- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-10
- Bylos Nr.
- A-908-502/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04036-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas, Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Labai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovams Labai retų žmogaus sveikatai būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijai ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. B. skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – VAGK) 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 3R-326(AG-263/04-2016; pašalinti neveikimą ir įpareigoti Labai retų žmogaus sveikatai būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisiją (toliau – Išlaidų kompensavimo komisija) priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.Pareiškėja nurodė, kad į VAGK ji kreipėsi skųsdama Išlaidų kompensavimo komisijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos neveikimą, t. y. prašydama įpareigoti priimti sprendimą dėl jos dukrų A. ir S. B. sveikatos būklės pripažinimo itin reta ir kompensuoti gydymo išlaidas. Pažymėjo, kad skunde VAGK ji Išlaidų kompensavimo komisijos sprendimo neskundė. Išlaidų kompensavimo komisija pradėjo administracinę procedūrą ir ji turėjo visus įstatyminius ir teisinius pagrindus tikėtis, jog ši procedūra tęsiama. Skundžiamame VAGK sprendime įvertino būtent atsakovo sprendimą pradėti administracinę procedūrą kaip neteisėtą, nors jos kreipimosi į VAGK pagrindas buvo įvertinti jos pagrįstą lūkestį, kad pradėta procedūra vyksta ir tęsis. Dėl nesuprantamų priežasčių VAGK sprendime teigia, jog ji buvo informuota Išlaidų kompensavimo komisijos apie 2016 m. gegužės 27 d. Išlaidų kompensavimo komisijoje svarstytą jos prašymą. Iš Išlaidų kompensavimo komisijos ji nėra gavusi dokumento, tačiau jeigu VAGK sprendime minimą Išlaidų kompensavimo komisijos 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą laiko tinkamu atsakymu į jos prašymą, naikinantį Išlaidų kompensavimo komisijos neveikimą, tai VAGK turėjo nurodyti tokią išvadą pagrindžiančius motyvus. VAGK peržengė skundo ir savo kompetencijos ribas, nes pati pasisakė už Išlaidų kompensavimo komisiją dėl jos veiksmų pareiškėjos skundo požiūriu ir net galimų tolimesnių Išlaidų kompensavimo komisijos veiksmų, o ne vertino atsakovo veiksmus (neveikimą). Taigi net jeigu Išlaidų kompensavimo komisiją gautų reikiamus dokumentus, kurie yra esminiai sprendžiant jos dukrų gyvybės klausimą, VAGK sprendimas yra nurodantis ateityje tokių dokumentų nesvarstyti.Atsakovas Labai retų žmogaus sveikatai būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.Atsakovas nurodė, kad nei viena tretines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikusi gydymo įstaiga Išlaidų kompensavimo komisijai prašymo dėl pareiškėjos prašyme minimų pacienčių gydymo nebuvo pateikusi, todėl Išlaidų kompensavimo komisija, priešingai nei teigia pareiškėja, 2016 m. vasario 23 d. posėdyje, vadovaudamasi vieno langelio principu, nutarė kreiptis į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikas (toliau – Santaros klinikos) dėl duomenų pateikimo ir įpareigojo Valstybinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK) parengti raštą šiai gydymo įstaigai dėl pacienčių anksčiau skirto gydymo ištyrimo, išvadų dėl diagnozės priskyrimo labai retoms žmogaus sveikatos būklėms bei tolesnio planuojamo gydymo.Atsakovas paaiškino, kad Išlaidų kompensavimo komisija 2016 m. kovo 23 d. posėdžio metu nustatė, jog atsižvelgiant į tai, kad Santaros klinikų 2016 m. kovo 4 d. rašte Nr. SR-1241 gydytojai nenurodė, kokia diagnozė yra nustatyta pacientėms ir koks gydymas joms yra būtinas, kurio išlaidų kompensavimo klausimą būtų galima svarstyti Išlaidų kompensavimo komisijoje, negalima priimti sprendimo dėl pacientėms nenustatyto gydymo išlaidų kompensavimo. Kadangi nėra numatyta teisė Išlaidų kompensavimo komisijai priimti sprendimus tais atvejais, kai teisės aktų nustatyta tvarka į Išlaidų kompensavimo komisiją su atitinkamais prašymais kompensuoti gydymo išlaidas nesikreipė nei viena tretinės sveikatos priežiūros paslaugas teikianti sveikatos priežiūros įstaiga, Išlaidų kompensavimo komisija sprendimo dėl pareiškėjos prašymo iš esmės nepriėmė.Atsakovas nurodė, kad Išlaidų kompensavimo komisijos posėdyje 2016 m. gegužės 25 d. buvo nagrinėtas Sveikatos apsaugos ministerijos persiųstas naujas pareiškėjos 2016 m. gegužės 18 d. raštas ir atsakovas, pakartotinai įvertinęs aplinkybę, kad dėl pacienčių gydymo kompensavimo nesikreipė nė viena pacientėms paslaugas teikusi sveikatos priežiūros įstaiga, nusprendė pavesti VLK parengti raštą Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos priežiūros departamentui dėl informacijos apie priimtus Išlaidų kompensavimo komisijos nutarimus dėl pacienčių gydymo ir pasiūlyti parengti teisės akto projektą dėl antrinio arba tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių gydymo įstaigų jungtinio konsiliumo rengimo tvarkos reglamentavimo bei rašto kopijas išsiųsti Santaros klinikoms ir VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikoms (toliau – Kauno klinikos). Išlaidų kompensavimo komisija taip pat įpareigojo VLK informuoti pareiškėją apie išnagrinėtą prašymą ir priimtus sprendimus. VLK 2016 m. birželio 1 d. raštu Nr. 4K-3989 informavo pareiškėją, o 2016 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 4K-3940 informavo Santaros klinikas ir Kauno klinikas apie priimtus sprendimus.Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija teismui pateiktame rašte nurodė, kad atskiro atsiliepimo byloje neteiks, nes pareiškėjos skunde teismui nėra reiškiami jam reikalavimai. Atsakovo nuomone, Išlaidų kompensavimo komisija veikė pagal jai suteiktą kompetenciją, todėl pareiškėjos reikalavimas teismui įpareigoti Išlaidų kompensavimo komisiją pašalinti neveikimą ir priimti sprendimą yra neteisėtas ir neturėtų būti tenkinamas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjos R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Sveikatos apsaugos ministerija 2016 m. gegužės 18 d. gavo naują pareiškėjos prašymą, kuriame ji prašė Išlaidų kompensavimo komisijos kreiptis į Kauno klinikas dėl dokumentų gavimo ir kuo greičiau spręsti situaciją (VAGK byla, b. l. 65). Sveikatos apsaugos ministerija persiuntė pareiškėjos prašymą VLK, jame prašė perduoti informaciją Išlaidų kompensavimo komisijos nariams susipažinti ir parengti atsakymą pareiškėjai (VAGK byla, b. l. 66). Išlaidų kompensavimo komisija 2016 m. gegužės 27 d. posėdyje (VAGK byla, b. l. 70) išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir nusprendė pavesti VLK parengti raštą Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos priežiūros departamentui dėl informacijos gavimo apie priimtus nutarimus dėl pacienčių gydymo bei pasiūlyti parengti atitinkamą teisės aktą, rašto kopijas išsiųsti Santaros klinikoms ir Kauno klinikoms, informuoti pareiškėją apie jos išnagrinėtą prašymą ir priimtus sprendimus. VLK 2016 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 4K-3940 informavo Santaros ir Kauno klinikas apie priimtus sprendimus, prašė pateikti dokumentus, jeigu ateityje atsirastų naujų aplinkybių, dėl kurių Išlaidų kompensavimo komisija galėtų tęsti pacientėms reikalingo gydymo išlaidų kompensavimo klausimo vertinimą (VAGK byla, b. l. 71). VLK 2016 m. birželio 1 d. raštu Nr. 4K-3989 informavo pareiškėją, kad kreipėsi dėl skubaus teisės akto parengimo, kuris reglamentuotų antrinio arba tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių gydymo įstaigų jungtinio gydytojų konsiliumo surengimo tvarką. Nurodė, kad tęs pareiškėjos dukroms reikalingo gydymo išlaidų kompensavimo klausimo nagrinėjimą, kai tik bus pateikta informacija apie tai, koks gydymas būtų reikalingas pareiškėjos dukroms (VAGK byla, b. l. 72). Pareiškėja su skundu kreipėsi į VAGK, prašydama įpareigoti Išlaidų kompensavimo komisiją priimti sprendimą dėl jos 2016 m. gegužės 18 d. prašymo, taip pat dėl jos dukrų būklės pripažinimo itin reta ir įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją pateikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą reikalavimus atitinkantį sprendimą (VAGK byla, b. l. 1-4). VAGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, skundžiamu 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą (b. l. 4-6).Teismas padarė išvadą, kad Išlaidų kompensavimo komisija, neturėdama reikalingų duomenų dėl pareiškėjos dukrų būklės pripažinimo labai reta ir gydymo išlaidų kompensavimo, pagal teisės aktus neturėjo teisės priimti sprendimų dėl retos būklės ir gydymo išlaidų kompensavimo. Teismas vertino, kad byloje pateiktas 2016 m. birželio 1 d. raštas (VAGK byla, b. l. 72) patvirtina, jog pareiškėja apie priimtą sprendimą buvo informuota, todėl nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad ji minėto rašto negavo. Teismas konstatavo, kad Išlaidų kompensavimo komisija, gavusi trečiųjų asmenų persiųstą pareiškėjos prašymą, geranoriškai atsižvelgė į pareiškėjos situaciją, nors teisės aktai nustato, kad dėl sprendimų paciento retai būklei ir gydymo išlaidų kompensavimui priimti į Išlaidų kompensavimo komisiją gali kreiptis tik pacientą gydanti įstaiga, ir pati ėmėsi iniciatyvos gauti dokumentus, būtinus sprendimams priimti. Teismas sprendė, kad Išlaidų kompensavimo komisija ėmėsi visų galimų veiksmų pareiškėjos prašymui išspręsti ir sprendimams dėl būklės bei išlaidų kompensavimo priimti, net inicijavo teisės akto dėl bendro kelių pacientes gydančių įstaigų konsiliumo priėmimą, taigi ir toliau tęsia pradėtą procedūrą. Teismas nenustatė Išlaidų kompensavimo komisijos veiksmuose vilkimo požymių, todėl sprendė, jog nėra pagrindo įpareigoti Išlaidų kompensavimo komisiją priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiais dėl jos teisėtų lūkesčių ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatų pažeidimo, nes pareiškėjos subjektinė teisė dėl teisėto lūkesčio dėl galutinį sprendimo priėmimo nebuvo pažeista, o Išlaidų kompensavimo komisija, atlikdama teisės aktais priskirtas funkcijas, įgyvendino viešojo administravimo įgaliojimus ir vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.Teismas sprendė, kad VAGK pagrįstai nusprendė, jog buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nes į Išlaidų kompensavimo komisiją kreipėsi ne pacientes gydanti įstaiga, o pacienčių mama (pareiškėja). Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas VAGK 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl panaikinti jo nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėja R. B. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą, panaikinti VAGK 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 3R-326(AG-263/04-2016; pašalinti neveikimą ir įpareigoti Išlaidų kompensavimo komisiją priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą.Pareiškėja nurodo, jau 5 metai kaip jos dukros yra gydomos simptomiškai įvairiose ligoninėse ir iki šiol nėra diagnozuota liga. Pažymi, kad blogėjant dukrų sveikatos būklei, pareiškėja, nesulaukusi jokio sprendimo dėl 2016 m. vasario 23 d. Išlaidų kompensavimo komisijoje pradėtos administracinės procedūros, 2016 m. gegužės 18 d. prašymu kreipėsi į Išlaidų kompensavimo komisiją nurodydama, kad dukros vėl gydomos, delsimas yra negalimas, kad jos dukros gydytos ne tik Santaros klinikose, bet ir Kauno klinikose; pareiškėja prašė organizuoti kelių ligonių atstovų pasitarimą, jei tai būtina dokumentams paruošti ir kuo skubiau spręsti situaciją. Būtent neveikimą dėl šio skundo pareiškėja laikė skundo pagrindu bei dalyku, ji neskundė ir neprašė vertinti Išlaidų kompensavimo komisijos veiksmų, ką darė tiek VAGK, tiek teismas. Pareiškėjos skundas yra dėl neveikimo tai yra dėl to, kad iki šiol ji nėra gavusi atsakymo į savo 2016 m. gegužės 18 d. prašymą, kuris buvo kaip antrasis siūlymas, kilęs tuo pačiu pagrindu ir iš esmės nulemtas siekio, jog valstybės institucija padėtų garantuoti pareiškėjos dukrų teisę į gyvybę bei sveikatą.Pareiškėja nurodo, kad teismas nevertino esminio, su neveikimu susijusio pareiškėjos prašymo, t. y. prašymo sudaryti sveikatos įstaigų bendrą konsiliumą (pasitarimą) tam, kad iš esmės ir apskritai būtų sudaryta pareiškėjos dukroms galimybė tikėtis klausimo sprendimo Išlaidų kompensavimo komisijoje, gauti gydymo ir sveikatos priežiūros paslaugas, prieinamas kitiems pacientams, tačiau neprieinamas pacientėms todėl, kad jų būklė reta ir sunkiai diagnozuojama. Teismas tik konstatavo formalų valstybės institucijų veikimą. Pažymi, kad toks neveikimas dėl sunkiai diagnozuojamos ligos yra diskriminacinis, nes esant diagnozuotoms lengvesnėms ligoms, pacientai gauna gydymą, kompensacinius vaistus, jie gali tikėtis teisių į socialinę rūpybą ir t.t. Taip pat pažymi, kad pareiškėjos dukros yra suaugusios, pareiškėja neturi teisės aktais garantuojamų teisių ligonio priežiūrai, kurias turi nepilnamečių pacientų tėvai, taip pat teismui buvo pateikti visi duomenys apie labai pavojingą gyvybei ligos eigą ir pareiškėjos lūkestį dėl sprendimo, o ne dėl ruošiamo teisės akto, kuris neturi sąsajų su konkrečios ir individualiai svarbios pareiškėjai ir jos dukroms situacijos sprendimu. Teismas nevertino, kad suaugusių pacienčių dirbanti mama privalo rūpintis savo dukrų diagnozės ieškojimu, vežiojimu iš vienos įstaigos į kitą, dokumentų rinkimu, kai tuo metu visos valstybės institucijos iki šios dienos vien tik konstatavo, jog dokumentų negauna.Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija rašte nurodo, kad atskiro atsiliepimo į apeliacinį skundą neteiks, nesutikimo motyvus nurodydamas iš esmės tokius pačius kaip nurodė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-1577 patvirtintu Sprendimų dėl vaistinių preparatų, medicinos pagalbos priemonių ir (ar) asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų nenumatytais atvejais priėmimo tvarkos aprašo 6-8 punktuose nurodyta, kad kartu su prašymu Išlaidų kompensavimo komisijai kompensuoti išlaidas yra teikiama ne mažiau kaip dviejų sveikatos priežiūros įstaigų (Nacionalinio vėžio instituto, Kauno klinikų arba Santaros klinikų) gydytoju jungtinio konsiliumo išvada. Iki šiol nė viena iš nurodytų sveikatos priežiūros įstaigų nei kartu (teikiant konsiliumo išvadą), nei atskirai nesikreipė į Išlaidų kompensavimo komisiją su prašymu dėl pareiškėjos dukrų gydymo išlaidų kompensavimo labai retų žmogaus sveikatos būklių ar nenumatytais atvejais.Atsakovas Labai retų žmogaus sveikatai būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir netenkinti prašymo įpareigoti Išlaidų kompensavimo komisiją pašalinti neveikimą bei priimti sprendimą.Atsakovas pažymi, kad būtent aukščiausio lygio sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos sveikatos priežiūros specialistai, prižiūrintys pacientą, yra kompetentingi priimti sprendimą, ar yra tikslinga kreiptis dėl papildomo gydymo skyrimo apmokant jį valstybės biudžeto lėšomis. Atsakovas neturi įgaliojimų priimti sprendimus dėl papildomo gydymo tikslingumo ir jo apimties. Atsakovas nurodo, kad nustatytas teisinis reglamentavimas galioja ir turi būti taikomas visiems Lietuvos pacientams vienodai, tačiau pareiškėja, plačiai aiškindama lygiateisiškumo principą, tuo pačiu reikalauja, kad teismas priimtų išimtinį pacienčių atžvilgiu sprendimą ir įpareigotų Išlaidų kompensavimo komisiją, negavusią nė vienos Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigos prašymo dėl gydymo išlaidų kompensavimo, priimti atitinkamą sprendimą.Išlaidų kompensavimo komisija sprendimo dėl pareiškėjos prašymo iš esmės nepriėmė ir negalėjo priimti ir apie sprendimo nepriėmimo priežastis (nes nėra nustatytos diagnozės) pareiškėja buvo informuota Išlaidų kompensavimo komisijos sekretoriato darbuotojos (VLK Vaistų kompensavimo skyriaus vyr. specialistės) 2016 m. balandžio 15 d. el. laišku.Priešingai nei skunde teigia pareiškėja, jos 2016 m. gegužės 18 d. raštas buvo išnagrinėtas ir į jį buvo atsakyta. Išlaidų kompensavimo komisija taip pat nusprendė, kad paves VLK parengti raštą Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos priežiūros departamentui dėl informacijos apie priimtus Išlaidų kompensavimo komisijos nutarimus dėl pacienčių gydymo ir pasiūlyti parengti teisės akto projektą dėl antrinio arba tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių gydymo įstaigų jungtinio konsiliumo rengimo tvarkos reglamentavimo bei rašto kopijas išsiųsti Santaros klinikoms ir Kauno klinikoms.VLK 2016 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 4K-3940 informavo Santaros klinikas ir Kauno klinikas apie priimtus sprendimus. Dėl pareiškėjos skunde minimo kelių sveikatos priežiūros įstaigų konsiliumo organizavimo reglamentavimo tvarkos buvo pasisakyta pareiškėjos skundą nagrinėjant tiek Vyriausioje administracinių ginčų komisijoje, tiek ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Papildomai informuoja, kad ne mažiau kaip dviejų sveikatos priežiūros įstaigų (Nacionalinio vėžio instituto, Kauno klinikų arba Santaros klinikų) gydytojų jungtinio konsiliumo sušaukimo tvarka reglamentuota sveikatos apsaugos ministro 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-1577 patvirtintame Sprendimų dėl vaistinių preparatų, medicinos pagalbos priemonių ir (ar) asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų nenumatytais atvejais priėmimo tvarkos apraše.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apeliantės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl atsakovo Išlaidų kompensavimo komisijos veiksmų (neveikimo), t. y. veiksmų vertinimo pagal teisės aktų reikalavimus dėl 2016 m. vasario 23 d. Išlaidų kompensavimo komisijoje pradėtos administracinės procedūros.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, padaręs išvadas, kad Išlaidų kompensavimo komisija ėmėsi visų galimų veiksmų pareiškėjos prašymui išspręsti ir sprendimams dėl būklės bei išlaidų kompensavimo priimti, net inicijavo teisės akto dėl bendro kelių pacientes gydančių įstaigų konsiliumo priėmimą ir toliau tęsia pradėtą procedūrą.Nagrinėjamoje byloje su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu pareiškėja nesutinka, nurodydama, kad teismas formaliai vertino atsakovo veiksmus, konstatuodamas jų teisėtumą, o valstybės institucijos sprendimų nepriėmimas ilgą laiką kelia grėsmę pareiškėjos dukrų sveikatos būklei ir gyvybei. Pažymėjo, kad teismas nevertino esminio, su neveikimu susijusio pareiškėjos prašymo sudaryti sveikatos įstaigų bendrą konsiliumą (pasitarimą) tam, kad būtų sudaryta pareiškėjos dukroms galimybė tikėtis klausimo sprendimo Išlaidų kompensavimo komisijoje, gauti gydymo ir sveikatos priežiūros paslaugas, prieinamas kitiems pacientams, dėl ko pareiškėja tokį neveikimą vertino kaip diskriminacinį jos dukrų atžvilgių būtent dėl jų sunkiai diagnozuojamos ligos. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja, nesulaukusi sprendimo dėl jos prašymu Išlaidų kompensavimo komisijoje 2016 m. vasario 23 d. pradėtos administracinės procedūros, 2016 m. gegužės 18 d. prašymu kreipėsi į atsakovą Išlaidų kompensavimo komisiją nurodydama, jog dėl tokio delsimo pareiškėjos dukrų sveikatos būklė yra pablogėjusi, ir prašydama atsakovo kreiptis į Kauno klinikas dėl reikalingų dokumentų gavimo arba organizuoti kelių ligonių atstovų pasitarimą (VAGK byla, b. l. 67).Iš nustatytų bylos faktinių aplinkybių ir nurodyto teisinio reglamentavimo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas peržengė pareiškėjos skundo reikalavimų ribas, konstatuodamas, kad į atsakovą Išlaidų kompensavimo komisija kreipėsi netinkamas subjektas (t. y. pareiškėja, o ne pacientes gydanti įstaiga), nors atsakovas tik pažymėjo, jog geranoriškai priėmė pareiškėjos prašymą, tačiau savo atsikirtimų negrindė tokia pozicija, taip pat teismas nepagrįstai neįžvelgė atsakovo vykdomų procedūrų vilkinimo požymių, komunikacijos ir bendradarbiavimo su atitinkamomis įstaigomis stokos.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju atsakovas Išlaidų kompensavimo komisija neneigia aplinkybės, kad sprendimas pagal 2016 m. vasario 23 d. pradėtą administracinę procedūrą Išlaidų kompensavimo komisijoje nėra priimtas, motyvuodama aplinkybėmis, kad iki šiol negauna duomenų iš gydymo įstaigų apie pareiškėjos dukrų konkrečią diagnozę, kuri yra reikalinga siekiant pripažinti jų sveikatos būklę labai reta liga ir kompensuoti gydymo išlaidas. Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija taip pat patvirtina, kad iki šiol nei viena iš nurodytų sveikatos priežiūros įstaigų kartu (teikiant konsiliumo išvadą) ar atskirai nesikreipė į Išlaidų kompensavimo komisiją su prašymu dėl pareiškėjos dukrų gydymo išlaidų kompensavimo labai retų žmogaus sveikatos būklių ar nenumatytais atvejais.Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 1 d.) 20 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra nurodyta, kad asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, turi teisę gauti administracinės procedūros sprendimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė neleistina ginčo situacija, kai dėl kelių valstybės įstaigų tarpusavio bendradarbiavimo stokos (t. y. diagnozės negavimo) ar kitų priežasčių nuo 2016 m. vasario 23 d. pradėta administracinė procedūra nėra baigta ir pareiškėja administracinės procedūros sprendimo negavo, ko neneigia pats atsakovas Išlaidų kompensavimo komisija. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovas Išlaidų kompensavimo komisija konstatuoja gydymo įstaigų atsakomybę dėl duomenų neteikimo, tačiau pats nesiima visų priemonių siekiant priimti procedūrinį sprendimą pagal teisės aktų reikalavimus, nors atsakovas kaip valstybės įstaiga turėtų siekti bendro valstybės institucijoms konstitucinio tikslo visų pirma – tarnauti žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str.). Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pakankamai motyvavo ir pagrindė tiek savo asmeninį kreipimąsi į atsakovą Išlaidų kompensavimo komisiją (vietoje gydymo įstaigos, kaip numatyta Sprendimų dėl labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-1566 (įsigaliojusio 2016 m. sausio 1 d.) 7 p.) (toliau – ir Išlaidų kompensavimo aprašas), tiek poreikį nedelsti priimti administracinį sprendimą dėl pacienčių ligos (ne)pripažinimo labai reta ir gydymo išlaidų (ne)kompensavimo. Be to, kaip minėta, teisinis reguliavimas imperatyyiai ir nustatytais terminais įpareigoja šiuo atveju atsakovą Išlaidų kompensavimo komisiją, pradėjusį administracinę procedūrą, priimti sprendimą.Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis pats nutarė kreiptis į pacientes gydančią įstaigą (Santaros klinikas) dėl duomenų pateikimo (gavimo apie pareiškėjos dukrų diagnozę), yra teigiamai vertintina, tačiau, kaip matyti, nepakankama siekiant nedelsti priimti procedūrinį sprendimą pagal kompetenciją arba motyvuotai atsisakyti jį priimti pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Be to, pažymėtina, kad priimant sprendimą itin svarbią reikšmę turi ne vien pacientą gydančios įstaigos pateikti duomenys, o ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuomonė apie sveikatos būklės retumą (naujai diagnozuotų sveikatos būklės atvejų skaičių per metus), pagrįstą privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos „Sveidra“ (toliau – „Sveidra“) duomenimis (Išlaidų kompensavimo aprašo 8 p.).Teisėjų kolegija pažymi, kad Išlaidų kompensavimo aprašo 22-23 punktuose nurodyta, kad Išlaidų kompensavimo komisija sprendimą priima ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos (prašymo gavimo diena laikoma diena, kai šį prašymą su visais Aprašo 19 punkte nurodytais dokumentais gauna VLK); Jei trūksta duomenų sprendimui priimti, Išlaidų kompensavimo komisija skiria papildomą terminą reikiamiems duomenims pateikti ir sprendimą priima ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos (bet ne vėliau, negu leidžia paciento būklė); Skubiais atvejais, išskyrus būtinąją medicinos pagalbą, kai pacientą būtina nedelsiant gydyti, Išlaidų kompensavimo komisija priima sprendimą ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo prašymo gavimo dienos. Taigi teisinis reguliavimas, įtvirtinantis atsakovo Išlaidų kompensavimo komisijos pradėto procedūrinio sprendimo priėmimo terminus, aiškiai ir nevienareikšmiai nurodo, kad sprendimas dėl gydymo išlaidų kompensavimo turi būti priimamas per 10-30 darbo dienų, o esant blogai paciento sveikatos būklei, netgi per 1 darbo dieną nuo reikalingų dokumentų gavimo. Be to, pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, reglamentuojančio viešojo administravimo principus, nuostatas kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų teisės principų bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų. Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas yra įtvirtintas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje ir numato viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų, siekiant nustatyti objektyvius duomenis (faktus) sprendimui pagrįsti bei asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes. Šiuo atveju atsakovui dar 2016 m. vasario 23 d. pradėjus sprendimo priėmimo procedūrą, negali būti pateisinamas sprendimo nepriėmimas dėl duomenų negavimo tokį ilgą laikotarpį (pareiškėja kreipėsi su skundu į VAGK 2016 m. rugpjūčio 10 d., o su skundu į teismą – 2016 m. spalio 11 d.). Todėl konstatuotina, kad VLK 2016 m. birželio 1 d. raštas, kuriuo atsakovo Išlaidų kompensavimo komisijos pavedimu parengtas informacinio pobūdžio atsakymas į pareiškėjos 2016 m. gegužės 18 d. raštą (kuriame konstatuota, kad Išlaidų kompensavimo komisija galės tęsti pareiškėjos dukroms reikalingos gydymo išlaidų kompensavimo klausimo nagrinėjimą, kai tik bus pateikta informacija apie tai, koks gydymas būtų reikalingas pacientėms) nėra tinkamas susiklosčiusios situacijos sprendimo būdas, nes pareiškėja pagrįstai reikalavo būtent realaus veikimo, t. y. sprendimo priėmimo, o ne galimai jai žinomos informacijos teikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad Išlaidų kompensavimo komisija pagal teisės aktus dėl duomenų trūkumo neturėjo teisės priimti sprendimų dėl retos būklės ir gydymo išlaidų kompensavimo, kadangi atsakovas Išlaidų kompensavimo komisija, delsdamas priimti sprendimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį, 20 straipsnio 1 dalies 8 punktą, Išlaidų kompensavimo aprašo 22 punktą.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, atitinkamai naikintinas ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. 3R-326(AG-263/04-2016, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, aiškino ir taikė proceso teisės normas, taigi priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, atmesdamas pareiškėjos skundą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas yra tenkinamas ir skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimas naikinamas klausimą išsprendžiant iš esmės: pareiškėjos skundą tenkinant, panaikinant Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 3R-326(AG-263/04-2016 ir įpareigojant Labai retų žmogaus sveikatai būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisiją priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą dėl 2016 m. vasario 23 d. pradėtos administracinės procedūros (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės pareiškėjos skundą tenkinant, panaikinant Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 3R-326(AG-263/04-2016 ir įpareigojant Labai retų žmogaus sveikatai būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisiją priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą dėl atsakovo 2016 m. vasario 23 d. pradėtos administracinės procedūros.
Nutartis neskundžiama.