Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Valdo Petro Meidaus ir Bronės Vidzėnienės,

nukentėjusiesiems J. M., R. J. B., Z. Š., S. M., A. D., R. K., R. T., A. Č., A. K., J. Ž., A. K., L. I., J. P., A. G., V. K., B. S., V. G., A. K., A. U., P. Š., V. G., R. S., V. R., A. J., R. G., B. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų R. J. B., A. Č., L. I., R. K., A. M., R. S. ir J. Ž. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinis procesas dėl nukentėjusiųjų J. M., P. S. Š., R. J. B., R. S., V. R., B. S., M. Š., Z. S., S. M., A. D., R. D., A. K., R. K., P. G., B. M., D. S., V. K., R. T., Z. Š., A. Č., V. G., V. G., A. K., R. D., J. Ž., A. K., V. V., A. U., L. I., A. J., A. M., J. D., M. P., J. P., A. G. ir V. R. ieškinių, o nukentėjusiosios S. N. ieškinio turtinio reikalavimo dalyje, nutrauktas.

Nukentėjusiosios S. N. civilinis ieškinys dėl 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu ir išaiškinta, kad ji ginčą gali spręsti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2000-04-04 iš UAB “(duomenys neskelbtini)” su O. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijęs du pastatus – sandėlį 5F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir taros sandėlį 6F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) Rokiškyje, ir juos įregistravęs VĮ “Registrų centras” savo vardu, neteisėtai, be statybos leidimo ir projekto sandėlius perstatė į du individualių garažų blokus ir 2000-2002 metais, garažų neįregistruodamas ir neužtikrindamas nuosavybės teisės įgyvendinimo, apgaule, asmenims nežinant, kad pastatai registruoti kaip sandėliai, juos pardavė savo naudai įgydamas iš M. P. 4000 Lt, J. D. 4500 Lt, A. M. 8500 Lt, A. J. 4000 Lt, L. I. 5000 Lt, A. U. 3700 Lt, V. V. 4500 Lt, A. K. 8000 Lt, J. Ž. 9000 Lt, R. D. 4000 Lt, S. N. 5000 Lt, A. K. 11000 Lt, V. G. 4600 Lt, V. G. 4000 Lt, A. Č. 9000 Lt, Z. Š. 6000 Lt, R. T. 10250 Lt, V. K. 4600 Lt, D. S. 6500 Lt, B. M. 6000 Lt, P. G. 4000 Lt, R. K. 4500 Lt, A. K. 17500 Lt, R. D. 3000 Lt, A. D. 7500 Lt, S. M. 4450 Lt, Z. S. 4500 Lt, M. Š. 10000 Lt, B. S. 4000 Lt, V. R. 4000 Lt, R. S. 5100 Lt, R. B. 4400 Lt, P. Š. 10000 Lt, J. M. 5500 Lt, J. P. 4000 Lt, A. G. 4000 Lt, V. R. 4000 Lt – viso svetimo turto už 222600 Lt.

Nukentėjusieji R. J. B., A. Č., L. I., R. K., A. M., R. S., J. Ž. skundžia Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendį ir prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl J. V. išteisinimo pagal BK 182 str. 2 d. ir priimti naują nuosprendį – J. V. pripažinti kaltu pagal BK 182 str. 2 d. bei priteisti iš J. V. patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusieji nurodo, kad nuosprendis dalyje dėl J. V. išteisinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame padarytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, tai lėmė neteisingą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Teigia, teismas konstatavo, kad J. V. veiksmai negali būti vertinami kaip svetimo turto įgijimas panaudojant apgaulę, neatsižvelgęs į reikšmingas faktines bylos aplinkybes. J. V., realiai neužsiimdamas statybų veikla, rinko iš nukentėjusiųjų pinigus, žadėdamas už tai pastatyti ir perleisti nuosavybėn nekilnojamojo turto objektus – garažus. Nukentėjusieji paaiškino, kad kaltinamasis žadėjo pastatyti ir perleisti jų nuosavybėn nekilnojamojo turto objektus. Iš rašytinių įrodymų matyti, kad statybos buvo vykdomos savavališkai, nesikreipus dėl projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo išdavimo, iki šiol ir beveik dešimt metų statybos nėra įteisintos, o 2005 m. nekilnojamojo turto perleidimo sutartimi J. V. nekilnojamąjį turtą už 1500 Lt perleido savo sutuoktinės broliui J. R. ir turto perleidimo aplinkybę slėpė nuo nukentėjusiųjų iki 2011 m.

Nepagrįsta teismo išvada, kad tarp J. V. ir nukentėjusiųjų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Teismas neatsižvelgė, kad J. V. iš nukentėjusiųjų pinigines lėšas rinko neteisėtai, įsipareigodamas pastatyti garažus, nors šių įsipareigojimų neketino vykdyti, nesudarė jokių sutarčių, kuriose būtų apibrėžtos šalių teisės ir pareigos, įsipareigojimų vykdymo terminai ir kaina, o perleisdamas nekilnojamąjį turtą jis neteko jokios teisinės galimybės disponuoti turtu, daliai nukentėjusiųjų naudojimui perdavė nelegaliai pastatytus ir neįteisintus garažus, nors ir pripažįsta, kad nukentėjusieji yra pilnai su juo atsiskaitę.

Nukentėjusieji teigia, byloje esantys įrodymai patvirtina J. V. ketinimą užvaldyti turtą apgaule. Nustatyta, kas J. V. neužsiėmė statybų veikla, nebuvo juridinio asmens atstovu, įgaliotu rinkti iš fizinių asmenų pinigines lėšas, o nukentėjusiesiems pradėjus reikšti pretenzijas dėl neteisėtai pastatytų garažų įteisinimo ir perdavimo jų nuosavybėn, J. V. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido nebeegzistuojančius sandėlius J. R., kurio ir nukentėjusiųjų nesieja jokie teisiniai santykiai, nekilnojamųjų daiktų sutartyje nenumatyti įpareigojimai J. R. pastatyti garažus ir perleisti juos nukentėjusiesiems.

Nukentėjusieji nurodo, kad jų teisių atstatymas civilinio proceso tvarka yra apsunkintas dėl panaudotos apgaulės.

Byloje J. V. nepateikė jokių įrodymų, kad visi surinkti 200 000 Lt buvo panaudoti būtent garažų statybai, kad vykdyti statybas įstatymų nustatyta tvarka, suformuoti nekilnojamojo turto objektus ir perleisti juos nukentėjusiųjų nuosavybėn trukdė objektyvios, nuo jo valios nepriklausančios aplinkybės. Jo paaiškinimai dėl nekilnojamojo turto perleidimo B. R. yra neįtikinami dėl tos aplinkybės, kad 2005 m. visi garažų boksai jau buvo pastatyti. Pirmosios instancijos teismas ignoravo ir tą aplinkybę, kad nors J. V. 2011 m. prisiėmė raštiškus įsipareigojimus įteisinti savavališkai pastatytus garažus, tačiau jis jau nebuvo nekilnojamojo turto savininkas. Be to, J. V. iki 2011 m. rinko žemės ir kitus mokesčius iš nukentėjusiųjų, tokiu būdu toliau tęsdamas apgaulę. Teigia, kad nepagrįsta teismo išvada, kad kaltinamasis J. V. iš surinktų pinigų pastatė garažus, kuriais šiuo metu naudojasi nukentėjusieji, nes teismas pripažino, kad yra atliktos nelegalios statybos ir iki šiol jos yra neįteisintos, t.y. teisiškai garažai neegzistuoja.

Apibendrindami apeliantai nurodo, kad visos šios aplinkybės įrodo, kad kaltinamasis J. V., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., o pirmosios instancijos teismas, išteisindamas kaltinamąjį J. V. dėl kaltinimo pagal 182 str. 2 d., padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusieji savo pažeistas turtines teises gina civilinio proceso tvarka nepašalina ir negali pašalinti kaltinamojo atliktos veikos baudžiamumo. Nagrinėjamoje civilinėje byloje tiek atsakovu patrauktas kaltinamasis J. V., tiek atsakovas J. R. nepripažįsta nukentėjusiųjų ieškinio reikalavimo, kas rodo vengimą išspręsti ginčą su nukentėjusiaisiais civilinio proceso tvarka ir siekį išsaugoti turtą.

Nors teismas konstatavo, jog surinkti byloje įrodymai nepatvirtina J. V. sukčiavus, tai nereiškia, kad jo veiksmuose nėra kitų nusikaltimų - turto iššvaistymo, turto pasisavinimo, apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo, požymių, ko teismas neįvertino, dėl ko teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Teismo posėdyje nukentėjusieji ir nukentėjusiųjų J. Ž. ir R. K. atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl J. V. išteisinimo pagal kaltinimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., yra pagrįstos bylos įrodymų visuma ir yra teisingos. Tirdamas ir vertindamas bylos įrodymus teismas BPK 20 str. nuostatų nepažeidė.

Apeliaciniame skunde iš esmės nurodoma, kad J. V. padarė BK 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką ir dėstomi tai pagrindžiantys argumentai. Tačiau apygardos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo pateiktą įrodymų vertinimą ir teismo padarytas išvadas dėl J. V. veiksmuose sukčiavimo nusikalstamos veikos požymių nebuvimo, su bylos įrodymų vertinimu ir išvadomis sutinka. Bylos įrodymų visuma nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tarp J. V. ir nukentėjusiųjų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, o apeliacinio skunde dėstomi argumentai, kurių dauguma pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti, nepatvirtina J. V. veiksmuose esant BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Pagal BK 182 str. 1 d. sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę.

J. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis be statybos leidimo ir projekto sandėlius perstatė į du individualių garažų blokus ir 2000-2002 metais, garažų neįregistruodamas ir neužtikrindamas nuosavybės teisės įgyvendinimo, apgaule, asmenims nežinant, kad pastatai registruoti kaip sandėliai, juos pardavė savo naudai įgydamas kaltinime nurodytas pinigų sumas. Taigi, baudžiamojoje byloje kaltinimo padarius sukčiavimo nusikalstamą veiką apgaulė iš esmės pasireiškė tuo, kad J. V. pardavė nukentėjusiesiems garažus nukentėjusiesiems nežinant, kad garažų pastatai yra registruoti kaip sandėliai bei vykdant nelegalią garažų statybą. Tačiau apygardos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų nukentėjusiųjų bei J. V. paaiškinimus, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, jog J. V. būtų slėpęs nuo nukentėjusiųjų tą aplinkybę, jog pastatai, vietoje kurių buvo įrengiami garažai, yra įregistruoti kaip sandėliai, ar tvirtinęs, jog parduodamas turtas yra registruotas kaip garažai ir turto dokumentai yra tvarkingi. Iš daugumos nukentėjusiųjų paaiškinimų matyti, kad jie nurodė, jog perkant garažus J. V. nurodė, kad parduodamų garažų statybų dokumentai dar tik yra tvarkomi bei kad J. V. nurodydavo, kad su garažų įteisinimu, perleidimu susiję dokumentai bus sutvarkyti ateityje ( t. 4., b. l. 143-158; 197-198). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. V. paaiškino, kad jis pateikė informaciją žmonėms, jog bus statomi garažai, bus padarytas projektas, gautas leidimas, tada įkuriama bendrija ir vykdomas garažų perdavimas į žmonėms. Kadangi garažų projektavimas užsitęsė, garažai buvo pastatyti, o projektų nebuvo. Be to, dalis nukentėjusiųjų paaiškino, kad jie garažus įsigijo iš kitų asmenų ir nuvykus pas J. V. ankstesni garažų įgijėjai buvo pakeičiami naujaisiais išbraukiant juos iš sąrašo, kas patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusiesiems buvo suprantama, kad garažų nuosavybės įteisinimui tokie veiksmai nėra pakankami. Todėl teismas, įvertindamas tokias aplinkybes byloje, sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, kad J. V. panaudojo apgaulę prieš nukentėjusiuosius jiems nenurodydamas tų aplinkybių, jog parduodamų garažų pastatai yra registruoti kaip sandėliai ar kad vykdoma nelegali garažų statyba, priešingai, jis nurodė, kad dokumentai yra ruošiami ir tvarkomi.

Sukčiavimo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis nusikaltimo sudėties požymis, įrodinėtinas byloje, yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis dėl panaudotos apgaulės suklaidintas netenka turto ar turtinės teisės, negaudamas tolygaus ekvivalento, arba jis negauna turto, kurį pagal prievolę kaltininkas turi jam perduoti, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo ir paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe ar be teisėto pagrindo laiko savo nuosavybe. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. V. neįgijo svetimo turto – 222600 Lt. Iš byloje apklaustų nukentėjusiųjų paaiškinimų matyti, kad jiems sumokėjus J. V. už perkamus garažus, garažai faktiškai buvo perduoti nukentėjusiesiems ir jie garažais galėjo laisvai naudotis bei naudojasi iki šiol. Byloje yra nustatyta aplinkybė, kad J. V. ir O. V. 2005-06-07 pardavė J. R. sandėlius ( t. 1., b. l. 45), kuriuos nukentėjusieji jau faktiškai naudojo kaip garažus, tačiau byloje nėra duomenų, kad po šio turto perleidimo J. R. sandorio būtų kaip nors pasikeitusi nukentėjusiųjų padėtis, kilę ginčų dėl naudojimosi pastatais teisės. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusieji ir toliau faktiškai valdė garažus. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusieji baudžiamojoje byloje pareikštų ieškinių atsisakė, pretenzijų dėl už garažus sumokėtų pinigų panaudojimo J. V. neturėjo, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad J. V. apgaulės būdu įgijo svetimą turtą – 222600 Lt.

Apygardos teismas įvertinęs bylos įrodymų visumą, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog J. V. panaudojo apgaulę nukentėjusiuosius suklaidindamas dėl savo ketinimų ir pasinaudodamas jų pasitikėjimu. Byloje nėra duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog J. V. neturėjo tikslo perduoti garažų nuosavybės kaltinime nurodytiems asmenims, t. y. tinkamai pagal įstatymų nustatytą tvarką su jais sudaryti nekilnojamojo turto – garažų pirkimo – pardavimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog J. V. nesiekė suklaidinti nukentėjusiųjų turėdamas tikslą, kad jie neįgytų nuosavybės teisių. Tai patvirtina liudytojų J. R., V. K., D. D. parodymai, J. V. paaiškinimai.

Iš liudytojo V. K. parodymų pirmosios instancijos tesimo posėdyje matyti, kad jis nurodė, jog į jį J. V. kreipėsi dėl garažų projektavimo, tačiau jis, liudytojas, projektavimo darbų nebaigė, J. V. į jį kreipdavosi nuolat klausdamas, kada jis baigs projektavimo darbus (t. 4., b. l. 197-208). Liudytojas J. R. nurodė, kad 2005 m. nusipirko sandėlius tam, kad pabaigtų projektavimo darbus ir įteisintų garažus, nes nuo 2001 m. J. V. vardu projektavimas 4-5 metus nevyko, tuo tarpu žmonės visą laiką naudojosi garažais. Liudytojas J. R. parodė, kad įsigydamas sandėlius iš J. V. neturėjo tikslo apgauti žmonių, parodė, kad šiuo metu detalusis planas jau yra parengtas ir yra gauti reikalingi leidimai ( t. 4., b. l. 197-208). Tesimas neturi pagrindo abejoti J. V. paaiškinimais, kad jis, norėdamas, jog garažai būtų įteisinti, juos 2005-06-07 pardavė J. R., kuris įsipareigojo garažus įteisinti ( t. 6., b. l. 2-24). Tai patvirtina byloje nustatytos objektyvios aplinkybės. Iš byloje esančio 2011-11-25 leidimo statyti naują statinį Nr. LNS-56-111125-00062 matyti, kad yra leidžiama statytojui J. R. statyti naujus statinius - Garažus Nr. 1 ir Nr. 2 ir leidžiama griauti Sandėlius 1F1/p ir 2F1/p adresu - (duomenys neskelbtini) Rokiškyje ( t.5, b. l. 148, 149).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas ir sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir konstatuoja, kad šis nusikaltimo požymis nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas. Kaip minėta, asmenys sumokėję už garažus galėjo jais laisvai naudotis ir iki šiol jais netrukdomai naudojasi. Duomenų, kad gautus pinigus už garažus J. V. būtų panaudojęs ne jų statybai, nėra, o 2005 m. pasikeitus pastatų savininkui, asmenų, pirkusių garažus, teisės naudotis turtu suvaržytos nebuvo. J. R. ėmėsi pastatytų garažų įteisinimo tam, kad garažų nuosavybės teisės juridiškai būtų perleistos nukentėjusiesiems. Iš esmės tokį susitarimą patvirtino tiek J. R., tiek J. V.. Todėl, esant byloje nustatytoms tokioms objektyvioms aplinkybėms, nėra pagrindo manymui, kad J. V. turėjo tikslą neperleisti asmenims nuosavybės teisių į garažus.

Apygardos teismas pažymi, kad esant byloje nustatytoms aplinkybėms, jog garažai buvo pastatyti ir faktiškai perduoti naudotis, susitarimo perleisti garažus nuosavybėn nukentėjusiesiems sutvarkant jų teisinę registraciją nevykdymas yra nepakankamas konstatuoti J. V. veiksmuose apgaulę. Baudžiamajai atsakomybei būtina, kad sutarties nevykdymas būtų susijęs su apgaulės panaudojimu, dėl kurios padaroma žala ir dėl apgaulės esmingai apsunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Esminis požymis, darantis veiką sukčiavimo nusikaltimu, yra tas, kad esant apgaulei iš esmės apsunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad J. V. neneigia paėmęs iš nukentėjusiųjų pinigus už garažus ir garažus perleidęs naudotis nukentėjusiesiems, jis neatliko jokių veiksmų, kurių tikslas būtų sutrukdyti nukentėjusiesiems ginti savo pažeistas teises, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp J. V. ir nukentėjusiųjų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, 2012-05-28 išnagrinėtoje civiline tvarka byloje Nr. 2-368-425/2012 yra priimtas teismo sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas nukentėjusiųjų civilinis ieškinys, pareikštas atsakovams J. V. ir J. R., ir J. R. teismo įpareigotas per keturis mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti nuosavybės teisių perleidimo sutartis dėl pastate garaže, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastate garaže, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) Rokiškio m. esančių garažų asmeninės nuosavybės teisių perleidimo su faktiškai garažų boksus naudojančiais asmenimis. Nors minėtas teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau ši nustatyta aplinkybė taip pat patvirtina sukčiavimo nusikaltimo požymių nebuvimą.

Apeliantai nurodo, kad J. V. veiksmuose gali būti kitų nusikalstamų veikų požymių, tačiau pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių byloje nevertino. Pažymėtina, kad baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tų asmenų ir nusikalstamų veikų, dėl kurių ji yra perduota nagrinėti teismui. Apeliantų skunde nurodomomis galimai J. V. padarytomis kitomis nusikalstamomis veikomis J. V. nebuvo kaltinamas, tame tarpe ir dėl netinkamo, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, 200000 Lt panaudojimo garažų statyboms.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą 2012 m. balandžio 13 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiųjų R. J. B., A. Č., L. I., R. K., A. M., R. S., J. Ž. apeliacinį skundą atmesti.