- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-03
- Bylos Nr.
- A-662-3394-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-012827-2009-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Antanas Ablingis, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- Š. K.
- Atsakovas
- Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. K. skundą atsakovui Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Š. K. skundu (b. l. 2-10, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. K-135 „Dėl Š. K. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); įpareigoti Tarnybos direktorių paskirti pareiškėją į Tarnybos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo (A lygis 11 kategorija) pareigas, paliekant suteiktą antrą kvalifikacinę klasę; priteisti pareiškėjui iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti pareiškėjui iš Tarnybos susidariusią išeitinės išmokos nepriemoką – 705,52 Lt; įpareigoti Tarnybą išmokėti pareiškėjui priklausančią išeitinę išmoką už 2010 metų sausio ir vasario mėnesius pagal vidutinį mėnesinį darbo užmokestį – 3 433,3 Lt ir vidutinį darbo dienos užmokestį – 166,13 Lt, paskaičiuotus už 2009 metų vasario, kovo ir balandžio mėnesius.
Paaiškino, kad Įsakymu buvo atleistas iš Tarnybos Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų (A lygis 11 kategorija) nuo 2009 m. lapkričio 12 d. dėl pareigybės panaikinimo. Tarnybos Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė, vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. A1-351 ir Tarnybos direktoriaus 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. K-51, buvo panaikinta nuo 2009 m. rugsėjo 30 d. Apie pareigybės panaikinimą pareiškėjas buvo informuotas Tarnybos direktoriaus 2009 m. gegužės 28 d. pranešimu Nr. SD(3)-565. Šis pranešimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui, kaip pripažintam neįgaliuoju ir auginančiu du vaikus iki 14 metų, buvo įteiktas prieš 4 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir buvo priimtas pažeidžiant Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka – į žemesnės kategorijos pareigas. Tvirtino, kad jam nebuvo pasiūlyta jokių pareigų, nors galėjo būti pasiūlyta Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybė (A lygis 11 kategorija) arba kitos laisvos žemesnės kategorijos pareigos. Teigė, kad įvairiose su informacinėmis technologijomis susijusiose pareigose dirbo beveik dvylika metų, įvairiose vadovaujančiose pareigose dirbo šešerius metus. Jo nepertraukiamas darbo stažas Tarnyboje yra vienuolika metų. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjo manymu, jis turėjo pirmenybės teisę likti dirbti Tarnyboje. Nurodė DK 129 straipsnio 4 dalį, pažymėjo, kad yra pripažintas neįgaliuoju ir augina du vaikus iki keturiolikos metų. Darė išvadą, kad ir dėl šių priežasčių turėjo pirmumo teisę būti paliktam dirbti darbuotojų skaičiaus sumažinimo atveju. Pažymėjo, kad įspėjimą apie atleidimą iš darbo gavo 2009 m. gegužės 28 d., o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, buvo sumažintas darbo užmokestis. Kadangi pareiškėjui po įspėjimo apie atleidimą buvo sumažintas atlyginimas, darė išvadą, kad išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas skaičiuotina vadovaujantis Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.8 punktu. Pareiškėjo nuomone, apskaičiuojant išeitinę išmoką, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis ir vidutinis darbo dienos užmokestis skaičiuotinas ne už 2009 metų rugpjūčio ir spalio mėnesius, o už 2009 metų vasario, kovo ir balandžio mėnesius.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 75-78, I t.) prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad Tarnybos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybei (A lygis 11 kategorija) užimti numatytas specialus reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą. Pažymėjo, kad pareiškėjo turima radioelektronikos inžinieriaus kvalifikacija įgyta baigus Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakultetą, yra technologijos mokslų studijų srities, elektronikos inžinerijos krypties. Kadangi pareiškėjas neturėjo pareigybės aprašyme numatyto atitinkamo išsilavinimo, darė išvadą, kad jam negalėjo būti pasiūlytos šios pareigos. Paaiškino, kad žemesnės kategorijos pareigybė, likusi neužimta po reorganizacijos, buvo Tarnybos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygis 10 kategorija). Tačiau šiai pareigybei užimti numatytas specialus reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities išsilavinimą. Šio reikalavimo pareiškėjas neatitiko, todėl Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos jam taip pat negalėjo būti pasiūlytos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde neteisingai aiškina DK nuostatas, reglamentuojančias pirmenybės teisę būti paliktam darbe darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju. Teigė, kad DK 135 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tuo atveju, kai mažinant darbuotojų skaičių, keli darbuotojai, atitinkantys pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius bei specialiuosius reikalavimus, pretenduoja užimti tą pačią pareigybę. Kadangi pareiškėjas neatitiko pareigybės aprašyme nustatytų specialiųjų reikalavimų, darė išvadą, kad DK 135 straipsnio 1 dalies nuostatos jam netaikytinos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. ėjo Informacinių technologijų skyriaus vedėjo (A lygis 12 kategorija) pareigas, o nuo 2006 m. sausio 2 d. buvo perkeltas į žemesnes Informacinių technologijų ir statistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (A lygio 11 kategorija), Tarnybos direktoriaus 2007 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. K-346 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Pažymėjo, kad nors nuobaudą pareiškėjas skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau teismas 2008 m. birželio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1543-171/2008 atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2008 m. sausio 14 d. pareiškėjo veiklą įvertino patenkinamai ir pasiūlė kelti kvalifikaciją. Tarnybos direktoriaus 2008 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. K-271 pareiškėjas nuo 2008 m. birželio 1 d. buvo paskirtas į Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (A lygis 11 kategorija), tačiau 2009 m. sausio 20 d. tarnybinės veiklos vertinimo komisija pareiškėjo veiklą įvertino patenkinamai bei pasiūlė kelti kvalifikaciją. Nurodė, kad Tarnybos direktoriaus 2009 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. K-50 pareiškėjui už atsisakymą pateikti veiklos ataskaitą buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2133-561/09 šį Tarnybos direktoriaus įsakymą pakeitė, skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: įpareigojo Tarnybą išmokėti pareiškėjui išeitinės išmokos nepriemoką atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį, apskaičiuotą taikant Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.8 punktą, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Š. K. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-346/2011 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatinėjo nagrinėjamam ginčui svarbios aplinkybės, ar panaikintos Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis toliau išliko, ar jų realiai buvo atsisakyta ir ši pareigybė tapo nebereikalinga. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tik padarė išvadą, jog pareiškėjas neatitiko Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybės aprašyme nustatyto specialaus reikalavimo turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą, tačiau neanalizavo ir nepasisakė, ar šis specialusis reikalavimas yra esminis, t. y., ar jo nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko pareigos nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatikrinęs atmetė pareiškėjo argumentus dėl kitų pretendentų, kuriems buvo pasiūlytos atitinkamos pareigos (pvz., Žmoniškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjo pavaduotojo), į kurias pretendavo ir pareiškėjas, atitikties specialiesiems reikalavimams. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar atsakovas Tarnybos struktūroje turėjo kitų laisvų to paties lygio ir kategorijos (ar žemesnių) pareigybių, kurias pareiškėjas galėjo užimti pagal savo išsilavinimą ir darbo patirtį, taip pat nepatikrino, ar atsakovas apskritai svarstė galimybę pasiūlyti pareiškėjui to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos pareigas Tarnyboje (Įstatymo 43 str. 1 d.). Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant bylą iš naujo taip pat turėtų būti sprendžiama dėl asmenų, į kurių pareigas pretenduoja pareiškėjas, įtraukimo į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, kadangi bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 43 straipsnio 1 dalį, analizavo struktūrinių padalinių nuostatus ir darė išvadą, kad patvirtinus naują Tarnybos struktūrą Informacinių technologijų poskyris iš esmės perėmė panaikinto Informacinės sistemos plėtros skyriaus funkcijas ir nustatė papildomas funkcijas, o sumažinus skyriaus darbuotojų pareigybes nuo 8 iki 3 pagrįstai buvo panaikinta skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė ir visos buvusios funkcijos perduotos skyriaus vedėjui.
Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A662-674/2011, Nr. A756-346/2011, A146-174/2011, A556- 904/2008, A662-684/2010, A438-1743-2009, A143-227/2011, nustatė, kad pareiškėjas prieš atleidimą ėjo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, tačiau laikinai pavadavo atleistą skyriaus vedėją. Nurodė, kad pareiškėjas pretenduoja į pareigas, kuriose vykdytų tas pačias funkcijas, kurias vykdė iki atleidimo ir su kuriomis nesusitvarkė. Teismas darė išvadas, kad pagrįstai įrašytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą, pagrįsta išvada, jog pareiškėjui tos pareigos negalėjo būti siūlomos. Pabrėžė, kad tai patvirtina Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto 2010 m. vasario 10 d. raštas Nr. 5-26(05), kuriame paaiškinama, kad asmuo, 1993 m. baigęs Vilniaus technikos universiteto radioelektronikos studijų programą, negali pretenduoti užimti pareigybę, kuriai nustatytas specialusis reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą fizinių mokslų srities, informatikos krypties išsilavinimą.
Iš Informacinių technologijų poskyrio vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymo nustatė, kad jiems numatytas specialusis reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą. Kadangi pareiškėjas šio reikalavimo neatitiko, darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nesiūlė pareiškėjui užimti šių pareigybių.
Iš atsakovo pateiktų kitų padalinių pareigybių aprašymų nustatė, kad pareiškėjas neatitiko pareigybių aprašymuose nurodytų tam tikrų bendrųjų ir / ar specialiųjų reikalavimų, todėl atsakovas negalėjo pareiškėjui pasiūlyti užimti buvusių laisvų pareigybių.
IV.
Pareiškėjas Š. K. apeliaciniu skundu (b. l. 3-14, IV t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atkreipia dėmesį, kad Informacinių technologijų poskyris, iš esmės perėmęs Informacinės sistemos plėtros skyriaus funkcijas, negali nustatyti Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybės papildomų funkcijų. Paaiškina, kad iki reorganizacijos Informacinės sistemos plėtros skyriuje buvo penkios pareigybės, o ne aštuonios. Pabrėžia, kad Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės pagrindinės funkcijos išliko Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybėje, o ne perduotos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjui. Daro išvadą, kad Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė realiai nebuvo panaikinta. Pažymi, kad atsakovas nepateikė paaiškinimo, kodėl reikėjo Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybės aprašymą papildyti funkcijomis ir specialiaisiais reikalavimais dėl poreikio Tarnybai skelbti viešuosius pirkimus ir sudaryti sutartis su trečiaisiais asmenimis, nepridėjo minėto poskyrio nuostatų. Nurodo tokių nuostatų 5.3, 5.14 punktus ir daro išvadą, kad funkcijoms – skelbti viešuosius pirkimus, sudaryti sutartis su trečiaisiais asmenimis – atlikti nėra jokios objektyvios būtinybės Žmogiškųjų išteklių plėtros įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybės specialiuosius reikalavimus papildyti su viešaisiais pirkimais nesusijusiu reikalavimu išsilavinimui – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas pripažino, jog po Tarnybos reorganizacijos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriuje įsteigto Informacinių technologijų poskyrio ir šio poskyrio vedėjo funkcijos išliko tos pačios. Pažymi, kad valstybės tarnautojų aprašymo ir vertinimo metodikoje nenumatyta galimybė valstybės tarnautojų pareigybių aprašymuose nustatyti didesnius specialiuosius reikalavimus tai siejant su pareigybių skaičiaus sumažinimu. Paaiškina, kad, jam einant Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, viena iš jam pavestų funkcijų buvo organizuoti skyriaus darbą nesant vedėjo. Daro išvadą, kad nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. ėjo vadovaujančias pareigas. Atkreipia dėmesį, kad Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo ir Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybės yra tos pačios 11 kategorijos, todėl lygiavertės. Paaiškina, kad į žemesnes skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas 2005 m. buvo perkeltas dėl Tarnyboje vykdytos reorganizacijos, o ne dėl taikytos drausminės atsakomybės. Tvirtina, kad 2009 m. Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo nepavadavo. Pabrėžia, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl to, ar specialus išsilavinimas tikrai buvo būtinas. Atkreipia dėmesį, kad Informacinių technologijų ir statistikos skyriaus vedėjo pareigybės reikalavimas išsilavinimui – aukštasis, į šias pareigas priimtas D. T., turintis aukštąjį universitetinį istorijos mokytojo išsilavinimą. Daro išvadą, kad tiek pareiškėjas, tiek D. T. neturėjo specialaus išsilavinimo, tačiau tai netrukdė vykdyti priskirtas funkcijas. Abejoja, ar Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto dekanas turėjo teisę nuspręsti, kad asmuo, 1993 m. baigęs Vilniaus technikos universiteto radioelektronikos studijų programą, negali pretenduoti užimti pareigybę, kuriai nustatytas specialusis reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą fizinių mokslų srities, informatikos srities išsilavinimą. Pareiškėjo manymu, panaikinto Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės funkcijos išliko. Nurodo, kad visų valstybės tarnautojų, išskyrus pareiškėją, atžvilgiu buvo atsižvelgta į turimą darbo patirtį, o ne į įgytą specialųjį išsilavinimą. Daro išvadą, kad Tarnyba laikėsi skirtingų kriterijų, nustatydama nevienodus reikalavimus pareigybėms. Nurodo Užimtumo rėmimo įstatymo 8 straipsnio 5 dalies 1, 8 punktus, Profesinio mokymo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, pažymi, kad Vyriausybės 2010 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 161 darbo rinkos mokymo centrai iš Tarnybos perduoti Švietimo ir mokslo ministerijai nuo 2010 m. balandžio 1 dienos. Iki 2010 m. balandžio 1 d. darbo rinkos profesinis mokymas organizuotas tik Tarnybai pavaldžiuose darbo rinkos mokymo centruose. Daro išvadą, kad visi valstybės tarnautojai, dirbę daugiau nei 3 metus Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyboje, turi ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį darbo rinkos mokymo sistemoje. Nurodo, kad galėjo pretenduoti į laisvas Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas ir turėjo pirmenybės teisę prieš šią pareigybę užėmusią D. A.. Atkreipia dėmesį, kad teismas nepatikrino, ar atsakovas turėjo kitų laisvų to paties lygio ir kategorijos ar žemesnių pareigybių, ar atsakovas svarstė galimybę pasiūlyti pareiškėjui to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos pareigas Tarnyboje. Pažymi, kad 2011 m. kovo 29 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje teismas sutiko su nauju pareiškėjo reikalavimu, kuriuo buvo prašoma įpareigoti atsakovą pakeisti Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. K-11 1 punktu patvirtintą karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą, į jį įrašant Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto karjeros valstybės tarnautojo (A lygio 11 kategorijos) pareigybę ir Š. K. paskirti į šias pareigas arba klausimą dėl Š. K. pažeistų teisių atkūrimo spręsti teismo nuožiūra. Mano, kad apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 20 d. nutartimi nepagrįstai atmetė šį reikalavimą, motyvuodamas tuo, kad negalima pateikti naujo reikalavimo ir pagrindo kartu, kadangi 2011 m. kovo 29 d. teismo posėdyje teismas jau buvo sutikęs su tokiu reikalavimu. Be to, teismas nepagrįstai nustatė, kad pasikeitė skundo pagrindas (ABTĮ 55 str.), ignoravo antrąją prašymo dalį – dėl pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimo spręsti teismo nuožiūra. Pažymi, kad minėtas reikalavimas išvestinis ir nespręstinas neišsprendus pagrindinio reikalavimo. Lygina atsakovo teismui pateiktą 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. K-53 patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą ir Valstybės tarnybos departamento 2011 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 27D-938 pateiktą sąrašą ir daro išvadą, kad sąrašai skiriasi viena pareigybe, nes Valstybės tarnybos departamento pateiktame sąraše nurodyta viena laisva darbuotojo pagal darbo sutartį (koeficientas 13) pareigybė, kuriai nepateiktas joks pareigybės aprašymas. Daro prielaidą, kad ir ankstesnės 2009 m. spalio 1 d. reorganizacijos metu galimai buvo kaitaliojami pareigybių aprašymai siekiant pateisinti pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos. Teigia, kad jo atstovas su juo nesuderinęs pirmosios instancijos teismo 2011 m. balandžio 21 d. posėdyje nurodė, jog pareiškėjas atsisako 2011 m. balandžio 12 d. patikslinto skundo 4 punkte išdėstyto reikalavimo. Pažymi, kad teisėjas pareiškėjo nepaklausė dėl šio reikalavimo atsisakymo ir tvirtina, kad šio reikalavimo neatsisakė, o atstovas pagal pavedimą neturėjo teisės pats atsisakyti skundo reikalavimo. Nurodo, kad teismas nesiaiškino ir neįtraukė į bylą asmenų, kurių teisėms ir teisėtiems interesams galėtų turėti įtakos priimtas sprendimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Socialinės globos įstaigų administravimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 23, IV t.) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pareiškėjo Š. K. atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas atleistas iš Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė) Tarnybos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. K-135 (b. l. 11, I t.).
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Kartu Valstybės tarnybos įstatymas nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys (Įstatymo 2 str. 14 d.), nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas (Įstatymo 43 str. 1, 2 d.).
Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. A1-351 (b. l. 13-14, I t.) patvirtinto naują Tarnybos struktūrą, iš kurios matyti, kad nuo 2009 m. spalio 1 d. Tarnyboje neliko Informacinės sistemos plėtros skyriaus, kurio vedėjo pavaduotojo pareigas iki atleidimo ėjo pareiškėjas, tačiau buvo įsteigtas Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyrius. Tarnybos direktorius 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. K-51 (kuris įsigaliojo nuo 2009 m. spalio 1 d.) patvirtino Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą (b. l. 15-17, I t.). Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriuje nustatyti 8 etatai, o šio skyriaus struktūriniame padalinyje – Informacinių technologijų poskyryje – 2 etatai. Šį įsakymą pakeitus Tarnybos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. K-125, Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriuje liko 7 etatai (skyriaus vedėjas (A lygis 13 kategorija), vedėjo pavaduotojas (A lygis 11 kategorija), trys vyriausiųjų specialistų pareigybės (A lygis 10 kategorija), viena vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygis 9 kategorija) ir vienas vyriausiojo specialisto etatas pagal darbo sutartį), o Informacinių technologijų poskyryje – 3 etatai (vedėjas (A lygis 11 kategorija), vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygis 10 kategorija) ir vienas vyriausiojo specialisto etatas pagal darbo sutartį) (b. l. 18-20, I t.). Taigi Tarnybos Kokybės priežiūros skyrius buvo reorganizuotas į Žmogiškųjų išteklių plėtros ir politikos įgyvendinimo skyrių su Informacinių technologijų poskyriu, į kurį buvo reorganizuotas Informacinės sistemos plėtros skyrius. Patvirtinus naują Tarnybos struktūrą, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos direktorius 2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. K-126 patvirtino Tarnybos struktūrinių padalinių nuostatus, taip pat ir Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus bei šio skyriaus Informacinių technologijų poskyrio (b. l. 160-162; 94-95, II t.). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartyje Nr. A756-346/2011 konstatavo, jog Informacinės sistemos plėtros skyriaus nuostatų ir Informacinių technologijų poskyrio nuostatų lyginamoji analizė duoda pagrindą išvadai, kad po Tarnybos reorganizacijos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriuje įsteigtas Informacinių technologijų poskyris iš esmės perėmė Informacinės sistemos plėtros skyriaus (kuriame iki reorganizacijos dirbo pareiškėjas) uždavinius ir funkcijas. Tačiau tokios aplinkybės nepatvirtina, kad pareiškėjo eita pareigybė po reorganizacijos išliko. Informacinės sistemos plėtros skyriaus funkcijų, taip pat papildomų funkcijų perdavimas Informacinių technologijų poskyriui, darbuotojų pareigybių sumažinimas pagrindžia būtinybės panaikinti pareiškėjo eitą Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybę objektyvumą. Akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė buvo panaikinta ir visos buvusios funkcijos perduotos skyriaus vedėjui nepagrįstai, nėra. Tai, kad dalis Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės pagrindinių funkcijų atitiko Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybėje nustatytas funkcijas nėra pakankamas pagrindas teigti, kad Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė realiai nebuvo panaikinta. Pažymėtina, kad apelianto nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-247/2010 nelaikytina analogiška nagrinėjamai administracinei bylai, kadangi šių bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Apelianto nurodytoje nutartyje nepripažinta nei laisva, nei naujai steigiama pareigybė, kurios paskirtis ir veiklos sritys iš esmės buvo tokie patys, tik buvo padidinta pareigybės kategorija, kas nebuvo laikyta kaip naujos pareigybės įvedimas.
2009 m. gegužės 28 d. Š. K. pranešta, kad 2009 m. spalio 1 d. bus panaikinta jo pareigybė (b. l. 12, I t.). Vadovaujantis Įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas turėjo būti atleidžiamas iš pareigų nepaskyrus jo į kitas pareigas iki pareigybės panaikinimo. Tarnybos direktorius 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. K-51, kuris buvo pakeistas Tarnybos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. K-125, patvirtino Tarnybos karjeros valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą, kuris įsigaliojo 2009 m. spalio 1 d. (b. l. 15-20, I t.). Iš Tarnybos 2009 m. gruodžio 3 d. rašto Nr. SD(3)-1330 (b. l. 125, I t.) matyti, kad Tarnyboje 2009 m. rugsėjo 30 d. buvo laisvos direktoriaus pavaduotojo (16 kategorija), Personalo skyriaus vedėjo (13 kategorija), Audito skyriaus vedėjo (13 kategorija), Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto (10 kategorija) bei Informacinių technologijų poskyrio vedėjo (11 kategorija) pareigybės, kurios nebuvo siūlomos pareiškėjui (vadovaujantis Įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, atsakovas pagrįstai nesvarstė klausimo dėl laisvų direktoriaus pavaduotojo, Personalo skyriaus vedėjo ir Audito skyriaus vedėjo pareigybių siūlymo pareiškėjui, iki atleidimo ėjusiam pareigas, atitinkančias 11 kategoriją). Iš pirmosios instancijos teismo 2011 m. balandžio 21 d. posėdžio protokolo (b. l. 182-188, III t.) matyti, kad, pareiškėjo manymu, jam po Tarnybos reorganizacijos galėjo būti siūlomos Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigos, Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjo pavaduotojo arba vyriausiojo specialisto pareigos.
Iš Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybės aprašymo (b. l. 91-92, I t.) matyti, kad šiai pareigybei nustatytas vienas iš specialiųjų reikalavimų turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą. Atsakovo teigimu, rengiant naujus pareigybės aprašymus, skyriaus vedėjui buvo nustatytas specialus informatiko reikalavimas tam, kad būtų sunormalizuotas skyriaus darbas (b. l. 78, II t.). Šis reikalavimas nustatytas atsižvelgiant į poskyrio nuostatuose, patvirtintuose direktoriaus 2009 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 126, nustatytus uždavinius bei funkcijas, kuriems reikalingos specialiosios žinios (b. l. 82, II t.). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tinkamam minėtų uždavinių ir funkcijų atlikimui aukštojo universitetinio ar jam prilyginto fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimo reikalavimo nustatymas nebuvo akivaizdžiai objektyviai nepateisinamas, neprotingas, neesminis ar perteklinis. Atkreiptinas dėmesys, kad Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybei (b. l. 91-92, I t.) buvo nustatytos funkcijos, kurių nebuvo numatyta pareiškėjo eitai Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybei (b. l. 45-46, I t.). Ši aplinkybė taip pat patvirtina Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybei nustatyto specialiojo reikalavimo – turėti aukštąjį arba jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą, objektyvią būtinybę. Tas pats konstatuotina ir vertinant Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vyriausiųjų specialistų pareigybėms (b. l. 96-97, 98-99, II t.) nustatyto specialiojo reikalavimo dėl išsilavinimo būtinybę.
Pareiškėjas Vilniaus technikos universitete baigė radioelektronikos specialybės kursą, jam suteikta radioelektronikos inžinieriaus kvalifikacija (b. l. 13, II t.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo neatitikimą specialiajam reikalavimui turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Pažymėtina, kad apelianto nurodytas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto raštas nebuvo vienintelis įrodymas byloje, pagrindęs pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pareiškėjo atitikties naujai įsteigto Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo, vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymuose nustatytam reikalavimui turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities informatikos krypties išsilavinimą. Todėl apelianto abejonės dėl Vilniaus Gedimino technikos universiteto kompetencijos pateikti nuomonę dėl asmens galimybės pretenduoti užimti pareigybę įgijus atitinkamą išsilavinimą nėra reikšmingos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neatitiko ir Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus Informacinių technologijų poskyrio vedėjo pareigybei nustatyto anglų kalbos mokėjimo B2 lygmens (iš pareiškėjo gyvenimo aprašymo (b. l. 47-50, I t.) matyti, kad jo užsienio kalbų (anglų, rusų, vokiečių) mokėjimas atitinka A2 lygį).
Iš bylos medžiagos matyti, kad Š. K. Tarnyboje nuo 1998 m. spalio 1 d. ėjo vyriausiojo kompiuterininko pareigas, nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirtas Informacinių technologijų skyriaus vedėju, nuo 2006 m. sausio 3 d. jo tarnyba tęsėsi Informacinių technologijų ir statistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigose, nuo 2008 m. birželio 2 d. perkeltas į Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (b. l. 24, 25, 37, 44 I t.). Iš pareiškėjo Tarnyboje eitų pareigybių aprašymų matyti, kad pareiškėjo eitos pareigybės ir joms priskirtos funkcijos buvo išimtinai susijusios su informacinėmis technologijomis (b. l. 29-30; 35-36; 45-46, I t.). Pareiškėjo gyvenimo aprašyme (b. l. 47-50, I t.) išvardintos pagrindinės veiklos taip pat išskirtinai apima funkcijas, susijusias su informacinėmis technologijomis. Pareiškėjo manymu, jis galėjo pretenduoti į laisvas Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. Iš minėtos pareigybės aprašymo (b. l. 175-176, I t.) matyti, kad vienas iš specialiųjų reikalavimų, numatytų šiai pareigybei - turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį darbo rinkos profesinio mokymo sistemoje. Šios pareigybės veiklos sritis – bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbuotojų mokymo ir stebėsenos, darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo ir kokybės priežiūros, žmogiškųjų išteklių politikos priemonių įgyvendinimas. Tarp šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijų nurodyta pasiūlymų dėl teisės aktų, reglamentuojančių mokymo vykdymą ir stebėseną, rengimas, pasiūlymų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo organizavimo ir mokymo kokybės priežiūros sistemos teisės aktų projektų rengimas, juridinių ir fizinių asmenų konsultavimas teisės aktų, reglamentuojančių darbuotojų saugos ir sveikatos mokymą, klausimais ir kt. Atsakovas paaiškino, kad minėtas reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su Tarnybos uždaviniais bei funkcijomis, numatytomis Tarnybos nuostatuose, patvirtintuose socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. A1-225 (b. l. 83, II t.). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo eitas pareigas Tarnyboje, daro išvadą, kad Š. K. priskirtų funkcijų, iš esmės išskirtinai susijusių su informacinėmis technologijomis, vykdymas negali būti prilyginamas atitinkančiu Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybei nustatytą specialųjį reikalavimą turėti 3 metų darbo patirtį darbo rinkos profesinio mokymo sistemoje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas 2009 m. rugsėjo 25 d. užėmė D. A. (b. l. 175-176, I t.). Ši tarnautoja nuo 2004 m. lapkričio 2 d. ėjo Tarnybos Mokymo turinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, nuo 2007 m. sausio 25 d. ėjo Tarnybos Mokymo programų skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, šiai tarnautojai priskirtos vykdyti funkcijos (b. l. 163-170, II t.), priešingai nei pareiškėjui, buvo tiesiogiai susijusios su darbo rinkos profesiniu mokymu, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl galimos diskriminacijos jo atžvilgiu.
Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme (b. l. 179-180, I t.) nustatytas specialusis reikalavimas turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo patirtį žmogiškųjų išteklių plėtros valdymo, mokymo, metodinės, informacinės medžiagos leidybos ir kvalifikacijos srityje. Pareiškėjo teigimu, į šias pareigas priimta R. Ž. neatitiko minėto specialiojo reikalavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei pareiškėjo vykdytos funkcijos, R. Ž. eitos pareigos Tarnyboje (b. l. 177-185, II t.) paneigia pareiškėjo teiginį dėl dvigubų standartų taikymo skirtingų darbuotojų atžvilgiu. Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme (b. l. 93-94, I t.) nustatyti specialieji reikalavimai turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų srities išsilavinimą, turėti ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį žmogiškųjų išteklių plėtros valdymo srityje, mokėti anglų, vokiečių arba prancūzų kalbą B1 lygiu. Pažymėtina, kad pareiškėjas šių reikalavimų neatitiko, todėl atsakovas, nesiūlydamas pareiškėjui šių pareigų, jo teisių, numatytų Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos įgyvendinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme (b. l. 177-178, I t.) nustatytas specialusis reikalavimas turėti 3 metų darbo patirtį darbo rinkos profesinio mokymo srityje. Šios pareigybės veiklos sritis – darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo programų vykdymo ir mokymo kokybės priežiūra. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo eitoms pareigoms Tarnyboje priskirtas funkcijas, taip pat minėtas pareigas užėmusios L. K. darbo patirtį Tarnyboje (b. l. 171-176, II t.), atmeta Š. K. teiginį dėl galimos diskriminacijos jo atžvilgiu.
Apelianto nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino atsakovo teiginio, jog Tarnyba dėl pareiškėjo kaltės buvo priversta pirkti informacinių technologijų paslaugas iš trečiųjų asmenų, įvertinus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvus nelaikytina reikalaujančia atskiros analizės, kadangi neturi esminės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, minėtu teiginiu nebuvo remtasi konstatuojant įsakymo atleisti pareiškėją iš pareigų pagrįstumą.
Pareiškėjo teiginys, kad Valstybės tarnautojų registro pateiktame 2010 m. spalio 1 d. buvusių laisvų ir užimtų pareigybių sąrašuose nurodyta viena laisva darbuotojo pagal darbo sutartį (koeficientas 13) pareigybė, kuriai nepateiktas joks pareigybės aprašymas, nagrinėjamu atveju dėl laikotarpio neaktualumo neturi reikšmės.
Teisėjų kolegija nenagrinėja apelianto teiginių dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutarties teisėtumo, kadangi ši nutartis atskiruoju skundu nebuvo apskųsta, pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo 2011 m. balandžio 21 d. posėdyje patvirtino, kad minėtos nutarties neskųs, sutiko bylos nagrinėjimą tęsti toliau (b. l. 182, III t.). Pažymėtina, kad minėtame apygardos administracinio teismo posėdyje dalyvavo ir pats pareiškėjas, tačiau prašymų ar papildymų nepateikė. Minėta nutartimi apygardos administracinis teismas priėmė pareiškėjo 2011 m. balandžio 12 d. patikslinto skundo 1, 2 ir 4 reikalavimus. Minėto patikslinto skundo 4 reikalavimu pareiškėjas prašė teismo priteisti jam iš Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas laikė šį prašymą priimtu, nepaisant pareiškėjo atkreipto dėmesio į pirmosios instancijos teismo 2011 m. balandžio 21 d. protokolą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo advokatas prašė teismo patenkinti patikslinto skundo reikalavimus, išskyrus jo 4 punktą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutartį, pareiškėjo advokato sutikimą su šia nutartimi, protokole įrašyto 4 punkto nedetalizavimą, laiko, kad pareiškėjo advokatas prašė tenkinti patikslinto skundo reikalavimus, išskyrus 3 jo punktą. Kaip minėta, pareiškėjo patikslinto skundo 4 reikalavimą pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti, todėl apelianto teiginiai, susiję su jo advokato patikslinto skundo reikalavimo atsisakymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių nepažeidė.
Apelianto nurodytos aplinkybės dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų neįtraukimo į bylą nagrinėjimas, konstatavus pareiškėjo atleidimo iš pareigų teisėtumą, neturi esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Konstatavus pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumą, išvestiniai apeliacinio skundo argumentai nenagrinėtini kaip neturintys reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo Š. K. apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Š. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.