Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-56-304/2016 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui A. Z., tretiesiems asmenims V. U., uždarajai akcinei bendrovei „InterAssista“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo A. Z. priteisti 4981,46 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2014-09-02 Telšių rajone dėl atsakovo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas kombainas „New Holland Clayson 1540“, valst. Nr. (duomenys nesklebtini). Atsakovo automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „InterAssista“, vykdydama paslaugų teikimo sutarties Nr. 6 1.1. p. nuostatas bei veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino padarytą žalą, išmokėdama 4981,46 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p. nuostatas, UAB „InterAssista“ kompensavo išmokėtą 4981,46 Eur draudimo išmoką. Ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją arba jos savininką.

Atsakovas A. Z. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad nukentėjusiajam neteisingai atlyginta žala ir už tai yra atsakingas pats ieškovas, nes A. Z. nebuvo įtrauktas į žalos nustatymo procedūras, jokios pretenzijos jam nebuvo pareikštos, todėl negali prisiimti atsakomybės už galutinius rezultatus. Tokią išvadą patvirtina išrašas iš internetinio puslapio, kuriame skelbiamas autoįvykyje nukentėjusio V. U. skelbimas apie parduodamą jau atremontuotą kombainą „New Holland Clayson 1540“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 5000 eurų, kai tuo tarpu ieškovas padarė išvadą, kad kombainas neberemontuotinas, nes nėra reikalingų detalių. Taisyklės nenumato tokio žalos skaičiavimo ir atlyginimo būdo galimybės, dėl kurio buvo nuspręsta, t. y. dėl tos priežasties, kad kombainas nebegaminamas, nėra galimybės įsigyti detalių.

Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo UAB „InterAssista“ prašo ieškinį patenkinti, nurodė, kad atsakovas buvo pripažintas atsakingu dėl eismo įvykio sukėlimo, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė „New Holland Clayson 1540“, paslaugų teikimo sutarties pagrindu UAB „InterAssista“, veikdama Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro vardu, administravo žalos bylą, nustatė kompensuojamą sumą, nukentėjusiam sumokėjo 4981,46 eurų išmoką. Atsakovas tyčia pažeidė ne tik imperatyvią prievolę apdrausti transporto priemonę civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau neįvykdė ir TPVCAPD įstatymo 12 str. 3 d. numatytos pareigos per 3 darbo dienas apie žalos padarymą pranešti biurui. Atsakovas ignoravo įstatyminę prievolę bendradarbiauti su ieškovu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo A. Z. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 4981,46 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015-10-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 149 Eur bylinėjimosi išlaidas. Taipogi iš A. Z. uždarajai akcinei bendrovei „InterAssista“ priteisė 350,90 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 51,37 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl žalos padarymo fakto, atsakovas neginčijo aplinkybės, kad eismo įvykio metu jo automobilio civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, tačiau atsakovas ginčija žalos dydį.

Teismas nurodė, kad atlygintinos žalos dydžio nepagrįstumą turi įrodinėti asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Vien tik atsakovo abejonės dėl oficialių rašytinių įrodymų pagrįstumo ar nepakankamumo nesudaro pagrindo išvadai, kad šie įrodymai nėra pakankami pagrįsti padarytos žalos dydį. Asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, elgdamasis kaip protingai rūpestingas ir atidus asmuo, turi (gali) pasidomėti dėl nustatytų eismo įvykio aplinkybių, tarp jų kalto asmens bei padarytos žalos dydžio, o nesutikdamas su šių aplinkybių vertinimu, jas ginčyti. Kadangi atsakovas nenuginčijo ieškovo pateiktų oficialių rašytinių įrodymų, teismas laikė, kad ieškovas byloje įrodė visą prašomą priteisti žalos atlyginimo dydį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

8.1. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro teisės į regresinį reikalavimą, regresinio reikalavimo į eismo įvykio kaltininką ir transporto priemonės savininką įgyvendinimo tvarkos, kadangi ieškovas regresinį reikalavimą įgyja tik tuo atveju, jeigu žala nukentėjusiam atlyginta pagal įstatymo reikalavimus.

Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, privalėjo laikytis bendrųjų ieškinio pareiškimo taisyklių ir pagrįsti savo teisę į regresinį reikalavimą, įrodyti egzistuojant bendrąsias atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir pagrindus, o teismas, nagrinėdamas bylą, privalo spręsti atsakovo civilinės atsakomybės klausimą, jo civilinę atsakomybę nustatinėti pagal bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. nustatant neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, kaltę. Skundžiamame sprendime dėl ieškovo teisės reikšti regresinį ieškinį, kaip ir dėl atsiradusios žalos, priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nespręsta, atsakovo prieštaravimai nevertinti ir nepaneigti.

Ieškovo ir eksperto parodymai teismo posėdžio metu dėl remonto išlaidų dydžio, vidutinių detalių ir darbų rinkos kainų bei išvados, kad remontas viršytų rinkos kainą, yra priešingi ar bent prieštaringi. Teismo pripažinta tinkamu ir reikšmingu įrodymu kombaino remonto vertės sąmata visiškai nepagrįsta, nėra jokio surašytų darbų ir detalių kainų pagrindimo, jų neįmanoma patikrinti, taigi, dokumentas neturi pagrindinio įrodymų požymio – galimybės patikrinti, joje fiksuotų kainų nepatvirtina kiti įrodymai. Analogiška padėtis ir su kitu įrodymu – panašių kombainų modelių skelbimų portale suvestinė, kuriuo taip pat teismas vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą.

Teismas pateiktus įrodymus turėjo vertinti kritiškai bei pripažinti, kad ieškovas kombaino vidutinę rinkos kainą, kaip ir būtinas remontui išlaidas, nustatė ir išvadą padarė ne pagal TPVCAPDĮ ir LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių nurodymus, o naudingai tik sau, savavališkai, be jokios metodikos ir pagrindimo. Teismas šių įrodymų neanalizavo ir motyvuotai nevertino, prieštaravimų nepašalino. Teismas sprendime klaidingai vertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė išreikalauti ir prijungti prie bylos žalos sureguliavimo bylą, teismas net keliomis nutartimis įpareigojo ieškovą tai padaryti, tačiau teismo nurodymas taip ir liko neįvykdytas, o ieškovas savo nuožiūra teikė dokumentus kaip žalos sureguliavimo bylos dokumentus.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Biuras žalos dydžio pagrįstumą įrodė, o apeliantas prieštaravimus pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „InterAssista“ prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas yra atstovaujamas advokato, tačiau viso proceso metu taip ir nepateikė nė vieno objektyvaus įrodymo, kuris patvirtintų atsakovo argumentus. Ieškovas pateikė į bylą įrodymus, kurie patvirtina, kad nukentėjusiam sumokėta 4981,46 Eur išmoka yra pagrįsta ir teisinga. Ieškovas informavo atsakovą apie paskaičiuotą žalos dydį ir pateikė žalos dydį pagrindžiančius įrodymus atsakovui, tačiau atsakovas nevykdė atsakingo už žalą asmens prievolės domėtis žalos sureguliavimo procedūra ir bendradarbiauti tiek su nukentėjusiuoju, tiek su ieškovu. Atsakovas, kvestionuodamas nukentėjusiojo teisę į visišką žalos atlyginimą, teikia tik pasvarstymus dėl žalos dydžio nustatymo, tačiau įrodinėjimo pareigos nevykdė. Apelianto argumentai, kad ieškovas neturėjo reikalavimo teisės atsakovui, yra teisiškai nepagrįsti ir atmestini.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. Z., prašydamas priteisti iš atsakovo 4981,46 Eur nuostoliams atlyginti regreso tvarka, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį tenkino.

12. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2014-09-02 eismo įvykio metu žalą sukėlusio automobilio „VW GOLF“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis nebuvo sudaryta, t. y. transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Ieškovas savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 str., nurodančiu, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl apdraustos šiuo draudimu transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą, neviršijant įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. TPVCAPDĮ 4 str. 1–3 d. yra imperatyviai nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota; šio straipsnio 2 d. nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 str.).

13. 2002-03-29 paslaugų teikimo sutartimi Nr. 6 UAB „BTA Draudimas“ (toliau – Draudimo bendrovė) įsipareigojo atlikti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme bei Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biuro (toliau – Biuras) kompetencijai priskirtų žalų administravimą ir draudimo išmokos trečiajam asmeniui mokėjimą. Paslaugų teikimo sutarties 1.1 punkte nurodyta, kad Draudimo bendrovė nevykdo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į žalą padariusį asmenį, Biuras įsipareigojo kompensuoti Draudimo bendrovės faktiškai išmokėtas draudimo išmokas tretiesiems asmenims, turintiems teisę jas gauti iš Biuro, neviršijant Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatytų draudimo sumų (sutarties 2.1.3. p.). 2008-10-24 paslaugų teikimo sutarties Nr. 6 pakeitime nurodyta, kad Draudimo bendrovė turi teisę įsipareigojimų pagal šią sutartį vykdymui samdyti kitus subjektus (subrangovus), prisiimdama visą atsakomybę prieš Biurą už subrangovo teikiamų paslaugų kokybę (1.1 p.), nuo šio sutarties pakeitimo pasirašymo dienos funkcijų vykdymas pagal sutartį perduodamas subrangovui UAB „InterAssista“ (1.2 p.). Teisė pavesti kitiems asmenims administruoti Biuro kompetencijai priskirtus žalos atvejus ir mokėti išmokas, apmokėti už tokių žalų administravimą ir pasirašyti šiai teisei įgyvendinti būtinas sutartis, numatyta TPVCAPDĮ 27 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Taigi, ieškovas, pavedęs žalų administravimą UAB „BTA Draudimas“, o pastaroji funkcijų vykdymą perduodama subrangovui UAB „InterAssista“, atlygino eismo įvykio metu padarytą 4981,46 Eur žalą, todėl, vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, įgijo reikalavimo teisę į asmenį, atsakingą už žalos padarymą.

14. Byloje nustatyta, kad žala trečiajam asmeniui V. U. buvo padaryta atsakovui A. Z. nuosavybės teise priklausančia neapdrausta transporto priemone „VW GOLF“. Tai reiškia, kad jis neįvykdė įstatyminės pareigos apdrausti turimą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 st. 2 d., 43 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju buvo išmokėtos išmokos, kuriomis atlyginta už kaltininko A. Z., jam naudojant neapdraustą transporto priemonę, padarytą žalą. Taigi, ieškovas įgijo regresinę teisę reikalauti žalos (nuostolių) atlyginimo.

15. Pažymėtina, kad atsakovo A. Z. atsakomybės pagrindas yra ne eismo įvykio, kuriuo padaryta žalos nukentėjusiajam, sukėlimas, o jo, kaip transporto priemonės savininko, pareigos drausti transporto priemonę nevykdymas, ir kad ši pareiga įtvirtinta ne deliktinę atsakomybę nustatančiose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normose, o draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (konkrečiai – TPVCAPDĮ). Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad ieškovas turėjo įrodyti bendrąsias atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir pagrindus.

16. Civilinė atsakomybė - tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Tiek sutartinė, tiek deliktinė atsakomybė atsiranda tik esant civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visetui, t. y. turi būti nustatyti neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Įrodinėjimo našta žalos atlyginimo dėl turto sugadinimo bylose tenka ieškovui, kuris turi pateikti įrodymus, patvirtinančius pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą.

17. Kaip jau minėta, TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi, atsakovas, būdamas transporto priemonės savininku, neturėjo teisės naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl atsakovas A. Z., vairuodamas neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu automobilį, turėjo suvokti automobilio keliamą riziką ir iš to galinčias kilti neigiamas pasekmes, todėl naudodamas neapdraustą automobilį atsakovas pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus Biuro atžvilgiu.

18. CK 6.247 straipsnis numato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp neteisėtų atsakovo veiksmų vairuojant neapdraustą transporto priemonę, dėl kurio kaltės 2014-09-02 įvyko eismo įvykis, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, t. y. žala atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovui vairuojant apdraustą transporto priemonę, žalą, padarytą eismo įvykio metu, būtų atlyginęs atsakovo transporto priemonės draudikas.

19. Kaltė yra civilinės atsakomybės sąlyga, o asmuo laikomas kaltu, jei jis tyčia ar dėl neatsargumo neįvykdė įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų (CK 6.248 str.). Skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Byloje esantis Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-1079-671/2014, kuriuo A. Z. paskirta nuobauda, patvirtina, kad atsakovas savo kaltę dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo pripažino pilnai, gailėjosi dėl padarytų nusižengimų. Savo kaltės atsakovas A. Z. neneigė ir šioje civilinėje byloje.

20. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktais įrodymais, patvirtinančiais kombaino remonto išlaidų dydį, nes šie įrodymai priešingi ar netgi prieštaringi. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

21. Civilinės atsakomybės paskirtis – kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą, t. y. asmuo turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas.

22. Nagrinėjamu atveju ieškovas su ieškiniu pateikė įrodymus, pagrindžiančius draudimo išmokos dydį – transporto priemonės techninės apžiūros protokolą, apgadinto kombaino skaitmenines nuotraukas, skelbimų kopijas, likutinės turto vertės paskaičiavimą, transporto priemonės remonto vertės sąmatą, vietinių mokėjimų nurodymus, aukciono ataskaitą ir kt. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 12, 178 str.). Apeliantas, nesutikdamas su kombaino remonto išlaidomis, turėjo pateikti objektyvius įrodymus, paneigiančius ieškinyje nurodytas aplinkybes, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas tokių įrodymų teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Be to, apeliantas, 2015 m. sausio mėnesį gavęs UAB „InterAssista“ kvietimą susipažinti su transporto priemonės techninės apžiūros protokolu ir apskaičiuota išmokos suma, jį ignoravo, suteikta teise ginčyti paskaičiuotą išmokos sumą nepasinaudojo. Į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro pretenziją grąžinti trečiajam asmeniui sumokėtas sumas nereagavo, nei žalos dydžio, nei jos nustatymo procedūros neginčijo, į nepriklausomus ekspertus nesikreipė. Vien tik deklaratyvūs apelianto teiginiai, nepateikiant jo nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, negali būti pagrindu paneigti ieškovo specialistų pateiktus rašytinius įrodymus.

23. Nesutiktina su apelianto argumentu, kad ieškovas kombaino vidutinę rinkos kainą, būtinas remonto išlaidas, o taip pat kompensuojamos išmokos dydį ir būdą, nustatė ne pagal TPVCAPDĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių nurodymus, be jokios metodikos ir pagrindimo, o naudingai tik sau. Pažymėtina, kad minėto Vyriausybės nutarimo 14 straipsnyje numatyta (šia teisės norma remiasi ir pats apeliantas), kad žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio, turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės. Byloje pateikta transporto priemonės remonto vertės sąmata pavirtina, kad kombaino „New Holland Clayson 1540“ remontas, įskaitant dalių ir atliekamų darbų kainą, kainuotų 21979,65 Lt (6365,75 Eur), o tai viršytų visą kombaino rinkos vertę. Kadangi remonto išlaidos viršija 75 procentus kombaino rinkos vertės, buvo priimtas sprendimas išmokėti nukentėjusiam asmeniui paskaičiuotą 4981,46 Eur žalą. Pažymėtina, kad Biuro sprendimas, jog kombainą remontuoti ekonomiškai yra netikslinga, trečiajam asmeniui V. U. neturi jokios reikšmės, nes tai yra tik žalos apskaičiavimo principas. Turto savininkas turi teisę nevaržomai valdyti, naudoti ir disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, tame tarpe ir remontuoti turimą turtą už kainą, viršijančią rinkos vertę (CK 4.20 str.). Pasirinkti tokį žalos atlyginimo būdą buvo nukentėjusiojo asmens teisė ir jis tą teisę tinkamai realizavo.

24. Teisėjų kolegija, apibendrindama anksčiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad 2014-09-02 eismo įvykio metu atsakovo civilinė atsakomybė vairuojant transporto priemonę „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam transporto priemonės naudotojui išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo – šiuo atveju atsakovas A. Z., grąžintų išmokėtą sumą (CK 6.280 str., Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d., 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d.).

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Šis principas reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kad būtų padaryta išvada apie tam tikro fakto buvimą įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2005). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad žala atsirado dėl atsakovo veiksmų, todėl būtent jam atsiranda civilinė atsakomybė dėl neįvykdytų įstatyme numatytų pareigų. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinys atsakovui A. Z. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise yra pagrįstas ir įrodytas.

26. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

27. Trečiasis asmuo UAB „InterAssista“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 350,90 Eur. Nurodo, kad šias išlaidas sudaro konsultacijos dėl apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas ir pateikimas, atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos. Šios išlaidos pagrįstos pateikta PVM sąskaita faktūra, mokėjimo nurodymu, ir neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) priteistino maksimalaus dydžio, todėl iš atsakovo A. Z. trečiajam asmeniui UAB „InterAssista“ priteistina 350,90 Eur advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei „InterAssista“, juridinio asmens kodas 300629099, 350,90 Eur (trys šimtai penkiasdešimt eurų 90 ct) bylinėjimosi išlaidų.