- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-07
- Bylos Nr.
- e2A-1799-258/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28376-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Atsakovas
- D. V.
- Ieškovas
- Valstybinio studijų fondo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė vienasmeniškai rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio studijų fondo ieškinį atsakovei D. V. dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas Valstybinio studijų fondas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės D. V. 1 228,14 EUR skolą (už panaudotas valstybės biudžeto lėšas, skirtas studijų kainai valstybės finansuojamoje studijų vietoje apmokėti), 44,21 EUR delspinigius bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
2. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad atsakovė su aukštąja mokykla (Mykolo Romerio universitetu) 2009 m. rugsėjo 14 d. sudarė studijų sutartį Nr. 3ST10-117, pagal kurią buvo priimta į valstybės finansuojamą studijų vietą, tačiau nuo 2010 m. liepos 2 d. buvo pašalinta iš aukštosios mokyklos dėl nepažangumo, todėl remiantis iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 12 dalimi, Valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1228 „Dėl Valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4.2 punktu bei Sutarties 19 punktu, jai atsirado prievolė grąžinti lėšas į valstybės biudžetą.
3. Atsakovė D. V. su aukštąja mokykla (Vilniaus universitetu) 2010 m. rugpjūčio 9 d. sudarė studijų sutartį Nr. 10-A-67573 (toliau – Sutartis Nr. 2). Pagal Sutartį Nr. 2 atsakovė buvo priimta į valstybės finansuojamą studijų vietą, tačiau nuo 2015 m. gegužės 25 d. buvo pašalinta iš aukštosios mokyklos kaip negynusi baigiamojo darbo. Vadovaujantis Aprašo 4.2 punktu bei Sutarties Nr. 2 16 punktu, atsakovei atsirado prievolė grąžinti lėšas į valstybės biudžetą. Vadovaujantis Aprašo 9 punktu, atsakovė privalėjo Fondui lėšas grąžinti per 3 metus nuo įspėjimo išsiuntimo dienos. Atsakovei nutraukus studijas, Fondas, laikydamasis Apraše nustatytų terminų, 2015 m. spalio 23 d. išsiuntė jai įspėjimą. Ieškovas prašė priteisti 44,21 EUR delspinigių sumą už paskutines 180 dienų, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą. Ieškovas patvirtina, kad iki 2020 m. spalio 5 d. nėra gautas nei vienas mokėjimas už atsakovės nutrauktas valstybės finansuojamas studijas nei Mykolo Romerio universitete, nei Vilniaus universitete į įspėjime nurodytą Fondo sąskaitą.
4. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovė su Fondu 2005 m. gruodžio 19 d. yra sudariusi Valstybės paskolos sutartį, pagal kurią atsakovei buvo išmokėta 289,62 EUR suma. Atsakovės paskolų istorijoje bei atliktų mokėjimų istorijoje matyti, kad atsakovė 2011 m. rugsėjo 9 d., 2011 m. gruodžio 8 d., 2013 m. gegužės 28 d. ir 2019 m. sausio 16 d. atliko mokėjimus į Fondo paskolų atsiskaitomąją sąskaitą padengdama jai išmokėtą valstybės paskolą studijoms. Atsakovei išmokėta paskola studijoms yra niekaip nesusijusi su jos valstybės finansuojamomis studijomis Mykolo Romerio universitete ir Vilniaus universitete, šių studijų nutraukimu ir įsipareigojimu grąžinti lėšas už šias studijas. Dėl šios priežasties atsakovės pareiga grąžinti minėtas lėšas nėra išnykusi ar kitaip panaikinta.
Atsiliepimas
5. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą suėjus ieškinio senaties terminui. Atsakovė teigė, kad 2015 m. nebuvo pašalinta iš Vilniaus universiteto, nurodo, jog jos baigiamojo darbo gynimo data buvo perkelta į kitą semestrą, baigiamąjį magistro darbą ji apgynė 2016 m. sausio mėn. ir gavo teisės magistro diplomą. Atsakovė taip pat teigė, kad ji yra sumokėjusi skolą ieškovui už valstybės finansuojamas studijas Mykolo Romerio universitete.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 1 272,35 EUR skolą, 44,21 EUR delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 272,35 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. spalio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
7. Teismas nurodė, kad ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (toliau – Mokslo ir studijų įstatymas) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. gruodžio 31 d., ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 1228 patvirtinto Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą aprašo (toliau – ir Aprašas) redakcijos, galiojusios iki 2017 m. gruodžio 22 d., nuostatos.
8. Teismas, remdamasis į bylą pateiktu Vilniaus universiteto 2020 m. gruodžio mėnesio raštu nustatė, kad D. V. nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. gegužės 25 d. studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Teisės vientisųjų ištęstinių studijų valstybės finansuojamoje vietoje. Vilniaus universiteto numatyta tvarka ir laiku D. V. 2015 metais nepateikė parengto baigiamojo darbo, todėl, vadovaujantis Baigiamųjų darbų rengimo, gynimo ir saugojimo tvarkos 32 punktu, ji Vilniaus universiteto studijų prorektorės 2015 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. SD-269 „Dėl studijų sutarties nutraukimo“ buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto studentų sąrašo. Vilniaus universiteto 2015 m. spalio 14 d. raštu Nr. 12100-SR-1878, adresuotu Valstybiniam studijų fondui, pateiktame asmenų, studijavusių valstybės finansuojamose studijų vietose ir nutraukusių studijas savo noru ar pašalintų per 2014-2015 m. m. pavasario semestrą, sąraše nebuvo siūloma atleisti D. V. nuo lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą.
9. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad studijų sutartis su D. V. buvo nutraukta dėl jos nepažangumo, t. y. jai 2015 metais nepateikus parengto baigiamojo darbo, padarė išvadą, kad ji neatitiko nei vienos Aprašo 6 punkte numatytos sąlygos (aplinkybės), suponuojančios elgesio taisyklės taikymą (atleidimą nuo lėšų grąžinimo). Taigi Aprašo 6 punkte reglamentuojami atleidimo pagrindai nuo biudžeto lėšų, skirtų atsakovės studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, grąžinimo, nagrinėjamu atveju netaikytini. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal tarp atsakovės ir Vilniaus universiteto 2010 m. rugpjūčio 9 d. sudarytos Valstybės finansuojamų studijų sutarties Nr. 10-A-67573 16 punktą atsakovė įsipareigojo, nutraukus sutartį, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka grąžinti į valstybės biudžetą studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skirtas lėšas arba jų dalį.
10. Teismas nurodė, kad atsakovės argumentai dėl jos neinformavimo apie studijų sutarties nutraukimą, taip pat atsakovės nesutikimas dėl studijų sutarties nutraukimo, nėra susiję su ginčo dalyku (atsakovės prievole grąžinti į biudžetą lėšas, skirtas atsakovės studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti). Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė neneigė, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d. su Vilniaus universitetu pasirašė naują sutartį Nr. 15-B-120312.
11. Teismas konstatavo, kad D. V. buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto (nutraukta studijų sutartis), o aplinkybės, kad ji vėliau 2015 m. rugpjūčio 25 d. sudarė naują studijų sutartį Nr. 15-B-120312 (valstybės nefinansuojamose vietose), pateikė baigiamąjį darbą, jį gynėsi ir baigė studijas, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos. Teismo vertinimu, visi atsakovės tolesni veiksmai po pašalinimo iš valstybės finansuojamų studijų vietos niekaip neįtakoja jos prievolės grąžinti lėšas ir nelaikyti aplinkybių prievolei egzistuoti pasikeitimu ar išnykimu.
12. Teismas nustatė, kad nors ieškovė teismo posėdžio metu sutiko ir neginčijo reikalavimo priteisti iš atsakovės 576,49 EUR skolą už valstybės finansuotas studijas Mykolo Romerio universitete, tačiau byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad atsakovė su ieškovu yra atsiskaičiusi (CPK 178, 185 straipsniai), todėl ieškovo reikalavimus dėl skolos priteisimo tenkino. Teismas pažymėjo, kad valstybės studijų fondas 2015 m. spalio 23 d. išsiuntė D. V. įspėjimą dėl lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą. Teismas nurodė, kad 651,65 EUR dydžio sumą pagal valstybės finansuojamų studijų 2010-08-09 sudarytą sutartį su Vilniaus universitetu atsakovė turėjo grąžinti į fondo sąskaitą per tris metus, t. y. iki 2018 m. spalio 23 d. Kadangi atsakovė tinkamai nevykdė prievolės grąžinti jos valstybės finansuotoms studijoms Mykolo Romerio universitete ir Vilniaus universitete panaudotų lėšų pagal sutartis dėl valstybės finansuojamų studijų, todėl ieškovui iš atsakovės taip pat priteisė 44,21 EUR delspinigius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-04-02 sprendimo dalį, kuria iš atsakovė priteista sumokėti 651,65 Eur pagal valstybės finansuojamų studijų 2010-08-09 sudarytą sutartį su Vilniaus universitetu, ir priimti naują sprendimą – ieškovo Valstybinio studijų fondo ieškinio toje dalyje netenkinti.
13.1. Teismo procesas buvo nesąžiningas, teisėjos elgesys šališkas. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad sprendimas yra beveik pažodžiui perrašytas nuo ieškovo ieškinio, teismas a priori ieškovo argumentus laikė įrodytais faktais, todėl bylos nagrinėjimas nebuvo vykdomas iš esmės, teismas nesigilino į ginčo esmę, kas sąlygojo neteisingo ir neteisėto sprendimo priėmimą.
13.2. Teismo posėdžio metu atsakovė pateikė įrodymus apie baigtas studijas – magistro diplomą, paaiškino aplinkybes apie magistro darbo temos keitimą. Tačiau teismas visiškai nevertino atsakovės pateiktos pozicijos, a priori priėmė ieškovo teiginius kaip nereikalaujančius jokio vertinimo ir vien tik jų pagrindu priėmė sprendimą. Teismas neteisingai nurodo, kad atsakovės su Vilniaus universitetu 2015-08-25 sudaryta studijų sutartis Nr. 15-B120312 tam pačiam devintajam semestrui buvo valstybės nefinansuojamų studijų, teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad pagal šią sutartį atsakovė universitetui jokio mokesčio už studijas nemokėjo, sutartyje nurodyta metinė studijų kaina, nes tokia pati sutartis buvo pasirašoma su visais studentais - tiek su valstybės finansuojamais, tiek su savarankiškai mokančiais už studijas. 2010 m. sudarytoje sutartyje studijų kaina iš viso nebuvo nurodyta, todėl natūralu, kad per 5 metus universitetas keitė, atnaujino su studentais sudaromas sutartis. 2015-08-25 sudaryta studijų sutartis yra tam pačiam devintajam semestrui, tai pačiai studijų programai, studijų kreditų skaičius nesikeitė, už šį semestrą nei atsakovė, nei valstybė universitetui pinigų nemokėjo, todėl ši sutartis negali būti vertinama kaip iš esmės nauja studijų sutartis. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog ši sutartis reikšmės neturi. Priešingai, turi būti vertinamos visos aplinkybės visumoje, o ne selektyviai.
13.3. Nors atsakovės situacija formaliai ir neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 1228 patvirtinto Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą aprašo 6 p. nurodytų atvejų, kai asmuo atleidžiamas nuo lėšų grąžinimo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 22 d.), tačiau teisės normose negali būti išvardinamos visos objektyviai įmanomos situacijos, būtent todėl aiškinant ir taikant teisės normas būtina vadovautis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas ginčą dėl sutarties, privalo vadovautis CK 6.193 str. įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis - kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, kad pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Teismas atsakovės su Vilniaus universitetu 2010-08-09 ir 2015-08-25 sudarytų sutarčių iš viso nevertino, negirdėjo atsakovės argumentų, kad ji keisdama magistro darbo temą neturėjo jokių ketinimų 2010-08-09 sutartį pažeisti, t.y. teismas netinkamai aiškino ir taikė (tiksliau - iš viso neaiškino ir netaikė) materialinės teisės normas dėl sutarčių aiškinimo taisyklių.
13.4. Turtinė žala nėra preziumuojama – pagal CK 6.249 str. 1 d., CPK 178 str. šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, jeigu negali to padaryti, jų dydį nustato teismas. CPK 12 str. nustatytas rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jis patyrė. Ieškovas Valstybinis studijų fondas nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kokią turtinę žalą valstybės biudžetui atsakovė padarė pakeitusi magistro darbo temą ir darbą apgynusi ne pavasario, o rudens semestre ir sėkmingai įvykdžiusi studijų tikslą – įgyti magistro diplomą. Posėdžio metu atsakovė nurodė, kad turtinė žala valstybei būtų padaryta, jei studijų Vilniaus universitete nebūtų baigusi, būtent tuo pagrindu atsakovė sutiko su pirmuoju ieškovo reikalavimu sumokėti lėšas už nebaigtas studijas Mykolo Romerio universitete. Byloje nebuvo nustatytos (ir net nebuvo nustatinėjamos) visos būtinosios sąlygos atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei kilti (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys), todėl teismams neturėjo pagrindo tenkinti ieškovo Valstybinio studijų fondo pareikšto reikalavimo taikyti atsakovei sutartinę civilinę atsakomybę ir priteisti sumokėti 651,65 Eur už studijas Vilniaus universitete.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atmesti atsakovės D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo dalies panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:
14.1. Vadovaujantis atsakovės priėmimo į aukštąją mokyklą metu galiojusia Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 12 dalimi (šiuo metu galiojančios redakcijos 77 straipsnio 14 dalis), Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybės finansuojamose studijų vietose studijavę asmenys, pašalinti iš aukštosios mokyklos arba nutraukę studijas, privalo į valstybės biudžetą grąžinti studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti skirtas lėšas arba jų dalį. Prievolė grąžinti lėšas atsiranda, kai yra abi šios sąlygos: 1. asmuo studijavo valstybės finansuojamoje studijų vietoje; 2. asmuo savo noru nutraukė valstybės finansuojamas studijas ar buvo iš jų pašalintas. Pažymi, kad atsakovės atveju abi šios sąlygos egzistavo, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovei atsirado prievolė grąžinti lėšas.
14.2. Nei Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 12 dalis (šiuo metu galiojančios redakcijos 77 straipsnio 14 dalis), nei kitos įstatymo nuostatos ar Aprašas nenumato, kad prievolė grąžinti lėšas išnyksta, asmeniui, studijavusiam valstybės finansuojamoje vietoje ir nutraukusiam studijas ar pašalintam iš aukštosios mokyklos, vėliau baigus valstybės nefinansuojamas arba valstybės finansuojamas studijas. Prievolė grąžinti lėšas yra savarankiška, ji kyla iš įstatymo ir konkrečios asmens sudarytos valstybės finansuojamų studijų sutarties, konkrečiu atveju iš tarp atsakovės D. V. ir Vilniaus universiteto 2010 m. rugpjūčio 9 d. sudarytos valstybės finansuojamų studijų sutarties Nr. 10-A-67573. Šios bylos atveju sutarties 16 punkte įtvirtinta pareiga grąžinti lėšas, baigus teisinius santykius su aukštąja mokykla būtent šios sutarties pagrindu. Atsižvelgiant į tai, tolesni asmens veiksmai po jo pašalinimo iš valstybės finansuojamų studijų neturi įtakos prievolės grąžinti lėšas egzistavimui ir nelaikytini aplinkybių prievolei egzistuoti pasikeitimu.
14.3. Aukštoji mokykla aiškiai nurodė, jog atsakovė buvo pašalinta iš aukštosios mokyklos 2015 m. gegužės 25 d., t.y. dar iki naujos sutarties pasirašymo. Be to, Vilniaus universitetas 2015 m. spalio 14 d. Fondui pateikė informaciją apie asmenis 2014-2015 studijų metų pavasario semestro metu nutraukusius valstybės finansuojamas studijas arba pašalintus iš aukštosios mokyklos ir turinčius grąžinti lėšas į valstybės biudžetą. Į šį sąrašą įtraukta ir D. V., kaip pašalinta iš aukštosios mokyklos ir turinti grąžinti lėšas į valstybės biudžetą. Taip pat, kaip jau buvo minėta, Vilniaus universitetas dar 2020 m. gruodžio 7 d. patvirtino atsakovės studijų nutraukimo faktą bei nurodė, jog atsakovė neatitinka nei vienos galimos Apraše numatytos atleidimo nuo lėšų grąžinimo aplinkybės. Vertinant atsakovės pateiktą informaciją, kad ji naują studijų sutartį sudarė 2015 m. rugpjūčio 25 d., ir atsižvelgiant į aukštosios mokyklos pateiktą informaciją, jos argumentas, jog ši sutartis negali būti laikoma kaip iš esmės nauja sutartis, yra nepagrįstas.
14.4. Ieškovas su D. V. nėra sudaręs jokios sutarties. Studijų sutartį atsakovė sudarė su savo aukštąja mokykla. Ieškovas nėra Aukštosios mokyklos ir atsakovės sudarytos studijų sutarties šalis, nėra įgaliotas spręsti Aukštosios mokyklos ir studentų ginčų, todėl vertinti studentės pašalinimo iš Aukštosios mokyklos teisėtumo ir pagrįstumo negali. Tačiau atsakovės studijų sutartyje nurodyta prievolė grąžinti lėšas į valstybės biudžetą kyla iš Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo, o lėšų grąžinimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Aprašas. Ši prievolė nėra sutartinė, todėl jai netaikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės. Studijų sutartis yra viena iš sąlygų tokiai prievolei atsirasti, tačiau pati prievolė yra numatyta įstatyme, jos atsiradimo pagrindus, grąžinimo tvarką, atleidimo nuo prievolės sąlygas nustato Mokslo ir studijų įstatymas bei Aprašas. Sutarties šalys neturi teisės sutartimi keisti prievolės ar jos sąlygų bei atsisakyti prievolės ar jos dalies.
14.5. Atleidimą nuo lėšų grąžinimo reglamentuoja Aprašo 6 punktas. Kadangi lėšų grąžinimo atvejų ir tvarkos nustatymas Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 12 dalyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 77 straipsnio 14 dalis) yra deleguotas Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Aprašo 6 punkte pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kai asmuo gali būti atleidžiamas nuo lėšų grąžinimo. Kaip jau buvo minėta, atsakovė D. V. neatitinka nei vieno iš Aprašo 6 punkte nurodytų, kadangi asmuo gali būti atleistas nuo lėšų grąžinimo tik tuo atveju, jei studijas nutraukė savo noru. Atsakovė nenutraukė studijų, o buvo pašalinta aukštosios mokyklos nustatyta tvarka kaip negynusi baigiamojo darbo.
14.6. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir nenuginčyta, kad D. V. nuo 2015 m. gegužės 25 d. buvo pašalinta iš valstybės finansuojamos studijų vietos kaip negynusi baigiamojo darbo ir su ja buvo nutraukta Studijų sutartis, todėl akivaizdu, kad nustatyta ir nenuginčyta aplinkybė, kad D. V. atitinka Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnio (iki redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d. – 70 straipsnis) 14 (iki redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d. – 12 dalis) dalies ir Aprašo 4 punkto kriterijus.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
16. Apeliacinis skundas paduotas dėl sprendimo dalies, kuria iš atsakovės ieškovo naudai priteista 651,65 Eur pagal valstybės finansuojamų studijų 2010-08-09 sudarytą sutartį su Vilniaus universitetu. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, nevisapusiškai ištyrė svarbias bylai aplinkybes, todėl padarė neteisingas išvadas.
17. Atsakovės D. V. ir Vilniaus universiteto 2010 m. rugpjūčio 9 d. sudarytos valstybės finansuojamų studijų sutarties Nr. 10-A-67573 16 punkte įtvirtinta, kad nutraukus sutartį, Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka grąžinti į valstybės biudžetą studijų kainai valstybės finansuotose studijų vietose apmokėti skirtas lėšas arba jų dalį. Atsakovo pašalinimo iš aukštosios mokyklos metu 2015 m. gegužės 25 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1228 patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą tvarkos aprašas (toliau - Aprašas) (galiojo nuo 2015-05-12 iki 2017-12-23). Pagal šio Aprašo 4.1, punktą, lėšas į valstybės biudžetą grąžina valstybės finansuojamose vietose studijavę asmenys, kurie savo noru nutraukia studijas, išskyrus tuos atvejus, kai studijos nutraukiamos per pirmųjų studijų metų pirmąjį semestrą. Pagal šio Aprašo 4.2. punktą lėšas į valstybės biudžetą grąžina valstybės finansuojamose vietose studijavę asmenys, kurie pašalinami iš aukštosios mokyklos jos nustatyta tvarka.
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus universiteto numatyta tvarka ir laiku D. V. 2015 metais nepateikė parengto baigiamojo darbo, todėl, vadovaujantis Baigiamųjų darbų rengimo, gynimo ir saugojimo tvarkos 32 punktu, ji Vilniaus universiteto studijų prorektorės 2015 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. SD-269 „Dėl studijų sutarties nutraukimo“ buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto studentų sąrašo. Vilniaus universiteto 2015 m. spalio 14 d. raštu Nr. 12100-SR-1878, adresuotu Valstybiniam studijų fondui, pateiktame asmenų, studijavusių valstybės finansuojamose studijų vietose ir nutraukusių studijas savo noru ar pašalintų per 2014-2015 m. m. pavasario semestrą, sąraše nebuvo siūloma atleisti D. V. nuo lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovės prievolė grąžinti lėšas į valstybės biudžetą atsirado, nes egzistavo Aprašo 4.2 papunktyje nurodyta aplinkybė (asmuo buvo pašalintas iš aukštosios mokyklos jos nustatyta tvarka). Aprašo 6 punkte nurodytos atleidimo nuo lėšų grąžinimo sąlygos. Kaip pirmosios instancijos teismas nurodė, atsakovė D. V. neatitinka nei vieno iš Aprašo 6 punkte nurodytų, sąlygų. Šios aplinkybės neneigė ir atsakovė.
19. Atsakovė nurodo, kad ji pateikė įrodymus apie baigtas studijas – magistro diplomą, paaiškino aplinkybes apie magistro darbo temos keitimą. Atsakovės teigimu, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad 2015-08-25 sudaryta studijų sutartis su Vilniaus universitetu yra tam pačiam devintajam semestrui, tai pačiai studijų programai, studijų kreditų skaičius nesikeitė, už šį semestrą nei atsakovė, nei valstybė universitetui pinigų nemokėjo, todėl ši sutartis negali būti vertinama kaip iš esmės nauja studijų sutartis. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokiais atsakovės apeliacinio skundo argumentais, pažymi, kad byloje yra duomenys, patvirtinantys aplinkybę, kad atsakovė su Vilniaus universitetu sudarė dvi sutartis. Tą pripažįsta ir pati atsakovė, nors tuo pačiu ir nurodo, kad antroji jos su Vilniaus universitetu sudaryta sutartis negali būti vertinama kaip iš esmės nauja studijų sutartis. Pažymėtina, jog ieškovas prašo priteisti 651,65 Eur būtent pagal valstybės finansuojamų studijų 2010-08-09 sudarytą sutartį su Vilniaus universitetu. Todėl teismas privalėjo vertinti tik šios sutarties nutraukimo pasekmes reglamentuojančias nuostatas. Kadangi ieškinio reikalavimas yra dėl skolos priteisimo (valstybės lėšų grąžinimo) pagal 2010-08-09 atsakovo ir aukštosios mokyklos sudarytą sutartį, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad atsakovės tolesni veiksmai po pašalinimo iš valstybės finansuojamų studijų vietos niekaip neįtakoja jos prievolės grąžinti lėšas ir nelaikytini aplinkybių prievolei egzistuoti pasikeitimu ar išnykimu.
20. Pažymėtina ir tai, kad nors ieškovas Valstybinis studijų fondas nebuvo tarp atsakovo ir universiteto sudarytos sutarties šalimi, tačiau Valstybinis studijų fondas administruoja Valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, arba jų dalies grąžinimą į valstybės biudžetą. Tokiu atveju ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl valstybės biudžeto lėšų, skirtų studijų kainai valstybės finansuojamose studijų vietose apmokėti, turėjo įrodyti, kad asmuo studijavo valstybės finansuojamoje studijų vietoje ir asmuo savo noru nutraukė valstybės finansuojamas studijas ar buvo iš jų pašalintas. Sutiktina su ieškovu, kad atsakovės atveju abi šios sąlygos egzistavo. Kaip minėta, atsakovės ir universiteto sutarties16 punkte nurodyta, kad sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasis Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu. Atitinkamai lėšų grąžinimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Aprašas. Todėl po sutarties nutraukimo klausimai susiję su valstybės lėšų grąžinimu sprendžiami jau ne vadovaujantis atsakovės su universitetu sudarytomis sutartinėmis nuostatomis, o sutarties nutraukimo metu galiojusiais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini atsakovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas valstybei priklausančių piniginių lėšų grąžinimo (priteisimo) klausimą, turėjo vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
21. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas buvo šališkas. Anot atsakovės bylą nagrinėjanti teisėja viso proceso metu teisėja su atsakove bendravo pakeltu tonu, bylos nagrinėjimo metu teisėja ieškovo atstovei neuždavė nei vieno klausimo, bendravo švelniu tonu, skirtingai nei su atsakove. Taip pat atsakovė nurodo, kad teismo sprendimas beveik pažodžiui perrašytas nuo ieškovo ieškinio, kas patvirtina, kad teisėja nesigilino į ginčo esmę.
22. Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (CPK 64-71 str.). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (CPK 65, 71 str.) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą (CPK 66, 68str.).
23. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų pasinaudojusi savo procesine teise reikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai. Priešingai, išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus nustatyta, kad atsakovė nei jokiame parengiamajame posėdyje, nei nagrinėjant bylą iš esmės nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjusiai teisėjai, o į klausimą, ar bus reiškiamas nušalinimas, atsakė neigiamai. Tačiau priėmus atsakovei nepalankų sprendimą, ji nurodo, kad teisėja buvo šališka ieškovo naudai. Aplinkybė, kad teismas priėmė bylos šaliai nepalankų sprendimą ar ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu padarė kitokias teisines išvadas nei atsakovė tikėjosi, nesudaro pagrindo teigti, jog bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas.
24. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais pripažįsta atsakovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismo teisėja viso proceso metu teisėja su atsakove bendravo pakeltu tonu, bylos nagrinėjimo metu teisėja ieškovo atstovei neuždavė nei vieno klausimo, bendravo švelniu tonu, skirtingai nei su atsakove. Susipažinus su teismo posėdžių garso įrašais akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas parengiamojo teismo posėdžio metu pasiūlė atsakovei pateikti jos atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, taip pat nesant pakankamai pateiktos informacijos atsiliepime atsakovei uždavė klausimų dėl su ginčo dalyku susijusių aplinkybių. Tai, kad teismas bylos nagrinėjimo metu siekė išsiaiškinti konkrečias su byla susijusias aplinkybes bei konkretizavo, dėl kokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje atsakovė turėtų pasisakyti, nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas su atsakove elgėsi netinkamai. Taip pat teismo šališkumo neįrodo ir ta aplinkybė, kad teismo ir ieškovo pozicija sutapo, todėl kai kurie teismo sprendimo motyvai sutampa su ieškovo pozicija ir teismas sprendinyje ieškovo ieškinyje nurodytiems argumentams pritarė.
25. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.