą ir prašė pakeisti Lietuvos antstolių rūmų Antstolių garbės teismo 2010 kovo 9 d. sprendimą drausmės byloje Nr. 66/10, kurioje jai paskirta drausminė nuobauda – teisės atlikti antstolio funkcijas atėmimą dviems mėnesiams, bei paskirti švelnesnę drausminę nuobaudą – pastabą ar papeikimą. Nurodė, kad įvykio dieną konfliktas su E. K. ir E. M. kilo ne antstolės iniciatyva, alkoholį pavartojo tik dėl didelio emocinio streso, kurį jai sukėlė įžūlus ir agresyvus E. K. ir E. M. elgesys. Ieškovės teigimu, antstolių garbės teismas jai paskyrė vieną iš griežčiausių drausminių nuobaudų – teisės atlikti antstolio funkcijas apribojimą, tačiau tokia drausminė nuobauda yra per griežta. Be to, teisės vykdyti antstolio funkcijas atėmimas apsunkintų ir komplikuotų daugelį tiek vykdomųjų bylų, tiek kitų antstoliams pavestų atlikti procesų, o taip pat pakenktų ir pačios antstolės šeimos interesams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad rengiantis bylos nagrinėjimui iš esmės ieškovė V. Ž. jokių kitų įrodymų, kurių nebūtų turėjęs ir analizavęs Antstolių garbės teismas, nepateikė ir rėmėsi tik drausmės bylos medžiaga.

Teismas nustatė, kad ieškovė savo veiksmais (darbo metu būdama neblaivi, netinkamai ir negarbingai elgdamasi viešoje vietoje) pažemino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, vardą, jos elgesys neatitiko visuomenėje nusistovėjusių nuostatų, tokiais veiksmais padarė neigiamą įtaką antstolių institucijos įvaizdžiui visuomenėje. Teismas laikė, kad antstolė V. Ž.: nevykdė Lietuvos antstolių rūmų įstatų 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos Lietuvos antstolių rūmų nario pareigos – saugoti Lietuvos antstolio rūmų nario garbę, nežeminti jos autoriteto; pažeidė Antstolių profesinės etikos kodekso 4 straipsnį, kuris įpareigoja saugoti savo profesijos garbę ir prestižą; pažeidė 17 straipsnį, jog antstolis savo elgesiu, drausme, kultūra, bendravimu turi būti pavyzdžiu antstolių kontoros darbuotojams; pažeidė Antstolių profesinės etikos kodekso 23 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad antstolis negali piktnaudžiauti alkoholiu, psichotropinėmis, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nenurodė jokių motyvų, sudarančių pagrindą pripažinti, jog Antstolių garbės teismas paskyrė neadekvačią įvykdytam pažeidimui drausminę nuobaudą. Be to, teismas pažymėjo, jog Antstolių įstatymo 35 straipsnio 3 dalis leidžia atstovaujamam antstoliui ir paskirtam antstolio atstovui iki jo veiklos pradžios sudaryti rašytinę sutartį dėl atstovavimo sąlygų ir atlyginimo už atstovavimą. Šiose sutartyse aptariama, kokiu būdu ir kokia tvarka apmokama antstolio atstovui ar pavaduojančiam antstoliui, todėl ieškovė ir toliau turės galimybę gauti dalį atlygio už vykdomųjų dokumentų įvykdymą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė antstolė V. Ž. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Antstolių garbės teismui nagrinėjant drausmės bylą nebuvo žinomos Panevėžio apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. II-100-283/2010 nustatytos aplinkybės, kurios konstatuotos 2010 m. balandžio 16 d. nutarime ir kuriomis liudytojų E. M. bei E. K. parodymai vertinti kritiškai kaip neobjektyvūs. Tuo tarpu Antstolių garbės teismui priimant sprendimą, buvo vadovaujamasi būtent E. K. ir E. M. parodymais.

2. Ieškovė nurodo, kad įvykio dieną konfliktas kilo ne dėl antstolės kaltės, o dėl to, kad E. K. ir E. M. užsipuolė V. Ž. ir tokiu būdu išprovokavo konfliktą, po kurio, nervinei įtampai sumažinti, antstolė pavartojo alkoholį.

3. Teisės atliki antstolio funkcijas atėmimas apsunkintų ir komplikuotų daugelį tiek vykdomųjų bylų (2010 m. liepos 9 d. buvo administruojamos net 15 704 nebaigtos vykdyti administracinės bylos), tiek kitų antstoliams pavestų atlikti procesų, dėl ko nukentėtų išieškotojų interesai, o taip pat kontoros, skyriaus samdomų darbuotojų ir jų šeimų interesai.

4. Ieškovė dėl įvykio labai gailisi, padarė tinkamas išvadas, o papildoma sankcija nebeatliks jokios auklėjamosios funkcijos ir tik sukels rūpesčių klientams, kontoros darbuotojams ir pačios V. Ž. šeimai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Antstolių garbės teismas prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nagrinėjamas įvykis buvo plačiai aprašytas spaudoje, internete, televizijoje, kas pakenkė visos institucijos ir teisininkų visuomenės įvaizdžiui. Be to, antstolių garbės teismas, skirdamas nuobaudą, vertino ne tik antstolės veiksmus viešoje vietoje, bet ir paaiškinimų keitimą, nenuosekliai dėstant įvykio aplinkybes. Tuo tarpu vadovaujantis Antstolių įstatymo 34 straipsniu, 35 straipsnio 1 dalimi, antstolės V. Ž. atstovu gali būti skiriamas bet kuris įstatymo reikalavimus atitinkantis antstolės padėjėjas. Taigi paskirtos drausminės nuobaudos taikymas nereiškia, jog antstolės funkcijų nevykdymo periodu bus ar gali būti nutraukti darbo santykiai su antstolės kontoros darbuotojais ar kad jie dėl to patirtų kitokių suvaržymų, susijusių su jų darbo funkcijų atlikimu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, nustatė visas šalių ginčo išsprendimui reikšmę turinčias aplinkybes, byloje surinktus įrodymus vertino nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).

Iš skundžiamo Lietuvos antstolių rūmų Antstolių garbės teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimo bei tos pačios dienos šio teismo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantei drausminė nuobauda buvo paskirta dėl to, kad 2010 m. vasario 2 d. jos kontoroje kilusio konflikto su E. K. ir S. M. metu antstolė su pastarosiomis elgėsi nekorektiškai, be to, darbo metu ir darbo vietoje vartojo alkoholį. Tokiu būdu Antstolių garbės teismas konstatavo, kad antstolė V. Ž. nevykdė Lietuvos antstolių rūmų įstatų 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos Lietuvos antstolių rūmų nario pareigos – saugoti Lietuvos antstolio rūmų nario garbę, nežeminti jos autoriteto; pažeidė Antstolių profesinės etikos kodekso 4 straipsnį, kuris įpareigoja saugoti savo profesijos garbę ir prestižą bei 17 straipsnį – antstolis savo elgesiu, drausme, kultūra, bendravimu turi būti pavyzdžiu antstolių kontoros darbuotojams. Taip pat antstolė pažeidė Antstolių profesinės etikos kodekso 23 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad antstolis negali piktnaudžiauti alkoholiu, psichotropinėmis, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis.

Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, konstatavęs skundžiamo Antstolių garbės teismo teisėtumą bei padaręs teisingą išvadą dėl ieškinio nepagrįstumo, savo išvadą grindė tiek byloje surinktų įrodymų visuma, tiek ir pačios ieškovės pažeidimo fakto pripažinimu (CPK 187 str., 76 b. l.). Todėl V. Ž. apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos kaltės laipsnio bei pažeidimo pasekmių, prieštarauja tiek byloje surinktiems įrodymams, tiek ir protingumo bei sąžiningumo kriterijams. Apeliantė tokį savo teiginį iš esmės sieja su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarimu, kuriuo buvo panaikinta V. Ž. pagal ATPK 178 straipsnio 1 dalį paskirta bauda. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad minėta administracinė nuobauda apeliantei buvo paskirta dėl pastarosios elgesio Smetonos gatvėje, Panevėžyje, t. y. po antstolės kontoroje įvykusio konflikto. Be to, paminėtu administracinio teismo nutarimu nustatyti faktai kaip tik patvirtina Antstolių garbės teismo sprendimo pagrįstumą, nes nutarime konstatuota, kad V. Ž. 2010 m. vasario 2 d. išėjus iš antstolių kontoros apie 16 val. 40 min., t. y. darbo metu, ji buvo neblaivi (nustatytas 1,82 promilių girtumas). Be to, administracinis teismas, vertindamas liudytojų E. M. bei E. K. parodymus kaip neobjektyvius, tokio įvertinimo priežastimi nurodė tarp pastarųjų bei apeliantės susiklosčiusią konfliktinę situaciją, kas taip pat patvirtina tiek Antstolių garbės teismo, tiek ir pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą.

Ieškovė, pripažindama įvykdyto pažeidimo faktą bei atsisakydama reikalavimo neskirti jai drausminės nuobaudos (CPK 42 str. 1 d., 187 str., b. l. 76), tuo pačiu pripažino, kad garbės teismas turėjo pagrindą paskirti jai drausminę nuobaudą, tačiau paskirta nuobauda, antstolės nuomone, buvo neadekvačiai griežta. Visgi sutikti su tokiu apeliantės teiginiu negalima, nes jai, visų pirma, buvo paskirta ne pati griežčiausia nuobauda (griežčiausia nuobauda – atleidimas iš antstolių). Be to, paskirdamas apeliantei drausminę nuobaudą (teisės atlikti antstolės funkcijas atėmimą) garbės teismas tai padarė dviems mėnesiams, nors įstatymas numato, kad tokia teisė gali būti atimta iki šešių mėnesių (Antstolių įstatymo 15 str. 1 d. 4 p.).

Apeliantė nurodo, kad dėl tokio pobūdžio nuobaudos nukentės išieškotojų interesai, taip pat kontoros bei skyriaus samdomų darbuotojų bei jų šeimos narių interesai, nes daugumai jų darbas kontoroje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Tačiau pastebėtina, kad Antstolių įstatymo 21 straipsnis reglamentuoja dvejopo pobūdžio antstolių veiklą. Šio straipsnio 1 dalimi antstolis įpareigojamas atlikti funkcijas, t. y. vykdyti įstatymo nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimais konstatuoti faktines aplinkybes, perduoti ar įteikti dokumentus. Tuo tarpu Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalis suteikia antstoliui teisę teisės aktų nustatyta tvarka teikti šioje teisės normoje išvardintas paslaugas. Antstolių garbės teismo sprendimu pastaroji veikla ieškovei nėra apribota. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Antstolių įstatymo 34 straipsnis numato, kad jei antstolis dėl kokių nors priežasčių negali atlikti savo funkcijų, teisingumo ministro įsakymu skiriamas antstolio atstovas arba pavaduojantis antstolis. Svarbu yra ir tai, kad Antstolių įstatymo 36 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog pavaduojantysis antstolis administruoja antstolio kontorą, atlieka visas darbdavio bei antstolio funkcijas taip, kaip tai būtų daręs pavaduojamasis antstolis. Apeliantė nurodo, kad dėl didelio kiekio vykdomų bylų ši procedūra gali būti komplikuota, tačiau tai nereiškia, kad ji apskritai negalima. Be to, po garbės teismo skundžiamo sprendimo priėmimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį galima buvo pasiruošti bylų perėmimui.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas GailiūnasDanutė GasiūnienėKonstantinas Gurinas