- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-19
- Bylos Nr.
- II-710-1100/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01902-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Pakeisti nutarimą ir paskirti švelnesnę nuobaudą arba neskirti administracinės nuobaudos
- Teisėjas
- Darius Lukaitis (pirm.)
- Nukentėjusysis
- A. O.
- Institucija
- Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba
- Advokatai
- Tadeušas Gudzinskis
viešuose teismo posėdžiuose žodinio proceso tvarka išnagrinėjo D. L. (toliau – ir pareiškėja), gimusios (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – ir Institucija) vyresniojo specialisto V. M. 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarimo nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną ir 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo pripažinti nukentėjusiąja A. O. panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Teismo nustatytos aplinkybės
Institucijos vyresnysis specialistas V. M. 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarimu nustatė, kad 2020 m. kovo 10 d. 18.05 val. Vilniuje, Paberžės g., V. L. ėjo į kitą važiuojamosios dalies pusę nenustatytoje perėjimui vietoje (įvykio vietoje nebuvo nei pėsčiųjų perėjos, nei sankryžos) neįsitikinusi, kad nėra artėjančių automobilių, neįvertino atstumo iki artėjančios transporto priemonės ir jos greičio, taip sudarė netikėtą ir neišvengiamą kliūtį prie jos artėjusiam automobiliui VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam A. O. (A. O.), dėl to buvo partrenkta minėtu automobiliu. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis VW Passat.
Skundžiamame nutarime konstatuota, kad V. L. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 428 straipsnio 3 dalyje, požymių, nes buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 42 ir 44 punktų reikalavimai, tačiau jai, padariusiai teisei priešingą veikimą, nebuvo suėję 16 metų, todėl administracinio nusižengimo teisena nutraukta (ANK 591 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Institucijos vyresnysis specialistas V. M. 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu dėl pirmiau paminėto įvykio nutarė A. O. pripažinti nukentėjusiąja.
II. Pagrindiniai skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
D. L. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašo:
1) panaikinti Institucijos vyresniojo specialisto V. M. 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarimą ir automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotoją A. O. patraukti administracinėn atsakomybėn; ir
2) panaikinti Institucijos vyresniojo specialisto V. M. 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą pripažinti A. O. nukentėjusiąja.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėja skunde nurodo, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Tam, kad asmenį galima būtų pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Tuo metu, pareiškėjos teigimu, skundžiamame nutarime padarytų teisinių išvadų pagrįstumas sukėlė abejones. Institucijos pareigūno nutarime dauguma padarytų išvadų paremtos prielaidomis, o ne įrodymais, ir prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 1 d. nutarties motyvams bei teismo padarytoms išvadoms.
Žemesnės instancijos teismas
Pirma, administracinio nusižengimo tyrimo metu nenustatyta nei pati transporto priemonė (pagal vairuotojo A. O. paaiškinimus – tai galėjo būti autobusas), kuri ribojo A. O. matomumą iš kairės, iš už kurios galimai galėjo išbėgti V. L., nei šios transporto priemonės buvimo eismo įvykio atsiradimo vietoje laikas. V. L. skundo nagrinėjimo teisme metu tvirtino, kad jokio autobuso, iš už kurio ji galimai netikėtai išbėgo, nebuvo. Jos teigimu, prieš įvykus įvykiui, buvo spūstis iš lengvųjų automobilių. V. L. vėliau patvirtino savo parodymus patikrinimo vietoje nurodydama savo judėjimo kryptį ir jos partrenkimo vietą. Pasak pareiškėjos, objektyvių duomenų, kad eismo įvykio metu Paberžės g. eismo įvykio kilimo laiku pravažiuodavo kažkoks autobusas, kuris galimai galėjo riboti vairuotojui A. O. matomumą iš kairės ir taip sudaryti kliūtį, byloje nėra. Institucijos pareigūno išvados dėl autobuso buvimo paremtos tik išsakyta vairuotojo A. O., kuris yra suinteresuotas atsakomybės išvengimu, versija, kuri yra prieštaringa.
Antra, Institucijos pareigūnas skundžiamame nutarime pažymi „<...> kad pėsčiosios paaiškinimai kelia daug klausimų, kaip ji galėjo nematyti atvažiuojančio automobilio, todėl neatmetama galimybė, kad tai buvo vairuotojo nurodomas autobusas. Tai būtų logiškas paaiškinimas, kodėl vairuotojas (A. O.) nematė pėsčiosios, o pėsčioji nematė atvažiuojančio lengvojo automobilio“. Pasak pareiškėjos, padarytos išvados paremtos prielaidomis ir prieštaringa vairuotojo A. O. iškelta versija dėl autobuso. Vienoje nutarimo vietoje nurodoma, kad vairuotojas A. O. savo pirminiuose parodymuose iš karto po įvykio paaiškino, kad mergaitė išbėgo iš už autobuso (vadinasi, autobusas arba nejudėjo, arba galėjo labai lėtai judėti dėl spūsties), tada pėsčioji iki jos partrenkimo galėjo būti vairuotojo A. O. matomumo zonoje)), o kitoje vietoje, kaip suformuluotame Lietuvos teismo ekspertizės centro antrame klausime nurodoma, kad vairuotojas pagal jo parodymus pastebėjo bėgančią pėsčiąją tuo metu, kai prasilenkė su autobusu. Skundžiamo nutarimo motyvuojamosios dalies 6 puslapyje konstatuota, kad „ <...> priešpriešinis transportas, važiuojantis savo eismo juosta, negali būti įvardytas kaip kliūtis ir vien jo buvimas neįpareigoja vairuotoją stabdyti ar tuo labiau sustoti“. Pareiškėjos teigimu, toks susijusių su eismo įvykiu aplinkybių interpretavimas suponuoja pozicijos nenuoseklumą ir nepatikimumą bei padarytų Institucijos pareigūno išvadų prieštaringumą.
Trečia, pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. birželio 21 d. ekspertizės akto Nr. 11-1057 (21) (toliau – 2021 m. birželio 21 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1057 (21)) antra išvada, kad antrame klausime nurodytomis aplinkybėmis, automobilio vairuotojas, važiuodamas 30÷35÷40 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti iš už autobuso bėgančios pėsčiosios partrenkimo, laiku reaguodamas stabdymui, nors ir yra kategoriška, tačiau paremta nepatikima prielaida dėl autobuso buvimo, todėl pareiškėjos teigimu, negali būti vertinama kaip vairuotojo A. O. atsakomybę šalinanti aplinkybė. Administracinio nusižengimo byloje neįrodyta, kad autobusas, kuris pagal vairuotoją A. O. sudarė kliūtį iš kairės, tikrai buvo.
Pareiškėja skunde pažymi, kad sutinka su 2021 m. birželio 21 d. ekspertizės akto Nr. 11-1057 (21) penkta išvada, kad automobilio VW Passat vairuotojo veiksmai taip pat lėmė šio eismo įvykio kilimą bei su pirma išvada, kad automobilio VW Passat vairuotojas, važiuodamas 30÷35÷40 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios, laiku reaguodamas stabdymui, jeigu pėsčioji nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto ėjo ar bėgo ne didesniu negu 11,2÷10,5÷9,9 km/h greičiu (atitinka ramaus bėgimo tempą) atitinkamai vairuotojo važiavimo greičiams.
Skunde taip pat pažymima, kad, atliekant administracinio nusižengimo tyrimą, nebuvo įvertinta (esant reikalui pasitelkiant specialistą), ar susidariusioje kelio eismo situacijoje vairuotojas, vykdydamas KET 128 ir ženklo Nr. 105 „Vaikai“ reikalavimus, neturėjo pareigos važiuoti žymiai lėčiau, nei leistinas maksimalus 40 km/h greitis, arba net visiškai sustoti, t. y. neatsakyta į klausimą, ar automobilio VW Passat vairuotojo A. O. pasirinktas maksimalus 40 km/h greitis toje kelio situacijoje, esant kelio ženklui Nr. 105 „Vaikai“ ir atsiradus matomumą užstojančiai kliūčiai, saugaus eismo reikalavimų požiūriu buvo saugus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėja nurodo, kad buvo teisiškai neįvertinti automobilio VW Passat vairuotojo A. O. veiksmai, kurie taip pat lėmė šio eismo įvykio kilimą, todėl A. O. nepagrįstai pripažinta šioje nusižengimo tyrimo byloje nukentėjusiąją.
Institucijos vyresnioji specialistė A. Š. atsiliepime į D. L. skundą prašo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodoma, kad bylą tiriantis pareigūnas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pėsčiosios V. L. veiksmai sudarė netikėtą ir neišvengiamą kliūtį prie jo artėjusiam automobiliui, vairuojamam A. O., dėl to buvo partrenkta automobilio, prieštaravo KET 9, 42, 44 punktų reikalavimams ir lėmė šio eismo įvykio kilimą. Pėsčiosios V. L. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 428 straipsnio 3 dalyje, požymiai, tačiau jai nebuvo sukakę 16 metų amžiaus, todėl, vadovaujantis ANK 591 straipsnio 1 dalies 2 punktu, administracinio nusižengimo bylos teisena nutraukta.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas D. L. skundo netenkino ir nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo teiseną paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas nutarė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimą bei nurodė atlikti papildomus tyrimo veiksmus.
Siekiant nustatyti eismo įvykio aplinkybes, buvo paskirta autotechninė ekspertizė, kurią atlikus, buvo pateiktas 2021 m. birželio 21 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1057 (21). Automobilio VW Passat vairuotojas savo pirminiuose paaiškinimuose iš karto po įvykio paaiškino, kad mergaitė išbėgo iš už autobuso. Tokią versiją palaikė ir vėliau teisme. Automobilio vairuotojo parodymuose skiriasi tik nurodytas važiavimo greitis, t. y. pirminiuose parodymuose nurodė, kad važiavo 40 km/h, o vėliau – 30–35 km/h. 2021 m. birželio 21 d. ekspertizės akte Nr. 11-1057 (21) nurodyta, kad VW Passat vairuotojas, važiuodamas 30÷35÷40 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti iš už autobuso bėgančios pėsčiosios partrenkimo, laiku reaguodamas stabdymui.
V. L. teisme paaiškino, kad ėjo per gatvę, ne per pėsčiųjų perėją. Perėjusi vieną eismo juostą, apsidairė ir, padariusi vieną žingsnį, buvo partrenkta. Nors jos atstovas advokatas nurodo visur priešingai, neva ji buvo partrenkta ant ašinės linijos, tačiau pati V. L. nurodė, kad įžengė į automobilio VW Passat važiavimo juostą. Tokius pačius parodymus davė ir motina D. L., kuri nurodė, kad jai paskambinęs vaikas pasakė, jog norėjo pereiti gatvę, vieną pusę perėjo ir kitoje pusėje ją partrenkė. Taip pat V. L. nurodė, kad, prieš įžengdama į važiuojamąją dalį, nepastebėjo atvažiuojančių automobilių nei iš kairės, nei iš dešinės, po to, sustojo kelio viduryje, apsidairė ir nemačiusi automobilio padarė vieną žingsnį bei buvo partrenkta.
Institucijos atstovės teigimu, tokie pėsčiosios parodymai tik patvirtina, kad jai matomumą užstojo kažkoks objektas, neatmetama galimybė, kad tai buvo vairuotojo nurodomas autobusas. Tai būtų logiškas paaiškinimas, kodėl vairuotojas nematė pėsčiosios, o pėsčioji nematė atvažiuojančio lengvojo automobilio.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas nurodė, jog nebuvo tiriamos ir vertinamos su įvykio metu atsiradusia kliūtimi (iš priekio atvažiuojantis autobusas, kuris ribojo matomumą iš kairės) susijusios aplinkybės. KET 128 straipsnis įpareigoja vairuotoją, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeliant pavojaus eismo dalyviams. Šios aplinkybės yra svarbios vertinant A. O. veiksmus. Pasak Institucijos atstovės, kelio ruože, paženklintame kelio ženklu „Vaikai“, vairuotojai turi būti ypač dėmesingi ir turėtų tikėtis, kad važiuojamojoje dalyje gali atsirasti vaikai. Minėtas kelio ženklas įrengiamas kelio ruože prie vaikų įstaigų (mokyklos, žaidimų aikštelės ir panašiai), tačiau priešpriešinis transportas, važiuojantis savo eismo juosta, negali būti įvardintas kaip kliūtis ir vien jo buvimas neįpareigoja vairuotoją stabdyti ar tuo labiau sustoti.
Institucijos atstovės teigimu, saugaus eismo prasme vairuotojas, važiuodamas kelio ruožu, paženklintu kelio ženklu „Vaikai“, prieš prasilenkdamas su maršrutiniu autobusu, turėtų būti dar labiau atidesnis ir būti pasiruošęs situacijos pasikeitimui. Minėtame kelio ruože maksimalus greitis apribotas iki 40 km/h. Ar vairuotojas turėjo pasirinkti mažesnį nei leistinas greitis, pasak Institucijos atstovės, priklauso nuo pačio vairuotojo įgūdžių, susidariusios situacijos, metrologinių sąlygų ir t. t. Šios eismo situacijos metu nėra nustatyta, kokiu greičiu važiavo automobilis VW Passat, apie tai galima spręsti tik iš vairuotojo parodymų, tačiau, įvertinus kokiu atstumu po susidūrimo sustojo automobilis, leistinas greitis viršytas nebuvo.
Atsižvelgiant į tai, iš byloje surinktos medžiagos darytina išvada, kad pėsčiosios V. L. veiksmai – į kitą važiuojamosios dalies pusę ėjo nenustatytoje perėjimui vietoje (įvykio vietoje nebuvo nei pėsčiųjų perėjos, nei sankryžos) neįsitikinusi, kad nėra artėjančių automobilių, neįvertino atstumo iki artėjančios transporto priemones ir jos greičio, sudarė netikėtą ir neišvengiamą kliūtį prie jos artėjusiam automobiliui, vairuojamam A. O., dėl to buvo partrenkta minėtu automobiliu – prieštaravo KET 9, 42, 44 punktų reikalavimams ir lėmė šio eismo įvykio kilimą.
III. Teismo išvados
D. L. skundas tenkinamas iš dalies.
Nepilnametė V. L. teismo posėdžio metu parodė, kad eismo įvykis įvyko prieš dvejus metus, apie 18 val. vakaro, berods rudenį. Nepamena, buvo šviesu ar tamsu. Ji ėjo į autobusų stotelę. Tuo keliu eidavo po kiekvienos treniruotės. Eidama pažiūrėjo į laiką, kada bus autobusas. Nusprendusi pereiti kelią, kad būtų greičiau, perėjo pusę kelio, o sustojus pažiūrėti, ar nėra autobuso, ją partrenkė. Kai partrenkė, ji buvo pirmoje kelio pusėje. Matė, kad pirmoje pusėje buvo kamštis. Kai sustojo, nematė transporto priemonių. Per kelią ji ėjo paprastai, nei greitai, nei lėtai. Netoliese buvo pėsčiųjų perėja, bet, nenorėdama pavėluoti į autobusą, nusprendė pereiti kelią. Kai ėjo per kelią, autobuso nebuvo. Vairuotojas išėjo iš automobilio ir tiesiog stovėjo. Po to, kai ji atsistojo ir norėjo nueiti toliau nuo kelio, vairuotojas, paėmęs už rankos, pasakė, kad niekur neis, nes tėvai turės mokėti už automobilio remontą. Neprisimena į kurią kūno vietą mane partrenkė.
Liudytojas A. O. teismo posėdžio metu parodė, kad jo vairavimo stažas yra nuo 2012 m. Beveik kas dieną važiuodavo ta gatve, jos pradžioje ir gale stovi ženklas „Vaikai“, greičio ribojimas 40 km/h. Tuo metu mašinų buvo daug, jos judėjo, bet kamščio nebuvo. Buvo šviesus paros metas, sausa, lietaus nebuvo. Gatvė su priešpriešine eismo juosta susideda iš dviejų juostų. Važiuodamas nematė priešais stovinčių ar besibūriuojančių vaikų prie šaligatvio. Susidūrimas įvyko už pėsčiųjų perėjos apie 100–150 m. Liudytojo teigimu, pamatė mergaitę beveik tą pačią sekundę, kai ji atsitrenkė į automobilį. Jis važiavo per vidurį savo juostos, kur ir įvyko susidūrimas. Tuo metu priešpriešinėje eismo juostoje važiavo autobusas. Pravažiavus pėsčiųjų perėją ir prasilenkiant su autobusu, netikėtai iš galo išbėgo mergaitė. Nematė, ar mergaitė bėgo, ar ėjo. Klausė jos, kur ji skubėjo, atsakė, kad bėgo į stotelę. Liudytojo teigimu, toje atkarpoje leistinas greitis yra 40 km/h, o jis važiavo leistinu greičiu, gal 30–35 km/h. Pamatęs mergaitę jau smūgio metu, nes ten kelias siauras, iš karto pradėjo stabdyti automobilį. Kontaktas įvyko su automobilio kairės pusės sparnu. Autobusas važiavo nuo Šeškinės g. link Gelvonų g., jau buvo pravažiavęs daugiau nei pusę autobuso, tačiau, kai įvyko smūgis, visiškai autobuso pravažiavęs nebuvo. Negali pasakyti kokiu atstumu buvo autobusas, sudaręs jam kliūtį. Pasak liudytojo, po susidūrimo padėjo mergaitei atsistoti, kartu su iš galo važiuojančiu vyru nuvedė ją iki kelkraščio ir iškvietė policiją, greitąją medicinos pagalbą. Iš pradžių nesiteiravo mergaitės būklės, ji sakė, kad viskas gerai ir norėjo pasišalinti, bet sulaukė greitosios medicinos pagalbos ir policijos. Pravažiuodamas pėsčiųjų perėją, nežiūrėjo kur kažkas važiuoja. Žiūrėjo, kad nebūtų pėsčiųjų ir galėtų saugiai važiuoti. Vizualiai negali pasakyti, kokiu atstumu buvo autobusas, pravažiavus pėsčiųjų perėją.
Ekspertas R. Molis teismo posėdžio metu paaiškino, kad šioje byloje atliko tyrimą, jam buvo pateikta administracinio nusižengimo byla, Vilniaus apygardos teismo nutartis ir eismo įvykio schema. Tyrimas atliekamas buvo pagal patvirtintas standartinio tyrimo procedūras, kurias nurodė ekspertizės akte. Vadovaudamasis šiais metodais, atliko tyrimą iš pateiktos medžiagos ir atsakė į penkis klausimus, kurie buvo pateikti. Pirma ir antra išvados yra kategoriškos. Kadangi liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems, tai buvo atliekamas pėsčiosios ir automobilio vairuotojo nurodytų aplinkybių tyrimas, buvo sudaryta schema pagal vairuotojo parodymus ir atlikti skaičiavimai. Tuo remiantis suformuluota antra išvada. Eksperto teigimu, trečia išvada yra tikėtina, nes pateiktų duomenų išsamumas nėra pakankamas, kad atliktų tyrimą ir pateiktų kategorišką išvadą, koks buvo eismo įvykio mechanizmas, todėl išvada formuluojama tikėtina. Pagarsintas antras sakinys skalėje yra kategoriška išvada, ji sąlyginė, bet išvada yra kategoriška. Jei vairuotojas turėjo techninę galimybę, tai jo veiksmai skatino šio eismo įvykio kilimą. Tiek vairuotojo, tiek pėsčiosios parodymai yra pateikti tyrimui, vertino abiejų parodymus. Ekspertizės metu yra įvertintina, kad kelio ruože yra ženklas „Vaikai“. Pagal vairuotojo parodymus nustatyta, kad mergaitė bėgo. Tyrimas buvo atliktas ir atsakyta antroje išvadoje į klausimą pagal vairuotojo parodymus, jo parodymai buvo tokie, todėl atsakymas klausimo ribose. Vairuotojo techninė galimybė išvengti pėsčiosios partrenkimo priklauso nuo jo judėjimo, pėsčiosios ėjimo greičio ir kokį kelią pėsčioji nuėjo iki susidūrimo vietos. Tyrimo metu parašė, kad tikslios vietos negalima nustatyti, pėsčiosios ėjimo ir vairuotojo važiavimo greitis nėra žinomas.
2021 m. birželio 21 d. ekspertizės akte Nr. 11-1057 (21) konstatuota, kad:
1) automobilio VW Passat vairuotojas, važiuodamas 30÷35÷40 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios, laiku reaguodamas stabdymui, jeigu, pėsčioji nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto ėjo ar bėgo ne didesniu negu 11,2÷10,5÷9,9 km/h greičiu (atitinka ramaus bėgimo tempą) atitinkamai vairuotojo važiavimo greičiams;
2) klausime nurodytomis aplinkybėmis automobilio vairuotojas, važiuodamas 30÷35÷40 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti iš už autobuso bėgančios pėsčiosios partrenkimo, laiku reaguodamas stabdymui;
3) šio eismo įvykio mechanizmas tikėtina buvo toks: automobilio VW Passat vairuotojas važiavo Paberžės g. link Šeškinės g. Pėsčioji judėjo Paberžės g. važiuojamąja dalimi iš kairės į dešinę kelio pusę, žiūrint automobilio važiavimo kryptimi. Automobilis kairiojo šono priekine dalimi partrenkė pėsčiąją ne toliau negu 4,7 m nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto. Po pėsčiosios partrenkimo automobilis sustojo padėtyje užfiksuotoje eismo įvykio vietos plane;
4) nagrinėjamas eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu. Automobilio VW Passat vairuotojo techninė galimybė išvengti eismo įvykio aprašyta 1-ame ir 2-ame išvadų punktuose;
5) pėsčiosios veiksmai, – kirto važiuojamąją dalį ne per pėsčiųjų perėją ir judėjo važiuojamąja dalimi prieš artėjantį automobilį VW Passat, dėl to buvo jo partrenkta, – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Automobilio VW Passat vairuotojo veiksmai taip pat sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, jeigu jis turėjo techninę galimybę laiku reaguodamas sustabdyti vairuojamą automobilį (b. l. 27–33).
2021 m. balandžio 8 d. eismo įvykio vietos schema, parengta pagal V. L. nurodytas aplinkybes (b. l. 78–79).
2021 m. kovo 25 d. eismo įvykio vietos schema, parengta pagal A. O. nurodytas aplinkybes (b. l. 80–81).
2020 m. kovo 10 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas A. O. paaiškino, kad važiavo mažėjančia tvarka Paberžės g. ir staiga ties Paberžės g. 6 (iš kitos gatvės pusės nuo mokyklos) į kelią prieš jo automobilį išbėgo mergaitė. Ji bėgo per kelią, ne per pėsčiųjų perėją (b. l. 106).
A. O. 2020 m. kovo 10 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad 2020 m. kovo 10 d. 18.15 val. vairavo automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Paberžės g. link Šeškinės g. Oro sąlygos buvo tokios: asfaltas sausas, sutemos, kelyje viena eismo juosta. Automobilio važiavimo greitis buvo 40 km/h. Važiuodamas savo kryptimi, iš priepriešinės eismo juostos už pravažiuojančio autobuso iš kairės ne per pėsčiųjų perėją ar tam skirtą vietą iš karto pastebėjo mergaitę. Jis pradėjo stabdyti, o pėsčioji, pamačiusi jo automobilį, nespėjo sustoti (b. l. 106, antra pusė).
2020 m. kovo 10 d. eismo įvykio vietos plane užfiksuota automobilio VW Passat padėtis po eismo įvykio, taip pat kitos aplinkybės (b. l. 117).
ANK 428 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, už važiuojamosios kelio dalies perėjimą arba ėjimą ja ten, kur draudžiama. To paties straipsnio 3 dalyje asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, dėl kurio buvo sugadinti (apgadinti) transporto priemonės, kroviniai, kelių ir kiti įrenginiai arba kitas turtas. Akivaizdu, jog šio administracinio nusižengimo sudėtis yra materiali. Taigi pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį asmuo atsako tuo atveju, kai šioje normoje numatyti padariniai yra susiję priežastiniu ryšiu su asmens padarytu KET pažeidimu. Pabrėžtina, jog darant išvadas apie administracinio nusižengimo sudėties elementą – priežastinį ryšį, svarbu nustatyti ir įvertinti kiekvieno eismo įvykio dalyvio veiksmus kelyje, eismo sąlygas bei kitas faktines įvykio aplinkybes, veiksnius, galėjusius turėti įtakos padariniams atsirasti, atsižvelgti į KET reikalavimus, kurių privalėjo laikytis eismo dalyviai konkrečioje eismo situacijoje (Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-286-935/2018).
Pagal ANK 591 straipsnio 2 punktą, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai priešingą teisei veiką padarė jaunesnis negu šešiolikos metų asmuo.
KET 9 punkte nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.
Pagal KET 42 punktą, į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra, – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu. Rekomenduojama, kad tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui pėstieji, eidami į kitą važiuojamosios dalies pusę, neštųsi šviečiantį žibintą arba vilkėtų ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būtų prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą. Pagal KET 44 punktą, įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu. Pėstieji, prieš įžengdami į važiuojamąją dalį ir eidami ja, turi vengti bet kokių veiksmų (naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis ir panašiai), kurie atitrauktų jų dėmesį nuo aplinkos ir eismo situacijos kelyje stebėjimo ir trukdytų įsitikinti, kad eiti saugu.
Nagrinėjamu atveju Institucijos vyresnysis specialistas V. M. 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarimu nustatė, kad 2020 m. kovo 10 d. 18.05 val. Vilniuje, Paberžės g., V. L. ėjo į kitą važiuojamosios dalies pusę nenustatytoje perėjimui vietoje (įvykio vietoje nebuvo nei pėsčiųjų perėjos, nei sankryžos) neįsitikinusi, kad nėra artėjančių automobilių, neįvertino atstumo iki artėjančios transporto priemonės ir jos greičio, taip sudarė netikėtą ir neišvengiamą kliūtį prie jos artėjusiam automobiliui VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam A. O., dėl to buvo partrenkta minėtu automobiliu. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis VW Passat.
Skundžiamame nutarime konstatuota, kad V. L. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 428 straipsnio 3 dalyje, požymių, nes buvo pažeisti KET 9, 42 ir 44 punktų reikalavimai, tačiau jai, padariusiai teisei priešingą veikimą, nebuvo suėję 16 metų, todėl administracinio nusižengimo teisena nutraukta (ANK 591 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Visų pirma pasakytina, kad pagal ANK 641 straipsnį, teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju Institucijos vyresnysis specialistas V. M. 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarimu priėmė sprendimą dėl V. L. veiksmų (nutraukė administracinio nusižengimo teiseną dėl jos ANK 591 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu), tačiau nepriėmė procesinio sprendimo dėl automobilio VW Passat vairuotojo A. O. veiksmų (pavyzdžiui, nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną dėl jo ar kt.). Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl skundžiamo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, vertina, ar buvo priimtas teisingas procesinis sprendimas būtent dėl V. L. veiksmų. Kita vertus, priešingai, nei prašoma D. L. skunde, teismas neturi teisinės galimybės patraukti automobilio VW Passat vairuotoją A. O. administracinėn atsakomybėn, nes tuo būtų peržengiamos skundžiamo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo ribos ANK 641 straipsnio prasme.
ANK 569 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatyta, kad 2020 m. kovo 10 d. 18.05 val. Vilniuje, Paberžės g., V. L. važiuojamoje kelio dalyje buvo partrenkta automobilio VW Passat. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis VW Passat.
Žemesnės instancijos teismas
V. L. 2021 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad ji ėjo per kelią (ne per pėsčiųjų perėją) į kitą gatvės pusę paprastai – nei greitai, nei lėtai, tuo metu nebuvo autobuso. Nusprendusi pereiti kelią, kad būtų greičiau, perėjo pusę kelio, o sustojus pažiūrėti, ar nėra autobuso, ją partrenkė. Kai sustojo, nematė transporto priemonių. Ji 2020 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdžio metu parodė, kad ji, eidama per kelią, sustojo kelio viduryje, kad pasižiūrėtų, ar yra automobilių. Nepamatė automobilio, padarė vieną žingsnį ir ją partrenkė.
Skundžiamame nutarime nurodoma, kad V. L. paaiškinimai, kad ji nepastebėjo atvažiuojančio automobilio, jei lauke buvo dar šviesu ir automobilis nuo jos buvo labai nedideliu atstumu, t. y. jai pajudėjus vieną žingsnį nuo ašinės linijos, buvo partrenkta, tai automobilis buvo visiškai šalia. Pasak Institucijos pareigūno, tokie pėsčiosios parodymai patvirtina, kad jai matomumą užstojo kažkoks objektas, neatmetama galimybė, kad tai buvo vairuotojo nurodomas autobusas. Tai būtų logiškas paaiškinimas, kodėl vairuotojas nematė pėsčiosios, o pėsčioji nematė atvažiuojančio lengvojo automobilio (nutarimo 6 lapas). Teismas pažymi, kad minėtos nutarime nurodytos išvados yra prielaidų pobūdžio. Pastebėtina, kad V. L. nagrinėjamu atveju buvo mažametė ((duomenys neskelbtini) metų). Tokio amžiaus vaikai ne visada būna nuolat susikoncentravę stebėti aplinką, kreipti dėmesį į joje vykstančius įvykius. Todėl negalima atmesti, kad V. L. galėjo nepastebėti automobilio VW Passat ir dėl subjektyvių priežasčių, nulemtų amžiaus. Skundžiamame nutarime nebuvo vertinami pėsčiosios amžiaus ypatumai. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo sutikti su skundžiamo nutarimo išvada, kad jai, einančiai per gatvę, matomumą užstojo būtent kažkoks objektas (pavyzdžiui, kita transporto priemonė). Tokia išvada laikytina tik prielaidų pobūdžio. Jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių minėtą aplinkybę, byloje nesurinkta. Pati V. L., kelis kartus apklausta teisme, nenurodė, kad jai matomumą užstojo koks nors objektas (pavyzdžiui, transporto priemonė). Šiuo atveju vienintelis įrodymas, kuriuo remiamasi skundžiamame nutarime, dėl galimo autobuso buvimo kelyje, yra automobilio VW Passat vairuotojo A. O. parodymai. Pirmiausia pasakytina, kad A. O. kaip eismo įvykio dalyvis nelaikytinas visiškai objektyviu asmeniu, nes neatmestina, kad jis gali nurodyti tam tikras aplinkybes sau palankia linkme (juolab jis proceso metu nebuvo nuoseklus nurodydamas, kokiu greičiu važiavo automobiliu – 40 km/val. ar 30–35 km/h). Todėl jo parodymai turi būti vertinami itin atsargiai. Antra, jokių objektyvių įrodymų (pavyzdžiui, liudytojų parodymų, vaizdo įrašo ar kt.), patvirtinančių šio asmens parodymus dėl kelyje važiavusio autobuso, iš kurio neva išbėgo V. L., byloje nėra (tai buvo aiškinamasi nagrinėjant D. L. skundą pirmą kartą). Taigi šioje byloje yra dviejų asmenų – V. L. ir A. O. – parodymai, kurie tarpusavyje prieštarauja. Nesant tokių objektyvių įrodymų, teismo vertinimu, negalima remtis vien A. O. parodymais nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Pačiame skundžiamame nutarime taip pat padaryta prielaidų pobūdžio išvada, kad neatmetama galimybė, kad V. L. matomumą galėjo užstoti A. O. nurodomas autobusas.
Byloje buvo gautas 2021 m. birželio 21 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1057 (21), tačiau teismas, susipažinęs su jo turiniu, pripažįsta, kad šis rašytinis dokumentas, kuriame aprašyti atliktos ekspertizės rezultatai, taip pat nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu skundžiamo nutarimo išvadas. A. O. byloje nurodė, kad V. L. bėgo per kelią, nors ji pati nenurodė tokios aplinkybės. Priešingai, V. L. 2021 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad ji ėjo per kelią (ne per pėsčiųjų perėją) į kitą gatvės pusę paprastai – nei greitai, nei lėtai. Tokie jos parodymai nėra paneigti jokiais byloje surinktais patikimais įrodymais. Be to, teismas abejoja A. O. parodymais, kad jis, teigdamas, jog tik prieš susidūrimą pastebėjo mergaitę, iki tol matė, kokiu tempu ji judėjo keliu (bėgo ar ėjo keliu). Byloje nenustatytas konkretus V. L. judėjimo greitis per kelią. 2021 m. birželio 21 d. ekspertizės akte Nr. 11-1057 (21) padaryta antra išvada („automobilio vairuotojas, važiuodamas 30÷35÷40 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti iš už autobuso bėgančios pėsčiosios partrenkimo, laiku reaguodamas stabdymui“) padaryta atsakant į užduotą klausimą, kuris suformuluotas pagal A. O. parodymus, kurie, kaip minėta, vertintini itin atsargiai šioje byloje. Byloje neabejotinai nenustačius aplinkybės, kad V. L. išbėgo iš už autobuso, negalima remtis šia antra išvada sprendžiant dėl V. L. veiksmų ANK 428 straipsnio 3 dalies prasme. 2021 m. birželio 21 d. ekspertizės akto Nr. 11-1057 (21) trečia išvada dėl eismo įvykio mechanizmo yra tikėtina. Ekspertas teismo posėdžio metu nurodė, kad pateiktų duomenų išsamumas nėra pakankamas, kad pateiktų kategorišką išvadą, koks buvo eismo įvykio mechanizmas. Todėl negalima neabejotinai pripažinti, kad eismo įvykio mechanizmas buvo būtent toks, koks nurodytas šioje 2021 m. birželio 21 d. ekspertizės akto Nr. 11-1057 (21) išvadoje. To paties ekspertizės akto penktoje išvadoje nurodyta, kad „pėsčiosios veiksmai, – kirto važiuojamąją dalį ne per pėsčiųjų perėją ir judėjo važiuojamąja dalimi prieš artėjantį automobilį VW Passat, dėl to buvo jo partrenkta, – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Automobilio VW Passat vairuotojo veiksmai taip pat sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, jeigu jis turėjo techninę galimybę laiku reaguodamas sustabdyti vairuojamą automobilį“. Kita vertus, teismo vertinimu, vien tai, kad V. L. ėjo keliu ne per pėsčiųjų perėją savaime nepatvirtina, kad jos veiksmai buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti, juolab būtina įvertinti, kad eismo įvykis kilo kelio ruože, kuris pažymėtas kelio ženklas Nr. 105 „Vaikai“ (vadinasi, šiame kelio ruože itin didelė tikimybė, kad keliu, net ir preciziškai nesilaikydami KET reikalavimų, gali eiti vaikai, o vairuotojai turi būti itin atidūs vairuodami transporto priemones). Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į 2021 m. birželio 21 d. ekspertizės akto Nr. 11-1057 (21) išvadą, pagal kurią „automobilio VW Passat vairuotojas, važiuodamas 30÷35÷40 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios, laiku reaguodamas stabdymui, jeigu, pėsčioji nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto ėjo ar bėgo ne didesniu negu 11,2÷10,5÷9,9 km/h greičiu (atitinka ramaus bėgimo tempą) atitinkamai vairuotojo važiavimo greičiams“. Taigi ekspertizės aktu nustatyta, kad ne visais atvejais eismo įvykis galėjo kilti dėl V. L. veiksmų.
Kiti byloje esantys įrodymai – tarnybinis pranešimas, eismo įvykio planas, eismo įvykio schemos, nuotraukos, kuriose užfiksuoti transporto priemonės apgadinimai – taip pat neleidžia neabejotinai pripažinti, kad V. L. veiksmuose yra ANK 428 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo požymių.
Skundžiamame nutarime akcentuojama apie priešpriešinio transporto reikšmę vairuotojui būnant atidesniam, imantis papildomų atsargumo priemonių vairuojant transporto priemonę (skundžiamo nutarimo 6 lapas), tačiau teismas pažymi, kad, kaip minėta, neabejotinai nenustatyta, jog V. L. ėjo (bėgo) keliu iš už kokios nors transporto priemonės, važiuojančios priešais A. O. vairuojamo automobilio. Nors byloje nenustatyta, kad A. O. vairuojamas automobilis viršijo leistiną greitį, tačiau tai savaime neleidžia daryti išvadą, kad V. L. sudarė netikėtą ir neišvengiamą kliūtį automobiliui VW Passat. Nesant byloje surinktų patikimų įrodymų, to negalima konstatuoti. To nepaneigia, kad automobiliui VW Passat buvo apgadintas priekinis kairės pusės šonas, o ne transporto priekinė dalis.
V. L. proceso metu nebuvo visiškai nuosekli, ar ji stovėjo kelyje ties viduriu, kai buvo partrenkta automobilio VW Passat, ar žengė vieną žingsnį į eismo juostą, kuria važiavo šis automobilis, tačiau, įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, to nepakanka pripažinti, kad jos veiksmuose yra ANK 428 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo požymių.
Teismas pažymi, kad, kaip ir baudžiamojoje teisenoje, administracinėje teisenoje galioja nekaltumo prezumpcijos principas. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo ir negalima jam perkelti įrodymų naštos, bet kokios abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Nutarimas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu, negali būti grindžiamas prielaidomis – institucijos ar teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę padarius administracinį nusižengimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Esant nepašalintoms abejonėms, draudžiama nubausti asmenį administracine tvarka. Panašūs reikalavimai keliami ir tais atvejais, kai nutarime konstatuojama, kad asmens veikoje yra administracinio nusižengimo požymių, tačiau asmens negalima patraukti administracinėn atsakomybėn nesulaukus įstatyme nustatyto amžiaus.
Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, kad V. L. sudarė netikėtą ir neišvengiamą kliūtį prie jos artėjusiam automobiliui VW Passat, vairuojamam A. O., dėl to buvo partrenkta minėtu automobiliu. Šiuo atveju neabejotinai nenustatyta, kad V. L. veiksmai buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti, dėl to buvo sugadintas turtas. To nenustačius, negalima pripažinti, kad V. L. veiksmai turi ANK 428 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo požymių.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. L. bylai reikšmingu laiku ir vietoje ėjo ne važiuojamąja kelio dalimi per pėsčiųjų perėją, o tai yra draudžiama pagal KET 42 punktą. To neneigė ir pati V. L.. Taigi jos veiksmuose yra ANK 428 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo požymių, nes V. L. 2020 m. kovo 10 d. 18.05 val. Vilniuje, Paberžės g., ėjo į kitą važiuojamosios dalies pusę nenustatytoje perėjimui vietoje (įvykio vietoje nebuvo nei pėsčiųjų perėjos, nei sankryžos), tačiau administracinio nusižengimo teisena negalima, nes ji tuo metu nebuvo sulaukusi šešiolikos metų. Esant tokiai situacijai, visiškai panaikinti skundžiamą nutarimą, kaip prašoma D. L. skunde, nėra pagrindo. Kita vertus, skundžiamas nutarimas atitinkamai keičiamas (ANK 642 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Teismas taip pat neturi teisinio pagrindo naikinti Institucijos vyresniojo specialisto V. M. 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą pripažinti A. O. nukentėjusiąja. Kaip minėta, pagal ANK 641 straipsnį teismas vertina priimto nutarimo, kuriuo administracinio nusižengimo byla išnagrinėjama iš esmės, o ne kuriuo byloje išsprendžiami tarpiniai klausimai (pavyzdžiui, asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ir kt.), teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimų, kuriais byloje išsprendžiami tarpiniai klausimai, palikimas galioti neturi įtakos galutiniam procesiniam sprendimui, priimtam išnagrinėjus bylą. Be to, pastebėtina, kad baudžiamosiose bylose priėmus kaltinamajam palankų procesinį sprendimą (pavyzdžiui, priėmus išteisinamąjį nuosprendį), nėra priimami atskiri procesiniai sprendimai naikinti nutarimus (nutartis) pripažinti byloje asmenis nukentėjusiaisiais, civiliniais ieškovais ir pan.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 6 punktu,
nutaria:
pareiškėjos D. L. skundą tenkinti iš dalies.
pakeisti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto V. M. 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarimą:
nustatyti, kad V. L. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 428 straipsnio 1 dalyje, o ne Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 428 straipsnio 3 dalyje, požymių, tačiau administracinio nusižengimo teisena negalima, nes V. L. tuo metu buvo jaunesnė nei 16 metų (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 591 straipsnio 2 punktas).
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.