- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-04
- Bylos Nr.
- I2-11451-473/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08008-2023-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas, Violeta Balčytienė
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. G.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės, Henrikui Sadauskui,
dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. G. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 23S124491 (toliau – Sprendimas), kuriuo nuspręsta neišduoti leidimo nuolat gyventi; 2) priteisti pareiškėjui visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pareiškėjo proprosenelis M. G. gimė (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina Lietuvos centrinio archyvo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini). Daro prielaidą, kad M. G. iš savo gyvenamosios vietos išvyko per Pirmąjį pasaulinį karą. Tai liudija iš Lietuvos Respublikos atvykusių asmenų anketa. Kadangi M. G. gimė (duomenys neskelbtini), mano, kad į Lietuvą atvyko 1921 m. Tais pačiais metais į Lietuvą atvyko pareiškėjo prosenelis J. G., gimęs (duomenys neskelbtini), M. G. sūnus. Su J. G. atvyko visa šeima: žmona R. (K.) 26 m., vaikai I. (H.)) 3m., S. (S.) 1 m., kurie gimė (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina iš Ukrainos Lietuvon atvykstantiems žmonėms anketa. Pažymi, kad pareiškėjo prosenelis J. G. gimė (duomenys neskelbtini). Tai rodo, kad M. G. ir J. G. buvo tėvas ir sūnus. 1921 m. atvykę į Lietuvą jie apsigyveno (duomenys neskelbtini), kur (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjo senelis A. (A.). Iš A. (A.) 1939 m. gimimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto SSRS VRM Civilinės metrikacijos skyriaus, teigia, kad A. (A.) gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje. J. G. susikivirčijo su tėvu ir su šeima persikėlė gyventi į Biržus, kur 1926 m. mirė nuo tuberkuliozės. Tuo metu pareiškėjo seneliui a. (a.) buvo 3 m. Pareiškėjo senelė J. (K.) kartu su A. (A.) ir O. (Š.) persikėlė į Ukrainą pas brolį S., o vyriausiąjį sūnų I. paliko gyventi pas M. Dokumentų patvirtinančių A. (A.) gimimo faktą, nepavyko rasti, mano, kad rabinas pamiršo užregistruoti, po to J. G. išvyko iš Stakliškių į Biržus, o vėliau netikėtai mirė. Pažymi, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog pareiškėjas pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) tuo pagrindu, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) nustatyta tvarka.
Migracijos departamento turimais duomenimis, teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas pareiškėjui po 2013 m. sausio 1 d. išduotas nebuvo.
Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką Sprendime konstatavo, kad pareiškėjo senelis A. G. bei jo tėvai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 nustatyto pirmojo reikalavimo, t. y. nėra duomenų, kad asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais, bei antrosios sąlygos, t. y. nėra duomenų, kad asmenys turėjo gyvenamąją vietą Lietuvos teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad A. G. ir jo tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo priimti sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taip pat Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas atitiktų kurį nors iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatomis, Migracijos departamentas nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi.
Pažymi, kad pareiškėjo skunde išdėstyti paaiškinimai atitinka pareiškėjo asmens byloje esančius pareiškėjo paaiškinimus, kuriuos Migracijos departamentas įvertino, priimdamas Sprendimą. Pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę, nes pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis A. G., (duomenys neskelbtini), ar pareiškėjo prosenelis A. G. M., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. kovo 10 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas J. G., (duomenys neskelbtini), kuriam 1925 m. buvo išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, yra pareiškėjo prosenelis, nes pareiškėjo prosenelis buvo A. G., o prosenelio asmens duomenų keitimą patvirtinančių dokumentų pareiškėjas nepateikė. Klausimo lape 9444 pateikti duomenys nepatvirtina J. G., gim. Mažeikių aps. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės, nes Klausimo lapas nėra dokumentas, kuris būtų numatytas Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje asmens turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti. Klausimo lape nurodytas J. G., o pareiškėjo prosenelis buvo A. G. (nesutampa asmens duomenys, pareiškėjo prosenelio asmens duomenų keitimą patvirtinantys dokumentai pateikti nebuvo). Pareiškėjas, net jei pateiktų dokumentus, kurie patvirtintų jo giminystės ryšį su M. G., negalėtų būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, nes pareiškėjas M. G. įvardija kaip savo proprosenelį, kai Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatos nenumato, kad proprovaikaitis gali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu.
Teigia, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus, pakankamas. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, surinkti duomenys buvo aiškūs ir nedviprasmiški, todėl prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje Migracijos departamento atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje.
2023 m. sausio 17 d. pareiškėjo Prašymas išduoti leidimą nuolat gyventi, nes turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo. Kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu pateikė Baltarusijos Respublikos kompetentingos institucijos 1980 m. gruodžio 16 d. išduotą savo gimimo liudijimą (duomenys neskelbtini) (kirilicos rašmenys), patvirtintą pažyma Apostille, su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta A. G. tėvo Y. G. tautybė – žydas, Baltarusijos Respublikos kompetentingos institucijos 1957 m. liepos 27 d. išduotą tėvo Y. G. gimimo (duomenys neskelbtini) (kirilicos rašmenys), patvirtintą pažyma Apostille, su vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta Y. G. tėvo A. G. tautybė – žydas ir Ukrainos Respublikos kompetentingos institucijos 1939 m. birželio 17 d. išduotą senelio A. G. gimimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) (kirilicos rašmenys) su vertimu į lietuvių kalbą. Papildomai pareiškėjas 2023 m. kovo 13 d. pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. kovo 10 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie J. G. pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje, 2023 m. kovo 24 d. pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. kovo 16 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie M. G.
Sprendimas, kuriame Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo senelis A. G. bei jo tėvai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatyto pirmojo reikalavimo, t. y. nėra duomenų, kad asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais, bei antrosios sąlygos, t. y. nėra duomenų, kad asmenys turėjo gyvenamąją vietą Lietuvos teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad A. G. ir jo tėvai iki 1940 .m birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad A. G. turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, Migracijos departamentas neturi pagrindo priimti sprendimą A. G. išduoti leidimą nuolat gyventi kaip turinčiam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindo konstatuoti, kad užsienietis nepateikė dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies nuostatose, todėl A. G. negali būti laikomas asmeniu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o tai reiškia, kad jis neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo reikalavimų. Migracijos departamentas sudarė visas įmanomas galimybes ir suteikė visą reikalingą informaciją, kad A. G. galėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius jo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. A. G. nepateikė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis ir išnagrinėjęs turimus dokumentus, nenustatė, kad jis atitiktų kurį nors kitą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų. Pažymėjo, kad atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio A. G., pateikus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą pagrindžiančius papildomus dokumentus, praėjus vienerių metų terminui nuo šio sprendimo priėmimo dienos, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo arba Migracijos departamentui teikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip turinčiam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pagrindą. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardintos faktinės aplinkybės, kurios suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatas, išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, Pilietybės įstatymas.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.
Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, jei minėtų dokumentų nėra, tai asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę, priimto 1919 m. sausio 9 d., 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena („Lietuvos valstybės teisės aktai 1918-02-16–1940-06-15“, 1996 m., 153 p.). Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo, priimto 1939 m. spalio 27 d., 3 straipsnyje nustatyta, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. Šio įstatymo 3 straipsnis 1940 m. gegužės 3 d. buvo pakeistas jį papildant nuostata, kad taip pat Lietuvos piliečiais buvo laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą ar darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą („Lietuvos valstybės teisės aktai 1918-02-16–1940-06-15“, 1996 m., 148 ir 149 p.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos 3 dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civivilinėje byloje Nr. e3K-3-1969/2018).Tai reiškia, kad tik abi nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.
1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnis nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat asmenys, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais.
Pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafą Lietuvos piliečiais buvo laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018).
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina jo teisės atkurti Lietuvos pilietybę, nes pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis A. G., (duomenys neskelbtini), ar pareiškėjo prosenelis A. G., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2023 m. kovo 10 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas J. G., (duomenys neskelbtini), kuriam 1925 m. buvo išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, yra pareiškėjo prosenelis, nes pareiškėjo prosenelis buvo A. G., o prosenelio asmens duomenų keitimą patvirtinančių dokumentų pareiškėjas nepateikė. Klausimo lape 9444 pateikti duomenys nepatvirtina J. G., (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės, nes Klausimo lapas 9444 nėra dokumentas, kuris būtų numatytas Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje asmens turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti. Pažymėtina, kad Klausimo lape 9444 nurodyti J. G. duomenys, o pareiškėjo prosenelis buvo A. G. (pagal pateiktą (duomenys neskelbtini) gimimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. nesutampa asmens duomenys (vardas), o pareiškėjas prosenelio asmens duomenų keitimą patvirtinančių dokumentų nepateikė.
Teismas pažymi, kad atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui, pateikus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą pagrindžiančius papildomus dokumentus, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi jam išdavimo arba, nepraėjus vienų metų terminui nuo šio sprendimo priėmimo dienos, Migracijos departamentui teikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip turinčiam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas daro išvadą, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje keliamus reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Aiškindamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012).
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestinas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.