- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-10
- Bylos Nr.
- e2-1223-516/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02321-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Eina“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- V. B.
- Kategorijos
- 94.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Eina“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutarties, kuria pagal ieškovo UAB ,,Eina“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis asmuo – V. B.) dėl nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo iškelta civilinė byla Nr. e2-114-781/2015 perduota nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Ginčas byloje kilo dėl bylos perdavimo pagal rūšinį teismingumą administraciniam teismui pagrįstumo ir teisėtumo.
Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Eina“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir, patikslinęs ieškinį, prašė panaikinti 2011 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos posėdžio nutarimą 2 darbotvarkės klausimu dalyje dėl patvirtinto 15,20 dydžio procento nuo objekto pardavimo kainos nustatymo privatizuojamam objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), bei priteisti solidariai iš atsakovų 258 268, 05 Lt nuostolių atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi perdavė civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Eina“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pagal rūšinį teismingumą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas ginčija Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos nutarimą, o tokio pobūdžio procedūrų vykdymas bei atitinkamų aktų priėmimas yra reglamentuojamas specialiųjų teisės aktų ir laikytinas viešojo administravimo veikla, taigi tokie ieškinio reikalavimai laikytini reikalavimais, kylančiais iš administracinių teisinių santykių. Teismas konstatavo ir tai, kad kitas ieškinio reikalavimas – dėl nuostolių atlyginimo – yra civilinio teisinio pobūdžio, tačiau nagrinėjamu atveju jis laikytinas išvestiniu iš pirmojo reikalavimo, nes savarankiško ginčo dėl civilinių teisinių pasekmių nekyla. Teismas priėjo išvadą, kad nors nagrinėjamoje byloje yra keliami ir civilinio teisinio pobūdžio reikalavimai, vyraujančiais (dominuojančiais) santykiais yra administraciniai teisiniai santykiai, kurie šiuo atveju ir lemia bylos teismingumą administraciniam teismui.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas UAB „Eina“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį ir grąžinti civilinę bylą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Ieškovas teismui pateiktą reikalavimą dėl žalos atlyginimo, visų pirma, grindė bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Ieškovas patirtą žalą kildino iš atsakovų veiksmų, kuriais buvo pažeisti savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo esminiai principai ir kartu pareiga elgtis apdairiai ir rūpestingai. Analogiško pobūdžio bylos yra nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme. Ieškovas patirtą žalą siejo ir su netinkamu Lietuvos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatų taikymu, pagal kurias turi būti atsiskaitoma su nuomininku, viešame aukcione pardavus turtą, ir pagal kurias, apelianto nuomone, privatizavus objektą nuomininko gautinos lėšos negali būti sumažintos daugiau, nei faktinės nuomininko turėtos išlaidos, rekonstruojant (ar kitu būdu pagerinant) turtą. Taigi byloje vyraujantis teisinis santykis yra civilinis (atsakovų deliktinės atsakomybės).Ieškovo ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos nutarimas nėra vienintelis neteisėtas atsakovų veiksmas, kuris tiesiogiai sąlygojo žalos ieškovui atsiradimą. Žala buvo padaryta ir dėl daugelio kitų veiksmų, kaip antai, ilgas privatizavimo procedūros vykdymas, privatizavimo objekto pardavimas už didesnę negu rinkos kainą ir kt. Reikalavimas dėl minėto nutarimo 2-uoju darbotvarkės klausimu panaikinimo yra išvestinis ir tiesiogiai susijęs su reikalavimu atlyginti žalą, todėl turėjo būti nagrinėjamas toje pačioje byloje.Tam, kad būtų galimas civilinės bylos perdavimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 34 straipsnio 2 dalies 4 punktą kitam teismui, teismingumo taisyklės turi būti pažeistos jau pradinėje, civilinės bylos iškėlimo, stadijoje, teismui priimant ieškinį, kuris jam nėra teismingas. Ieškovo pateiktas pirminis ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos teisme, nepažeidžiant teismingumo taisyklių ir atitiko teismingumo kolegijos, išaiškinusios, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos, kurie atsirado išimtinai dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, formuojamą praktiką, Be to, pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, laikantis teismingumo taisyklių teismo žinion priimtos civilinės bylos vėlesnis perdavimas kitam teismui nėra galimas, nepaisant to, kad ji vėliau ir taptų teisminga kitam teismui.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje iškilo klausimas dėl bylos rūšinio teismingumo ir jos perdavimo nagrinėti administraciniam teismui pagrįstumo ir teisėtumo.
Kaip matyti iš ieškinio bei patikslinto ieškinio turinio, ieškovas, remdamasis Lietuvos Respublikos valstybių ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu, taip pat Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintomis civilinės atsakomybės sąlygomis, siekia nuostolių atlyginimo, kurie (nuostoliai), ieškovo teigimu, atsirado dėl, jo nuomone, neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų turto privatizavimo proceso metu, inter alia, Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2011 m. rugsėjo 14 d. nutarime 2-uoju darbotvarkės klausimu patvirtinus privatizavimo objekto vertės padidėjimą 15,20 procentų bei įrašius pastabą, kad nuomininkui pervedamos lėšos, kurios sudaro patvirtintą procentą (15,20) nuo objekto pardavimo kainos, bet ne daugiau nei už šiam objektui pagerinti padarytos išlaidos, dėl ko, apelianto teigimu, pardavus aukciono būdu ginčo patalpas, ieškovas gavo kur kas mažesnę sumą, nei faktiškai investavo į šių patalpų pagerinimą, todėl patyrė nuostolius. Ieškovo įsitikinimu, privatizavus objektą, nuomininko gautinos lėšos negali būti sumažintos daugiau negu faktinės nuomininko turėtos išlaidos, rekonstruojant objektą, tuo tarpu objekto vertės padidėjimo procentas 2007 metais buvo nustatytas tik siekiant išrinkti privatizavimo būdą, o ne nustatyti nuomininkui atlygintinų išlaidų sumą.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Specialioji teisėjų kolegija, skirta ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo nagrinėti, 2007 m. vasario 5 d. nutartyje (byloje Nr. T-XX-11-07, kurios aplinkybės iš esmės analogiškos šiuo metu nagrinėjamam ginčui, kadangi minėtoje byloje pareiškėjas nesutiko su Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos protokolo dalimi, kuria nuspręsta tam tikrą ginčo negyvenamąjį pastatą įrašyti į privatizavimo programą – taigi taip pat ginčijo to paties subjekto (Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos) priimto akto (dokumento) dalį), išaiškino, jog savivaldybės privatizavimo komisijos veikla, dėl kurios pareiškėjas kreipėsi į teismą, negali būti vertinama kaip viešojo administravimo veikla. Ja yra įgyvendinama savivaldybės, kaip turto savininkės, teisė disponuoti jai priklausančiu turtu, siekiant jį perduoti potencialiam pirkėjui pagal privatizavimo sandorį. Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal prigimtį susiklostę santykiai yra civilinio teisinio pobūdžio ir tokia byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme.
Analogiškos pozicijos specialioji teisėjų kolegija laikėsi ir 2005 m. birželio 7 d. nutartyje byloje Nr. T-2005-40, kurioje pareiškėjas ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas negyvenamųjų patalpų nuomininko investicijų pagrindu vertės padidėjimo procentas tik 33,05, vietoje, pareiškėjo nuomone, nustatytino 51,01 procento. Kolegija šioje byloje, taip pat pažymėjo, kad atsakovas (Vilniaus miesto savivaldybės administracija), priimdamas ginčijamą sprendimą (spręsdamas dėl padarytų investicijų dydžio į ieškovo norimas tiesioginių derybų būdu privatizuoti negyvenamąsias patalpas), įgyvendino savo kaip turto savininko teisę disponuoti jam priklausančiu turtu – jį perduoti potencialiam pirkėjui pagal privatizavimo sandorį ir įvertinus tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius darytina išvada, kad ginčas kyla ne iš administracinių, bet iš civilinių – valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo – teisinių santykių.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškinio faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis, kaip jau buvo nurodyta, ieškovas grindžia jam padarytus nuostolius – nepilnai kompensuotas išlaidas, investuotas į savivaldybės ieškovui išnuomotą turtą, taip pat pirmiau nurodytą Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką analogiško pobūdžio bylose, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog tarp ginčo šalių susiformavo administraciniai teisiniai santykiai ir savo ruožtu taikyti CPK 36 straipsnio 2 dalyje nustatytą (vyraujančio santykio) taisyklę bei perduoti bylą nagrinėti administraciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, pripažįstant, kad pagal ieškovo UAB „Eina“ ieškinį iškelta atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai byla dėl žalos atlyginimo ir nutarimo dalies panaikinimo teisminga bendrosios kompetencijos teismui.
Remiantis tuo, kad tarp šalių susiklostė tik civiliniai teisiniai santykiai ir iš jų kilęs ginčas bet kuriuo atveju nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, kiti apeliantės nurodyti argumentai (susiję su bylos perdavimo galimybe pasikeitus bylos teismingumui jau po ieškinio priėmimo) nebeturi teisinės reikšmės ir plačiau šioje nutartyje nenagrinėjami.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš esmės Vilniaus apygardos teismui.