Kauno apygardos teismo sprendimas

2012-05-22 · Civilinė byla Nr. 2A-578-273/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-03-08Kauno apygardos teismas
  2. Apeliacija2012-05-22Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2012-05-22
Bylos Nr.
2A-578-273/2012
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-17675-2009-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Izolda Nėnienė (pirm.), Evaldas Burzdikas, Albinas Čeplinskas
Ieškovas
G. B.
Atsakovas
V. I.
Advokatai
Karina Račkauskienė, Edmundas Miku
Kategorijos
  • 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-578-273/2012Teisminio proceso Nr. 2-05-3-17675-2009-7
Pirmosios instancijos teismo teisėja Odeta Ragauskienė
Procesinio sprendimo kategorija: 42.11.3. ; 121.15; 121.21. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Izoldos Nėnienės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko, Albino Čeplinsko, sekretoriaujant Simonai Matusevičiūtei, dalyvaujant ieškovei G. B., jos atstovui advokatui Edmundui Mikučiauskui, atsakovui V. I., jo atstovei advokatei Karinai Račkauskienei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovui V. I. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė G. B. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2008-10-07 pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovui automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už 100 Lt, kaip sandorį, sudarytą smurto bei realaus grasinimo įtakoje, taikyti restituciją ir sugrąžinti jos nuosavybėn iš atsakovo minėtą automobilį. Nurodė, kad 2008 m. ji nusprendė įsigyti automobilį, todėl 2008-10-03 automobilio pirkimui sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 1850818051541-26, pagal kurią gavo iš banko 8000,00 Lt kreditą. 2008-10-06 iš G. B. įmonės nusipirko automobilį (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr.(duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už 8700,00 Lt. 2008-10-07 pirkimo-pardavimo sutartimi ji pardavė, o atsakovas pirko automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už 100 Lt. Mano, kad atsakovas, šios sutarties sudarymo metu jos atžvilgiu vartojo psichologinį ir fizinį smurtą bei grasino su ja susidoroti, jeigu ji šios sutarties nesudarys. Sandorio sudarymo metu ieškovė gyveno su atsakovu ir jis jos atžvilgiu dažnai būdavo agresyvus, vartojo jos atžvilgiu smurtą. Mašiną įsigijo už paskolą, kurią pati išmokėjo, o atsakovas nori pasipelnyti ir atimti automobilį. Dėl savo atžvilgiu patirto smurto niekur nesikreipė.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės G. B. valstybei 49,23 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Panaikino 2010-12-09 teismo nutartimi (civ. byloje Nr. 2-869-568/2010) taikytą laikinąją apsaugos priemonę - areštą atsakovui V. I., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiai transporto priemonei (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) uždraudžiant atsakovui transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teisę į ją (disponuoti), paliekant teisę minėtą transporto priemonę valdyti ir naudotis ja.

Teismas nustatė, kad 2008-10-07 ieškovė G. B. pardavė ginčo automobilį V. I. už 100 Lt, šios aplinkybės neginčijo ir pačios šalys savo paaiškinimuose, tai patvirtina ir pateiktas rašytinis įrodymas – pirkimo-pardavimo sutartis (b.l.12, 1 tomas). Teismas nurodė, kad ieškovas ir atsakovė pradėjo bendrauti nuo 2008 metų vasaros. Šalys gyveno kartu, artimai bendravo tiek prieš pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, tiek ir po to. Ieškovė nurodė, kad kartu su atsakovu gyveno iki 2009 metų vasaros, jie gyveno ieškovės tėvų namuose. Ieškovė nurodė, kad atsakovas jos atžvilgiu elgėsi agresyviai, naudojo smurtą, kurio pasekoje ir buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas nesirėmė ieškovės parodymais, kadangi nurodė, kad jie prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams, logikai, protingo žmogaus elgesio standartui. Teismas laikė sunkiai tikėtina aplinkybę, kad ieškovės tėvai toleruotų atsakovo smurtinį ir agresyvų elgesį ieškovės atžvilgiu, jam gyvenant jų namuose. Nors ieškovės motina A. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad jai net keletą kartų teko kviesti policiją, kuri pasak jos atsisakė vykti į namus, tačiau šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė ir net neprašė jų išreikalauti. Byloje pateiktos nuotraukos, liudytojų E. P., K. B., A. B., T. T. parodymai patvirtina, kad ieškovės ir atsakovo santykiai buvo šilti ir draugiški iki 2009 metų vasaros, šalys netgi planavo santuoką. Todėl ieškovės teiginiai prieštarauja jos pačios veiksmams, šalių tarpusavio santykiams, nes po sandorio sudarymo šalys ir toliau gyveno kartu. Ieškovė G. B. paaiškino, kad į teisėsaugos institucijas ji dėl jos atžvilgiu vartoto smurto nesikreipė, nes bijojo atsakovo. Į teismą išdrįso kreiptis tik po to, kai santykiai su atsakovu nutrūko, kaip nurodė pati ieškovė, tai įvyko 2009 metų pavasarį. Pažymėtina tai, kad 2009 metų rugpjūčio 17 d. rašydama pareiškimą Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Vilijampolės policijos nuovadai ieškovė nurodė kitas sandorio sudarymo aplinkybes, teigdama, kad automobilis atsakovui buvo perrašytas dėl to, kad ji neturėjo laiko tvarkyti dokumentų VĮ Regitra. Apie jos atžvilgiu naudotą smurtą, ieškovė neužsiminė, nors kaip pati pripažino, jos santykiai su atsakovu jau buvo nutrūkę. Teisminio nagrinėjimo metu ieškovė negalėjo nurodyti tokių prieštaravimų priežasčių. Beje, tokią pačią sandorio sudarymo priežastį baudžiamojoje byloje nurodė ir liudytoja R. Ž., nurodžiusi, kad yra G. B. draugė. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2003 metų vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2003 yra pasisakęs, kad baudžiamojoje byloje liudytojo apklausos protokolas yra rašytinis įrodymas, kaip įrodinėjimo priemonė, o protokole ir paaiškinime užfiksuotos žinios apie svarbias bylai aplinkybes yra įrodymas, kaip faktiniai duomenys. Dėl nurodytų priežasčių, teismas kaip įrodymus vertino ir baudžiamojoje byloje esančius liudytojų, bei pačios ieškovės paaiškinimus. Nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą vertinti ieškovės parodymus kaip nepatikimus bei keliančius abejonių. Ieškovės motinos B. parodymus teismas taip pat vertino kaip nepatikimus, kadangi liudytoja yra ieškovės artima giminaitė, turinti netiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi. Be to, liudytoja tiesiogiai smurto fakto nematė, o jos parodymai dėl atsakovo elgesio kelia abejones dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovės ir liudytojos B. parodymuose yra esminių prieštaravimų, kas turi įtakos jų patikimumui. L. B. nurodė, kad nuo 2009 metų kovo mėnesio ginčo automobilio ji nematė, ir ieškovė juo nesinaudojo. Tuo tarpu pati ieškovė nurodė, kad ginčo automobilis liko pas ją. Kitų įrodymų, patvirtinančių smurto ar grasinimų faktą ieškovė nepateikė. Ieškovės teiginiai, kad po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo transporto priemone naudojosi tik ji, paneigti byloje esančiais įrodymais- ERGO transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutartimi, bei draudimo įmokos sumokėjimą patvirtinančiais dokumentais, liudytojų I. N. parodymais baudžiamojoje byloje, liudytojų L. I., T. T., D. parodymais, kurie iš esmės patvirtino tas aplinkybes, kad ginčo automobiliu naudojosi tiek ieškovė, tiek ir atsakovas. Tai, kad ieškovė po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo naudojosi automobiliu, teismas vertino, kaip suprantamą aplinkybę, atsižvelgiant į tai, kad po sandorio sudarymo šalys artimai bendravo ir gyveno kartu. Teismas taip pat atsižvelgė ir į atsakovo nurodytą aplinkybę, kad dėl pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo į teismą ieškovė kreipėsi tik po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl savavaldžiavimo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė G. B. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą-ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas privalėjo vertinti visas aplinkybes, o ne jas atsieti nuo visumos ir sprendimą grįsti tik prielaidomis. Teismas, visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminiame tyrime pateikti įrodymai yra visiškai nesusiję su pareikštu ieškiniu. Teismas iš baudžiamosios bylos vertino ir aptarė tik kai kuriuos įrodymus, kurie buvo palankūs atsakovui ir visiškai nekreipė dėmesio, kad tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir šią civilinę bylą nagrinėjant teisme, atsakovas patvirtino faktą, kad norėjo mane apgauti ir prievarta iš manęs atimti automobilį, pasitelkęs į pagalbą savo draugus, pasinaudoti mano beviltiška padėtimi, jis patvirtino, kad kvietė mane atvykti į VĮ Registrą su ginčo automobiliu, kad jį perrašyti, o vėliau patvirtino ,kad tokiu būdu norėjo apgauti-būtent ten ieškovės atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, šias aplinkybes patvirtino civ. byloje, o ir baudžiamojoje byloje liudytojas K. B., tačiau teismui, neįdomios tos aplinkybės, kurios nenaudingos atsakovui- šie įrodymai taip pat randasi baudžiamojoje byloje, kurios dalis įrodymų buvo vertinama šioje civilinėje byloje, tačiau mano minėti įrodymai liko nevertinti dėl teismo šališkumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad protokolą pas tyrėją pasirašė neskaičiusi, nes labai pergyveno dėl to, kad iš ieškovės atsakovas atėmė sąžiningai nupirktą automobilį, o policija vietoj to, kad gintų ieškovės interesus-gynė atsakovą. Teismas visiškai nekreipė dėmesio į tas aplinkybes, kad atsakovas baudžiamojoje byloje nurodė, kad pastarasis ieškovei kelioms dienoms paskolino automobilį (duomenys neskelbtini) v.n. (duomenys neskelbtini) tačiau, nagrinėjant civilinę bylą, pastarasis jau nurodė, kad kartu gyveno ir kad šiuo automobiliu ieškovė naudojosi, tai patvirtina jo nurodyti liudytojai ir apie jokį automobilio paskolinimą jis nekalba, taigi, darytina išvada, kad atsakovas yra visiškai nenuoseklus, bet kokiu būdu nori šį automobilį atgauti, kad kuo greičiau pastarąjį perrašytų tretiesiems asmenims. Ikiteisminiame tyrime nurodė, kad automobilis buvo perrašytas atsakovui tik formaliai, ieškovė prašydavo V. I. gražinti automobilį, bet atsakovas su tuo nesutiko. Taip pat nurodė, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, atsakovas niekada jokių pajamų neturėjo, buvo ieškovės išlaikomas. Ikiteisminiame tyrime atsakovas nurodė, kad pinigus automobiliui pirkti jam davė tėvai, tačiau civilinėje byloje nurodė, kad ieškovei yra sumokėjęs už automobilį -2000 Lt iš savo santaupų, tačiau teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, kad būtų galėjęs turėti tokias santaupas, nes jis niekur nedirbo, jį patį reikėjo išlaikyti. Teismas ieškovės motinos A. B. parodymus vertino kritiškai, kai ji papasakojo, kad automobilį atsakovo vardu ieškovė perrašė tik pastarajam pavartojus smurtą atsakovės atžvilgiu, nes automobilio pirkimui ieškovė buvau paėmusi paskolą ir ją viena išmokėjo, ji taip pat patvirtino faktą, kad atsakovas buvo ieškovės išlaikomas niekur nedirbo, ieškovės atžvilgiu buvo agresyvus. Tačiau teismas sprendime vadovavosi atsakovo motinos L. I. parodymais, net neaptardama tos aplinkybės, kad V. I. jos sūnus ir kad jos pateikti įrodymai prieštarauja ne tik jos vyro I. duotiems parodymams, bet ir kitiems įrodymams. Teismas sprendime nepatarė K. B. parodymų, kuris patvirtino, kad automobilio pirkimui ieškovė paėmė paskolą iš banko ir kad atsakovas prievarta iš ieškovės perėmė mašinos nuosavybės teises. Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais paneigta pažymos, išduotos I. N. bei UAB „Autosparta", kuriose nurodyta, kad atsakovas tariamai už ginčo automobilio remontą mokėjo pinigus, tačiau teismas net neaptarė tos aplinkybės, kad atsakovas yra nesąžiningas ir bandė pasinaudoti pažymomis, kurios neatitinka objektyviai tiesai ir net tiems patiems įrodymams, esantiems baudžiamojoje byloje, kuriais vadovavosi teismas sprendime. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamoji byla, kuria vadovavosi teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šiuo metu Kauno miesto apylinkės teisme yra sustabdyta, ji teisme net nepradėta nagrinėti, todėl joje esančiais įrodymais, kurie nėra ištirti teismo posėdžio metu, šioje civilinėje byloje vadovautis negalima kol nėra priimtas procesinis sprendimas. Teismas, nagrinėdamas ieškinį, visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad jis pareikštas vadovaujantis LR CK 1.5 str. pagrindu, šio ieškinio pagrindo teismas sprendime net nepatarė.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. I. prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovė ieškinį grindė vienu pagrindu. Tiek ieškinyje, tiek ir teisme ji nurodė, kad sandorio negaliojimo pagrindas prieš ją vartotas fizinis ir psichinis smurtas. Todėl būtent ieškovė turėjo pateikti teismui įrodymus dėl tokio smurto fakto buvimo. Tokių įrodymų nepateikus visos kitos ieškovės nurodomos aplinkybės nebetenka teisinės reikšmės. Pažymėtina ta aplinkybė, kad ieškovės pareikštas ieškinys dėl sandorio nuginčijimo yra jos užsiimta gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios bylos dėl jos neteisėtų veiksmų. Kauno miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (20-2-00393-09), kurioje G. B. yra pareikšti kaltinimai pagal BK 183 str. Ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo jokių susidėjusių aplinkybių, dėl kurių ji sudarė sandorį sau nenaudingomis sąlygomis, o jos nurodyta aplinkybė - fizinio bei psichinio smurto vartojimas yra kito sandorio negaliojimo pagrindo, nors ir nurodyto tame pačiame CK straipsnyje sudėtinė dalis. Apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme ( (duomenys neskelbtini) str.). Ieškovė painioja alternatyvius CK 1.91 straipsnyje nurodytus sandorio negaliojimo pagrindus, o pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas aplinkybes susijusias tiek su smurto ir grasinimo ieškovės atžvilgiu naudojimu, tiek ir su sandorio kainos nustatymu, teisingai nustatė įrodinėjimo dalyką byloje, atskleidė bylos esmę. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, susijusių su smurto prieš ją naudojimu bei aplinkybių, susijusių su grasinimais. Sutinkamai su (duomenys neskelbtini) straipsnį šias aplinkybes privalėjo įrodyti ieškovė. Kaip vienus iš įrodymų ieškovė pateikė savo pačios paaiškinimus. Teismas šiuo paaiškinimus išanalizavo, įvertino kartu su kitais parodymais, ir vertino juos kritiškai, kaip prieštaringus. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas ikiteisminio tyrimo metu neigė gyvenęs su ieškove ir vedęs bendrą ūkį. Atsakovo parodymai cituojami netiksliai. Atsakovas nurodė, kad sandorio sudarymo metu jie su ieškove negyveno kartu. Bendras ieškovo ir atsakovės gyvenimas prasidėjo po ginčijamos sutarties sudarymo. Teismo posėdžio metu tiek atsakovo, tiek ir jo iniciatyva apklaustų liudytojų parodymai buvo nuoseklūs. Apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas nepateikė duomenų, kad jis buvo pajėgus sumokėti 2 000 Lt už automobilį, bei, kad atsakovo tėvai nepateikė duomenų, kad būtų galėję sumokti 6 700 Lt, yra nepagrįsti. Ieškovė nepateikė prašymo tokius duomenis pateikta. Nurodyta pinigų suma tikrai nėra tokia didelė, kurios asmuo įprastomis sąlygomis, dirbdamas, negalėtų susitaupyti ar turėti. Kaip nurodė atsakovas ir liudytoja L. I. atsakovas gyveno iš jo senelio paliktų pinigų. Tai buvo tiek gryni pinigai, tiek ir pinigai sąskaitose. Be to, šios aplinkybės tikrai neturi reikšmės vertinant sandorio sudarymo aplinkybes ir ieškovės nurodomo smurto naudojimą. Apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas nevertino K. B. parodymų, kuris pats matė, kaip atsakovas vartojo prieš ieškovę prievartą yra neteisingi. Be to, ieškovės paaiškinimai, kad ji nėra pažįstama su liudytoja R. Ž., yra jos eilinis melas. Baudžiamojoje byloje tiek V., tiek ir R. Ž. patvirtino, kad yra ieškovės draugė. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ginčijamoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos kainos. Neįrodžius ieškinyje nurodytų smurto ir grasinimo faktų, kurie būtų paveikę ieškovės valią sudaryti sandorį, kaina nėra teisiškai reikšminga. Juolab, kad ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis buvo pildoma ieškovės, ne atsakovo ranka ir ieškovė įrašė tokią kainą, sakydama, kad tai neturi jokios reikšmės. Kategoriškai neigia, kad ieškovė atsakovą išlaikė. Tokiems teiginiams jokie įrodymai pateikti nebuvo. Pati ieškovė gyveno labai išlaidžiai, gavusi kreditą ji buvo išleidusi apie 2 000 Lt drabužiams, soliariumams ir kitiems menkniekiams, todėl perkant automobilį atsakovas davė 2 000 Lt savo santaupų. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismas nenagrinėjo to, kad ieškinys buvo pareikštas ir CK 1.5 straipsnio pagrindu, kurio teismas netyrė, yra nepagrįsti. Ieškovė ieškinyje tokio sandorio negaliojimo pagrindo nenurodė, o jos nuoroda ieškinyje, kad vadovaujantis CK 1.5 str. prašo pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį, negali būti laikoma faktiniu ieškinio pagrindu, kurį privalu nurodyti ieškovui. Ieškovė aiškiai nurodė ieškinio faktinį pagrindą smurtą ir grasinimus, o bendro pobūdžio nuoroda į CK 1.5 str. nesudarė pagrindo teismui svarstyti ar šiuo pagrindu yra ginčijamas pats sandoris.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamojoje byloje nenustatė (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatyta išimtis.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. spalio 7 d. ieškovė G. B. pardavė ginčo automobilį už 100 litų (t.1, b.l. 12).

I. B. prašė šį sandorį pripažinti neteisėtu, kaip sudarytą smurto bei realaus grasinimo įtakoje LR CK 1.91 str. pagrindu, nurodydama, kad 2008 m. spalio 7 d. automobilio PEUGEOT pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl atsakovo naudojamo fizinio ir psichinio smurto bei grasinimų tokį smurtą panaudoti.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė kasacinio teismo suformuotos praktikos argumentus apie tai, kad tam, kad sutartis būtų pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu reikia byloje nustatyti šias aplinkybes: 1) pareiškėjui buvo grasinama, 2) grasinimas buvo realus, 3) sutartį jis sudarė grasinimo įtakoje. Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Grasinimo padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos šiuo atveju privalėjo pateikti ieškovė. ((duomenys neskelbtini) straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos atžvilgiu iš viso buvo naudojamas fizinis ar psichinis smurtas, o taip pat įrodymų, kad sutartį ji sudarė grasinimų įtakoje. Pirmosios instancijos teismas nustatė byloje tokias faktines aplinkybes, kad ieškovė ir atsakovas pradėjo bendrauti nuo 2008 metų vasaros. Šalys gyveno kartu, artimai bendravo tiek prieš pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, tiek ir po to. Ieškovė su atsakovu gyveno iki 2009 metų vasaros ieškovės tėvų namuose. Teismas įvertino liudytojų E. P., K. B., T. T. parodymus, kurie patvirtino, kad ieškovės ir atsakovo santykiai buvo šilti ir draugiški iki 2009 metų vasaros, šalys netgi planavo santuoką. Nors ieškovės motina A. B. nurodė, kad jai keletą kartų teko kviesti policiją, kuri pasak jos, atsisakė vykti į namus, tačiau šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė ir jų išreikalauti neprašė. Todėl šios liudytojos parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip nepatikimus, dar ir dėl to, kad liudytoja tiesiogiai smurto fakto nematė, ji yra ieškovės motina, turinti netiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė liudytojo K. B. parodymų, kuris, apeliantės teigimu, patvirtino, kad atsakovas prievarta iš jos perėmė mašinos nuosavybės teises. Tačiau iš Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. teismo posėdžio protokolo ( t.1, b.l. 156-163) matosi, kad liudytojas K. B. parodė, „dėl to, kokiu būdu automobilis buvo perrašymas M., tai nežinau, kokiu būdu, tik žinau, kad gal antrą dieną po pirkimo, ar tai prievarta, ar tai apgavystės būdu buvo perrašytas“. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šie liudytojo parodymai negali būti objektyviu ir patikimu įrodymu, kad atsakovas prievarta iš ieškovės perėmė mašinos nuosavybės teises, nes liudytojui nebuvo žinomos sandorio sudarymo aplinkybės.

Byloje yra reikšminga ta aplinkybė, kad dėl pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo į teismą ieškovė kreipėsi tik po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl savavaldžiavimo, kur ieškovei yra pareikšti kaltinimai pagal LR BK 294 straipsnį. Iš baudžiamojoje byloje Nr. 1-200-288/2012 esančio tarnybinio pranešimo matosi, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. Kauno m. Santakos PK buvo užregistruotas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pagal V. I. pareiškimą dėl patikėto turto saugojimui pasisavinimo. Ieškovė G. B. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškinio pareiškimu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu LR CK 1.91 str. 1 d. pagrindu 2009 m. rugsėjo 22 d.

Apeliacinės instancijos teismas išreikalavimo baudžiamąją bylą Nr.1-200-288/2012 ir susipažino su joje esančiais duomenimis. Šiuos duomenis analizavo ir pirmosios instancijos teismas, kuris nurodė, kad ieškovė 2009 metų rugpjūčio 17 d. rašydama paaiškinimą Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Vilijampolės policijos nuovadai ieškovė nurodė kitas sandorio sudarymo aplinkybes, teigdama, kad automobilis buvo perrašytas dėl to, kad ji neturėjo laiko tvarkyti dokumentų VĮ Regitra. Taip pat paaiškinime nurodoma, kad V. I. šį automobilį priregistravo savo vardu ir su ieškovės sutikimu. (baudž. byla Nr. 1-200-288/2012, t.1, b.l. 28-29), todėl atmestinas G. B. apeliacinio skundo argumentas, kad baudžiamojoje byloje jos niekas neklausė, o ji nepasakojo nuosekliai apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo sudarytas ginčo sandoris. Tokią pačią sandorio sudarymo priežastį baudžiamojoje byloje nurodė ir liudytoja R. Ž., nurodžiusi, kad yra G. B. draugė.(baudž. byla Nr. 1-200-288/2012, t.1, b.l. 56-57). Pirmosios instancijos teismas įvertino ir baudžiamojoje byloje esančius liudytojų bei pačios ieškovės paaiškinimus. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė nenuosekliai aiškina sandorio sudarymo aplinkybes, todėl tai sudaro pagrindą vertinti ieškovės parodymus kaip nepatikimus ir keliančius abejonių.

Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovės nurodytą aplinkybę, kad sandoris buvo sudarytas prieš ieškovės valią, patvirtina ir tai, jog automobilis buvo parduotas už per mažą kainą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovei neįrodžius, kad ginčijamas sandoris sudarytas smurto ir grasinimų įtakoje, šie argumentai vertintini kaip teisiškai nereikšmingi. Pirkimo-pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, kurį sudarantys asmenys nustato kainą savo nuožiūra (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.313 straipsnio 1 dalis, 6.397 straipsnio 1 dalis), todėl maža kaina pati savaime nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo to, kad ieškinys buvo pareikštas ir LR CK 1.5 straipsnio pagrindu. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė reikšdama ieškinio pareiškimą aiškiai nurodė ieškinio faktinį pagrindą smurtą ir grasinimus, t.y. prašė sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, ką pirmosios instancijos teismas nagrinėjo. Teismas sprendė, kad sandorio sudarymo metu ieškovė neįrodė smurto ar grasinimo faktų, todėl ieškinio pareiškimą atmetė. Bendrojo pobūdžio nuoroda į LR CK 1.5 str. nesudarė pagrindo teismui ginčijamo sandorio pripažinti negaliojančiu, nes laikytina, kad byloje nebuvo pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistu, o skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Izolda NėnienėKolegijos teisėjai Evaldas BurzdikasAlbinas Čeplinskas