- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-20
- Bylos Nr.
- 1A-12-557-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-60-1-00277-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Stasys Valužis
- Nukentėjusysis
- L. K.
- Nuteistasis
- A. L.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-12-557/2012
2012 m. vasario 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Stasio Valužio ir Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2011-10-10 nuosprendžio, kuriuo A. L. nuteistas pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010-08-11 iki 2010-08-13. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį šiuo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Nuosprendžiu taip pat tenkintas Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys, ir iš A. L. šiai institucijai priteista 152,62 Lt. L. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, ir iš A. L. jam priteista 3 038,99 Lt patirtai turtinei žalai atlyginti, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 400 Lt atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. L. nuteistas už tai, kad jis 2010-08-11 apie 18.15 val. (duomenys neskelbtini) esančio namo kieme, panaudodamas fizinį smurtą – rankomis sugriebė už fotoaparato, kuris kabėjo ant L. K. kaklo, dirželio už abiejų pusių ir, jį sukryžiuodamas, smaugė nukentėjusįjį iki 5 sekundžių laiko, po to užkišo koją už nukentėjusiojo kairiojo šono ir, rankomis traukdamas už fotoaparato dirželio, klaidinančiu judesiu išvesdamas nukentėjusįjį iš pusiausvyros, staigiu sukamuoju judesiu į kairę pusę pargriovė jį ant žemės, taip padarydamas nukentėjusiajam L. K. paviršinius odos nubrozdinimus kaklo dešinėje, poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimais dešinės alkūnės tiesiajame paviršiuje, poodinę kraujosruvą, minkštųjų audinių patinimą dešinio kelio sąnario vidiniame paviršiuje su kelio vidinio menisko trūkimu, priekinio kryžminio raiščio plyšimą, poodines kraujosruvas kairės blauzdos vidiniame paviršiuje - pagrobė nukentėjusiajam priklausantį fotoaparatą „Panasonic DMC – FZ18#Silver“ 1219 litų vertės, su jame buvusia atminties kortele „Apacer HI- Capacity SD 4 GB Class6 Card“ 58 litų vertės, taip nukentėjusiajam L. K. padarydamas 1277 litų turtinę žalą. Dėl dešinio kelio sąnario sužalojimo (vidinio menisko trūkimo, priekinio kryžminio raiščio plyšimo) L. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., padarymo nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taip pat prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo protokolinę nutartį, kuria teismas atmetė jo prašymą pareikalauti iš UAB „Fotofabrikas“ pateikti fotoaparato ir atminties kortelės pirkimą – pardavimą patvirtinančius dokumentus, atmesti visus pareikštus civilinius ieškinius ir panaikinti jam paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, bei perduoti prokurorui ištirti jo 2010-08-11 pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai patenkino civilinius ieškinius, netinkamai pritaikė teisingumo bei protingumo kriterijus, pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį, kuris turi būti panaikintas. Teismas buvo šališkas, kadangi vertindamas jo veiksmus, svarstė nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą ir nusprendė, kad jo veiksmuose nėra savavaldžiavimo sudėties, tačiau yra svetimo turto plėšimo sudėtis. Teismas išėjo už kaltinimo ribų, nes teismas turėjo teisę nagrinėti tik prokuroro suformuluotą kaltinimą, tačiau teismas pasisakė ir dėl savavaldžiavimo, nors jam toks kaltinimas prokuroro nebuvo pateiktas.
Nurodo, kad apylinkės teismas teisingai nustatė aplinkybę, jog buvo ginčas tarp jo ir jo darbdavių dėl darbo užmokesčio už jau atliktus statybos darbus, tačiau teismas nenustatė jo veiksmuose tiesioginės tyčios, kadangi nei vienas iš įvykio liudytojų nenurodė, kad jis būtų užpuolęs nukentėjusįjį asmenį, jog tyčia būtų jį sužalojęs su tikslu pagrobti fotoaparatą, priešingai – visi įvykį matę asmenys nurodė, kad vyko ginčas dėl atliktų darbų kokybės ir nesumokėto darbo užmokesčio.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nenustatė, kad nukentėjusiojo patirti kūno sužalojimai buvo patirti būtent kaltinime nurodytu laiku ir kaltinime nurodytoje vietoje. Ekspertas nekonstatavo kūno sužalojimų laiko, tačiau eksperto išvadoje yra pateikta eksperto nuomonė, kad kūno sužalojimai buvo patirti tyrėjos nurodytu laiku ir tomis aplinkybėmis, kurias nurodė tyrėja. Ekspertui teisme buvo užduodami menami klausimai, į kuriuos ekspertas duodavo atsakymus, kad galėjo kūno sužalojimai atsirasti taip, kaip buvo suformuluota prokuroro ar teisėjo klausime. Ekspertas neapžiūrėjo paties nukentėjusiojo, tačiau tyrimą atliko pagal įrašus iš medicininių dokumentų, o tai reiškia, kad eksperto išvados dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo yra antrinės, t. y. paremtos kitų specialistų įrašais medicininiuose dokumentuose. Dėl šių priežasčių eksperto išvados dėl kūno sužalojimų mechanizmo ir jų atsiradimo laiko nėra kategoriškos, tačiau šios išvados yra paremtos tyrėjos užduotyje nurodytomis įvykio aplinkybėmis.
Teismas nuosprendyje niekaip nevertino jo 2010-08-11 pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Iš šio pareiškimo matyti, kad jo pareiškimas ir nukentėjusiojo L. K. 2010-08-11 protokolas – pareiškimas dėl to paties įvykio buvo registruojamas policijos įstaigoje skirtingai, kadangi jo pareiškimas buvo registruojamas informacijos žurnale, o L. K. – ikiteisminio tyrimo registre. Dėl jo pareiškimo nei prokuroras, nei teismas nepriėmė jokio procesinio sprendimo, o dėl L. K. pareiškimo tyrėjas G. L. nedelsdamas priėmė vienasmenišką sprendimą tą patį vakarą, t. y. 2011-08-11 pradėti ikiteisminį tyrimą, nors prokuroro pavedimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo policijoje buvo gautas tik 2010-08-16, tai įrodo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro šališkumą, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jo pareiškimas nebuvo tiriamas, o L. K. pareiškimas buvo pradėtas tirti nedelsiant, 2010-08-11 20.45 val. ir tą patį vakarą jis buvo policijos sulaikytas, o tyrėjas G. L. net be jo apklausos 2011-08-11 pranešime jį įvardijo kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d.
Fotoaparatas teismui nebuvo pateiktas, tačiau teismas rėmėsi dokumentu, kuriame nėra jokio asmens parašo ir tokį dokumentą įvertino kaip tinkamą, nors toks dokumentas nėra prekės įsigijimą ir/ar nuosavybę patvirtinantis dokumentas. UAB „Fotofabrikas“ neturėjo teisės teismui pateikti dokumento kopiją, kurioje nėra jokio atsakingo darbuotojo parašo, patvirtinančio prekės perdavimą – priėmimą. Fotoaparato dangtelis teismui taip pat nebuvo pateiktas, todėl nebuvo jokio pagrindo teismo išvadai, kad dangtelis priklauso būtent konkrečiam aparatui, be to, įvykio vieta nebuvo apžiūrėta, o dangtelį tyrėjui pateikė pats L. K. 2010-09-09, tačiau dangtelis buvo apžiūrėtas tik 2010-09-16. Teismas nusprendė dangtelį sunaikinti, o tai įrodo, kad dangtelio priklausomybė L. K. nebuvo teismo nustatyta. Fotoaparato pavadinimas skirtingai yra nurodytas L. K. 2010-08-11 protokole – pareiškime ir UAB „Fotofabrikas“ dokumente. Tokios faktinės aplinkybės kelia pagrįstas abejones, ar teismas tinkamai nustatė fotoaparato ir atminties kortelės modelį, jo vertę ir priklausomybę L. K.. Teismas jokiomis priemonėmis nenustatė, kad jis buvo nufotografuotas, todėl teismas negalėjo padaryti išvados, kad jis, teismo nuomone, įvykio metu buvo įtūžęs ir dėl to pagrobė svetimą fotoaparatą.
Teismas privalėjo kritiškai vertinti L. K. ir jo sutuoktinės D. K. parodymus, kadangi jie abu buvo jo darbdaviai, kurie nepripažino jo atliktų statybos darbų ir nesutiko sumokėti jam darbo užmokesčio už atliktus statybos darbus, todėl jie buvo suinteresuoti ginti savo interesus, nes abu žinojo, kad jo pareiškimas policijoje buvo užregistruotas pirmiau nei L. K., tačiau jo pareiškimo niekas netyrė. Jo darbdaviai buvo ekonomiškai stipresnė pusė, todėl teismas, spręsdamas bylą, privalėjo visapusiškai ištirti ir nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, tačiau teismas neturėjo pagrindo nuosprendį paremti tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kurie byloje nėra patvirtinti jokiais kitais įrodymais, patvirtinančiais, kad jis pagrobė būtent kaltinime nurodytą fotoaparatą ir atminties kortelę. Niekas konkrečiai nematė viso įvykio, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo išvadoms apie jo mintis, įtūžį, psichinį santykį su daroma veika, nes tokios teismo išvados nėra paremtos jokiais kitais parodymais. Teismas netinkamai nuosprendyje pateikė fotoaparato vertės ir atliktų statybos darbų vertės palyginimą, kadangi fotoaparatas nebuvo identifikuotas, o jo atliktų statybos darbų vertės niekas šioje byloje netyrė. Teismas visiškai netinkamai įvertino liudytojo A. B. parodymus, nurodydamas, kad tai vienintelis liudytojas, kuris nėra suinteresuotas apkalbėti kaltinamąjį, kadangi A. L. jam padėjo, pavaduodamas klijuojant plyteles pas Kuzmickus, juolab, kad nukentėjusysis iki šiol už likusius darbus nėra atsiskaitęs. Šis liudytojas yra toks pat liudytojas, kaip ir L. K. bei D. K., teismas nenustatė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad liudytojas gali būti subjektyvus, nes jis neturi jokių santykių su A. B..
Apylinkės teismas nepagrįstai priteisė išlaidas Valstybinei ligonių kasai, kadangi teismas leistinais įrodymais nenustatė, kad būtent jis sužalojo L. K.. Teismas taip pat negalėjo priteisti L. K. darbo užmokesčio, nes ligos metu jis nebuvo darbe. Be to, ir neturtinė žala negalėjo būti priteista, kadangi teismas leistinais įrodymais nenustatė, kad jis L. K. atžvilgiu būtų padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d. Teismas neturtinės žalos dydžio įvertinimą atliko už ieškovą ir jį aiškino žymiai plačiau, nei ieškovas prašė savo ieškinyje.
Nuosprendis neatitinka BPK 305 str. nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, kadangi nuosprendžio aprašomoji dalis dėl įrodymų vertinimo ir dėl bausmės skyrimo nėra motyvuota, nes teismas paskyrė pernelyg griežtą bausmę, kadangi jam buvo paskirtas laisvės atėmimas, paskirtas pernelyg ilgas bausmės vykdymo atidėjimo terminas ir pernelyg ilgas bei griežtas įpareigojimas neišvykti iš gyvenamosios vietos. Teismas niekaip nemotyvavo tokios griežtos bausmės, o pernelyg griežto įpareigojimo pagal BK 75 str. iš viso niekaip nemotyvavo. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad jis yra teisiamas pirmą kartą, kad jis turi aukštąjį išsilavinimą, jog nėra jokių duomenų, kad jis būtų kada nors turėjęs tikslą bėgti ar slėptis nuo tyrėjo, prokuroro ar teismo ir į tai, kad įvykio metu buvo sprendžiamas ginčas tarp darbdavių ir darbuotojų dėl darbo užmokesčio sumokėjimo.
Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko išdėstytu veikos vertinimu, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.
Byloje nėra ginčo dėl tos aplinkybės, kad nuteistasis su liudytoju A. B. atvažiavo į L. K. ir D. K. namų valdą dėl galutinio atsiskaitymo už atliktus remonto (statybos) darbus ir jiems besiaiškinant, tarp apelianto bei K. kilo žodinis konfliktas dėl galutinio apmokėjimo už atliktus darbus.
Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad šio konflikto eigoje nuteistasis, pavartojęs fizinį smurtą prieš L. K., pagrobė nukentėjusiajam priklausantį fotoaparatą „Panasonic DMC – FZ18#Silver“. Šį faktą patvirtina nukentėjusiojo L. K., liudytojų D. K. ir A. B., eksperto R. P. Pečkaus teisme duoti parodymai, specialisto išvados 2010-08-13 Nr. G 1155/09 (03) ir 2010-09-22 Nr. KG 97/10 (03).
Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas privalėjo kritiškai vertinti L. K. ir D. K. parodymus, kadangi jie abu buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau tokie apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad dėl gautų duomenų pripažinimo įrodymais kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Teismas, vertindamas L. K. ir jo sutuoktinės D. K. parodymus, analizavo juos kitų įrodymų (specialisto išvadų, liudytojo A. B. parodymų ir kt.) kontekste, apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis ne vien L. K. ir D. K. parodymais, o įvertinus visus byloje esančius įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir su L. K. bei D. K. duotais parodymais sudaro logišką visumą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas A. B. parodė, kad su nuteistuoju atvyko kartu atskirais automobiliais. Abu šeimininkai buvo kieme, nukentėjusysis pradėjo fotografuoti, mano, kad tai išprovokavo susistumdymą, Arvydas su nukentėjusiuoju susistumdė. Arvydas paklausė, ar jam grąžins pinigus, jam atsakė, kad grąžins, kai sieną sutvarkys. Jis pasiūlė palaukti porą savaičių, kol siena išdžius, šeimininkė tam lyg ir pritarė. Brokas buvo, bet viskas buvo pataisoma, tik šeimininkė nebeleido kaltinamajam taisyti broko. Šeimininkė ir Arvydas susibarė, abu šaukė. Nukentėjusysis įėjo į vidų ir išėjęs pradėjo fotografuoti Arvydo veidą, jo automobilį. Arvydas suėmė už fotoaparato, kuris kabėjo ant nukentėjusiojo, dirželių, stumdėsi, jie abu nuvirto, fotoaparatas irgi nukrito, Arvydas jį paėmė nuo žemės, nuo fotoaparato dar buvo nukritęs dangtelis. Kuriuo metu fotoaparatas nukrito, negali pasakyti. Nukentėjusiojo žmona dar bandė stumti Arvydą, gelbėdama vyrą. Jis buvo apie 10 metrų atstumu nuo jų. Nepamena, ar Arvydas spyrė nukentėjusiajam, lyg ir spyrė, šokinėjo. Arvydas išvažiavo su fotoaparatu, kurį pasiėmė nuo žemės.
Šio liudytojo parodymai patvirtina, kad būtent nuteistasis pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį, ir po smurtinių veiksmų atlikimo pagrobęs fotoaparatą, pasišalino. Be to, liudytojas nurodė, kad A. L. pažįsta iš matymo, A. L. padarė jam paslaugą, apsiimdamas dirbti pas K. vietoj jo. Taigi, nors iš liudytojo parodymų galima spręsti, kad liudytojas A. B. yra artimesnis nuteistajam nei L. K. ir jo sutuoktinei, tačiau jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai nurodė, kad A. L. po smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu pagrobęs fotoaparatą pasišalino. Todėl abejoti jo parodymais nėra jokio pamatuoto pagrindo. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu 2010-09-10 akistatos tarp nukentėjusiojo L. K. ir liudytojo A. B. metu pastarasis paaiškino, jog iš pradžių A. L. sugriebęs už ant L. K. kaklo kabėjusio fotoaparato dirželių juos sukryžiavo, po to užkišo koją ir staigiu judesiu pasuko L. K.. Nuo to pasukimo L. K. pargriuvo ant žemės. L. K. lyg svirduliavo, lyg bandė kilstelėti koją, dabar galvoja, jog A. L. pamanė, kad K. nori jam įspirti, ir iš karto įspyrė vieną kartą L. K. į dešinę koją. L. K. susigriebė už kojos ir nugriuvo. Fotoaparatą A. L. pakėlė nuo žemės tikrai. (b. l. 63, t. 1).
Pažymėtina, jog nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, būtina nustatyti subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Jei asmuo naudoja fizinį smurtą neturėdamas tikslo pagrobti svetimo turto, tačiau toks sumanymas kaltininkui kyla panaudojus smurtą, kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos – sveikatos sutrikdymas ir vagystė, tačiau jei asmens sumanymas pagrobti turtą kyla smurto panaudojimo metu, tada veika kvalifikuojama pagal BK 180 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“). Apylinkės teismas konstatavo, kad A. L. sumanymas pagrobti fotoaparatą kilo smurto prieš L. K. panaudojimo metu, kadangi tai matyti iš A. L. veiksmų naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį. Kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada sutinka, kadangi, įvertinus nukentėjusiojo L. K. bei liudytojų D. K. ir A. B. parodymus, kuriais abejoti nėra pagrindo, darytina išvada, jog A. L. mintis pagrobti iš nukentėjusiojo fotoaparatą kilo po to, kai pastarojo jis buvo nufotografuotas. Po to sekusi A. L. veiksmų eiga - griebimas už fotoaparato dirželių, laikymas už jų, jų sukryžiavimas, nukentėjusiojo pargriovimas, čiupimas už fotoaparato, nepaleidimas fotoaparato iš rankų, net kai D. K. jį laikė už pečių ir marškinių, nubėgimas į automobilį ir pasišalinimas iš įvykio vietos bei vėlesnis jo „tylėjimas“, absoliučiai jokių veiksmų (tokių kaip savanoriškas fotoaparato grąžinimas, pareikalavimas už fotoaparato grąžinimą atsiskaityti už atliktus darbus ar pranešimas, jog fotoaparatas paimamas vietoj jam nesumokėto darbo užmokesčio, ir pan.) neatlikimas rodo, jog nuteistasis savo veiksmais siekė atimti (pagrobti) iš teisėto savininko turtą, į kurį jis – A. L. jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės neturėjo, ir pagrobto daikto teisėtam savininkui niekada nebesugrąžinti. A. L., panaudodamas fizinį smurtą ir tokiu būdu pagrobdamas fotoaparatą, suvokė, kad fotoaparatą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią, numatė, kad pastarajam kils neigiamos pasekmės – L. K. neteks savo turto ir tokių pasekmių norėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas buvo šališkas, išėjo už kaltinimo ribų, pasisakydamas ir dėl galimumo kvalifikuoti nuteistojo veiką kaip savavaldžiavimą, nors jam toks kaltinimas prokuroro nebuvo pateiktas.
Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 str. 1-2 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas už savavaldžiavimą (BK 294 str.) numato švelnesnę baudžiamąją atsakomybę, nei už plėšimą (BK 180 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo ir pasisakė dėl nuteistojo veiksmų galimo vertinimo pagal savavaldžiavimo sudėtyje numatytus požymius, nors jam toks kaltinimas prokuroro ir nebuvo pateiktas. Svarbu tai, kad tokiu būdu apylinkės teismas siekė įvertinti, ar yra galimybė kaltinamojo veiką kvalifikuoti pagal švelnesnę baudžiamąją atsakomybę numatantį BK straipsnį, t. y. palengvinti nuteistojo teisinę padėtį. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-509/2008). Šiuo atveju apylinkės teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog pagal nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir kaltinamojo elgesį nusikalstamos veikos darymo metu, bei sprendžiant apie kaltinamojo psichinį santykį su daroma nusikalstama veika darytina išvada, kad kaltinamasis A. L. įtūžo, kadangi buvo nufotografuotas nukentėjusiojo L. K., todėl, kerštaudamas nukentėjusiajam už paminėtą pastarojo elgesį, panaudojęs smurtą ir pagrobė fotoaparatą, kuriuo buvo nukentėjusiojo fotografuojamas.
Byloje esančioje 2010-08-13 specialisto išvadoje Nr. G 1155/09 (03) konstatuota, kad L. K. padaryti paviršiniai odos nubrozdinimai kaklo dešinėje, poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimais dešinės alkūnės tiesiamajame paviršiuje, poodinė kraujosruva, minkštųjų audinių patinimas dešinio kelio sąnario vidiniame paviršiuje su kelio vidinio menisko trūkimu, poodinės kraujosruvos kairės blauzdos vidiniame paviršiuje. Dėl kelio sąnario sužalojimo (vidinio menisko trūkimo) L. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (b. l. 39-40, t. 1). Vėliau teismo ekspertui buvo pateikta užduotis atlikti papildomą objektų tyrimą, nes buvo būtina išsiaiškinti kokie A. L. veiksmai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Byloje esančioje 2010-09-22 specialisto išvadoje Nr. KG 97/10 (03) nurodoma, jog L. K. vidinio menisko trūkimas galėjo gautis tiek užkišus koją staigiu sukamuoju judesiu pargriaunant jį ant žemės, tiek ir nukentėjusiajam įspyrus į dešinio kelio vidinį paviršių (b. l. 42-43, t. 1). Netikėti byloje esančiomis specialisto išvadomis, taip pat išvadas davusio teismo medicinos eksperto kvalifikacija ir kompetencija teismas neturėjo pagrindo. Specialistui duodant išvadas, nekilo poreikio betarpiškai apžiūrėti nukentėjusįjį, išvados buvo duotos, remiantis įrašais medicininiuose dokumentuose, kad yra įprasta teismo medicinos ekspertų darbo praktikoje. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertas R. P. Pečkus patvirtino savo duotas išvadas, taip pat ir apelianto ginčijamą aplinkybę, jog sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti įvykio metu, t. y. 2010-08-11 apie 18.15 val.
Apeliantas taip pat mini, kad teismas rėmėsi fotoaparato įsigijimą patvirtinančiu dokumentu, kuriame nėra jokio asmens parašo ir tokį dokumentą įvertino kaip tinkamą, nors toks dokumentas nėra prekės įsigijimą ir/ar nuosavybę patvirtinantis dokumentas. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva, o tai, kad teismas įvertino įrodymus ne taip, kaip nori kaltininkas, nėra joks įstatymo pažeidimas. Byloje esanti Prekių priėmimo – perdavimo dokumento Nr. 08041515433 patvirtinta kopija patvirtina, kad L. K. 2008-04-15 iš UAB “Fotofabrikas” įsigijo fotoaparatą „Panasonic DMC – FZ18#Silver“ viso už 1 356 Lt (b. l. 12, t. 1). Šią dokumento kopiją patvirtino UAB „Fotofabrikas“ l.e.p. direktorius S. J., todėl abejoti šiuo Prekių priėmimo – perdavimo dokumento tikrumu ir jame nurodytų duomenų teisingumu nėra pagrindo. Be to, šiame dokumente yra visi tokiems dokumentams būdingi rekvizitai: detalus prekės ir jos sudedamųjų dalių įvardijamas, užsakymo Nr., pirkėjas, pristatymo adresas ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašymų atlikti įrodymų tyrimą dėl apeliaciniame skunde minimų aplinkybių nepareiškė.
Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismo sprendimas sunaikinti fotoaparato dangtelį nepaneigia fotoaparato priklausomybės nukentėjusiajam. Akivaizdu, jog nepavykus surasti paties pagrobto fotoaparato, fotoaparato dangtelis, kaip jo priklausinys, pats savaime tampa netinkamu savarankiškai naudoti menkaverčiu daiktu, kuris pagal BPK 94 str. 1 d. 4 p. turi būti sunaikinamas, ką visiškai pagrįstai ir nusprendė teismas.
Apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendyje niekaip nevertino jo 2010-08-11 pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Iš šio pareiškimo yra matyti, kad jo pareiškimas ir nukentėjusiojo L. K. 2010-08-11 protokolas – pareiškimas dėl to paties įvykio buvo registruojamas policijos įstaigoje skirtingai, kadangi jo pareiškimas buvo registruojamas informacijos žurnale, o L. K. – ikiteisminio tyrimo registre. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas atskirai reglamentuoja apskundimą ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistasis ir jo gynėjas galėjo naudotis visomis BPK numatytomis procesinėmis teisėmis, tarp jų ir apskųsti jų manymu neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinius veiksmus. Palangos miesto apylinkės prokuratūros prokuroras 2010-08-16 nutarimais (b. l. 74, 76, t. 1), 2010-11-26 nutarimu (b. l. 93-94, t. 1), 2010-12-14 nutarimu (b. l. 121, t. 1) išsprendė įvairius nuteistojo gynėjo prašymus bei skundus, šie procesiniai sprendimai galėjo būti skundžiami juose nurodyta tvarka, tačiau nuteistasis ir gynėjas jų neskundė, kas leidžia manyti, kad su prokuroro priimtais procesiniais sprendimais ir juose nurodytais motyvais nuteistasis ir gynėjas sutiko. Šios baudžiamosios bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas yra A. L. atžvilgiu priimto Palangos miesto apylinkės teismo 2011-10-10 apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Tuo tarpu nuteistojo argumentai, kuriais kvestionuojama, ar pagrįstai nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nuteistojo pareiškimą dėl to paties incidento, ir prašoma perduoti prokurorui ištirti jo 2010-08-11 pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, aiškiai išeina už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Tuo būdu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir nuteistojo A. L. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas jam paskyrė pernelyg griežtą bausmę ir niekaip tokio savo sprendimo nemotyvavo. Už nusikaltimo, už kurį nuteistas A. L., padarymą sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės - areštas arba laisvės atėmimas. Apylinkės teismas A. L. už tai, kad jis panaudodamas fizinį smurtą pagrobė L. K. priklausantį turtą, skyrė griežtesnę sankcijoje numatytą bausmę - laisvės atėmimą 1 metams. BK 55 str. numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (kaip šiuo atveju A. L.), teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Taigi BK 55 str. nedraudžia asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, skirti laisvės atėmimo bausmę, jeigu remiantis bausmės paskirtimi yra tam pagrindo, tačiau numatyta sąlyga, kad tokį sprendimą teismas privalo motyvuoti. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe. Skirdamas bausmę A. L. teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad jis nedirba, anksčiau neteistas ir yra vedęs. Taigi, teismas įvertino BK 54 str. numatytas aplinkybes kaip visumą, analizavo tiek teigiamus, tiek neigiamus aspektus. Pažymėtina ir tai, kad A. L. nuteistas už nusikaltimą, kurį įvykdė brutualiais smurtiniais veiksmais, panaudodamas fizinį smurtą pasikėsino į labiausiai įstatymų ginamas vertybes - svetimą nuosavybę ir asmens sveikatą, savo veiksmų nevertina kritiškai ir visiškai nesigaili nusikaltęs. Kolegijos nuomone, nuteistajam paskyrus trumpalaikę arešto bausmę, o ne kaip šiuo atveju - vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu artima sankcijos minimumui, bausmės tikslai nebūtų pasiekti, kadangi bausme siekiama ne tik trumpalaikio nubaudimo, bet ir prevencinių tikslų, kurie sulaikytų asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje. Apeliacinio teismo nuomone, įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo A. L. asmenybę, jo veiksmus nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos padarymo, pagrįstai ir motyvuotai nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, ji nėra per griežta, dar labiau ją švelninti nėra teisinio pagrindo.
Apylinkės teismas padarė išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti kaltinamajam neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės. Atidėjus nuteistajam A. L. laisvės atėmimo bausmės vykdymą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, jam sudaryta galimybė išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, suteikta galimybė pasitaisyti, taip išsaugant teigiamus socialinius ryšius. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog jam paskirtas pernelyg ilgas bausmės vykdymo atidėjimo terminas ir pernelyg ilgas bei griežtas įpareigojimas, kuris niekaip nemotyvuotas. Pažymėtina, jog A. L. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis tik nežymiai viršija minimalią įstatymo nustatytą tokio laikotarpio trukmę. Bausmės vykdymo atidėjimo terminui įtakos turi nuteistojo asmenybė ir nusikaltimo sunkumas. Kolegijos nuomone, tai yra optimalus laikas, per kurį bus pasiekti nubaudimo tikslai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. L. paskyrė įpareigojimą per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, taip sudarant galimybę veiksmingai kontroliuoti nuteistojo elgesį ir, kita vertus, suteikiant nuteistajam galimybę įrodyti, jog sugeba laikytis įstatymų reikalavimų ir nebenusikalsti.
Kolegija pripažįsta nepagrįstu ir apelianto prašymą atmesti visus byloje pareikštus civilinius ieškinius.
Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos byloje pareiškė 152,62 Lt dydžio civilinį ieškinį dėl L. K. gydymo išlaidų priteisimo (b. l. 47-49, t. 1). Pirmosios instancijos teismas Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkino visiškai. Toks apylinkės teismo sprendimas yra pagrįstas, kadangi tokį Valstybinės ligonių kasos ieškinio dydį patvirtina byloje pridėtas Gydymo paslaugų apskaitos išrašas (b. l. 49, t. 1).
Nukentėjusysis pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš A. L. priteisti 1 277 Lt dydžio turtinę žalą, 20 000 Lt dydžio neturtinę žalą, bylinėjimosi išlaidas bei dėl priverstinio nedarbingumo patirtas 3 914,22 Lt dydžio išlaidas (b. l. 22, 24, 28, 30, t. 1).
Apylinkės teismas L. K. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies ir jo naudai iš A. L. priteisė 3 038,99 Lt patirtai turtinei žalai atlyginti bei 400 Lt atstovavimo išlaidų. Apylinkės teismas priteisdamas nurodyto dydžio turtinę žalą nurodė, kad prašoma priteisti 1 277 Lt suma už fotoaparatą yra visiškai pagrįsta, taip pat realiai apskaičiuotų netektų (atmetus iš SODROS gautas išmokas) pajamų dalis sudaro 1 761,99 Lt, be to, L. K. turėjo 400 Lt išlaidų, susijusių su advokato paslaugų apmokėjimu už ieškinio paruošimą ir šios išlaidos yra pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad 3 038,99 Lt dydžio turtinė žala bei 400 Lt atstovavimo išlaidos priteistos pagrįstai, kadangi byloje esantys duomenys įrodo, kad ji buvo patirta. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė nurodyto dydžio turtinę žalą nukentėjusiajam L. K.. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais, pagrindžiančiais teismo sprendimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir jų papildomai nebeatkartoja.
Nukentėjusysis civiliniu ieškiniu prašė iš A. L. priteisti 20 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Apylinkės teismas šį reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė 5 000 Lt dydžio neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (Baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (Baudžiamojo proceso kodekso 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, po kurio jis ne tik patyrė skausmą, bet ir buvo operuojamas, į tai, kad padarytas tyčinis nusikaltimas, po kurio nukentėjusiajam atsiradusias pasekmes kaltinamasis sukėlė smurtiniais veiksmais, nors kaltinamasis šiuo metu yra bedarbis, tačiau yra sveikas, darbingo amžiaus (b. l. 200, t. 1).
Teisėjų kolegija sutinka su šiais Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais ir jų nebeatkartoja. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais teismų įvertinta skirtingai – 800 Lt, 2000 Lt, 3000 Lt, 10 000 Lt ir šie sprendimai nebuvo naikinami ar keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2007, 2K-730/2007, 2K-253/2009, 2K-190/2010, 2K-249/2010). Šiuo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas didelis fizinis skausmas (dėl vidinio menisko trūkimo bei priekinio kryžminio raiščio plyšimo), jis turėjo būti operuojamas, o tai susiję su papildomomis neigiamomis emocijomis, be to, neatmestina ir tai, kad nukentėjusysis patirtos traumos padarinius jaus visą laiką. Atsižvelgdamas į tai, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, įvertino bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino 4 kartus, kas visiškai paneigia apelianto teiginius, neva teismas nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą aiškino plačiau, nei pats nukentėjusysis.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms nuteistojo A. L. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta. Apeliantą išteisinti, keisti veikos kvalifikaciją, švelninti jam paskirtą bausmę ar kitokiu būdu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.