Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

atsakovės Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovams šios institucijos Farmacijos departamento Vaistų kompensavimo ir kainodaros politikos skyriaus vedėjui T. A. ir Atstovavimo ir teisės taikymo skyriaus patarėjai V. B.,

trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos atstovui šios įstaigos Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro Onkologijos ir hematologijos klinikinių tyrimų skyriaus vedėjui L. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovėms Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijai ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninei Santaros klinikos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

Dėl teisės į teismą ir teisės į veiksmingą gynybą pažeidimo

Dėl Komisijos sprendimo dalies nemotyvavimo, pareiškėjos teisių pažeidimo

6. Pareiškėjos vertinimu, Komisija nagrinėjamu atveju pažeidė gero administravimo principą, be to, Komisijos sprendimas sukėlė pareiškėjai jos teises varžančius padarinius, kas gali būti prilyginama sankcijos – nepalankios priemonės paskyrimui. Nežinodama Komisijos motyvų pareiškėja apskritai negalėjo ginti savo teisių.

Komisija neatsižvelgė į tai, kad dėl priimto sprendimo neigiami padariniai kyla konkrečiam asmeniui – pareiškėjai, kuri sirgdama labai reta liga paliekama be jokio veiksmingo gydymo su agresyviu ligos progresavimu. Be to, nors Ligoninės gydytojų konsiliumas nurodė, kad, atsižvelgiant į agresyvią ligos eigą gydymas turėtų būti pradėtas kiek įmanoma greičiau, Komisija, gavusi Ligoninės prašymą 2019 m. vasario 21 d., sprendimą priėmė tik 2019 m. kovo 18 d., o Ligoninė informaciją apie sprendimą gavo tik 2019 m. kovo 27 d. Pareiškėja pažymi, jog toks sprendimas turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų. Akcentuoja, jog Komisijai net ir priėmus sprendimą, jis buvo visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas, todėl Apeliacinė komisija, išnagrinėjusi Ligoninės skundą, minėtą sprendimą panaikino, tačiau Komisija pakartotinai priėmė nemotyvuotą sprendimą.

Komisijos sprendimas pažeidžia pareiškėjos konstitucines teises – teisę į gyvybę ir orumą, paneigia normą, kad asmens sveikata yra didžiausia socialinė ir ekonominė vertybė. Komisijos sprendimas, pareiškėjos vertinimu, pažeidžia Konstitucijos ginamas vertybes ir Viešojo administravimo įstatyme nustatytas imperatyvias normas, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl klaidingo faktinių aplinkybių, apibrėžiančių pareiškėjos labai retos būklės kriterijus, vertinimo, nepagrįsto atsisakymo kompensuoti gydymą

7. Komisija, priimdama sprendimus dėl labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymu (toliau – ir Farmacijos įstatymas) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-1566 patvirtintu Sprendimų dėl labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo priėmimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Komisija 2019 m. gegužės 24 d. raštu nurodė, jog pareiškėjos diagnozė neatitinka Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nurodyto labai retos žmogaus sveikatos būklės paplitimo kriterijaus. Skundžiamame Komisijos sprendime nurodyta, jog informacinės sistemos „Sveidra“ duomenimis 2018 m. buvo registruoti 214 pacientų, kuriems pirmą kartą nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini) (pagal (duomenys neskelbtini) žymima kodu (duomenys neskelbtini)), pagal (duomenys neskelbtini) sistemos duomenis, kodu (duomenys neskelbtini) žymima liga, sergamumas yra 1 – 5 atvejai 10000 gyventojų. Šiuo pagrindu Komisija sprendė, kad pareiškėjos ligos retumas, neva, neatitinka Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nurodyto labai retos žmogaus sveikatos būklės paplitimo kriterijaus (1 atvejis iš 200 000 gyventojų) ir dėl to atsisakė kompensuoti gydymo išlaidas. Pareiškėja nesutinka su tokiu vertinimu ir teigia, kad Komisija nepagrįstai neatsižvelgė į Ligoninės gydytojų konsiliumo išvadoje ir skunde Apeliacinei komisijai pateiktus duomenis dėl pareiškėjos sveikatos būklės priskyrimo labai retai būklei, nesivadovavo Tvarkos aprašo 5 punktu, neatsižvelgė į Apeliacinės komisijos sprendime nurodytus argumentus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

7.1. Ligoninės gydytojų konsiliumas išvadoje nustatė, jog: 1) pareiškėjai diagnozuota (duomenys neskelbtini) (retos ligos kodas (duomenys neskelbtini)) nesant (duomenys neskelbtini); 2) pareiškėjai patvirtinta (duomenys neskelbtini) mutacija (retos ligos kodas (duomenys neskelbtini)). Gydytojų konsiliumas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtąjį pataisytą ir papildytą leidimą, Pacientės sveikatos būklė neatitinka jokio tikslaus kodo, o atitinkamai informacinė sistema „Sveidra“ nekaupia duomenų, kiek pacientų Lietuvoje serga (duomenys neskelbtini) nesant (duomenys neskelbtini) ir esant (duomenys neskelbtini), vadovavosi Farmacijos įstatymo 59² straipsnio 1 dalimi bei Tvarkos aprašo 5 punktu (jei Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytuose registruose ir (ar) elektroninėse stebėsenos sistemose nėra duomenų, kuriais būtų galima pagrįsti būklės retumą, arba jei jie yra netikslūs, remiamasi tarptautinėje mokslinėje literatūroje skelbiamais duomenimis) ir rėmėsi tarptautinėje mokslinėje literatūroje skelbiamais šiam individualiam atvejui aktualiais duomenimis. Pagal viršnacionalinį teisinį reguliavimą Europos Sąjungoje sprendžiant klausimą dėl ligos priskyrimo retai ar labai retai ligai turi būti taikomi objektyvūs priskyrimo kriterijai, t. y. atsižvelgiama į ligos paplitimą. Išvadoje nurodyta, kad tarptautinės mokslinės literatūros duomenimis, (duomenys neskelbtini) nesant (duomenys neskelbtini) JAV diagnozuojami 0,06 atvejai 100 000 gyventojų (0,12 atvejų 200 000 gyventojų, t. y. ne daugiau kaip vienas diagnozuotas atvejis 200 000 gyventojų). Šie statistiniai duomenys atitinka Farmacijos įstatymo 59² str. 1 d. (ne daugiau kaip 1 diagnozuotas atvejis 200 000 gyventojų). Dėl to manytina, kad Farmacijos įstatymo 59² straipsnio 1 dalyje nustatytas rodiklis, pagal kurį labai reta sveikatos būkle laikoma, kai yra ne daugiau kaip 1 diagnozuotas atvejis 200 000 gyventojų per metus, neatitinka Europos Sąjungos teisės, todėl apskritai neturėjo būti taikomas sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos būklės priskyrimo prie labai retų, o turėjo būti taikomas Europos Sąjungos teisėje nustatytas rodiklis – 1 asmuo iš 50 000 gyventojų

7.2. Skunde akcentuojama, kad Komisijos sprendimas tiesiogiai sukėlė neigiamus teisinius padarinius pareiškėjai, kuri laikytina silpnesniąja puse. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams ar nesant pakankamų duomenų būklės retumui patvirtinti „Sveidros“ sistemoje, teisė aiškintina pareiškėjos naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Tačiau Komisija neatsižvelgė į Apeliacinės komisijos argumentus ir pareiškėjos, kaip silpnesniosios administracinio teisinio santykio šalies, padėtį. Ignoruodama aplinkybę, kad sprendžiamas pareiškėjos gyvybės ir mirties klausimas, pažeisdama taikytinus teisės aktus, Komisija nuo 2019 m. vasario 21 d. netenkina prašymo kompensuoti vienintelį Lietuvoje prieinamą veiksmingą gydymą Vaistu, nevertino ir nepaneigė Ligoninės pateiktų patikimų statistinių duomenų, pagal kuriuos pareiškėjos sveikatos būklė priskirtina labai retai, ir tokiu būdu pažeidė taikytiną teisę bei konstitucines pareiškėjos teises.

Dėl Vaisto veiksmingumo neįvertinimo, sprendimo priėmimo neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių

8. Komisijos vertinimu, nėra pateikta statistiškai patikimų ir oficialiai skelbiamų duomenų apie Vaisto įtaką bendro išgyvenamumo pailgėjimui.

Šiuo atveju svarbu, kad skirtinas preparatas gali prailginti paciento išgyvenamumą ir (ar) sumažinti neįgalumą (ar neleisti neįgalumui didėti), efektyviai veikdamas šią būklę sukeliančius veiksnius – (duomenys neskelbtini) (veiksniai, lemiantys ligos atsiradimą) ir (ar) (duomenys neskelbtini) (veiksniai, lemiantys klinikinę ligos eigą). Pareiškėjos poziciją patvirtina taip pat Ligoninės gydytojų konsiliumo išvada. Pagal Komisijai pateiktus įrodymus, pagal (duomenys neskelbtini) 1.1 – 1,9 proc. pacientams, o pagal (duomenys neskelbtini) – 3,2 proc. pacientams, sirgusiems (duomenys neskelbtini) ir gydytų Vaistu, nustatytas pilnas atsakas į gydymą (remisija). Tai reiškia, kad gydymo Vaistu dėka nenustatoma jokių (duomenys neskelbtini) požymių. Atitinkamai, daliai pacientų nustatytas dalinis atsakas į gydymą Vaistu, t. y. dėl šio vaisto veiksmingumo sumažėjo (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) plitimas. Tai įrodo vaistinio preparato akivaizdžią naudą, kuri kaip svarbus kriterijus nurodytas ir Europos Komisijos pranešime dėl 1999 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 141/2000 dėl retųjų vaistų. Pareiškėja skunde remiasi klinikinio tyrimo duomenimis ir nurodo, jog išplitusios (duomenys neskelbtini) gydymas Vaistu yra nemažiau efektyvus nei gydymas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gydymas kompensuojamas Lietuvos Respublikoje ir kuris pareiškėjai buvo netinkamas. Vaisto veiksmingumą įrodo už pareiškėjos asmenines lėšas jau pradėtas gydymas Vaistu. Jo veiksmingą įrodė ir biocheminiai, magnetinio rezonanso tyrimai. Komisijai buvo pateikti duomenys apie Vaisto veiksmingumą, įskaitant jo įtaką pačiai pareiškėjai. Todėl teiginiai, kad nėra duomenų, kad Vaistas prailgintų pareiškėjos išgyvenamumą ar sumažintų neįgalumą, neatitinka tikrovės.

II

Atsakovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka, prašo jį palikti nenagrinėta, o skundo nagrinėjimo iš esmės atveju – atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, jog Komisija ir Apeliacinė komisija yra sudaromos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu ir neturi juridinio asmens teisių.

Konstitucijoje nurodyta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucijos 28 straipsnis). Teisė kreiptis tiek į Komisiją, tiek ir į Apeliacinę komisiją, tiek ir į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Farmacijos įstatymo 59² straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymą dėl konkretaus paciento, kuriam nustatyta labai reta būklė, gydymo išlaidų kompensavimo Komisijai pateikia pacientą gydanti atitinkamos srities tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga, t. y. šiuo atveju – Ligoninė. Šia teise Ligoninė pasinaudojo 2019 m. vasario 21 d. pateikdama prašymą dėl Vaisto kompensavimo.

Komisija kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą (toliau – ir VLK) ir Valstybinę vaistų kontrolės tarnybą (toliau – ir VVKT) dėl informacijos pateikimo. Abi tarnybos pateikė posėdžiui reikiamą medžiagą. Komisija 2019 m. kovo 18 d. nusprendė netenkinti Ligoninės prašymo ir 2019 m. kovo 26 d. raštu informavo, kad pareiškėjos gydymas Vaistu nebus kompensuojamas, nes neatitinka Farmacijos įstatymo 59² straipsnio 1 dalies ir Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nurodyto labai retos žmogaus sveikatos būklės paplitimo kriterijaus (1 atvejis iš 200 tūkst. Gyventojų pagal naujų atvejų paplitimą) ir nėra statistiškai patikimų bei oficialiai skelbiamų duomenų apie Vaisto įtaką bendro išgyvenamumo pailgėjimui. Nesutikdama su šiuo sprendimu, Ligoninė pateikė apeliacinį skundą.

Apeliacinė komisija 2019 m. gegužės 7 d. nusprendė apeliacinį skundą tenkinti. Po Apeliacinės komisijos sprendimo Ligoninė 2019 m. gegužės 14 d. Komisijai pateikė tuos pačius dokumentus, kurie buvo teikti kartu su 2019 m. vasario 21 d. prašymu, t. y. naujų dokumentų nepateikė.

Komisija 2019 m. gegužės 16 d. posėdyje priimdama sprendimą vadovavosi turimais duomenimis ir priėmė sprendimą netenkinti Ligoninės prašymo. Komisija 2019 m. gegužės 24 d. raštu informavo apie priimtą sprendimą. Iki 2019 m. birželio 4 d. negavus Ligoninės skundo, suėjus apskundimo terminui, Komisijos sprendimas įsigaliojo.

2. Abi komisijos, atsakovės teigimu, priėmė sprendimus teisės aktų nustatytais terminais. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos pirmąjį skundą gavo 2019 m. birželio 21 d., t. y. suėjus skundo pateikimo terminui. Apeliacinė komisija 2019 m. liepos 9 d. gavo pareiškėjos skundą. Atsižvelgiant į tai, kad Apeliacinės komisijos darbo reglamente numatyta kolegiali sprendimų priėmimo tvarka ir kokius sprendimus gali priimti Apeliacinė komisija, laikantis procedūrų buvo nagrinėtas skundas ir netenkintas nurodant teisinius pagrindus. Nagrinėjamu atveju Farmacijos įstatyme nenumatyta paciento teisė tiesiogiai kreiptis dėl labai retos būklės nustatymo ir gydymo išlaidų kompensavimo ar apskųsti apeliacine tvarka Komisijos priimtus sprendimus. Apeliacinė komisija, vadovaudamasi Farmacijos įstatymo 59² straipsnio 7 ir 9 dalimis, VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 34 straipsniu, Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-105 „Dėl Apeliacinės komisijos skundams dėl ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo ir labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijų sprendimų nagrinėti darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) 13.3.2. papunkčiu, nutarė atmesti pareiškėjos 2019 m. liepos 8 d. skundą dėl Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo.

Atsakovės vertinimu, pareiškėjos skundas yra nepagrįstas ir netenkintinas, nes Komisijos sprendimas priimtas laikantis visų procedūrų ir pagrįstas galiojančiais teisės aktais.

III

1. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai advokatė A. S. – M. ir advokatas G. K. prašė skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje atsakovės Ministerijos atstovai T. A. ir V. B. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas L. G. prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1. Ligoninė 2019 m. vasario 21 d. pateikė raštą Nr. SR-682 „Dėl vaisto (duomenys neskelbtini) kompensavimo“ VLK prašydama kompensuoti pareiškėjai, kuri (duomenys neskelbtini) nesant (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kompensuoti gydymą Vaistu. Prie prašymo, be kita ko, pridėjo 2019 m. vasario 15 d. Ligoninės gydytojų konsiliumo išvadą ir Lietuvos chemoteraupetų draugijos 2019 m. vasario 19 d. išvadą dėl būklės pripažinimo labai reta būkle ir vaisto terapinės vertės įvertinimo.

2. Komisija 2019 m. kovo 26 d. raštu Nr. 4K-2238 „Dėl informacijos teikimo“ informavo apie 2019 m. kovo 18 d. posėdyje priimtą sprendimą. Rašte nurodoma, jog informacinės sistemos „Sveidra“ duomenimis, 2018 m. buvo registruoti 214 pacientų, kuriems pirmą kartą nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini) (pagal (duomenys neskelbtini) žymima kodu (duomenys neskelbtini)). Šiuo raštu Komisija informavo, jog ji nutarė nekompensuoti Vaisto gydymo išlaidų, nes neatitinka Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nurodyto labai retos žmogaus sveikatos būklės paplitimo kriterijaus ir nėra pateikta statistiškai patikimų oficialiai skelbiamų duomenų apie Vaisto įtaką bendro išgyvenamumo pailgėjimui.

3. 2019 m. balandžio 5 d. Ligoninė Apeliacinei komisijai pateikė raštą Nr. SR-1228 „Apeliacinis skundas dėl Labai retų žmogaus sveikatos būklių išlaidų kompensavimo komisijos priimto sprendimo“, prašydama įpareigoti Komisiją pakartotinai svarstyti Ligoninės 2019 m. vasario 21 d. prašymą dėl Vaisto kompensavimo.

4. 2019 m. gegužės 10 d. Apeliacinė komisija posėdyje nutarė patenkinti Ligoninės skundą ir pavesti Komisijai pakartotinai, laikantis teisės aktuose nustatytų sprendimo priėmimo terminų, svarstyti Ligoninės prašymą, priimant VAĮ 8 straipsnyje ir Tvarkos aprašo 53 punkto reikalavimus atitinkantį sprendimą bei tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad pareiškėjos sveikatos būklė neatitinka labai retos žmogaus sveikatos būklės, aiškiai nurodyti tokio sprendimo motyvus. Apeliacinė komisija nurodė, jog Komisijos 2019 m. kovo 18 d. sprendime nėra nurodyta, kodėl pareiškėjos sveikatos būklė nepriskirta prie labai retų žmogaus sveikatos būklių, jame neatsižvelgta į tarptautinės mokslinės literatūros duomenis, taip pat pažeistas Tvarkos aprašo 22 punkte nustatytas sprendimo priėmimo terminas. Taip pat nesilaikyta reikalavimų, jog Komisijos sprendimas būtų išsamus, nenurodytos objektyviais ir patikrinamais kriterijais pagrįstos tokio sprendimo priežastys, ypatingai susijusios su pareiškėjos, sergančios (duomenys neskelbtini) nesant (duomenys neskelbtini) ir esant (duomenys neskelbtini), sveikatos būklės nepriskyrimo prie labai retų žmogaus sveikatos būklių.

5. Ligoninė 2019 m. gegužės 14 d. raštu Nr. SR-1668 „Dėl vaisto (duomenys neskelbtini) kompensavimo“ kreipėsi į Komisiją, prašydama, be kita ko, atsižvelgti ir į Apeliacinės komisijos raštą, kuriame pavedama pakartotinai svarstyti šį prašymą.

6. Komisija 2019 m. gegužės 16 d. posėdyje nutarė nekompensuoti Vaisto įsigijimo išlaidų pareiškėjos gydymui, nes jo sveikatos būklė neatitinka Aprašo 2.2 papunktyje nurodyto labai retos žmogaus sveikatos būklės paplitimo kriterijaus (1 atvejis iš 200 tūkst. gyventojų pagal naujų atvejų paplitimą) ir nėra pateikta statistiškai patikimų oficialiai skelbiamų duomenų apie Vaisto įtaką bendro išgyvenamumo pailgėjimu. Apie šį posėdyje priimtą sprendimą Ligoninė buvo informuota 2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 4K-3726 „Dėl informacijos pateikimo“.

Lietuvos informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, pareiškėja pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydama panaikinti Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo (protokolo) Nr. RLK-18 5 dalį, kuria atsisakyta tenkinti Ligoninės 2019 m. vasario 21 d. prašymą Nr. SR-682 „Dėl vaisto (duomenys neskelbtini) kompensavimo“ dėl kompensavimo pareiškėjos gydymo išlaidų ir įpareigoti Komisiją atlikti veiksmus – skubiai iš naujo, laikantis teisės aktais nustatytos tvarkos, išnagrinėti Ligoninės 2019 m. vasario 21 d. prašymą, kuriuo buvo prašoma kompensuoti pareiškėjai gydymo išlaidas, ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl šio prašymo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-4118-596/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02279-2019-5) atsisakė priimti skundą nurodydamas, jog pareiškėja, nesutikdama su Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo (protokolo) 5 dalimi, prieš kreipdamasi į teismą, privalėjo šį sprendimą apskųsti Apeliacinei komisijai. Kadangi pareiškėja nesilaikė privalomos ikiteisminio ginčo dėl Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo (protokolo) 5 dalies panaikinimo ir įpareigojimo Komisijos atlikti veiksmus nagrinėjimo tvarkos, pareiškėjos skundą teismas atsisakė priimti, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu – pareiškėja nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-555-602/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartį panaikino ir perdavė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nurodė, jog Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 59² straipsnyje numatyta, jog prašymą dėl konkretaus paciento, kuriam nustatyta labai reta būklė, gydymo išlaidų kompensavimo Komisijai pateikia pacientą gydanti atitinkamos srities tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga. Komisija sprendimą dėl konkretaus paciento gydymo išlaidų kompensavimo priima ne vėliau kaip per 10 darbo dienų, o skubiais atvejais, kai pacientą būtina nedelsiant gydyti, – ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo prašymo pateikimo dienos. Kai trūksta duomenų sprendimui priimti, Komisija skiria ekspertizę ir sprendimą priima ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo prašymo pateikimo dienos (bet ne vėliau, negu leidžia paciento būklė) (7 punktas). Jeigu pareiškėjas nesutinka su Komisijos priimtu sprendimu, jis per 10 darbo dienų nuo sprendimo gavimo dienos turi teisę pateikti skundą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka (9 punktas). Teismas pažymėjo, jog Farmacijos įstatyme nėra reglamentuojamos pacientės teisės ir pareigos procedūroje, kurios metu Komisija nagrinėja gydymo įstaigos prašymą. Taigi susidaro tokia situacija, kad asmeniui, kuris susiduria su itin reikšmingu jo sveikatai neigiamu sprendimu nėra sudarytos sąlygos jį apskųsti, kadangi Farmacijos įstatymas reglamentuoja Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijos sprendimo apskundimo galimybę tik gydymo įstaigai. Pareiškėjai, gavusiai jos netenkinantį sprendimą ir įstatyme nesant instrumentų, kaip ji galėtų įgyvendinti savo teisę skųsti jos teisėms ir pareigoms įtaką darantį sprendimą, turi būti sudarytos sąlygos jį apskųsti teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-4118-596/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02279-2019-5) atsisakė skundą priimti, nes nagrinėjama ši administracinė byla.

7. Nesutikdama su Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. posėdyje priimtu sprendimu, pareiškėja 2019 m. liepos 8 d. pateikė skundą Apeliacinei komisijai, prašydama pavesti Komisijai pakartotinai svarstyti Ligoninės prašymą ir priimti motyvuotą sprendimą.

Pareiškėja nurodė, jog Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. posėdyje pateikti argumentai yra identiški 2019 m. kovo 18 d. posėdyje pateiktiems argumentams. Pareiškėja skunde Apeliacinei komisijai nurodė, jog atsisakydama skirti kompensavimą pareiškėjos gydymui, Komisija klaidingai vertino faktines aplinkybes, apibrėžiančias pareiškėjos labai reto būklės kriterijus, su kuriais norminiai teisės aktai sieja gydymo kompensavimą, Vaistas yra veiksmingas, o Komisija, nepaisydama pareiškėjos būklės, pakartotinai priėmė nemotyvuotą sprendimą, kuris tiesiogiai sukelia neigiamus padarinius pareiškėjai, t. y. neužtikrina veiksmingo labai retos ligos gydymo.

8. 2019 m. rugpjūčio 12 d. Apeliacinės komisijos posėdžio metu, vadovaujantis Farmacijos įstatymo 592 straipsnio 7 ir 9 dalimis, VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 34 straipsniu, Darbo reglamento 13.3.2. papunkčiu, nutarta atmesti pareiškėjos 2019 m. liepos 8 d. skundą dėl Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. priimto sprendimo. Apie šį sprendimą pareiškėjai buvo pranešta 2019 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. (1.2.11.-142)10-AD-81 „Dėl informavimo apie apeliacinės komisijos sprendimą“. Iš 2019 m. rugpjūčio 19 d. Apeliacinės komisijos posėdžio protokolo Nr. AK-4 matyti, jog Apeliacinė komisija nustatė, kad pareiškėja dėl Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo į teismą kreipėsi 2019 m. birželio 21 d. Jos skundą teismas priimti atsisakė, išaiškindamas, kad pagal Farmacijos įstatymo 59² straipsnio 9 dalį ji pati turi teisę kreiptis į Apeliacinę komisiją. Protokole nurodyta, kad nagrinėjamu atveju Farmacijos įstatyme nenumatyta paciento teisė tiesiogiai kreiptis dėl labai retos būklės nustatymo ir gydymo išlaidų kompensavimo ar apskųsti apeliacine tvarka Komisijos priimtus sprendimus.

II

1. Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. priimto sprendimo (protokolo) 5 dalies ir Apeliacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 12 d. posėdyje priimto sprendimo (protokolo) (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 6 ir 8 punktus) teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Dėl pareiškėjos teisės kreiptis į teismą, šalių procesinės padėties, termino kreiptis į teismą

2.1. Teismas pabrėžia, kad pareiškėja turi teisę skųsti teismui tiek Apeliacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 12 d. posėdyje priimtą sprendimą, tiek Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. priimtą sprendimą (protokolą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-555-602/2019 išaiškino, kad pareiškėja net nepasikreipusi antrą kartą į Apeliacinę komisiją, o „<...> gavusi antrą neigiamą Komisijos sprendimą jos atžvilgiu, turi teisę tokį sprendimą skųsti teismui“.

2.2. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad procesinė šalių padėtis sutvarkyta taip, kokia yra negausioje šių bylų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-908-502/2018); taigi, Komisija gali būti atsakove tokio pobūdžio bylose.

2.3. Pareiškėja nepraleido termino skųsti Apeliacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 12 d. posėdyje priimtam sprendimui (protokolui), todėl, teismas vertina, kad nėra jokio teisinio pagrindo kitaip vertinti ir terminą dėl Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. priimto sprendimo (protokolo) būtent teismui paduoti.

Apeliacinė komisija 2019 m. rugpjūčio 12 d. posėdyje priimtame sprendime (protokole) atsisakė nagrinėti pareiškėjos apeliacinį skundą, nes, esą, tokį skundą pagal Farmacijos įstatymo nuostatas galėjo paduoti Ligoninė, o ne pareiškėja. Teismas nesutinka su tokia pozicija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-555-602/2019 konstatavo, jog „susidaro tokia situacija, kad asmeniui, kuris susiduria su itin reikšmingu jo sveikatai neigiamu sprendimu, nėra sudarytos sąlygos jį apskųsti, kadangi FĮ reglamentuoja Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijos sprendimo apskundimo galimybę tik gydymo įstaigai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai, gavusiai jos netenkinantį sprendimą ir įstatyme nesant instrumentų, kaip ji galėtų įgyvendinti savo teisę skųsti jos teisėms ir pareigoms įtaką darantį sprendimą, turi būti sudarytos sąlygos jį apskųsti teismui“. Taigi, Apeliacinės komisijos 2019 m. rugpjūčio 12 d. posėdyje priimtas sprendimas (protokolas) naikintinas, kaip neatitinkantis minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, užkertantis pareiškėjai ginti teises teisme, priimtas itin formaliai, todėl neatitinkantis, be kita ko, teisės į gerą administravimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis), ypač jos turinio aspektą, kad kiekvienas asmuo būtų išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę.

4. Dėl Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. priimto sprendimo (protokolo) 5 dalies

Komisija 2019 m. kovo 26 d. raštu Nr. 4K-2238 „Dėl informacijos teikimo“ informavo apie 2019 m. kovo 18 d. posėdyje priimtą sprendimą. Rašte nurodoma, jog informacinės sistemos „Sveidra“ duomenimis, 2018 m. buvo registruoti 214 pacientų, kuriems pirmą kartą nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini) (pagal (duomenys neskelbtini) žymima kodu (duomenys neskelbtini)). Šiuo raštu Komisija informavo, jog ji nutarė nekompensuoti Vaisto gydymo išlaidų, nes neatitinka Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nurodyto labai retos žmogaus sveikatos būklės paplitimo kriterijaus ir nėra pateikta statistiškai patikimų oficialiai skelbiamų duomenų apie Vaisto įtaką bendro išgyvenamumo pailgėjimui (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 2 punktą). Komisija 2019 m. gegužės 16 d. priimtame sprendime (protokole), papildžiusi savo argumentaciją iš esmės tais pačiais duomenimis, kuriuos turėjo priimdama 2019 m. kovo 18 d. sprendimą, nutarė nekompensuoti Vaisto įsigijimo išlaidų pareiškėjos gydymui, nes jo sveikatos būklė neatitinka Aprašo 2.2 papunktyje nurodyto labai retos žmogaus sveikatos būklės paplitimo kriterijaus (1 atvejis iš 200 tūkst. gyventojų pagal naujų atvejų paplitimą) ir nėra pateikta statistiškai patikimų oficialiai skelbiamų duomenų apie Vaisto įtaką bendro išgyvenamumo pailgėjimu.

Teismas vertina tokį Komisijos sprendimą kaip visiškai nemotyvuotą, be to, nevykdantį Apeliacinės komisijos 2019 m. gegužės 10 d. sprendimo (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punktą) nuostatų, kuriame, be kita ko, konstatuota, jog nesilaikyta reikalavimų, t. y. Komisijos sprendimas nėra išsamus, nenurodytos objektyviais ir patikrinamais kriterijais pagrįstos tokio sprendimo priežastys, ypatingai susijusios su pareiškėjos, sergančios (duomenys neskelbtini) nesant (duomenys neskelbtini) ir esant (duomenys neskelbtini), sveikatos būklės nepriskyrimo prie labai retų žmogaus sveikatos būklių. Teismas atkreipia dėmesį, jog Komisija yra neteisi, šioje byloje vadovaudamasi tik Valstybinės ligonių kasos duomenimis, be kita ko, informacinės sistemos „Sveidra“ duomenimis, taip pat Valstybinės vaistų kontrolės duomenimis, nes jie neatsako į klausimus apie pareiškėjos, sergančios (duomenys neskelbtini) nesant (duomenys neskelbtini) ir esant (duomenys neskelbtini), sveikatos būklę. Todėl Komisija privalo vadovautis Tvarkos aprašo 5 punktu (jei Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytuose registruose ir (ar) elektroninėse stebėsenos sistemose nėra duomenų, kuriais būtų galima pagrįsti būklės retumą, arba jei jie yra netikslūs, remiamasi tarptautinėje mokslinėje literatūroje skelbiamais duomenimis), nes Komisijos surinkti duomenys yra nepakankami. Be kita ko, Komisija turi vertinti ir duomenis apie pačios pacientės būklę, nes, pasak trečiojo suinteresuoto asmens atstovo, ji tikrai teigiamai veikiama Vaisto.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Komisijos 2019 m. gegužės 16 d. priimto sprendimo (protokolo) Nr. RLK-18 5 dalis, kurioje atsisakyta tenkinti viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos 2019 m. vasario 21 d. prašymą Nr. SR-682 „Dėl vaisto (duomenys neskelbtini) kompensavimo“, kuriuo prašoma kompensuoti Pacientei L. S. gydymo išlaidas, naikintina kaip nepagrįsta faktiniais duomenimis, galinčiais padėti tinkamai ir visaverčiai įvertinti pareiškėjos, sergančios (duomenys neskelbtini) nesant (duomenys neskelbtini) ir esant (duomenys neskelbtini), sveikatos būklę, netinkamai pritaikius teisės aktų nuostatas (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis), kaip pažeidžianti teisę į gerą administravimą, jos aspektą, kad Komisija turi pareigą pagrįsti savo sprendimus (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktas). Atitinkamai, Komisija įpareigotina iš naujo išnagrinėti Ligoninės 2019 m. vasario 21 d. prašymą, kuriuo buvo prašoma kompensuoti pareiškėjos gydymo išlaidas ir priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos L. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijos 2019 m. gegužės 16 d. priimto sprendimo (protokolo) Nr. RLK-18 5 dalį, kurioje atsisakyta tenkinti viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos 2019 m. vasario 21 d. prašymą Nr. SR-682 „Dėl vaisto (duomenys neskelbtini) kompensavimo“, kuriuo prašoma kompensuoti pacientei L. S. gydymo išlaidas.

Panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Apeliacinės komisijos skundams dėl ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo ir labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijų sprendimų nagrinėti 2019 m. rugpjūčio 12 d. vykusiame posėdyje priimtą sprendimą (protokolą), kuriuo atmestas pareiškėjos skundas.

Įpareigoti Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisiją iš naujo išnagrinėti viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos 2019 m. vasario 21 d. prašymą, kuriuo buvo prašoma kompensuoti pareiškėjos gydymo išlaidas, ir priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.