Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus (toliau - Institucija) apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nutarimo M. M. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas M. M. buvo surašytas už tai, kad būdamas UAB „D.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktorius, vykdydamas darbdavio funkcijas, leido D. M. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 2013-03-19 laikotarpiu nuo 9.50 val. iki 11.15 val. dirbti vadybininkės pareigose UAB „D.“ naudai, įmonės administracijos patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) km., Kaišiadorių raj., Kauno apskr., nesudarius su darbuotoja rašytinės darbo sutarties, neįteikus antro darbo sutarties egzemplioriaus, nustatyta tvarka jo neįregistravus į darbo sutarčių registravimo žurnalą, neišdavus darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento – darbo pažymėjimo ir apie priėmimą į darbą neinformavus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau VSDF) teritorinio skyriaus, šiais veiksmais jis padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 41 ³ straipsnį 1 d. (nelegalus darbas).

Skunde nurodoma, kad nebuvo pakankamai ištirtos faktinės bylos aplinkybės, ištirti įrodymai, liko prieštaravimų tarp M. M. ir vadybininkės K. L. parodymų, bei buvo nesivadovauta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Skunde teigiama, kad tokiose bylose darbuotojai dažnai keičia parodymus, kadangi gali būti suinteresuoti slėpti faktinius darbo santykiu, todėl pagal LVAT praktiką, pareigūnų parodymai yra itin svarbūs bylos išnagrinėjimui. Būtent šioje byloje pareigūnų parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs ir detaliai apibūdino darbuotoją – D. M., kuri nelegaliai dirbo UAB „D.“ naudai ir vykdė direktoriaus (darbuotojos tėvo) žodinius nurodymus.

Skunde atkreipiamas dėmesys į direktoriaus M. M. ir darbuotojos K. L. parodymų, duotų teisme tarpusavio prieštaravimus, kurie patvirtina, jog M. M. melavo dėl K. L. dalyvavimo VDI patikrinime.

Skunde teigiama, kad M. M. pateikta pažyma neįrodo jo versijos, kad dukra D. M. patikrinimo dieną nuo 9.50 iki 11.15 buvo Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Skunde nurodoma, kad teismas privalėjo vadovautis LVAT praktika, kurioje išaiškinti nelegalaus darbo objektyvieji požymiai. Šie požymiai ir buvo nustatyti atliekant neplaninį patikrinimą.

Vykdant patikrinimą UAB „D.“ administracinėse patalpose buvo rasti keturi darbuotojai, kurių viena (į kurią direktorius kreipėsi vardu „D“) kompiuteryje pildė kitų darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraštį, vykdė direktoriaus nurodymą surasti dokumentus. Ji žinojo, kokių dokumentų įmonėje nėra. Paprašyta pateikti darbuotojo pažymėjimą, ji negalėjo jo pateikti, pasakė jo neturinti su savimi, prisistatė K. L. vardu, tačiau nežinojo šio asmens tikslių duomenų. Pažadėjusi atnešti asmenybę patvirtinantį dokumentą, darbuotoja išėjo ir į darbo vietą negrįžo.

Direktorius M. M. paaiškinime VDI patvirtino, kad patikrinimo metu tas asmuo buvo K. L. ir kad ji, vykdydama direktoriaus nurodymą, išvyko į Kaišiadorių darbo biržą. Gavus K. L. „Asmens veido atvaizdą iš Gyventojų registro“ buvo nustatyta, kad patikrinimo metu ji nedalyvavo.

Asmenybės nustatymo metu buvo nustatyta, kad tai buvo D. M., UAB „D.“ direktoriaus M. M. dukra. 2013-04-18, t. y. po VDI patikrinimo, VSDFV teritoriniam skyriui buvo pranešta apie D. M. įdarbinimą.

Institucijos nuomone tarp darbdavio ir D. M. buvo visi darbo sutarties požymiai: buvo sutarta dėl darbo vietos, darbo funkcijų, kurias darbuotoja vykdė. Tai, kad nebuvo nustatyta dėl susitarimo apie darbo užmokestį, pagal LVAT nepaneigia nelegalaus darbo buvimo fakto.

Institucija įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas nutraukti bylą galėjo tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos teisinės galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip paneigti asmenį kaltinančius įrodymus arba nepašalinamos abejonės dėl asmens kaltės, o šiuo atveju tai nebuvo padaryta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau –DK) DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl jo kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N62-1830/2011). Taigi pirmosios instancijos teismas gali nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu tokiu atveju, kai išnaudotos visos protingos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus. Kauno AVMI nepateikė objektyviai pagrįstų įrodymų, pagrindžiančių M. M. kaltę. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad patikrinimo metu UAB „D.“ buvo rasta nelegaliai dirbanti D. M., tačiau tą pagrindžiančių neginčijamų įrodymų nepateikta. Įmonės direktorius M. M., liudytoja K. L. patvirtino, kad D. M. įmonėje nedirbo ir kabinete jos nebuvo. Institucijos pareigūnas A. S., patikrinimo metu turėjo fotoaparatą ir turėjo galimybę nufotografuoti įtariamą nelegaliu darbu asmenį, tačiau to nepadarė. Byloje yra nufotografuota tik tuščia darbo vieta su paliktais kai kuriais asmeniniais daiktais ir įjungtas kompiuteris, tačiau tokios aplinkybės nepatvirtina, kad tuščioje darbo vietoje prieš tai buvęs asmuo dirbo nelegaliai. Pareigūnas tiksliai negalėjo apibūdinti asmens, negalėjo nurodyti konkrečių jos požymių. Nors byloje yra įdėta tiek K. L., tiek ir vėliau nufotografuotos D. M. nuotraukos, tačiau atpažinimas pagal nuotraukas neatliktas, nė vienam patikrinime dalyvavusiam pareigūnui, o jų be A. S., dalyvavo net 5 (keturi iš jų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato pareigūnai), nebuvo pateiktos atpažinimui nuotraukos, siekiant nustatyti tikrąjį įmonėje buvusį asmenį.

Nors A. S. tvirtina, kad darbo vietoje dirbo mergina vardu D, tačiau ji prisistatė K. L., ir tai byloje nepaneigta, nes pats A. S. leido merginai, dėl kurios asmenybės kilo įtarimas, pasišalinti iš darbo vietos, prieš tai neįsitikinęs jos asmenybės tapatumu.

Ir nors liudytojas V. S. taip pat tvirtino, kad jo įsitikinimu, kabinete buvo mergina vardu „D.“, tačiau kitų tai patvirtinančių duomenų, išskyrus liudytojo įsitikinimą, nėra. Jis pats patvirtino, kad jam svarbesnės buvo gamybinės patalpos, todėl išskirtinių bruožų, kuriais galėtų apibūdinti merginą, jis neįsidėmėjo. O grįžus iš gamybinių patalpų patikrinimo, merginos administracinėse patalpose jau nebebuvo.

K. L. patvirtino, kad nufotografuotoje darbo vietoje dirba ji, tačiau tą dieną buvo išvykusi, o darbo vietoje buvo paliktas jos švarkelis ir, galimai, jos kava.

Liudytoja apklausta policijos pareigūnė J. B. paaiškino, kad kabinete dirbo tik viena mergina, o kita darbo vieta buvo tuščia, kas joje dirbo ji nematė. Liudytojos tvirtinimu, daugiau kabinete dirbusių merginų nebuvo.

Aukštesnysis teismas pabrėžia, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007).

O nagrinėjamu atveju apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija neįdėjo pakankamai pastangų pažeidimui išaiškinti ir nesurinko neginčijamai pažeidimo faktą patvirtinančių įrodymų. Kaip pažymėjo apylinkės teismas, be to, kad turint technines priemones, nebuvo užfiksuotas nelegaliu darbu įtariamas asmuo, jam dar buvo leista laisvai išeiti iš patalpų ir pasišalinti ir byloje net nebuvo užfiksuotas pasišalinimo faktas. Kad užfiksuoti nelegalaus darbo faktą, byloje nėra apklaustas nė vienas įmonėje dirbęs asmuo, nors net administracinėse patalpose, be L. M., kuri atsisakė duoti parodymus, buvo dar vienas darbuotojas – P., nebuvo neatliktas atpažinimas pagal nuotraukas. Pažymėtina ir tai, kad UAB „D.“ D. M. buvo įdarbinta tik praėjus mėnesiui po patikrinimo, 2013-04-18, todėl negalima teigti, kad būtent patikrinimas buvo darbo sutarties įforminimo priežastis, kaip tvirtina Institucija.

Ir nors Institucija tvirtina, kad tarp D. M. ir M. M. buvo visi darbo sutarties santykius atitinkantys požymiai, tačiau byloje surinko pakankamai tai patvirtinančių įrodymų, apskritai nebuvo net nustatyta, kad D. M. iš viso patikrinimo metu buvo įmonės patalpose.

Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad bylos duomenimis nebuvo įrodyta, jog M. M. padarė administracinį teisės pažeidimą. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. O šiuo atveju nustatytų aplinkybių visuma sukelia abejonių ir neaiškumų dėl administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo. Teismų praktika pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti, o nesant galimybės to padaryti – administracinio teisės pažeidimo byla privalo būti nutraukta vadovaujantis ATPK 250 str. 1 p.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone bei teisingumo ir protingumo principais, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą. Apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio apeliacinį skundą atmesti, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.