Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Jolantos Čepukėnienės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 2 d. numatyta, kad byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė įrodymus, kuriais remdamasis konstatavo visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti, nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 p. nuostatų. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui yra nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina Baudžiamojo proceso įstatymo normų ir tuo pačiu nuteistojo procesinių teisių pažeidimu.

Vertinant apeliacinio skundo argumentą dėl vados pradėti ikiteisminio tyrimą, pastebėtina, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas BPK 166 str. tvarka, 2011-01-21 gavus Ž. B. pareiškimą dėl UAB „V.“ direktoriaus S. M. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 str. 1 d. Apelianto teiginį, kad nukentėjusioji Ž. B., praleidusi terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti BUAB „V.“ bankroto byloje, kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tokiu būdu siekdama patenkinti savo turtinius reikalavimus, paneigia tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2010-06-07 nutartimi, tai yra dar prieš pateikiant pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, Ž. B. buvo įtraukta į BUAB „V.“ kreditorių sąrašą ir patvirtintas jos kreditorinis reikalavimas 110 774,14 Lt sumai (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys). Be to, iš nukentėjusiosios teisme duotų parodymų matyti, kad ji dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi, būdama BUAB „V.“ kreditore. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, minėtos apelianto nurodytos aplinkybės dėl vados pradėti ikiteisminio tyrimą civilinio ieškovo D. Š. paaiškinimai (parodymai) nepatvirtina. Šis asmuo patvirtino tik tai, kad jis kaip bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, pateikdamas teismui prašymą dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo, per klaidą į kreditorių sąrašą nebuvo įtraukęs Ž. B., ir kad vėliau ji buvo įtraukta į BUAB „V.“ kreditorių sąrašą (8 t., b.l. 2-4).

Nuteistasis apeliaciniame skunde savaip interpretuoja liudytojų A. G., V. P., M. S., E. Ž., I. G. ir M. Č. parodymus, netinkamai (negretindamas jų tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais įrodymais) vertina tik dalį jų ir pateikia sau palankias, tačiau nepagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtų liudytojų parodymus laikė nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais ir juos tinkamai įvertino įrodymų viseto aspektu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, savo kaltę neigia dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau nurodo tik abstrakčius argumentus, todėl teisėjų kolegijai detaliai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus nėra galimybės.

BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos vienas iš objektyviųjų požymių – pavojinga veika – pasireiškia vieno ar keleto pasirinktų kreditorių reikalavimų patenkinimu arba užtikrinimu. Būtinieji objektyvieji požymiai: 1) sunki įmonės ekonominė padėtis arba nemokumas, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir 2) neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Nusikalstamos pasekmės – turtinė žala ir (ar) negautos pajamos kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti. Be to, turi būti nustatytas priežastinis ryšis tarp pasirinkto kreditoriaus (kreditorių) reikalavimų patenkinimo ir atsiradusios turtinės žalos likusiems kreditoriams. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo turtinės žalos likusiems kreditoriams padarymo momento (materialioji nusikalstamos veikos sudėtis).

Apeliantas neneigia, kad skola kreditoriams M. S. ir G. Ž. buvo grąžinta baldais, tačiau tvirtina, kad jis nepagrįstai nuteistas už tai, kad atsiskaitymas su keletu pasiūlymus priėmusių kreditorių pažeidė kitų kreditorių, kuriems visi pasiūlymai netiko, interesus. Teisėjų kolegija su šiuo nuteistojo teiginiu nesutinka ir atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad S. M. būtų siūlęs kitiems kreditoriams skolą padengti įmonės turtu. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad jis kaip skolininkas buvo sąžiningas įmonės kreditoriams, UAB ,,V.“ negrėsė bankrotas, paneigia 2012-10-22 papildomoje specialisto išvadoje dėl UAB „V.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo užfiksuoti duomenys, kad bendrovės ekonominė padėtis 2009 m. buvo sunki, ir ji buvo nepajėgi padengti visų turimų trumpalaikių įsipareigojimų (6 t., b.l. 52), o taip pat tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2009-10-05 nutartimi šiai įmonei buvo iškelta bankroto byla. Be to, faktą, kad UAB ,,V.“ veikla 2009 m. buvo nuostolinga, patvirtino ir teisme liudytoja apklausta šios įmonės buhalterė A. G.. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, o taip pat tai, kad nuteistasis S. M. neginčijo, jog jo vadovavimo metu įmonei buvo skolinami pinigai, tai yra 2008-07-22 buvo sudaryta paskolos sutartis su M. S. ir G. Ž., teisingai sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina buvus sunkią bendrovės ,,V.“ ekonominę padėtį, apie ką S. M. žinojo. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad S. M. pagrįstai nuteistas už tai, kad, sumažindamas pagal 2008-07-22 paskolos sutartis atsiradusius UAB „V.“ kreditorinius įsipareigojimus M. S. ir G. Ž. iš viso 110 835,72 Lt sumai, patenkino tik dviejų kreditorių reikalavimus ir dėl to likusiems kreditoriams padarė nurodyto dydžio turtinę žalą. Pažymėtina, kad dar iki teismo nutarties dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo įsiteisėjimo dienos, kaip šiuo atveju, esant sunkiai įmonės ekonominei padėčiai, kreditorių daugetui, kai dėl lėšų trūkumo neįmanoma vienu metu atsiskaityti su visais kreditoriais, pagal BK 208 straipsnio reglamentavimą turi būti elgiamasi sąžiningai su visais įmonės kreditoriais, nepažeidžiant nė vieno iš jų interesų ir nedarant žalos (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K–553/2013). Nuteistojo S. M. veiksmai, patenkinus tik dviejų kreditorių finansinius reikalavimus, akivaizdžiai neatitinka visų UAB „V.“ kreditorių interesų ir juos pažeidžia, padarydami didelę žalą, o BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektas yra būtent socialinė vertybė – kreditorių interesai. Apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad teisme nėra nuginčytas M. S. ir G. Ž. kreditorinių reikalavimų ar įmonės skolos jiems faktas, nuteistojo S. M. kaltės dėl šio jam inkriminuoto nusikaltimo nepaneigia, kadangi jo veiksmų neteisėtumas pasireiškė būtent nesąžiningumu kitiems likusiems įmonės kreditoriams.

BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Apeliaciniame skunde nuteistasis neigia paslėpęs UAB „V.“ turtą, be to, tvirtina, kad pagal įmonės vedamą buhalterinę apskaitą šiai įmonei negrėsė bankrotas, tačiau, kaip minėta aukščiau, nenurodo jokių kitų argumentų, paneigiančių jo kaltę pagal BK 208 str. 2 d., tai yra dėl to, kad jis dėl UAB „V.“ sunkios ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė UAB „V.“ bendros 21 300 Lt vertės turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Tokiu atveju, tai yra nesant apeliacinės instancijos teismui galimybės detaliai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistojo kaltės padarius BK 208 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, o taip pat įvertinus tai, kad aukščiau nurodytuose apeliacinės instancijos teismo motyvuose pasisakyta, kokie byloje esantys objektyvūs įrodymai paneigia nuteistojo teiginius dėl UAB „V.“ turto nepaslėpimo bei įmonei negrėsusio bankroto, teisėjų kolegija šioje nutartyje aukščiau išdėstytų motyvų neatkartoja ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir pagrįstai S. M. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 208 str. 2 d.

Pastebėtina, kad BK 208 straipsnis nenurodo, kokio dydžio žalos padarymas kreditoriams laikytinas nusikaltimu, tačiau už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tuo atveju, kai kreditoriams padarytos turtinės žalos dydis pinigine išraiška viršija 150 MGL dydžio sumą. Tais atvejais, kai nusikalstama veika kreditoriams padaryta turtinė žala neviršija minėtos sumos, baudžiamoji atsakomybė neatsiranda, o asmuo, atlikęs BK 208 str. 1 ir 2 dalyse numatytus veiksmus, gali būti patrauktas civilinėn atsakomybėn. Byloje nustatyta, S. M. nusikalstamais veiksmais UAB „V.“ kreditoriams buvo padaryta didesnė nei 150 MGL turtinė žala, todėl jis pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 208 str. 1 d., 208 str. 2 d. Taigi, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad šiuo atveju netinkamai kriminalizuoti civiliniai santykiai. Apeliantas, teigdamas, kad šiuo atveju nėra apsunkintas pažeistos teisės atstatymas civilinio proceso tvarka, nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-21 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329-2011, kadangi nagrinėjamos bylos ir apelianto nurodomos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, be to, įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu.

Apeliantas, neigdamas savo kaltę dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo (BK 222 str. 1 d.), tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė specialistų išvadomis, kuriose pripažinta, jog tam tikri nustatyti pažeidimai – registrų nepateikimas, pavėluotas buhalterinių dokumentų įtraukimas į apskaitą – netrukdo nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimus bei struktūrą, ir kad esant tokiai išvadai visi kiti specialistų nurodyti pažeidimai netenka prasmės. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka ir atkreipia dėmesį į tai, kad pastarasis asmuo netinkamai kaip specialisto išvadas traktuoja skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje (nuosprendžio 26 lape, 8 t., b.l. 150) išdėstytus specialistės R. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus dėl 2012-06-29 specialisto išvados Nr. 5-1/95 patikslinimo, kuriuose ji nurodė, kad: „nustatyti, ar į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą įtraukti (jeigu taip, kada) sandoriai dėl turto (prekių likučių) pardavimo pagal 2009-04-15 PVM sąskaitas - faktūras (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), galima. Šie sandoriai atvaizduoti UAB „V.“ buhalterinėje programoje „ELIT“. Minėtų sąskaitų faktūrų įvedimo į programą data yra 2009-07-05, o išrašymo data 2009-04-15. Tuo bendrovė pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 4 d., kuris nurodo, kad „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ne vėliau kaip iki kito mėnesio 30 dienos“. Taip pat tyrimui naujai buvo pateiktas UAB „V.“ 2009 m. sąskaitų apyvartų registras, kuris atspausdintas 2012-07-17 ir nustatyta tvarka nepatvirtintas, tuo bendrovė nesilaikė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 str. 4 d., reikalavimo „Apskaitos registrai gali būti rašomi ranka arba techninėmis priemonėmis. Apskaitos duomenis kompiuterinėse laikmenose galima saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai. Pasibaigus finansiniams metams, apskaitos registrai susiuvami (įrišami), jų lapai sunumeruojami, paskutiniame lape nurodomas lapų skaičius“. Minėti bendrovės pažeidimai netrukdo nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą, ar įsipareigojimų dydį bei struktūrą“ (6 t., b.l. 40). Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas nuteistojo S. M. kaltę pagal BK 222 str. 1 d. grindė ne minėtais specialistės paaiškinimais, bet specialistų išvadomis Nr. 5-1/95, Nr. 5-1/133 (6 t., b.l. 9-14, 49-56 (pastebėtina, kad nuosprendžio 28 lape neteisingai nurodyti minėtų specialisto išvadų, esančių 6 bylos tome, bylos lapai (6 t., b.l. 9-36)). Teisėjų kolegija sprendžia, kad papildoma 2012-10-22 specialisto išvada Nr. 5-1/133 pagrįstai laikyta nuteistojo S. M. kaltę pagal BK 222 str. 1 d. pagrindžiančiu įrodymu. Šioje išvadoje yra konstatuota, jog dėl to, kad UAB „V.“ 2009 m. balandžio mėn. ir liepos mėn. išrašomų PVM sąskaitų – faktūrų registro duomenys yra iškreipti ir neatitinka tikrovės, nėra galimybės iš dalies nustatyti UAB „V.“ turto ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2009-07-31 (6 t., b.l. 56). Ši papildoma specialisto išvada Nr. 5-1/133 nėra paneigta ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ja netikėti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, be kitų BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, objektyviai yra nustatyti ir nusikalstami padariniai, t. y. tai, kad dėl S. M. padarytų buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti laikotarpiu nuo 2009-04-01 iki 2009-07-31 UAB „V.“ turto ir įsipareigojimų dydžio, t. y. šiuo laikotarpiu S. M. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Taigi, S. M. pagrįstai pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d.

Dėl galutinės subendrintos bausmės

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apeliantas skunde neginčija nei už kiekvieną iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų paskirtos, nei galutinės subendrintos bausmių dydžio, pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuosprendį bet kuriais teismo nustatytais pagrindais.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už kiekvieną iš nuteistajam S. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, kitas aplinkybes ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio, reglamentuojančio bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nuostatų nepažeidė. Už kiekvieną S. M. inkriminuotą nusikalstamą veiką paskirta bausmė tiek rūšimi, tiek ir dydžiu yra teisinga ir tinkama įgyvendinti bausmės tikslus. Tačiau bausmės, paskirtos pagal BK 246 str. 1 d. (areštuoto turto paslėpimas) ir pagal BK 208 str. 2 d., esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, skundžiamu nuosprendžiu BK 63 str. 4 d. pagrindu (taikant bausmių dalinio sudėjimo principą) subendrintos netinkamai.

Bausmių skyrimą už kelias nusikalstamas veikas reglamentuoja BK 63 ir 64 straipsnių nuostatos. BK 63 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną veiką atskirai, o po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis.

Byloje nustatyta, kad S. M. nusikalstami veiksmai atitinkamai pasireiškė tuo, kad jis paslėpė areštuotą ir jam patikėtą UAB „V.“ bendros 21 300 litų vertės turtą, o taip pat tuo, kad jis dėl UAB „V.“ sunkios ekonominės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė UAB „V.“ bendros 21 300 litų vertės turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti ir dėl to padarė kreditoriams 21 300 litų turtinę žalą. Taigi, šioje situacijoje yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, kadangi S. M., siekdamas išvengti atsiskaityti su visais UAB „V.“ kreditoriais, tuo pačiu metu tais pačiais veiksmais paslėpdamas areštuotą ir jam patikėtą UAB „V.“ turtą, padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK straipsniuose (BK 246 str. 1 d. ir BK 208 str. 2 d.). Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, bendrindamas bausmes, paskirtas pagal BK 246 str. 1 d. (areštuoto turto paslėpimas) ir pagal BK 208 str. 2 d., taikė BK 63 straipsnio 4 dalį, numatančią dalinį bausmių sudėjimą. Kadangi minėtos nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, turi būti taikomos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatos ir už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu, tai yra griežtesne bausme apimant švelnesnę. Pagal BK 246 str. 1 d. (areštuoto turto paslėpimas) ir BK 208 str. 2 d. paskirta subendrinta bausmė su kitomis už atskiras nusikalstamas veikas paskirtomis bausmėmis bendrintina taikant dalinį bausmių sudėjimo principą (BK 63 str. 1 d., 4 d.). Esant tokioms aplinkybės, nuteistajam S. M. nuosprendis sušvelninamas, paskiriant jam mažesnę galutinę subendrintą bausmę. Pakeitus nuosprendžio dalį dėl galutinės subendrintos bausmės, tuo pačiu pakeičiama ir nuosprendžio dalis dėl nuteistajam S. M. paskirtos baudos sumokėjimo tvarkos ir terminų.

Dėl senaties termino

Baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis, kuri apibrėžta BPK 1 straipsnyje, yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kuriems praėjus apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. Tais atvejais, kai yra aišku, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai yra suėję ir asmeniui nebus galima pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, baudžiamasis procesas, kaip nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutraukiamas. Pažymima, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, susijusius su baudžiamosios atsakomybės senaties termino taikymu, sprendžia, kad šiuo atveju nutraukti baudžiamąją bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nėra įstatyminio pagrindo. BK 95 str. 1 d. 1 p. b ir c papunkčiai (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003-05-01) numatė, kad asmeniui apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu praėjo penkeri metai, kai buvo padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, ir atitinkamai, jeigu praėjo aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo neteisingą BK 95 straipsnio redakciją ir nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju taikytinas ketverių metų baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistojo S. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, nuteistajam S. M. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 200 MGL (26 000 litų) dydžio bauda;panaikinti nuosprendžio dalį, kuria S. M. įpareigotas 200 MGL (26 000 litų) dydžio baudą per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes, paskirtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 246 str. 1 d. (areštuoto turto paslėpimas) ir pagal BK 208 str. 2 d., subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir nustatyti subendrintą bausmę – 60 MGL (7800 litų) (2259, 04 eurų) baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 222 str. 1 d., 246 str. 1 d., 208 str. 1 d. paskirtas bausmes ir šiuo nuosprendžiu pagal BK 246 str. 1 d. ir BK 208 str. 2 d. paskirtą subendrintą bausmę subendrinti, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir S. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 175 MGL (22 750 Lt) (6588,86 eurų) dydžio baudą.

Įpareigoti S. M. 175 MGL (22750 Lt) (6588,86 eurų) dydžio baudą per keturis mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 6800.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.