Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas S. B. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, kuriuo parašoma panaikinti atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 17/01-619 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 2S-1774 bei išspręsti ginčą įstatymų nustatytu būdu, kad būtų suteikta pareiškėjui galimybė susipažinti su jam reikiama informacija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos atsiliepimo nepateikė.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 17/01-619 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 2S-1774.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. 17/01-619 nurodomos LR teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr.IR-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo teisės normos ir faktinės aplinkybės, susijusios su Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento atliktais minkštojo inventoriaus patikrinimais, pažymima, kad, atsižvelgiant į poreikį, nuolat atliekami patalynės ir asmens higienos priemonių pirkimai. Taip pat minėtame sprendime nurodoma, kad viešojo administravimo subjektui, teisėtai ir motyvuotai reikalaujant dokumentų ir informacijos, reikalingų administracinės procedūros sprendimui priimti, tardymo izoliatoriaus administracijai sukuriamas pagrindas išduoti konkrečių objektyviai reikalingų dokumentų kopijas; pareiškėjo prašymo dėl pirkimo sutarties pateikimo teisėtumo ir pagrįstumo neįžvelgta.

Taigi Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendime nenurodoma, kokiu konkrečiu, teisės aktuose numatytu, pagrindu, neišduodama pareiškėjo prašoma pirkimo sutarties (dalies sutarties) kopija / išrašas ir pažyma dėl pagalvių ir čiužinių išdavimo asmenims, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018 m. gegužės 9 d. rašte Nr. 14/01-5630 Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (b. l. 19) nurodoma, kad vadovaujantis LR civilinio kodekso 6.709 straipsniu, „<...> kita (abi) šalys privalo užtikrinti informacijos, susijusios su sutarties dalyku, sutarties vykdymu ir gautais rezultatais, konfidencialumą“, pareiškėjui S. B. nebuvo pateikta 2016 m. balandžio 13 d. sutarties Nr. 47/08-26 su UAB „Negalia“ kopija. Bet kokia techninė ir finansinė informacija apie įstaigos veiklą, išskyrus tą informaciją, kuri yra viešai skelbiama bei tokio pobūdžio informacija ir duomenys, kurie turi būti pateikiami valstybinės valdžios, valdymo, teisėsaugos arba kitoms institucijoms Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, yra laikytina konfidencialia. Pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakyme buvo paaiškinta, jog dokumentų kopijos teikiamos viešojo administravimo subjektui, teisėtai ir motyvuotai reikalaujant dokumentų, reikalingų administracinės procedūros sprendimui priimti.

Pažymėtina, kad atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius tik 2018 m. gegužės 9 d. rašte Nr. 14/01-5630 Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nurodė, kad sutartis pareiškėjui nebuvo pateikta vadovaujantis LR civilinio kodekso 6.709 straipsniu, nes Šiaulių tardymo izoliatorius (sutarties šalis), siekė užtikrinti informacijos, susijusios su 2016 m. balandžio 13 d. sutarties Nr. 47/08-26 su UAB „Negalia“ dalyku, vykdymu ir gautais rezultatais, konfidencialumą. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. 17/01-619 šie argumentai nebuvo nerodyti. Juo labiau skundžiamame sprendime nebuvo nurodyta, kodėl prašomas pateikti dokumentas (pirkimo sutartis) / jo dalis yra laikytina konfidencialia informacija.

Lietuvos Aukščiausio Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad konfidenciali informacija, atsižvelgiant į jos pobūdį ir svarbą bei konfidencialumo pareigos intensyvumo laipsnį, gali būti skirstoma taip:

1.1. Informacija, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.). Tokia informacija, net jeigu ji ir yra įvardijama kaip konfidenciali, gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių.

1.2. Informacija, kurią įmonės darbuotojai turi laikyti konfidencialia, tačiau tokia informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pvz., įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.). Todėl darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo. Pasibaigus darbo santykiams, buvę darbuotojai gali be jokių apribojimų naudoti gautą aptariamos rūšies informaciją savo naudai ir interesais.

1.3. Specifinio pobūdžio konfidenciali informacija. Tokia informacija neatitinka komercinės paslapties apibrėžties, tačiau kai darbuotojas su ja susipažįsta, ji netampa neatsiejama jo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Ši informacija yra saugoma, o už jos atskleidimą ar panaudojimą, net ir pasibaigus darbo santykiams, buvusiam darbuotojui gali kilti teisinė atsakomybė.

1.4. Komercinės paslaptys – konfidencialūs duomenys, kurie yra tokie specifiniai ir reikšmingi, kad darbuotojai, net ir pasibaigus darbo santykiams, sutartyje ar įstatyme nustatytą laiką negali teisėtai panaudoti jų jokiais tikslais, kurie kokiu nors būdu galėtų pažeisti teisėto informacijos savininko teises ir teisėtus interesus.

Taip pat Lietuvos Aukščiausio Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo. Teisėjų kolegija išaiškina, kad bylose dėl komercinių paslapčių teisinių santykių tais atvejais, kai tarp konfidencialios informacijos esama duomenų, kurie tuo pat metu yra įmonės komercinė paslaptis, atitinkamos informacijos savininkas privalo įrodyti, o teismas įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius.

Darytina išvada, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjo prašoma pateikti sutartis pareiškėjui negalėjo būti pateikta dėl atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigos saugoti konfidencialią informaciją, numatytos 2016 m. balandžio 13 d. sutartyje Nr. 47/08-26, sudarytoje su UAB „Negalia“.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 4 d. sprendime Nr. 2S-1774 nurodoma, kad kiekvieną mėnesį įkalinimo įstaigos darbuotojai tikrina minkšto inventoriaus būklę, netinkamas minkštas inventorius nurašomas ir daugiau nebenaudojamas. Taip pat šiame sprendime pažymima, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis, tardymo izoliatoriuose laikomų suimtųjų teisės, laisvės ir pareigos yra su apribojimais, todėl suimtiesiems asmenims, priešingai nei kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams, negali būti be išlygų taikomas Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas. Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie laikymo tardymo izoliatoriuje tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir suimtiesiems taikomus draudimus. Nurodoma, kad ši informacija pareiškėjui buvo pateikta. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija neprivalo teikti informacijos, kuri nėra susijusi su pareiškėjo laikymo sąlygomis, todėl sutartis, dėl minkšto inventoriaus pirkimo, pareiškėjui pateikta nebus.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje 2 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1985-2012 numatyta, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymas yra specialus teisės aktas, kurio paskirtis yra nurodytos konstitucinės teisės į informacijos gavimą iš specialių subjektų – valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų – užtikrinimas. Šio įstatymo 1 straipsnis garantuoja asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Tai reiškia, kad Įstatymo nuostatos yra vienodai privalomos tiek atitinkamos informacijos prašytojui (pareiškėjui), tiek jos valdytojui (atsakovui).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1012-442/2015 nurodoma, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 30 d. pareiškimu kreipėsi dėl šios informacijos pateikimo: informacijos susijusios su Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos 2009–2017 m. įgyvendinimo priemonių plano; informacijos apie šiuo metu veikiančias Bausmių vykdymo kodekso 139 straipsnio 2 dalyje numatytas organizacijas; informacijos, kaip įsteigti BVK 139 straipsnio 2 dalyje numatytas organizacijas Kauno nepilnamečių pataisos namuose bei paaiškinimo, ar institucijai yra žinoma, jog Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje yra laikomi suaugusieji – moterys, kurių tarpe yra rūkančių. Minėtos bylos 2015 m. gegužės 7 d. nutartyje nurodoma, kad asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų užtikrina Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (1 str. 1 d.). Teisės gauti informaciją įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato įstaigų pareigą teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka.

Taigi darytina išvada, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. birželio 4 d. sprendime Nr. 2S-1774 nepagrįstai nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis, tardymo izoliatoriuose laikomų suimtųjų teisės, laisvės ir pareigos yra su apribojimais, todėl suimtiesiems asmenims, priešingai nei kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams, negali būti be išlygų taikomas Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas.

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (aktuali nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) (toliau – Įstatymas) 6 straipsnyje įtvirtinti dokumentų teikimo principai, nurodant, kad institucija, teikdama dokumentus, vadovaujasi šiais principais 1) dokumentų išsamumo – pareiškėjui turi būti pateikti visi pagal teisės aktus teiktini jo prašymo turinį atitinkantys dokumentai; 2) dokumentų tikslumo – pareiškėjui teikiami dokumentai turi atitikti institucijos disponuojamus dokumentus; 3) teisėtumo – institucijos veiksmai teikiant dokumentus grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais norminiais teisės aktais; 4) objektyvumo – institucijos darbuotojai, teikdami dokumentus, turi būti nešališki ir objektyvūs; 5) pagalbos – pareiškėjams teikiama pagalba įgyvendinant teisę gauti dokumentus; 6) dokumentų prieinamumo – sudaromos palankios sąlygos pareiškėjams naudoti dokumentus neatsižvelgiant į jų veiklos tikslus ir teisinę formą, o prireikus nustatomos tik būtiniausios teisinės, techninės ir (arba) finansinės dokumentų teikimo pareiškėjams sąlygos; 7) abipusio naudojimo – institucija pareiškėjui pateiktus dokumentus prireikus toliau pati juos naudoja.

Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šis įstatymas netaikomas: 1) dokumentams, kurių tvarkymas nėra institucijai įstatymuose ar kituose norminiuose teisės aktuose nustatyta viešoji funkcija, išskyrus informaciją apie darbuotojų darbo užmokestį; 2) dokumentams, į kuriuos trečiosios šalys turi pramoninės nuosavybės, autorių, gretutines ar duomenų bazių gamintojų (sui generis) teises (toliau – intelektinės nuosavybės teisės); 3) dokumentams, kuriuos teikti draudžia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, įskaitant dokumentus, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų slaptumo, komercinio konfidencialumo arba kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį; 4) dokumentams, kuriuos teikti riboja įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, taip pat kai pareiškėjai turi pagrįsti dokumentų, kurių prašo, panaudojimo tikslą; 5) dokumentams, kuriuos sudaro tik logotipai, ornamentai ir (arba) emblemos; 6) dokumentų, kurių teikimas nėra draudžiamas, daliai, kurią sudaro asmens duomenys, kurių pakartotinis naudojimas nėra suderinamas su norminiais teisės aktais, susijusiais su asmens duomenų tvarkymu; 7) dokumentams, kuriais disponuoja Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, kiti iš valstybės ar savivaldybės biudžeto išlaikomi radijo ar televizijos programų transliuotojai; 8) dokumentams, kuriais disponuoja valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos, valstybinės aukštosios mokyklos (toliau – aukštoji mokykla), išskyrus aukštųjų mokyklų bibliotekas, ir valstybiniai mokslinių tyrimų institutai; 9) dokumentams, kuriais disponuoja teatrai, koncertinės įstaigos, kitos įstaigos, kurios veikia pagal kultūros įstaigų veiklą reglamentuojančius įstatymus, išskyrus bibliotekas, muziejus.

Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad institucija atsisako pateikti pareiškėjui dokumentus, jeigu: 1) tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tų pačių dokumentų, kurie jam jau buvo pateikti; 2) prašomi dokumentai yra paskelbti institucijos interneto svetainėje, visuomenės informavimo priemonėse, taip pat naudojant elektronines priemones; tokiu atveju per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje dienos pareiškėjui nurodomas jų paskelbimo šaltinis; 3) pagal pareiškėjo prašymą reikėtų specialiai adaptuoti, apdoroti ar kitaip perdirbti dokumentus ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis; 4) šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka paprašius patikslinti ir (ar) papildyti prašymą, pareiškėjas jo nepatikslina arba patikslinto prašymo turinys yra nekonkretus; 5) institucija prašomų dokumentų tvarkymą nutraukė pasikeitus institucijos funkcijoms; 6) nėra galimybės nustatyti pareiškėjo tapatumo; 7) pareiškėjas kreipiasi dėl dokumentų, kurių teikimui šio įstatymo nuostatos netaikomos šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais.

Pažymėtina, kad atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius, įgyvendindamas įstatymuose ir kituose teisės aktuose jam pavestus uždavinius, atskirais atvejais atlieka ir viešojo administravimo funkcijas ir savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovas privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs” (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas).

Taip pat pažymėtina, kad asmens prašymas suteikti VAĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 - 5 punktuose nustatytas administracines paslaugas yra nagrinėjamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 n. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės; aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. lapkričio 23 d.) (žr., pvz., LVAT 2012-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A63–1446/2012, 2013-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-334/2013, ir kt.).

Atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jo turinį: į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 35.2 punktas).