Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (pirmininkaujanti), Nerijaus Meilučio (pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės bankas SNORAS atstovo bankroto administratoriaus įgalioto asmens apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2249-285/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Girga“ patikslintą ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS, tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra, kadangi teismo sprendimas neturės įtakos trečiojo asmens teisėms ir interesams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas ar asmuo gali įgyvendinti teisę pašalinti savavališkos rekonstrukcijos padarinius gaunant statybą leidžiantį dokumentą, esant įsiteisėjusiems teismų procesiniams sprendimais pašalinti savavališkos rekonstrukcijos padarinius atstatant savavališkai rekonstruotą pastatą į pirminę būklę.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei UAB „Girga“ nuosavybės teises priklauso pastatas – siurblinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 141,26 kv.m. ploto, 101 kv.m. užstatyto ploto, bei 137,13 kv.m. pagrindinio ploto, esančio (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l 26-27), kurį bendrovė įsigijo 1997-04-25 akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 2 bei priėmimo - perdavimo akto pagrindais iš buvusio nekilnojamojo turto objekto savininko J. G. (t. I, b.l. 100-101). Minėtas pastatas, pastatytas 0,1000 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei BAB bankui SNORAS (t. I, b.l. 28). Atsakovė šį sklypą įsigijo 2013 metais, turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu. Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-198-521/2008 pagal ieškovės Kauno apskrities viršininko administracijos ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo įpareigojo UAB „Girga“ per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atstatyti savavališkai rekonstruotą siurblinę į pirminę būklę (t. I, b.l. 13-17 b). Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-968-436/2008, išnagrinėjęs UAB „Girga“ apeliacinį skundą, Kauno apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą (t. I, b.l. 18-23). Taigi sprendimas, kuriuo UAB „Girga“ įpareigota pašalinti savavališkos rekonstrukcijos padarinius atstatydama pastatą į pirminę būklę, t.y. į tokią būklę, koks jis buvo iki neteisėtai atliktos rekonstrukcijos, yra įsiteisėjęs. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 28 d. išdavė vykdomąjį raštą (t. I, b.l. 24), kuris yra priimtas vykdyti, užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 25).

Savavališkos statybos faktas konstatuotas 2007 metais (t. I, b.l. 105). S. M. parengtame siurblinės savavališko rekonstravimo įteisinimo projekte nurodyta, jog savavališka rekonstrukcija pradėta iki 2000 metų, siurblinės statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1976-2006 m. (t. II, b.l. 7) Ieškovės teigimu, savavališka rekonstrukcija buvo atlikta iki 1997-05-06, t.y. iki jai įsigyjant pastatą – siurblinę iš buvusio savininko (t. I, b.l. 4). Taigi nors byloje nėra tiksliai nurodyta, kada konkrečiai buvo atlikta ginčo rekonstrukcija, tačiau iš byloje esančių duomenų visumos matyti, kad ši rekonstrukcija nebuvo atlikta vėliau nei 2006 m. Pagal tuo metu galiojusį Statybos įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą nustačius savavališkos statybos faktą, jos padariniai galėjo būti šalinami parengiant statinio projektą ir gaunant statybos leidimą (esant būtinybei perdarant savavališkai atliktus statybos darbus pagal statinio projektą), jei vykdoma rekonstrukcija ar nauja statyba yra galima arba nugriaunat statinį, jei teritorijoje, kurioje vykdoma naujo statinio statyba ar statinys rekonstruojamas, draudžiama bet kurio ar tam tikros paskirties naujo statinio statyba ar statinio rekonstravimas. Taigi savavališkos rekonstrukcijos atlikimo metu galiojusios tesiės normos suteikė teisę statytojui pašalinti savavališkos statybos padarinius ją įteisinant. 2006-10-17 įstatymu Nr. X-857 (įsigaliojusiu nuo 2006 10 31) buvo priimti Statybos įstatymo 28 straipsnio pakeitimai, pagal kuriuos savavališkos statybos padariniai turėjo būti šalinami nugriaunant savavališkai pastatytus statinius. Toks teisinis reglamentavimas galiojo iki 2010 m. spalio 1 d. CK 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta, kad teismas, spręsdamas dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių, privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją per nustatytą terminą nugriauti statomą (pastatytą) statinį arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.) ir negali priimti kito sprendimo tiek tais atvejais, kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai, kurie toje vietoje apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, tiek tais atvejais, kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai, kurie toje vietoje iš esmės galimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio. Pagal CK 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalį teismas, spręsdamas dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, teisėtumo, visais atvejais turėjo priimti vieną iš dviejų šioje nuostatoje nurodytų sprendimų ir neturėjo galimybės priimti kito sprendimo dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių padarinių. CK 4.103 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) expressis verbis nereglamentuojama, kokį sprendimą gali priimti teismas, nagrinėjantis bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių padarinių - nurodyta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą sprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis statybos teisinius santykius, yra Statybos įstatymas. Būtent 2006-10-17 įstatymu Nr. X-857 priimtos Statybos įstatymo 28 straipsnio redakcijos ir CK 4.103 straipsnio 2006 m. spalio 17 d. redakcijos galiojimo metu buvo surašytas savavališkos statybos aktas bei išnagrinėtos civilinės bylos dėl pastato siurblinės savavališkos rekonstrukcijos padarinių pašalinimo įpareigojant UAB „Girga“ atstatyti savavališkai rekonstruotą siurblinę į pirminę būklę.

2010 m. liepos 2 d. priimtas Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23¹ straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28¹ straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymas, kuris įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d. (išskyrus įstatyme aptartas jo dalis). Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta speciali teisės aktų galiojimo laike taisyklė, pagal kurią šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Šių nuostatų tikslas sudaryti galimybę, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, įteisinti neteisėtus statinius.

Statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.) bei trečiųjų asmenų interesais. Pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas – Statybos įstatymas ir kiti šiuos santykius reglamentuojantys teisės aktai pakankamai dažnai keičiami ir pildomi. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad statyba yra tęstinis procesas, susidedantis iš tam tikrų etapų, pradedant teritorijų planavimu ir statinio projektavimu, baigiant statybos užbaigimu (anksčiau – statinio pripažinimu tinkamu naudoti), sprendžiant ginčus, kylančius iš šių santykių, svarbu atsižvelgti ir į pagal tam tikru laikotarpiu galiojusias teisės aktų nuostatas, suformavusias asmenų teisėtus lūkesčius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu savavališkos rekonstrukcijos atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas sudarė pagrindą UAB „Girga“ tikėtis, jog ji turės galimybę, teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti atliktą rekonstrukciją. Tačiau savavališkos statybos aktas buvo surašytas ir byla dėl savavališkos rekonstrukcijos padarinių pašalinimo buvo išnagrinėta tuo laikotarpiu, kuomet savavališkos statybos padariniai galėjo būti šalinamai tik nugriaunant pastatą ar jį pertvarkant, jokios kitos alternatyvos, nepaisant to, kad atitinkami statybos darbai iš principo nėra draudžiami ar negalimi, nebuvo. Neteisėtos rekonstrukcijos padarinių šalinimo metu (sprendimo vykdymo metu) galiojantis teisinis reglamentavimas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, suteikia teisę pašalinti savavališkos statybos (rekonstrukcijos) padarinius ne tik nugriaunant statinį bet ir jį įteisinant. Taigi pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą neteisėtos statybos teisinių padarinių taikymą ir jų šalinimo būdą lemia ne tik pažeidimo padarymo faktas, bet ir kitos aplinkybės, kurios turi reikšmės taikant atitinkamą sankciją. Nagrinėjamo kausimo kontekste yra aktualus Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Tame pačiame nutarime pažymėta, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą; už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo principo pažeidimą. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų bankų išrašo (t. I, b.l. 28) ir rekonstrukcijos projekto (t. II, b.l. 20) nematyti, kad žemės sklypas patektų į aplinkosauginius objektus, kad jame būtų saugomų kultūros vertybių ir pan., ar pačiam pastatui būtų taikoma teisės aktų nustatyta apsauga dėl kurios rekonstrukcija būtų iš principo negalima, tokių duomenų nepateikė ir atsakovė. Nagrinėjamu atveju siurblinės rekonstrukcija yra galima, tik norint ją atlikti yra būtina gauti statybą leidžiančius dokumentus bei žemės sklypo, ant kurio stovi pastatas, savininko sutikimą. Atmestinas apeliantės argumentas, jog esant įsiteisėjusiam sprendimui, kuriuo UAB „Girga“ įpareigota atstatyti siurblinę į pirminę būklę, teisės gauti statybą leidžiančius dokumentus be žemės sklypo savininko sutikimo UAB „Girga“ pripažinimas pažeistų teismo sprendimo privalomumo principą. Civiliniame procese galioja dispozityvumo principas iš kurio kyla ir šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sudarymo ir jos sąlygų net ir vykdymo procese, t.y. net jau esant priimtam ir įsitesėjusiam teismo sprendimui. Tokia galimybė ir jos įgyvendinimo tvarka reglamentuota CPK 595 straipsnyje. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 595 straipsnio 1 ir 2 dalis vykdymo proceso metu išieškotojas ir skolininkas (šiuo atveju Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ir UAB „Girga“) turi teisę sudaryti taikos sutartį. Taigi net ir teismo sprendimo priėmimas bei jo įsiteisėjimas nepanaikina šalių teisės disponuoti tiek materialiniais teisiniais reikalavimais, tiek procesine jų įgyvendinimo forma. Kad taikos sutartis gali būti sudaroma ir byloje, kuri buvo iškelta pagal viešojo administravimo institucijos ieškinį dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. 3K-3-72/2009. Teismų praktikoje yra buvę atvejų, kuomet esant įsitesėjusiam teismo procesiniam sprendimui nugriauti savavališkai pastatytus statinius, įvertinus pasikeitusį teisinį reglamentavimą bei teritorijų planavimo dokumentus, vykdymo procese tarp viešojo administravimo institucijų ir statytojo buvo sudaryta taikos sutartis, kuria iš esmės buvo susitarta dėl savavališkai pastatytų statinių įteisinimo gaunat statybą leidžiančius dokumentus (Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-10011-122/2013 dėl statybų Kuršių nerijoje).

Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovei UAB „Girga“ kreipusis į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, dokumentus išduoti atsisakyta motyvuojant tuo, kad nėra pateiktas žemės sklypo savininko sutikimas (t. I, b.l. 29-31). Nagrinėjamu atveju gaunasi ydinga teisinė situacija, kuomet pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus yra įmanomas atliktos rekonstrukcijos įteisinimas, nes atlikta tokio pobūdžio rekonstrukcija nėra draudžiama, o dėl to įmanomas ir taikos sutarties tarp išieškotojo ir skolininko sudarymas, tačiau tokia galimybė negali būti pradėta įgyvendinti, kadangi nėra gautas žemės sklypo, ant kurio stovi rekonstruotas pastatas, savininko sutikimas. Žemės sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą, be kitų priežasčių ir dėl to, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo UAB „Girga“ yra įpareigota atstatyti siurblinę į pirminę būklę. Teisėjų kolegija pažymi, kad negali būti sukuriama tokia situacija, jog vienos teisės įgyvendinimas būtų susijęs taip, jog neįgyvendinus vienos teisės, negalimas kitos teisės įgyvendinimas ir atvirkščiai. Taigi atsižvelgiant į nuosavybės teisės ribojimo proporcingumo principą, asmeniui negali būti užkertamas kelias teisės aktų nustatyta tvarka ir įstatymų suteikiamomis priemonėmis pašalinti savavališkos statybos (rekonstrukcijos) pažeidimus įteisinant savavališką statybą, jei tai neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, teritorijų planavimo dokumentams, nepažeidžia trečių asmenų teisių ir teisėtų interesų. Įvertinus CPK 595 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismo sprendimo, kuriuo asmuo yra įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius atstatant pastatą į buvusią būklę, priėmimas nėra kliūtis nagrinėti ieškinį, kuriuo reiškiamas reikalavimas pripažinti teisę be žemės sklypo savininko sutikimo gauti statybą leidžiančius dokumentus. Atsižvelgiant į išdėstytą pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą dėl galimybės pripažinti ieškovei teisę įteisinti pastato – siurblinės rekonstrukciją be žemės sklypo savininko sutikimo, t.y. vertino ieškovės pateiktą siurblinės rekonstravimo projektą žemės savininko teisių pažeidimo aspektu.

Atsakovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog rekonstrukcijos įteisinimas pagal ieškovės pateiktą projektą nepažeidžia atsakovės teisių nurodo, kad atsakovės kreditorių interesų apsauga yra viešasis interesas, todėl teismas turėjo įsitikinti, kad legalizavus neteisėtą pastato rekonstrukciją pagal ieškovės siūlomą projektą, nesumažės atsakovui priklausančio žemės sklypo vertė, o jei sumažės, kokiu būdu šis praradimas bus kompensuojamas atsakovės kreditoriams bei neatsižvelgė į nustatytą žemės sklypo naudojimo būdą. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad siurblinės teisiškai įregistruotas užstatymo plotas yra 101,00 kv.m. (t. I, b.l. 26), ieškovės pateiktame projekte nurodyta, kad rekonstruojamo pastato ir kitų sklype esančių statinių ir gabaritai ir vieta nėra keičiami (t. I, b.l. 19). Kauno miesto apylinkės teismo 2008-05-06 sprendimo motyvuojamoje dalyje yra nurodyti konkretūs savavališkos rekonstrukcijos darbai (prie siurblinės pristatytas priestatas, įrengimų salėje įrengta perdanga, pakeistas išorinis fasadas, apkalant plytų mūrą dailylentėmis, pakeistas stogas iš sutapdinto su rulonine danga į šlaitinį skardinį stogą, įrengiant pastogę). Byloje esantis antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad sprendimas iš dalies įvykdytas, priestatas nugriautas (t. II, b.l. 88-90). Taigi siurblinės užimamas žemės sklypo plotas įteisinus rekonstrukciją išliktų nepakitęs. Kiti savavališkos rekonstrukcijos metu atlikti darbai (viduje pastato įrengta perdanga, fasado apkalimas dailylentėmis, pakeistas stogas iš sutapdinto su rulonine danga į šlaitinį skardinį stogą, įrengiant pastogę) patys savaime nėra tokie, kurie pažeistų žemės sklypo, ant kurio stovi pastatas, teises. Konkrečių duomenų kokiu būdu pažeidžiami atsakovės interesai dėl stogo pakeitimo, perdangos įrengimo ar fasado apkalimo dailylentėmis atsakovė nenurodė. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įsitikinti, jog įteisinus rekonstrukciją pagal ieškovės nesumažės atsakovei priklausančio žemės sklypo vertė. Apeliacinės instancijos teismas pritaria argumentui, jog pripažinti teisę atlikti statinio rekonstrukciją be žemės sklypo savininko sutikimo galima tik tuo atveju, jeigu tokia rekonstrukcija nepažeis žemės sklypo savininko teisių ir teisėtų interesų. Tačiau tokie ginčai, t.y. ginčai dėl leidimo vykdyti rekonstrukciją be žemės sklypo savininko sutikimo, yra dispozityvūs, juose nenustatyta teismo pareigos būti aktyviam, imtis priemonių išsiaiškinti atsakovo atsikirtimų įrodymui reikšmingas aplinkybes; juose galioja bendras įrodinėjimo naštos paskirstymo principas dėl ko kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl atsakovė, teigdama, jog atlikta rekonstrukcija mažina sklypo vertę, privalėjo šiuos teiginius pagrįsti. Aplinkybė, jog atsakovė yra bankrutuojanti bendrovė neatleidžia jos nuo CPK nustatytos įrodinėjimo pareigos. Nagrinėjamu atveju atsakovė šio pareigos neįvykdė, t.y. nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog dėl atliktos rekonstrukcijos sumažėja jai priklausančio sklypo vertė. Kolegijos vertinimu labai svarbi aplinkybė yra ta, kad atsakovei priklausančiame sklype nebuvo pastatytas naujas statinys. Nagrinėjamu atveju buvo atlikta tik teisėtai pastatyto statinio rekonstrukcija nekeičiant užstatymo ploto. Pašalinus savavališkai atliktos rekonstrukcijos padarinius atsakovei priklausantis žemės sklypas neatlaisvės, jame išliks tokio paties užstatymo ploto atsakovei nepriklausantys statiniai, t.y. sklypas bet kuriuo atveju išliks apsunkintas svetimais statiniais. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog atstačius pastatą į pirminę būklę pakils atsakovei priklausančio sklypo vertė. Žemės sklypas priklauso bendrovei, kuriai iškelta bankroto byla, kas reiškia, jog jis bus pardavinėjamas iš varžytinių Įmonių bankroto nustatyta tvarka. Iš atsakovės skunde dėstomų teiginių nėra aišku kodėl sklype esančio, tačiau kartu su žemės sklypu neparduodamo pastato vidinis išplanavimas ar stogo danga ir/ar forma turės neigiamos įtakos žemės sklypo kainai. Atsižvelgtina ir į tai, jog atsakovei priklausančio žemės sklypo plotas yra 10 arų. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad šiame sklype esantiems ir ieškovei priklausantiems statiniams eksploatuoti yra nustatytas 10 arų servitutas. Taigi visam atsakovei priklausančiam žemės sklypui yra nustatytas servitutas ieškovei priklausantiems statiniams eksploatuoti. Kas vėl gi sudaro pagrindą išvadai, jog įteisinus rekonstrukciją atsakovės teisės niekaip nebus pažeistos. Atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovė 2013 metais įsigijo žemės sklypą, kuris pagal žemės sklypo tikslinę paskirtį bei nustatytą servitutą, negali būti naudojamas niekam kitam, kaip tik atsakovei priklausantiems statiniams eksploatuoti. Pažymėtina, kad pastato savininkui siekiant įgyvendinti teisę į pastato rekonstrukciją, žemės sklypo, ant kurio stovi pastatas, savininkas gali ginčyti ne pastato savininko teisę, bet jos įgyvendinimo būdą, ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeis jo, kaip žemės sklypo savininko, teises ar teisėtus interesus, tačiau atsakovė šios pareigos neįvykdė. Nors atsakovė teigia, jog ieškovei iki bylos iškėlimo nepateikus projekto atsakovė negalėjo įvertinti kaip rekonstrukcija įtakos jos teises ir interesus, tačiau jau turėdama ieškovės parengtą projektą, nei teikdama atsiliepimą į ieškinį, nei apeliaciniame skunde atsakovė nepagrindė jos teisų pažeidimo, o tik apsiribojo deklaratyviais teiginiais dėl žemė sklypo nuvertėjimo bei bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesų pažeidimo.

Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo vadovautis ir trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2013 pateiktu išaiškinimu, jog žemės sklypo savininkas ar kitoks teisėtas valdytojas neprivalo motyvuoti sutikimo ar nesutikimo panaudoti savo žemės sklypą kito neturinčio teisių į sklypą asmens statybų reikmėms, kadangi šios bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti nesutampa. Esminis skirtumas tarp šių civilinių bylų yra tas, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje statytoja jai nepriklausančiame žemės sklype naujai įrengė nuotekų šulinius be žemės sklypo savininko sutikimo. Žemės sklypo savininko teisė nesutikti, kad jam priklausančiame sklype būtų vykdomos naujų statinių statybos yra absoliuti dėl ko jis neturi pareigos motyvuoti savo atsisakymo, o jam nesutinkant, kad būtų vykdomos naujos statybos, tokia statyba negalima. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, nebuvo pastatytas naujas pastatas, o nesant reikalingų dokumentų, atlikta teisėtai pastatyto pastato rekonstrukcija. Apeliaciniame skunde taip pat remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais teisės taikymo išaiškinimais dėl bendraturčių teisių ir pareigų įgyvendinimo. Šie išaiškinimai reikšmingi bylose esant bendraturčių ginčams. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ir atsakovė nėra bendraturtės, jų nesaisto bendraturčių teisės ir pareigos naudojantis bendro turto objektu, dėl to ginčo teisiniams santykiams netaikomos bendraturčių tarpusavio teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl šių normų taikymo. Apibendrinant išdėstytą konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad rekonstrukcijos įteisinimas pagal ieškovės pateiktą projektą nepažeidžia atsakovės teisių yra pagrįsta, padaryta tinkamai įvertinus byloje sutrinktus įrodymus. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad net ir pripažinus ieškovės teisę atlikti jai priklausančių statinių rekonstrukcijos įteisinimo procedūras be žemės sklypo savininko sutikimo, tai nereiškia, jog ieškovė yra atleidžiama nuo pareigos išpildyti visus kitus privalomus įstatymo reikalavimus.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, jog UAB „Girga“ šioje byloje yra netinkama ieškovė. CPK 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisės į rekonstrukciją įgyvendinimas priklauso statinio savininkui. Pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnį statinio savininkas yra įpareigojamas pašalinti savavališkos statybos padarinius ne tik nugriaunat savavališkai pastatytą statinį, bet ir įteisinat savavališką statybą gaunant statybą leidžiančius dokumentus. Kadangi norėdamas atlikti ar įteisinti rekonstrukciją, pastato savininkas, nebūdamas žemės sklypo savininku, turi pateikti žemės sklypo savininko sutikimą, akivaizdu, kad pastarajam neduodant sutikimo tik pats pastato savininkas turi teisę kreiptis į teismą dėl jo galimai pažeidžiamos teisės gynimo įrodinėdamas, kad žemės sklypo savininko atsisakymas duoti sutikimą yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo pritarti apeliantės argumentui, jog yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas absoliutus negaliojimo pagrindas, kadangi atsisakydamas nagrinėti atsakovės prašymą dėl baudos ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo nenurodė jokių motyvų. Iš atsakovės atsiliepime į ieškinį pareikšto prašymo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (t. I, b.l. 153) turinio matyti, kad piktnaudžiavimas procesu buvo grindžiamas nepagrįsto ieškinio pareiškimu. Taigi pačiai atsakovei piktnaudžiavimą procesu susiejus su ieškinio reikalavimų pagrįstumu, teismui ieškinį patenkinus nebuvo jokio teisinio pagrindo baudos už nepagrįsto ieškinio pareiškimą skyrimui. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, baudos neskyrimą teismas ir motyvavo ieškinio patenkinimo faktu. Pripažintina, kad šiuo atveju teismas turėjo atsakovės prašymą atmesti, o ne nurodyti, kad pareikšto prašymo nenagrinėja. Tačiau toks lingvistinis netikslumas nesudaro pagrindo konstatuoti procesinio pažeidimo, o juo labiau pripažinti jį teismo sprendimo dalies panaikinimą sąlygojančiu pažeidimu.

Dėl baudos skyrimo

Apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas skirti ieškovei 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Šis prašymas grindžiamas iš esmės trimis argumentų grupėmis: 1) ieškovė savo poziciją pastato atžvilgiu atsakovei atskleidė tik pateikusi ieškinį; 2) ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį; 3) gautina baudos dalis sumažintų dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius.

Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010, 2012 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). Teisėjų kolegija sutinka, jog savavališkos rekonstrukcijos padarinių šalinimo projekto nepateikimas atsakovei, kaip žemės sklypo savininkei, prašant jos sutikimo įteisinti rekonstrukciją neatitinka šalių kooperavimosi ir bendradarbiavimo principo. Tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad netinkamas šios pareigos vykdymas apribojo ar apsunkino atsakovei galimybę tinkamai atsikirsti į ieškiniu reiškiamą reikalavimą. Projektas atsakovei buvo pateiktas kartu su ieškiniu, todėl atsakovė per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį turėjo pakankami laiko su juos susipažinti ir įvertinti jį savo teisių pažeidimo kontekste. Be to, projektas yra parengtas jau realiai esančios, tačiau savavališkai atliktos rekonstrukcijos įteisinimui, todėl faktinė pastato būklė atsakovei, kaip žemė sklypo savininkei, turėjo būti gerai žinoma, kas vėlgi sąlygojo mažesnes laiko sąnaudas vertinant atliktos rekonstrukcijos poveikį žemės sklypo vertei. Kaip matyti iš ieškovei pateikto atsakymo į prašymą įteisinti savavališką rekonstrukciją, atsakovė nurodė prieštaraujanti rekonstrukcijos įteisinimui, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pastato būklės atstatymo. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde atsakovė taip pat neginčijo konkrečių savavališkos rekonstrukcijos projekto sprendinių. Taigi iš byloje esančių atsakovės pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad atsakovė užėmė principinę poziciją ir ginčijo ieškovės teisę įteisinti savavališkai atliktą rekonstrukciją, o ne architektūrinius ir/ar techninius pastato rekonstravimo sprendinius. Todėl pripažintina, kad projekto nepateikimas iki ieškinio pareiškimo neapsunkino atsakovei atsikirtimų į ieškiniu reiškiamus reikalavimus parengimo. Pripažinus ieškovei teisę be atsakovės sutikimo gauti rekonstrukcijos įteisinimui reikalingus dokumentus, nėra teisinio pagrindo skirti ieškovei baudą už nepagrįsto ieškinio pareiškimą. CPK 95 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta sankcija procesu piktnaudžiaujančiai šaliai. Bauda nėra skirta padengti ar kompensuoti kitos šalies su bylos nagrinėjamu nesusijusius nuostolius, todėl aplinkybė, jog dalis baudos būti skiriama atsakovės, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti, apskritai neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatytos baudos skyrimo. Remiantis išdėstytu, apeliaciniame skunde pareikštas prašymas dėl baudos skyrimo ieškovei netenkinamas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.