Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Nomedai Urbonavičienei, nuteistojo gynėjui advokatui Redui Bradūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. gynėjo advokato Redo Bradūno apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Civilinį ieškinį tenkinus visiškai, iš nuteistojo E. B. priteista UAB „X“ 20 000 litų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. balandžio 21 d., apie 8 val. 20 min., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su dviem asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, bendrininkui, kurio atžvilgiu tyrimas atskirtas į atskirą, panaudojus peilį bei fizinį smurtą nukentėjusiojo J. S. atžvilgiu, t. y. grasinant J. S. peiliu, pargriovus nukentėjusįjį ant grindų, apvyniojus jo rankas bei burną lipnia juosta ir taip atėmus galimybę J. S. priešintis, grasinant nukentėjusįjį papjauti ir nužudyti, E. B. tuo metu suplėšė nukentėjusiojo J. S. rankinę, paėmė iš jos pinigus ir pagrobė UAB „X“ (dabar UAB „X“) priklausančius 20 000 litų bei nukentėjusiajam J. S. priklausančius 200 litų.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nuosprendį panaikinti ir E. B. išteisinti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė ir tuo, kad jis buvo atpažintas nukentėjusiojo, tačiau šie duomenys kelia abejonių, kadangi byloje esančios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad parodymas atpažinti ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas ženkliai anksčiau, t. y. tik pradėjus ikiteisminį tyrimą 2006 metais, kai E. B. buvo sulaikytas bei suimtas. Per laikotarpį nuo pastarojo asmens sulaikymo iki 2007-05-22 su juo buvo atliekami tyrimo veiksmai, surinkta charakterizuojanti medžiaga, atliktos kratos, tačiau, nesuradus jokių kaltę patvirtinančių duomenų, E. B. atžvilgiu buvo priimtas nutarimas ikiteisminį tyrimą nutraukti. Byloje nėra jokių duomenų, kad su nuteistuoju E. B., kuris buvo sulaikytas įtariant plėšimu tuoj po įvykio, būtų atliktas parodymas atpažinti, pateikiant jį nukentėjusiajam J. S., kuris savo apklausos protokole nurodė, kad abu asmenis, kurie buvo įėję į jo darbo vietą bei užvaldė turtą, jis matė bei atpažintų. Juo labiau, kad nuteistasis buvo parodytas atpažinti liudytojui A. D., kuris E. B. atpažino kaip asmenį, kuris buvo sulaikytas bėgantis nuo automobilio (duomenys neskelbtini) gatvėje. Šiam liudytojui E. B. nuotraukos buvo pateiktos įvykio dieną, t. y. 2006-04-22, tačiau per visą tyrimo laikotarpį iki 2007-05-22 toks veiksmas su nukentėjusiuoju nebuvo atliktas. Nors byloje yra duomenys, kad E. B. buvo pateiktas atpažinti nukentėjusiajam J. S., tačiau pastarasis jo neatpažino. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2007-05-22 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą E. B. atžvilgiu konstatuota, kad „Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu nukentėjusysis J. S. E. B. neatpažino kaip jį užpuolusio bei atpažinusio asmens“. Anot apelianto, jeigu parodymo atpažinti veiksmas buvo atliktas, užfiksuotas protokole bei juo kaip pagrindu nutraukti tyrimą vadovavosi prokurorė, priimdama sprendimą nutraukti tyrimą E. B. atžvilgiu, šis protokolas turėtų būti baudžiamojoje byloje, tačiau jo nėra. Tai, kad parodymas atpažinti turėjo bei buvo atliekamas, neabejotinai patvirtina ir kitas faktas, nurodytas ir minėtame prokurorės nutarime, t. y. „Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu A. D. atpažino E. B. kaip asmenį, kurį 2006-04-21 buvo sulaikęs (duomenys neskelbtini) gatvėje“. Apelianto nuomone, esant sulaikytam įtariamajam, jis turi būti pateikiamas tiesioginiams įvykio dalyviams, mačiusiems įvykį, kad pastarieji pareikštų savo nuomonę dėl asmens galimo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, tačiau ne albumas su jo fotonuotraukomis. Minėtame prokurorės nutarime nurodyta, kad nukentėjusysis J. S. neatpažino E. B. pagal fotonuotrauką, tai patvirtina, kad būtent E. B. nuotrauka jam buvo pateikta atpažinimui, o ne visas nuotraukų albumas, kuriame buvo ir daugiau asmenų nuotraukų. Apklausiama liudytoja prokurorė L. Š. (B.) teisme parodė, kad nutarimą priėmė pagal byloje buvusią medžiagą, surinktus duomenis ir kategoriškai atmetė tą galimybę, kad neatlikus parodymo atpažinti iš nuotraukų, ji nutarime galėjo įrašyti ir frazę, kad „nukentėjęs neatpažino E. B. iš nuotraukos“.

Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad ir nuteistasis teisme nurodė, kad tuo metu, kai jis buvo sulaikytas įtariant dalyvavus nusikaltime, jis buvo atvestas į tyrėjo kabinetą, pasodintas greta dar dviejų asmenų, ir į tą patį kabinetą buvo įvestas nukentėjusysis J. S.. Tyrėjui paprašius parodyti, kuris iš asmenų dalyvavo nusikaltime, nukentėjusysis J. S. atsakė, kad tarp jam pateiktų atpažinti asmenų dalyvavusių nusikaltime nėra. Po tokio nukentėjusiojo pasakymo jis buvo išvestas iš kabineto, ir joks protokolas surašytas nebuvo. Tai rodo, jog ikiteisminio tyrimo metu vis dėlto nuteistasis buvo rodomas nukentėjusiajam atpažinti ir gyvai, tačiau šis veiksmas nebuvo užfiksuotas, o parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolas iš bylos dingo, nors, remiantis bylos duomenimis, jis buvo ir juo kaip vienu iš pagrindų vadovavosi prokurorė L. Š., priimdama sprendimą nutraukti tyrimą E. B. atžvilgiu.

Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė ir tos aplinkybės, kad 2006-04-21 apklausiamas iškart po įvykio nukentėjusysis J. S. nurodė, kad antrasis asmuo, užėjęs į jo darbo kabinetą plėšimo tikslu bei stovėjęs prie durų (kaip vėliau jo paties nurodyta - E. B.), buvo apie 30-35 metų amžiaus, tačiau nuteistajam nusikaltimo metu buvo tik 22 metai, ir jis, kaip matyti iš 2006-04-24 kopijuotos jo paso fotonuotraukos, nebuvo panašus į asmenį, kuris būtų 30-35 metų amžiaus. Be to, įvykis vyko ne keletą akimirkų, kadangi nukentėjusysis buvo guldomas ant žemės, iš jo atiminėjama rankinė, rišamos rankos, jis turėjo pakankamai laiko stebėti abu nusikaltėlius bei juos įsiminti, todėl, apelianto vertinimu, neįtikėtina, kad jis galėjo E. B. amžių supainioti tokiu dideliu skirtumu. Be to, liudytojas A. D., sulaikęs E. B., taip pat įvardijo jo amžių, nurodydamas apie 20-22 metus. Šios aplinkybės kelia pagrįstas abejones nuteistojo atpažinime, nes įvykio dalyviai, apibūdindami tą patį asmenį, nurodo visiškai skirtingą jo amžių.

Apeliantui abejones kelia ir tai, ar liudytojas A. D. iš tikrųjų sulaikė tą patį asmenį, kuris dalyvavo nusikaltime, pabėgo palikęs automobilį „Opel Senator“ bei kurį savo automobiliu kliudė J. J.. Liudytojas J. J. nurodė, kad jo persekiojamas vaikinas buvo su kepuraite, tuo tarpu A. D. teigia, kad jo sulaikytas asmuo buvo be kepuraitės. Momento, kai buvo sulaikytas E. B., liudytojas J. J. nematė, todėl galimai A. D. sulaikė kitą asmenį, kuris, matydamas pavojingą situaciją, t.y. pavojingai žalia veja miesto teritorija važinėjantį automobilį, bandė pasitraukti iš pavojingos teritorijos. Tai savo parodymuose ir nurodė nuteistasis, t. y. kad, eidamas (duomenys neskelbtini) gatve, pamatė žalia veja atvažiuojantį automobilį, kuris važiavo link jo. Siekdamas išvengti to, kad būtų kliudytas šio automobilio, E. B. pabėgėjo į šalį, tačiau tuo metu buvo sulaikytas nepažįstamo vyriškio, po kurio laiko pro šalį pravažiavo pavojingai manevravęs automobilis, o jį sulaikęs asmuo jį paleido. Apelianto teigimu, kyla pagrįstas klausimas, ar asmuo, kurį sulaikė bei vėliau atpažino A. D., tikrai buvo tas pats, kuris dalyvavo nusikaltime bei iš įvykio vietos pasišalino automobiliu „Opel Senator“. Kaip įrodymas, patvirtinantis nuteistojo kaltę, nuosprendyje yra įvardintas ir parodymo atpažinti protokolas, kuriame užfiksuota, kad nukentėjusysis J. S. atpažino peilį, kuris tariamai buvo panaudotas nusikaltimo metu. Nors jokių požymių, kuriais remiantis peilis buvo atpažintas, nukentėjusysis nenurodė, tačiau kategoriškai patvirtino, kad tai tikrai buvo tas pats peilis, kuriuo jam buvo grasinama. Vienintelė ypatybė, kurią nurodė nukentėjusysis, buvo tai, kad peilio geležtė bei rankena buvo metaliniai. Tačiau, sprendžiant iš daiktų pateikimo atpažinti protokolo bei prie jo pridėtų fotonuotraukų, bent du peiliai iš keturių pateiktų buvo ne su metalinėmis rankenomis, o pagamintomis iš kitos medžiagos. Apelianto teigimu, tai iš esmės paneigia šių įrodymų įrodomąją vertę, nes lyginamieji objektai buvo pagaminti iš skirtingų medžiagų, kurias atpažįstantysis įvardijo kaip vieną iš požymių, iš kurių galėjo atpažinti. Todėl šis protokolas yra niekinis įrodomąja prasme, dėl ko juo negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Tai, kad automobilyje buvo surasti nuteistojo pirštų pėdsakai, visiškai neįrodo to fakto, kad šis asmuo dalyvavo nusikaltime. Kaip nurodė pats nuteistasis, panašiu automobiliu jis buvo pavežtas anksčiau vykstant asmeniniais tikslais, kuomet ir galėjo likti pirštų pėdsakai.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad šiuo atveju pažeista nuteistojo ir jo gynėjo teisė į objektyvų tyrimą bei nešališką bylos nagrinėjimą. Nors teismo posėdyje kaltinamojo gynėjas išreiškė prašymą iškviesti bei apklausti byloje tyrimą atlikusią tyrėją I. Š., kuri ikiteisminio tyrimo metu atliko daug ikiteisminio tyrimo veiksmų, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad po įvykio praėjus ilgam laiko tarpui tyrėja galimai neprisimins visų tyrimo aplinkybių bei svarbių faktų.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį apeliacinį skundą patenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai E. B. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šiuo atveju esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Vertinant esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ikiteisminio tyrimo metu atlikto procesinio veiksmo – asmens parodymo atpažinti tvarkos pažeidimu, atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 192 str. 5 d. nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Iš minėtos įstatymo normos seka, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia asmens atpažinimą kaip procesinį veiksmą atlikti pagal asmens nuotrauką. Iš 2013-01-21 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusiajam J. S. buvo parodytos keturių asmenų nuotraukos ir pasiūlyta jam pagal šias nuotraukas nurodyti asmenį, apie kurį jis davė parodymus. Šiame protokole užfiksuota, kad pastarasis asmuo nuotraukoje Nr. 4 pavaizduotą asmenį atpažino kaip tą, kuris 2006 m. balandžio 21 d. jį apiplėšė (duomenys neskelbtini), tai yra E. B.. Nukentėjusysis parodė, kad šį asmenį atpažįsta tvirtai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju Lietuvos Respublikos BPK 192 str. 5 d. nuostatos pažeistos nebuvo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas tyrė nuteistojo E. B. bei jo gynėjo nurodytas aplinkybes, jog E. B. buvo rodomas gyvai atpažinti S. S., tačiau pastarojo nebuvo atpažintas. Būtent, liudytojais buvo apklausti buvęs tyrėjas N. K. ir ikiteisminį tyrimą kuravusi prokurorė L. Š. – B., tačiau pastarieji asmenys nurodė, kad bylos tyrimo aplinkybių dėl praėjusio ilgo laiko tarpo neprisimena. Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į tai, kad nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde atkartoja minėtus pirmosios instancijos teismo posėdyje išsakytus savus teiginius, pripažįsta, kad nesant byloje procesinio dokumento, kuriame būtų užfiksuotas su nukentėjusiuoju atliktas asmens parodymas atpažinti E. B. iš gyvų asmenų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo J. S. parodymais, kad jam E. B. nebuvo rodomas atpažinti, jam atpažinimui iš pradžių buvo rodomi albumai su asmenų nuotraukomis, ir kad vėliau sumažinus atpažintinų įtariamųjų ratą, iš nuotraukos jis atpažino E. B. ir A. B. kaip jį apiplėšusius asmenis.

Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis 2006-04-21 atliktos apklausos metu iškart po įvykio nurodė, kad antrasis asmuo, užėjęs į jo darbo kabinetą plėšimo tikslu bei stovėjęs prie durų (kaip vėliau jo paties nurodyta – E. B.), buvo apie 30-35 metų amžiaus, tačiau nuteistajam nusikaltimo padarymo metu buvo tik 22 metai, o liudytojas A. D., sulaikęs E. B., nurodė, kad pastarasis asmuo buvo apie 20-22 metų amžiaus, įvertinus visas aplinkybes, nesudaro pagrindo abejoti, kad nukentėjusysis atpažino būtent E. B..

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog šiuo atveju, atliekant procesinį veiksmą - parodymą atpažinti, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Apeliacinio skundo argumentas, kad šiuo atveju netinkamai buvo atliktas ir daikto (peilio) parodymas atpažinti, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš 2013-04-22 daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolo, nukentėjusiajam J. S. atpažinimui buvo pateikti keturi peiliai, ir nors nukentėjusysis minėto procesinio veiksmo atlikimo metu neįvardijo konkrečių požymių, pagal kuriuos atpažįsta peilį, kuris buvo panaudotas nusikaltimo padarymo metu, tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog daikto (peilio) parodymas atpažinti šiuo atveju buvo atliktas iš esmės pažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 193 str.), juolab, kad nukentėjusysis minėtą peilį atpažino tvirtai.

Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad paminėtuosius asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką bei daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nuteistojo E. B. kaltę pagrindžiančiais įrodymais.

Kaip matyti iš nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne tik asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką bei daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokoluose užfiksuotais duomenimis, bet ir nukentėjusiojo J. S., liudytojų J. J., A. D. parodymais, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Minėtų asmenų parodymai ne tik neprieštarauja tarpusavyje bei sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais (įvykio vietos protokoluose užfiksuotais duomenimis, specialisto išvada), bet ir atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl teismui netikėti jų parodymais nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nebuvo ir nėra pagrindo abejoti, kad A. D. sulaikė ir vėliau atpažino būtent E. B., o ne kitą asmenį.

Be to, iš specialisto išvados matyti, kad keturi rankų pėdsakai, rasti 2006-04-21 ant automobilio „Opel Senator“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės galinių durelių trikampio stiklo, dešinės pusės priekinio lango rėmo ir nukopijuoti ant daktiloplokštelių, yra palikti E. B. kairės rankos didžiuoju pirštu, kairės rankos bevardžiu pirštu bei kairės rankos smiliumi. Šį rašytinį įrodymą pirmosios instancijos teismas, vertindamas jį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais viseto aspektu, taip pat pagrįstai laikė nuteistojo E. B. kaltę pagrindžiančiu įrodymu. Apeliacinio skundo argumentas, kad šie ant automobilio rasti nuteistojo pirštų pėdsakai galėjo likti nuo tada, kai E. B. panašiu automobiliu buvo pavežtas anksčiau vykstant asmeniniais tikslais, laikytinas deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, bylos teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis E. B. ir jo gynėjas prašė liudytoja apklausti tyrėją I. Š., šį prašymą teismas atmetė. Tapatų prašymą apeliantas buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis šio savo prašymo nepalaikė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinti, jog šiuo atveju buvo pažeista nuteistojo ir jo gynėjo teisė į objektyvų tyrimą bei nešališką bylos nagrinėjimą, kaip teigiama apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus viseto aspektu, padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo E. B. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. B. gynėjo advokato Redo Bradūno apeliacinį skundą atmesti.