- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-16
- Bylos Nr.
- e2S-1092-603/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02371-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- E. G.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus atsakovės E. G. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Antico“ ieškinį atsakovei E. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Antico“, atstovaujama nemokumo administratorės mažosios bendrijos „V. Kononekos administratorių biuras“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia 2022 m. gegužės 3 d. ieškovės su atsakove E. G. sudarytą skolos sumokėjimo sutartį Nr. SKL01 (toliau – ir 2022 m. gegužės 3 d. sutartis), kurios vertė – 7 780 Eur ir taikyti restituciją, priteisinat iš atsakovės 7 780 Eur kompensaciją bei procesines palūkanas; 2) pripažinti negaliojančia 2022 m. gegužės 5 d. ieškovės su atsakove sudarytą skolos sumokėjimo sutartį Nr. SKL02 (toliau – ir 2022 m. gegužės 5 d. sutartis), kurios pagrindu buvo perduotas ieškovei priklausantis turtas, kurio vertė – 7 420 Eur ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės 7 420 Eur kompensaciją bei procesines palūkanas; 3) pripažinti negaliojančia 2022 m. gegužės 24 d. ieškovės su atsakove sudarytą skolos sumokėjimo sutartį Nr. SKL03 (toliau – ir 2022 m. gegužės 24 d. sutartis), kurios pagrindu buvo perduotas ieškovei priklausantis turtas, kurio vertė – 9 482 Eur ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės 9 482 Eur kompensaciją bei procesines palūkanas; 4) pripažinti negaliojančia 2022 m. gegužės 26 d. ieškovės su atsakove sudarytą skolos sumokėjimo sutartį Nr. SKL04 (toliau – ir 2022 m. gegužės 26 d. sutartis), kurios pagrindu buvo perduotas ieškovei priklausantis turtas, kurio vertė – 9 317 Eur ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės 9 317 Eur kompensaciją bei procesines palūkanas; 5) pripažinti negaliojančia 2022 m. gegužės 27 d. ieškovės su atsakove sudarytą skolos sumokėjimo sutartį Nr. SKL05 (toliau – ir 2022 m. gegužės 27 d. sutartis), kurios pagrindu buvo perduotas ieškovei priklausantis turtas, kurio vertė – 8 001 Eur ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės 8 001 Eur kompensaciją bei procesines palūkanas. Ieškinys priimtas teismo 2023 m. rugpjūčio 14 d. rezoliucija. Ieškovė ieškinyje taip pat prašė įstatymo nustatytais atvejais priimti sprendimą už akių. Ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje įtvirtinto instituto (actio Pauliana) pagrindu.
Atsiliepimas
2. Atsakovė E. G. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
3. Kadangi atsakovė 2023 m. spalio 31 d. parengiamajame posėdyje nedalyvavo, nepateikė prašymo nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, teismo šaukimas atsakovei įteiktas 2023 m. rugsėjo 15 d. asmeniškai, o atvykusi šalis (ieškovė) prašė teismo priimti sprendimą už akių, teismas priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovės ieškinį tenkino ir:
3.1. pripažino negaliojančiomis uždarosios akcinės bendrovės „Antiko“ ir E. G. sudarytą 2022 m. gegužės 3 d. skolos sumokėjimo sutartį Nr. SKL01, 2022 m. gegužės 5 d. skolos sumokėjimo sutartį Nr. SKL02, 2022 m. gegužės 24 d. skolos sumokėjimo sutartį Nr. SKL03, 2022 m. gegužės 26 d. skolos sumokėjimo sutartį Nr. SKL04 ir 2022 m. gegužės 27 d. skolos sumokėjimo sutartį Nr. SKL05;
3.2. taikė restituciją ir priteisė ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Antico“ iš atsakovės E. G. 42 000 Eur kompensaciją bei priteisė ieškovei iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (42 000 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. rugpjūčio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
3.3. priteisė valstybės naudai iš atsakovės E. G. 855 Eur žyminio mokesčio ir 6.64 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
Šalies argumentai
4. Atsakovė E. G. pateikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti 2023 m. spalio 31 d. sprendimą už akių, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas tinkamai nevertino ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų ir tai lėmė priimto teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.
Atsiliepimas
5. Ieškovė atsiliepime prašė atsakovės prašymo netenkinti. Nurodė, kad priimdamas sprendimą už akių teismas įvertino bylos medžiagą, o atsakovė nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų atsakovės teiginį, jog įvertinęs byloje esančius duomenis teismas turėjo priimti kitokio turinio sprendimą. Pažymėjo, kad atsakovė net nebando paaiškinti neatvykimo į bylos nagrinėjimą priežasčių, o pateikusi aiškiai nepagrįstą pareiškimą piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Ieškovės teigimu, atsakovė teisminiuose procesuose taip elgiasi ne pirmą kartą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 6 d. nutartimi atsakovės pareiškimo dėl 2023 m. spalio 31 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino.
7. Teismas nurodė, kad 2023 m. spalio 31 d. sprendime už akių konstatuotas 2022 m. gegužės 3 d., 2022 m. gegužės 5 d., 2022 m. gegužės 24 d., 2022 m. gegužės 26 d. ir 2022 m. gegužės 27 d. sutarčių pagrindu perduotas turtas (daiktai), minėtose sutartyse nurodant ieškovės skolą už patalpų nuomą pagal 2020 m. kovo 19 d. sutartį, kuriai dengti perduodamas konkretus turtas. Nurodė, kad teismo nustatytų aplinkybių atsakovė neginčijo.
8. Teismas nurodė, kad 2023 m. spalio 31 d. sprendime už akių taip pat konstatuota, jog ginčo sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo neįvykdytų skolinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių skolų grąžinimo terminai jau buvo suėję, t. y. ieškovė turėjo pareigą tuo metu atsiskaityti ir su kitais kreditoriais. Padaryta išvada, kad ginčo sandoriai, kuriais perleistas įmonei priklausantis turtas išskirtinai vienam kreditoriui, pažeidė kitų kreditorių teises, t. y. ginčo sandoriais buvo sumažintas įmonės turtas ir tokiu būdu užkirstas kelias kitiems kreditoriams atgauti skolas. Nurodė, kad šios teismo išvados, nepaisant gausiai cituojamos teismų praktikos, atsakovė iš esmės neginčija, tačiau pastebėjo, kad iš į bylą ieškovės pateiktų dokumentų negalima nustatyti, kada suėjo mokėjimo terminai VMI ir Bell distribution, kadangi šie terminai ieškovės grįsti savo sudaryta lentele ir nepateikiant jokių šią informaciją pagrindžiančių dokumentų.
9. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, prašydama panaikinti teismo priimtą sprendimą už akių, turi nurodyti įrodymus, kurie gali turėti įtakos sprendimo teisėtumui, tačiau atsakovė šiuo atveju kelia tik ieškovės pateiktų įrodymų nepakankamumo klausimą. Kritikuodama ieškovės įrodymus apie suėjusius terminus išdėstytus lentelės forma, atsakovė pati savo argumentus apie suėjusius terminus patalpų nuomos paslaugoms apmokėti taip pat pateikia savo pačios parengtos lentelės forma. Todėl teismas atmetė atsakovės argumentus.
10. Teismas atsakovės argumentus, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo sandorių sudarymo metu ieškovė tapo nemoki ar būdama nemoki pirmenybę suteikė kitam kreditoriui, laikė neturinčiais įtakos sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui. Laikė, kad atsakovė ir šiuo atveju kelia tik ieškovės pateiktų įrodymų nepakankamumo klausimą. Pažymėjo, kad aptariamai Pauliano ieškinio sąlygai konstatuoti nebūtina nustatyti, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas juridiniam asmeniui jau esant nemokiam ar kad dėl ginčijamo sandorio juridinis asmuo tapo nemokus.
11. Nepaneigta teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendime už akių padaryta išvada apie ieškovės nesąžiningumą, kadangi ginčo sandorių sudarymo metu jai buvo žinoma apie kitus įmonės kreditorius, su kuriais ieškovė turėjo atsiskaityti eilės tvarka. Teismas pažymėjo, kad atsakovė tik deklaratyviai nurodė, jog ieškovė ieškiniu neįrodo ieškovės nesąžiningumo, o toks atsakovės nesutikimo su teismo priimtu sprendimu už akių deklaratyvus argumentas nėra laikytinas įrodymu, galinčiu turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme.
12. Teismas pažymėjo, kad 2023 m. spalio 31 d. sprendime už akių padaryta išvada apie atsakovės nesąžiningumą, kadangi ginčo sandoriais priimdama ieškovės turtą, o ne gaudama nuomos mokestį, atsakovė turėjo suprasti apie ieškovės turimus finansinius sunkumus, tačiau ginčo sandoriais siekė naudos išimtinai sau. Pažymėjo, kad atsakovė šios išvados iš esmės neginčija. Teismo teigimu, atsakovė ginčija tik ieškinio argumentą, kad atsakovė galėjo sužinoti ieškovės finansinę būklę iš viešojo registro, tačiau tokius argumentus atmetė kaip teisiškai nereikšmingus, kadangi prašomas panaikinti sprendimas už akių nebuvo grindžiamas šia ieškovės procesiniame dokumente nurodyta faktine aplinkybe.
Šalies argumentai
13. Teismas atsakovės argumentą, jog nepateikti jokie dokumentai, patvirtinantys ieškinio reikalavimus, pripažino deklaratyviu ir nesudarančiu pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pareiškime nurodė įrodymus galinčius turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Atsakovės teiginys, jog 2022 m. birželio 24 d. ieškovė buvo skolinga atsakovei už patalpų nuomą 10 640 Eur nesudaro pagrindo vertinti, jog teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimas už akių neteisėtas ar nepagrįstas. Vien tai, kad atsakovė buvo ieškovės kreditorė, savaime actio Pauliana ieškinio sąlygų egzistavimo nei patvirtina, nei paneigia.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas pažymėjo, kad sprendimas už akių panaikinamas ir atnaujinamas bylos nagrinėjimas iš esmės konstatavus, kad šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis). Nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pareiškime daug dėmesio skyrė įrodinėjimo taisyklėms, tačiau pati jokių įrodymų teismui nenurodė. Todėl konstatavo, kad CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių nagrinėjamu atveju nėra nustatyta.
III. Atskirojo skundo argumentai
15. Atsakovė (apeliantė) pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutarties, prašydama: 1) panaikinti skundžiamą nutartį; 2) peržiūrėti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimą už akių ir atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės; 3) priteisti iš ieškovės likviduojamos dėl bankroto UAB „Antico“ atsakovės naudai pastarosios patirtas bylinėjimosi išlaidas, jų išieškojimą nukreipiant į nemokumo administratoriaus administravimo išlaidų sąmatą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
15.1. ieškovė neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į reikalaujamą piniginių lėšų sumą. Kadangi nagrinėjamu atveju actio Pauliana ieškinį pareiškė bankrutuojančio juridinio asmens nemokumo administratorė, veikdama kreditorių, kurių interesus tariamai pažeidė ginčo Sutartys, vardu, neabejotina ir galiojanti ieškovės reikalavimo teisė yra sietina su kreditorių reikalavimų, kurių patenkinimo terminai buvo pradelsti ginčijamų sutarčių sudarymo dieną, suma. Teisingo, teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimui šias aplinkybes nustatyti yra ypatingai svarbu, kadangi būtent nuo jų priklauso ne tik ieškovės teisė reikšti tokio pobūdžio ieškinį, tačiau taip pat ir tai, kad tik tokiu būdu įmanoma nustatyti ieškovei priteistiną kompensacijos sumą tokiu atveju, jei ieškinys yra tenkinamas. Tuo tarpu realu, jog ginčijamų sutarčių sudarymo dieną ieškovė neturėjo jokių pradelstų įsiskolinimų (išskyrus įsiskolinimą atsakovei), kas reikštų, jog ieškovė apskritai neturi teisės reikšti tokio pobūdžio ieškinio arba pradelsta kitų bendrovės kreditorių reikalavimų suma buvo žymiai mažesnė už sutartimis perleisto bendrovės turto vertę, kas reikštų, jog ieškinys negalėjo būti tenkinamas pilna apimtimi. Atsakovė į tai siekė atkreipti pirmosios instancijos teismo dėmesį, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė;
15.2. nors teismas konstatavo, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo neįvykdytų skolinių įsipareigojimų kreditoriams, tačiau byloje nėra nė vieno įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti apie konkrečių kreditorių (ir jų reikalavimų dydžio) egzistavimą ginčijamų sutarčių sudarymo metu. Į bylą pateikta bendrovės bankroto bylą nagrinėjančio Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria buvo patvirtintas bendrovės kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai, tačiau ši nutartis tik patvirtina bendrovės kreditorius ir jų reikalavimų sumą bankroto bylos bendrovei iškėlimo dienai, o ne ginčijamų sutarčių sudarymo dienai;
15.3. teismas atmestinai vertino atsakovės procesiniuose dokumentuose iškeltą problemą – ieškovės turimos reikalavimo teisės ir jos dydžio įrodymų trūkumą. Civilinė byla kildinama iš bankroto teisinių santykių, todėl teismas turi būti aktyvus ir nesant byloje pakankamai duomenų, imtis priemonių reikšmingoms aplinkybėms išsiaiškinti. Be to, aktyvų teismo vaidmenį suponuoja ir tai, kad atsakovė neturėjo ir neturi jokios galimybės savo jėgomis surinkti rašytinius įrodymus, kadangi tokie duomenys ir informacija atsakovei nėra prieinami;
15.4. neįrodyta ir pagal byloje surinktus duomenis negalėtų būti įrodoma aplinkybė, jog ginčijamos sutartys pažeidžia bankrutuojančio juridinio asmens kreditorių teises ir teisėtus interesus. Bendrovės kreditorių teisės ir teisėti interesai jai sudarant sutartis galėjo būti pažeisti tik tuo atveju, jei sutarčių sudarymo dienai (-oms) bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems savo kreditoriams ir sutarčių sudarymas iš esmės sumažino bendrovės galimybes atsiskaityti su šiais kreditoriais. Tokios aplinkybės nėra įrodytos;
15.5. nėra pagrindo teigti, jog sutarčių bendrovė sudaryti neprivalėjo. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo byloje nustatytiną aplinkybę, jog ieškiniu ginčijamos sutartys nėra ir niekuomet nebuvo savarankiški sandoriai, o savo esme yra nuomos sutarties išdava, kurios pagrindu ir susidarė 49600 Eur įsiskolinimas. Bendrovė privalėjo atsiskaityti su atsakove, ir tai padarė atsiskaitydama ne piniginėmis lėšomis, o turtu;
15.6. neegzistavo jokios faktinės aplinkybės, kurių pagrindu teismas būtų galėjęs padaryti teisingą, teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl atsakovės nesąžiningumo. Atsakovė neturėjo jokių galimybių žinoti apie ieškovės finansinę padėtį sutarčių sudarymo metu (ši finansinė padėtis, t. y. pradelstų įsipareigojimų mastas nebuvo atskleista ir bylos nagrinėjimo metu), o taip pat, kadangi atsakovė nebuvo verslininkė, neturėjo ir pareigos ja domėtis, o tokia pareiga atsakovei negali būti užkraunama. Ieškovė suteikė atsakovei pakankamus patvirtinimus ir garantijas, jog sudaromi sandoriai nepažeidžia jokių asmenų teisių ir teisėtų interesų, o ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2021 finansinius metus buvo pateikti tik 2023 m. gegužės 6 d., t. y. jau po bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, dėl ko atsakovė neturėjo net menkiausios finansinės galimybės įvertinti ieškovės turimų įsipareigojimų (o ypač - pradelstų) kitiems kreditoriams, jei tokių buvo. Atsakovės domėjimasis ieškovės finansine padėtimi ir turimais kreditoriais būtų buvęs neproporcingas, nes sudarydama sutartis atsakovė iš esmės tik priėmė piniginės prievolės įvykdymą;
15.7. teismo argumentas, jog atsakovės nesąžiningumą pagrindžia vien atsiskaitymas turtu pagal nuomos sutartį sudarant ginčijamas sutartis, nelogiškas. Šalių sudaryta nuomos sutartis buvo ilgalaikio pobūdžio, su tikslu ieškovei vystyti restorano verslą, o atsiskaitymas turtu (baldais ir įranga), kuris yra tinkama restorano veiklai, tiko dėl to, kad atsakovė visuomet planavo nuomojamas patalpas laikyti pritaikytas restorano veiklai;
15.8. net ir įrodžius visas actio Pauliana ieškinio sąlygas, ieškinys negalėjo būti tenkinamas pilna apimtimi. Teismas padarė šiurkščią materialinės teisės taikymo klaidą apskaičiuodamas Bendrovės kreditoriams galimai padarytos žalos dydį. Nepagrįstai ignoruoti atsakovės argumentai, jog tokio pobūdžio ieškinys galėjo būti tenkinamas tik ta dalimi, kiek sutarčių sudarymas, t. y. atsiskaitymas su atsakove pagal Nuomos sutartį, pažeidė kitų Bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus proporcingai kreditorių turimų reikalavimų sumai;
15.9. pirmosios instancijos teismo sprendimas sudaro pagrindą ieškovei neteisėtai praturtėti atsakovės sąskaita. Iš byloje pateiktų ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų matyti, jog dalį ieškovės reikalavimo sudaro ne perduoto Bendrovės turto vertė pinigais, o pridėtinės vertės mokestis, į kurį Bendrovė reikalavimo teisės neturi ir turėti negali. Bendrovė išrašė PVM sąskaitas faktūras, todėl į valstybės biudžetą įgijo pareigą sumokėti PVM. Byloje nėra duomenų apie tai, ar PVM yra sumokėtas. Bet kuriuo atveju palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių nepakeistą, ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita PVM suma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
17. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnio 2,3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
18. Apeliacijos objektas šioje byloje – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė peržiūrėti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 31 d. sprendimą už akių, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
19. Kasacinio teismo praktikoje sprendimo už akių institutas aiškinamas kaip viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti; tai nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu; teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka net ir esant procesinėms prielaidoms priimti sprendimą už akių, jeigu jis mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos ir todėl sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018, 28–31 punktai).
20. Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Remiantis CPK 287 straipsnio 1 dalimi, šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, be kitų privalomų CPK 287 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, turi būti nurodytos aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes, taip pat visi kiti šalies reikalavimai, argumentai ir įrodymai, susiję su byla (CPK 287 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kartu su pareiškimu turi būti pateikti visi šalies turimi įrodymai, susiję su byla, ir pareikšti prašymai teismui padėti išreikalauti turinčius bylai reikšmės įrodymus, kurių šalis pati negali gauti; teismas turi teisę atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau ir dėl kurių vėlesnio pateikimo bus vilkinamas bylos nagrinėjimas (CPK 287 straipsnio 3 dalis).
21. Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas, išnagrinėjęs pareiškimą, panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje iš viso negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.
22. Nagrinėjamu atveju apeliantė pareiškimą dėl 2023 m. spalio 31 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo grindė vienu iš CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagrindų – pirmuoju, įtvirtinančiu, kad jos įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.
23. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nenustatė, kad apeliantės teiginiai ir įrodinėjamos aplinkybės sudaro pagrindą peržiūrėti sprendimą už akių.
24. Sprendžiant dėl apeliantės pareiškime nurodytų faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, kaip sprendimo už akių peržiūrėjimo pagrindo, visų pirma atkreiptinas dėmesys į tokius kasacinio teismo išaiškinimus, kad bylos šaliai, siekiančiai sprendimo už akių peržiūrėjimo, nepakanka pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo vien nurodyti savo nesutikimą ar abejones teismo priimtu sprendimu – atsakovo pateikti įrodymai turi besąlygiškai patvirtinti tai, jog priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti panaikintas nepaisant atsakovo netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365-690/2018, 24 punktas).
25. Pažymėtina, kad sprendimo už akių neteisingumas gali būti nustatytas ne tik tais atvejais, kada sprendimo už akių peržiūrėjimo prašanti šalis pateikia naujus įrodymus, bet ir tada, kai tokią išvadą galima daryti pagal byloje jau esančius (į ją pateiktus) įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-1075/2021, 35 punktas).
26. Nustatyta, kad šalių ginčas kilo dėl to, kad ieškovė su atsakove sudarytų 2022 m. gegužės 3 d., 2022 m. gegužės 5 d., 2022 m. gegužės 24 d., 2022 m. gegužės 26 d. ir 2022 m. gegužės 27 d. sudarytų sutarčių pagrindu perdavė sutartyse nurodytus daiktus, taip atitinkamomis dalimis padengdama ieškovės susidariusį įsiskolinimą atsakovei už patalpų nuomą pagal 2020 m. kovo 19 d. Nuomos sutartį, kai tuo tarpu šių sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo pradelstų skolinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, ginčijo sudarytas sutartis CK 6.66 straipsnio pagrindu, teigdama ir įrodinėdama, jog egzistuoja visos actio Pauliana ieškinio sąlygos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamų sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo neįvykdytų skolinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių skolų grąžinimo terminai jau buvo suėję, ieškovės ir atsakovės sudarytos sutartys, perleidžiant įmonei priklausantį turtą išskirtinai vienam kreditoriui bei atsiskaitant tik su atsakove, pažeidė kitų kreditorių teises ir tokiu būdu sumažino įmonės turtą bei užkirto kelią kitiems kreditoriams atgauti skolas, o ieškovė ir atsakovė buvo nesąžiningos. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, sprendė, kad formalūs įrodymai pagrindžia actio Pauliana sąlygų egzistavimą, todėl ieškinį tenkino.
27. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje buvę sprendimo už akių priėmimo metu įrodymai ir apeliantės pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodomi argumentai nesuponuoja išvados, jog sprendimas už akių yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti panaikintas.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktas).
29. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šiuo konkrečiu atveju yra visos penkios actio Pauliana sąlygos, o jų egzistavimo apeliantė nepaneigė.
30. Bylos faktinės aplinkybės pagrindžia, jog ieškovės administratorės ginčijami sandoriai pažeidė kitų kreditorių teises. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „Antico“ iškelta bankroto byla, nutartyje be kita ko nustatyta, kad įmonės pradelstų skolų suma 2022 m. lapkričio 10 d. sudarė 452103,38 Euro su darbo santykiais susijusi skola – 27026,80 Eur. Kaip matyti, įmonei bankroto byla iškelta praėjus apie pusei metų nuo ginčo sandorių sudarymo, kai tuo tarpu pradelstų skolų suma yra didelė. Priimdamas 2023 m. spalio 31 d. sprendimą už akių teismas nustatė, kad 2021 m. gruodžio mėnesį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškovės skola buvo 39 508,51 Eur, 2022 m. sausio 7 d. UAB „Bell distribution“ ieškovė buvo skolinga 338,83 Eur, 2022 m. kovo 1 d. UAB „Apsaugos komanda“ ieškovė buvo skolinga 187,76 Eur, 2022 m. kovo 17 d. D. S. (D. S.) ieškovė buvo skolinga 187 000 Eur, 2022 m. balandžio 30 d. UAB „Vilniaus vandenys“ ieškovė buvo skolinga 876,76 Eur, 2022 m. gegužės 5 d. R. N. V. (R. N. V.) ieškovė buvo skolinga 143 000 Eur. Minėtas aplinkybes pagrindžia kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai, pakankami išvadai, jog ginčo sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo neįvykdytų skolinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių skolų grąžinimo terminai jau buvo suėję, o kreditoriai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Apeliantės teiginiai, kuriais ji siekia paneigti kitų kreditorių egzistavimą, laikytini deklaratyvaus pobūdžio, kuriais, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, teigiama tik apie byloje esančių įrodymų stoką, tačiau nenurodomi jokie įrodymai, galintys turėti įtakos sprendimo už akių neteisėtumui ir nepagrįstumui.
31. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši sąlyga paprastai suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo nei pareigos, nei būtinybės, nei susiklosčiusių faktinių aplinkybių sudaryti ginčo sandorius. Tokiai išvadai teisinės reikšmės neturi apeliantės teiginys, jog ginčo sandoriai nebuvo savarankiški sandoriai, o nuomos sutarties išdava. Pastebėtina, kad ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su apeliante už nuomos paslaugas piniginėmis lėšomis, o ne daiktais. Laikytina, kad šiuo atveju prievolės kilmė nesudaro pagrindo spręsti, jog tokius sandorius buvo būtina sudaryti būtent su atsakove, o ne su kitais kreditoriais. Taigi apeliantė nepagrindė, kad šiuo atveju egzistavo teisinė prievolė sudaryti ginčo sandorius,
33. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį būtina sąlyga sandoriui actio Pauliana pagrindu nuginčyti – sandorį sudariusio skolininko nesąžiningumas, t. y. turi būti įrodyta, kad skolininkas žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Be to, CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.
34. Sudarydama ginčijamus sandorius ieškovė elgėsi nesąžiningai, nes ginčo sandorių sudarymo metu žinojo ir negalėjo nežinoti apie kitus įmonės kreditorius, su kuriais ieškovė turėjo atsiskaityti eilės tvarka, sudarydama ginčijamus sandorius negalėjo nežinoti, kad negali atsiskaityti pinigais. Apeliantė savo ruožtu ginčo sandoriais siekė naudos išimtinai sau, kadangi ieškovės turtą priėmė ginčo sandoriais, tokiu būdu mažindama nuomos mokesčio įsiskolinimą, kuris jau ginčo sandorių sudarymo metu siekė beveik 50000 Eur (taigi, pagal šalių sulygtą mokėtiną nuomos mokestį ieškovė jai nuomos mokesčio nemokėjo gerokai daugiau nei pusė metų). Nors atsakovė nurodo neturėjusi jokių galimybių žinoti apie ieškovės finansinę padėtį bei pareigos domėtis ieškovės finansine padėtimi, tačiau tokie apeliantės argumentai stokoja loginio pagrindimo. Atsakovė buvo kita nuomos sutarties sandorio šalis (nuomojo ieškovei patalpas), taigi, neabejotinai buvo suinteresuota gauti nuomos sutartimi sulygtą nuomos mokestį. Tuo tarpu ieškovė gana ilgą laiką nevykdė prievolės mokėti nuomos mokestį, dėl ko susidarė 49600 Eur dydžio įsiskolinimas už nuomojamas patalpas. Taigi labiau tikėtina, kad atsakovė, būdama rūpestinga sandorio šalis (nuomotoja) ir neabejotinai suinteresuota gauti nuomos mokestį už nuomojamas patalpas, tačiau jo ilgą laiką negaudama, negalėjo nežinoti apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, dėl kurios ir priėmė iš ieškovės atsiskaitymą už nuomos mokestį ieškovei priklausančiais daiktais. Taigi laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė esant įrodytą ir ieškovės bei atsakovės nesąžiningumą sudarant ginčo sandorius, o atsakovė šių argumentų nepaneigė.
35. Apeliantė nurodo, kad civilinė byla kildinama iš bankroto teisinių santykių, todėl teismas turi būti aktyvus ir nesant byloje pakankamai duomenų, imtis priemonių reikšmingoms aplinkybėms išsiaiškinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies sutinka su tokiu teiginiu. Iš tiesų, apeliantė teisi teigdama, jog bankroto bylose (taip pat ir bylose, kuriose reikalavimai kildinami iš bankroto teisinių santykių) egzistuojantis viešasis interesas įpareigoja teismą būti aktyviu. Kita vertus, aktyvus teismo vaidmuo bankroto procese neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė teismui nepagrįstai bando perkelti aplinkybių nurodymo bei įrodymų, kurie gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui, pateikimo pareigą. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nenurodė jokių įrodymų, galinčiu turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme.
36. Nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad ieškinys galėjo būti tenkinamas tik ta dalimi, kiek ginčo sandorių sudarymas, t. y. atsiskaitymas su atsakove pagal Nuomos sutartį, pažeidė kitų Bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus proporcingai kreditorių turimų reikalavimų sumai. Taigi, apeliantė įrodinėja, kad netinkamai taikyta restitucija ir siekia, jog kompensacijos suma būtų apskaičiuota proporcingai kreditorių, kurių interesai buvo pažeisti ginčo sandorių sudarymu, turimų reikalavimu sumai, teikia kelis apskaičiavimo variantus kaip pavyzdžius. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pasisakė tik laikydamas, jog sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pilna apimtimi, klaida nepadaryta.
37. Tuo tarpu kasacinio teismo yra išaiškinta, kad restitucijos taikymas tik tokia apimtimi, kokio dydžio yra kreditorių, kurių teises pažeidė konkretus sandoris, reikalavimai, ir grąžinimas tik tokio dydžio turto dalies (vertės) į bendrą turto masę, kur tas turtas būtų naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ (šiuo metu – JANĮ) nustatyta tvarka, gali sukelti situaciją, kad tų kreditorių reikalavimai bus nepatenkinti ar patenkinti tik nedidele dalimi ir taip būtų pažeistas actio Pauliana tikslas atkurti skolininko mokumą, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009, 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014 ir kt.). Taigi, tuo atveju, kai ieškinį actio Pauliana pagrindu pareiškia įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius, sandorio pripažinimas negaliojančiu teisinius padarinius sukelia viso sandorio apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2013, 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015). Taigi, priešingai nei teigia ir bando įrodyti apeliantė, priešingas aiškinimas, t. y. skaičiuojant kompensaciją proporcingai kreditorių turėtų reikalavimų sumai, suponuotų nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos. Pažymėtina ir tai, kad grąžinus lėšas bankrutuojančiai įmonei, atsakovei dėl tokios sumos bankroto byloje išlieka teisė reikšti kreditorinį reikalavimą, dėl kurio patvirtinimo, patikrinęs pagrįstumą, spręstų bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Teismui patvirtinus atsakovės reikalavimus bankroto byloje, kitų kreditorių reikalavimų patenkinimo laipsnis sumažėtų. Dėl to visų kreditorių reikalavimų tenkinimas ir administravimo išlaidų dengimas pagal JANĮ reikalavimus galimas tik grąžinus bankrutuojančiai įmonei kompensaciją pilna apimtimi. Priešingu atveju atsiranda grėsmė, kad bus pažeista proporcingo kreditorių reikalavimų patenkinimo taisyklė, lemianti ir kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimą.
38. Apeliantė atskirajame skunde iškelia ir teiginį, jog neperžiūrėjus sprendimo už akių ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita, nurodo argumentus, susijusius su PVM mokesčio (ne)sumokėjimu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kadangi CPK normose įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (CPK 312 straipsnis, 306 straipsnio 2 dalis) reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-275-464/2017).
39. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
40. Atsakovės atskirajame skunde nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su PVM mokesčio (ne) sumokėjimu, atitinkamai su tuo susijusiais pasvarstymais, nebuvo grindžiami atsakovės atsikirtimai į ieškovės pareikštą reikalavimą dėl restitucijos taikymo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiais argumentais nesiremta ir teikiant pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Dėl tokių aplinkybių skundžiamoje nutartyje nėra pasisakyta, nes jos nebuvo atskleistos ir tirtos pirmosios instancijos teismo, todėl apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas šių atskirajame skunde nurodytų naujų aplinkybių neturi vertinti ir dėl jų šios bylos ginčo kontekste nepasisakys (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
41. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
42. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad atskirajame skunde dėstomais atsakovės argumentais nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nenustatyta, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme būtų patyrusi bylinėjimosi išlaidas, dėl to nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
netenkinti atsakovės (apeliantės) E. G. atskirojo skundo.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.