Kauno apygardos teismo nutartis

2011-03-08 · Civilinė byla Nr. 2S-746-601/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-03-08Kauno apygardos teismas
  2. Apeliacija2012-05-22Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-08
Bylos Nr.
2S-746-601/2011
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-17675-2009-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Evaldas Burzdikas (pirm.), Vadovaudamasi Lietuvos, Rūta Palubinskaitė, Albinas Čeplinskas
Atsakovas
V. I.
Ieškovas
G. B.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-746-601/2011(Proceso Nr. 2-05-3-17675-2009-7)Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 27.7; 122.3.; 122.4 (S)
Pirmosios instancijos teismo teisėja Odeta RagauskienėKAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Albino Čeplinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. I. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutarties panaikinimo, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovui V. I. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – ieškovės reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui V. I. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) uždraudžiant atsakovui transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teisę į ją (disponuoti), paliekant teisę minėtą transporto priemonę valdyti ir naudotis ja. Teismas nustatė, kad įvertinus ieškovės nurodytas aplinkybes (jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas bet kokiu būdu bandys, kad ji šio automobilio niekada nematytų) ir siekiant užtikrinti galimą teismo sprendimo įvykdymą, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti 2010-12-09 nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Motyvuose nurodo, jog teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, dėl ko naikintina, teismas pažeidė CPK 148 str. ir 291 str. nuostatas.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Nustatyta, jog ieškovė su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia 2008-10-07 pirkimo pardavimo sutartį, kuria ji pardavė atsakovui automobilį (duomenys neskelbtini) už 100 Lt, kaip sandorį sudarytą smurto ir realaus grasinimo įtakoje ir kartu pateikė prašymą areštuoti automobilį. Atsakovas atskiruoju skundu skundžia Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Lietuvos Respublikos CPK 144 straipsnio 1 d. numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutas tarnauja tam, kad teisingumo vykdymas būtų ne tik formalus teisinio ginčo išsprendimo aktas, bet kad procesinėmis priemonėmis būtų sudarytos sąlygos teismo priimtam sprendimui realiai įvykdyti. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinį, būsimo sprendimo įvykdymą. Jos taikomos tada, kai jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 str. 2 d.). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Teisėjų kolegija, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą byloje, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus ir pagrindus, dėl ko buvo priimtas pagrįstas sprendimas - tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, ieškovė yra pareiškusi reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kuriuo buvo perleistas ginčo automobilis, t. y. tarp šalių vyksta ginčas dėl nuosavybės teisių į konkretų kilnojamąjį turtą, be to, ieškovė nurodė, jog jos žiniomis atsakovas nori kuo greičiau perimti iš ieškovės automobilį ir jį realizuoti, atsakovas šių argumentų rašytiniais įrodymais nepaneigė. Remiantis aukščiau išdėstytu, atsižvelgiant į pareikšto reikalavimo pobūdį (ginčas dėl daiktinių teisių), kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – automobilio areštas, susijusi su pareikštu ieškinio reikalavimu, apeliantas pateikdamas teismui atskirąjį skundą nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių ir grėsmės būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, tik nurodydamas, jog skundžiama nutartis nepagrįsta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, būsimo teismo sprendimo įvykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto atskirojo skundo argumentą dėl CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimo kaip neturintį įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui, tačiau išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir jam nepranešus. Pažymėtina, jog teisė spręsti dėl CPK 148 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų buvimo, sprendžiant dėl pranešimo apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą priklauso teismui. Šis pranešimas atlieka šalies informavimo apie teismo atliekamus procesinius veiksmus funkciją. Juo siekiama suteikti atsakovui galimybę pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį, taip pat prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę, tačiau atsakovas išsaugo galimybę pasinaudoti šiomis teisėmis ir vėlesnėse bylos nagrinėjimo teisme stadijose. Pagal CPK 151 straipsnio 2 dalį informavimas sukelia tokias pasekmes: terminas pateikti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pradedamas skaičiuoti nuo nutarties priėmimo dienos, jei atsakovas buvo informuotas, arba nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos, jei atsakovas nebuvo informuotas. Nagrinėjamu atveju atsakovui iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, buvo sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus, kurie, jų manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, šia teise atsakovas pasinaudojo pateikdamas teismui atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvadą, kad CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos pažeidimas nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju panaikinti skundžiamą nutartį. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla arba atskiras procesinis klausimas byloje (CPK 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį ir naikinti teismo nutartį, atskirajame skunde nurodomais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Evaldas BurzdikasKolegijos teisėjai Rūta PalubinskaitėAlbinas Čeplinskas