Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Danutės Švitinienės, Dainos Vaidachavičienės ir Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2021 m. liepos 29 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo J. A. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo metu tęsti darbą ir uždraudžiant turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems visų rūšių pneumatinius ginklus, naudojančius suspaustas CO2 dujas, nesvarbu kokia jų sviedinio kinetinė energija, bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. A. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. rugpjūčio 15 d., apie 23.00 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas 2,45 promilių girtumas, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ginčo metu, pneumatiniu pistoletu „Smith Wesson MP 40“ šovė vieną kartą D. K. į galvos sritį, padarydamas šautinę žaizdą su svetimkūniu, kairės akies viršutinio voko srityje šalia akiduobės išorinės sienelės, dėl ko nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių paaiškinimai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nuteistojo J. A. atžvilgiu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, kadangi apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymima apie nepašalintus neaiškumus tarp bylos duomenų, nepaneigtą nuteistojo išdėstytą įvykio versiją ir neįrodytą jo kaltę. Taigi, būtent šiais apeliacinio skundo keliamais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako šiame procesiniame sprendime.

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad įrodinėjimo procese gali būti remiamasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais ir jie neturi pranašumo vieni prieš kitus. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

6. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigiama, kad nuteistojo J. A. pateikta įvykio versija dėl būtinosios ginties aplinkybių pirmosios instancijos teisme nebuvo neginčijamai paneigta, o bylos įrodymų visumos nepakanka pagrįsti nuteistojo kaltės, dėl ko nepagrįstai nuteistasis pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu ir byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde visiškai nėra kreipiamas dėmesys į skundžiame nuosprendyje aptartų įrodymų visumą, kurie būtent ir sudaro vientisą įrodymų grandinę, pagrindžiančią nuteistojo kaltę. O šioje byloje nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius pirmos instancijos teismas nustatė tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu.

7. Apeliaciniame skunde kategoriškai nesutinkama su minėtu nuteistajam J. A. inkriminuotu nusikaltimu, pažymint būtinybę tinkamai įvertinti nuteistojo išdėstytą versiją dėl jo veikimo būtinosios ginties aplinkybėmis ir tai pagrįsti konkrečiais bylos įrodymais, o ne nukentėjusiųjų ir suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais. Vis dėlto, teisėjų kolegija kreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo patvirtinta byloje surinktų įrodymų visuma. Visų pirma, vertintini paties nuteistojo parodymai ir juose esantys prieštaringi teiginiai dėl kai kurių bylos aplinkybių: 1) nuteistojo teigiama, kad jį staiga užpuolė atvykęs nukentėjusysis su liudytoju V. Š., tačiau spėjo užsitaisyti ir pasinaudoti turimu ginklu, dar iššaunant 3-4 kartus, kuris buvo laikomas tiesiog ant kėdės iš karto po žolinės šventimo, kur buvo susirinkusių pašalinių asmenų; 2) nuteistojo tvirtinama, kad nutekėjusysis D. K. užsimojo su daiktu, panašiu į peilį, tačiau gresiant galimai realiam ir akivaizdžiam pavojui gyvybei ar sveikatai ir būdamas išsigandęs, nuteistasis nešovė tiesiai į nukentėjusįjį, o tik į žemę; 3) nors, anot nuteistojo, nukentėjusiojo veiksmais buvo sukeltas realus pavojus jo gyvybei ar sveikatai, vėliau sulaikė dar grasinimų iš konflikto dalyvių, tačiau pareiškimo policijai nerašė, pretenzijų atsakingiems asmenims neturėjo. Juolab jokių kitų įrodymų, vienareikšmiai patvirtinančių kurias nors nuteistojo nurodytas aplinkybes, byloje nėra. Kartu teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimais, kad pagal ankstesnius nuteistojo teistumus matyti, kad esant ginčui jis gali elgtis agresyviai, smurtauti, o aplinkybė, kad jam nustatytas beveik sunkus girtumas (2,45 prom.) įvykio vietoje, objektyviai turėjo įtakos jo netinkamam situacijos vertinimui ir galimai neadekvačioms jo reakcijoms į susidariusią situaciją. Tai tik sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą dėl nuteistojo parodymų nepatikimumo.

8. Be to, kaltinime nurodytas aplinkybes patvirtina kiti bylos duomenys – nukentėjusiojo D. K. parodymai ir tiesioginių įvykio liudytojų R. O. bei V. Š. parodymai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo atliktu šių asmenų parodymų vertinimu, kurie yra iš esmės nuoseklūs, atitinka vienas kitą dėl esminių bylos aplinkybių ir jais yra paneigiama nuteistojo versija apie jam kilusį kokį tai pavojų, dėl ko jam būtų tekę veikti būtinosios ginties aplinkybėmis. Be to, šių asmenų parodymus tam tikra apimtimi patvirtina ir kiti bylos įrodymai: 1) duomenys apie nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus ir galimus jų atsiradimo aplinkybes, kurie vienareikšmiai patvirtina nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų parodymus; 2) 6 nuteistojo skambučių BPC garso įrašai, iš kurių matyti, kad iš karto po įvykio nuteistojo nurodytos konfliktinio įvykio versijos kiekvieno skambučio BPC metu visiškai skyrėsi, t . y. pirmiausia nurodęs apie tai, kad yra padurtas peiliu, vėliau jau teigė pats rankoje turintis peilį, o dar vėliau jau nebeminimas peilis apskritai, tik užsimenama bendrai apie veikimą būtinosios ginties aplinkybėmis, juolab per visus pokalbius su BPC svarbiausia nuteistajam buvo atgauti savo ginklą, o apie nukentėjusiojo veiksmus beveik nekalbama; 3) į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų J. Š. ir L. G. parodymai, kuriais liudytojai patvirtino aplinkybes, jog nuteistasis jiems neminėjo jokio peilio, o jis pats nebuvo sužalotas; 4) BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys, iš kurių matyti, kad buvo surinkta papildoma informacija apie įvykį, o nuteistasis pirminiuose paaiškinimuose patvirtino, kad konflikto metu jis panaudojo savo dujinį pistoletą, tačiau neminima galima savigynos aplinkybė, jis pretenzijų neturėjo, o tik pageidavo atgauti savo ginklą (t. 1, b. l. 24-26), ir kiti bylos duomenys. Remiantis šiais objektyviais duomenimis, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir įvykio liudytojų parodymais, todėl jais pagrįstai pirmos instancijos teismas ir vadovavosi. Pirmos instancijos teismo ištirti ir skundžiamame nuosprendyje įvardintų bylos įrodymų visuma, jų turinio aptarimas bei vertinimas paneigia nuteistojo gynybinę versiją dėl jo galimo veikimo būtinosios ginties sąlygomis bei apeliacinio skundo teiginius, kad bylos įrodymų visumos nepakanka pagrįsti nuteistojo kaltės.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas tinkamai vertino kiekvieną įrodymą atskirai, taip pat ir jų visumą, nė vienai įrodymų grupei nepagrįstai nesuteikdamas pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, kaip nepagrįstai yra teigiama apeliaciniame skunde, ir tokio vertinimo pagrindu darė atitinkamas išvadas dėl nuteistojo J. A. kaltės. Tuo tarpu būtent apeliaciniame skunde yra selektyviai išskiriami atskiri bylos įrodymai ir išdėstytas subjektyvus jų vertinimas nuteistajam palankia linkme, t. y. apeliaciniame skunde plačiai remiamasi nuteistojo paaiškinimais ir jo išdėstyta gynybine versija, kuri skundžiamame nuosprendyje neabejotinai paneigta, taip pat prašoma įvertinti specialisto paaiškinimus teisme, kuriais tik bendrai patvirtinama apie galimą rikošeto efektą šaudant nuteistojo ginklu, tačiau kartu įvardinant ne vieną lemiamą faktorių tokiam reiškiniui susiformuoti, taip pat prašoma įvertinti ir aplinkybę, kad nukentėjusysis ar minėti konflikte dalyvavę liudytojai iš karto nesikreipė į policiją dėl šio įvykio, nors tai buvo padaryta medikų, kitą dieną nustačius sužalojimus nukentėjusiajam. Tokie apeliacinio skundo argumentai dėl tariamo netinkamo įrodymų vertinimo skundžiamame nuosprendyje nesuteikia pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, juolab įvertinus prieš tai aptartų bylos įrodymų visumą, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

10. Kartu atmestinos apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl netinkamai atlikto ikiteisminio tyrimo, neatlikus būtinų procesinių veiksmų, t. y. apeliaciniame skunde teigiama, kad neapžiūrėta įvykio vieta, tačiau byloje yra įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad 2020 m. rugpjūčio 16 d. buvo apžiūrėta kiemo aplinka, adresu - (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 14-22). Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad neatliktas nuteistojo, nukentėjusiojo ir abiejų minėtų liudytojų duotų parodymų patikrinimas vietoje, tačiau nagrinėjamo įvykio eiga nustatyta ir pagrįsta bylos įrodymų visuma, todėl tokio procesinio veiksmo atlikimas objektyviai nesuteiktų naujų duomenų, reikšmingų teisingai išspręsti bylą, juolab įvertinus šią baigiamąją baudžiamojo proceso stadiją. Teisėjų kolegija, remdamasi prieš tai išdėstytais argumentais dėl bylos įrodymų pakankamumo ir tinkamo jų įvertinimo skundžiamame nuosprendyje, atmeta apeliacinio skundo teiginius apie atlikto ikiteisminio tyrimo šioje byloje trūkumus.

11. Apibendrinus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina nuteistojo J. A. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas visa apimtimi.

Dėl proceso išlaidų

12. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2021 m. rugsėjo 24 d. pažyma Nr. (12.36Mr) PT-6471, kurioje nurodyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nuteistajam J. A. išlaidos sudaro 144,00 Eur (t. 3, b. l. 49-50).

13. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

14. Nors pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nuteistojo J. A. gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra būtinas, tačiau šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal paties nuteistojo gynėjo pateiktą apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi iš esmės atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, jokių duomenų apie galimą blogą nuteistojo J. A. finansinę padėtį byloje nėra ir netgi priešingai – iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis yra dirbantis ir jam nėra paskirta bausmė, ribojanti jo galimybes gauti pajamų. Remiantis tuo, minėtos institucijos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliaciniame procese priteisimo tenkinamas ir iš nuteistojo J. A. valstybės naudai priteistina 144,00 Eur suma valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. A. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo J. A. valstybės naudai 144,00 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturių eurų) sumą už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.