Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir jam paskirta viešųjų darbų bausmė 7 mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti po 15 val. per mėnesį visuomenės labui.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas V. M. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas – 2 paros, 1 sulaikymo parą prilyginant 6 viešųjų darbų valandoms, ir laikyta, kad jis yra atlikęs 12 valandų viešųjų darbų bausmės.

Civilinės ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. M. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteistas 82,05 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Nukentėjusiojo D. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. M. D. Ž. naudai priteistas 28,96 Eur turtinės žalos atlyginimas. Kita nukentėjusiojo D. Ž. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Iš V. M. valstybei priteista 26,60 Eur proceso išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą (pašto išlaidų).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. M. nuteistas už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 28 d., apie 1.00 val. kartu su amžiaus, nuo kurio galėtų atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus, neturinčiu D. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), atėjo į D. Ž. tėvo D. Ž. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir mušė nukentėjusįjį, o būtent: ginčo metu D. Ž. sudavė smūgius kumščiu nukentėjusiajam D. Ž. į veidą, o V. M. laikė buto duris, neleisdamas nukentėjusiajam išeiti iš buto ir taip išvengti D. Ž. smūgių. Po to, D. Ž. išbėgus iš buto, V. M. koridoriuje kartu su D. Ž. smūgiavo kumščiais nukentėjusiajam į galvą, sugriebęs ranka nukentėjusįjį už sprando pargriovė jį ant žemės bei spyrė nukentėjusiajam į kairį šoną, taip sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą ir dėl mažiausiai 2 trauminių poveikių padarytų muštinių žaizdų pakaušio ir dešinio antakio srityse nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. Ž. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

8. BK 28 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pažymėtina, kad būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams.

9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą teisinį reglamentavimą, apeliacinio skundo teiginius, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pagrindo V. M. veiksmus laikyti būtinąja gintimi nėra. Todėl minėti apelianto teiginiai atmetami ir vertinami tik kaip jo pasirinktas gynybos būdas siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamu atveju V. M. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d.

10. Pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus duomenis ir baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė. Vien tik tai, kad V. M. pateiktame apeliaciniame skunde kitaip vertina susiklosčiusią situaciją ir byloje surinktus įrodymus bei nesutinka su apylinkės teismo priimtu nuosprendžiu, nesuteikia pagrindo jį panaikinti. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems teismo motyvams, todėl jų nebekartoja, o tik papildo.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė įmanomų priemonių visoms reikšmingoms aplinkybėms, reikalingoms bylai išspręsti teisingai, nustatyti, nepagrįstai atmetė prašymus išsireikalauti įtariamų ir teistų asmenų registro duomenis apie nukentėjusįjį, o taip pat ir duomenis apie jam taikytas administracines nuobaudas. Be to, teisme nebuvo apklaustas ir D. Ž.. Šie apelianto argumentai atmetami. Pabrėžtina, jog įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai svarbios aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama spręsti dėl V. M. kaltės padarius BK 140 str. 1 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką ir nėra pagrindo konstatuoti, kad atlikus papildomus veiksmus ši išvada pasikeistų. Be to, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teismo išvadų pagrįstumas. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo tenkintas prašymas dėl D. Ž. apklausos ir jis į ją buvo kviečiamas, tačiau policijos pareigūnams nepavyko jo pristatyti į teismą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė jo į apklausą nebekviesti.

12. V. M. kaltę padarius jam inkriminuotą, BK 140 str. 1 d. įtvirtintą, nusikaltimą patvirtina nukentėjusiojo D. Ž. parodymai. Įvykio naktį vykusios apklausos metu D. Ž. parodė, kad pas jį į butą atėjo sūnus su V. M. ir pradėjo jam priekaištauti. Tuomet sūnus jam sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į veidą, o V. M. saugojo duris, kad niekas neateitų. Po smūgių jis atsistojo nuo sofos ir bandė išeiti iš buto, bet V. M. stovėjo prie durų, jo neišleido, sudavė jam vieną smūgį kumščiu į veidą. Tuomet jis iš buto išbėgo į koridorių. V. M. ir D. Ž. jį pavijo ir sudavė kumščiais ne mažiau kaip po vieną smūgį į galvą. Tada V. M. jį pargriovė ant grindų ir gulinčiam spyrė vieną kartą į kairį šoną. Jis atsistojo ir nubėgo į bendrojo naudojimo virtuvę. Joje jautė nemažiau kaip tris smūgius į galvą, iš ten pabėgo į savo butą ir užsirakino. V. M. su D. Ž. atbėgo iš paskos ir pradėjo laužti buto duris, jas iš apačios rankomis atlenkė, bet neišlaužė, tik apgadino, į vidų nepateko. 2019 m. rugsėjo 13 d. apklausos ikiteisminiame tyrime metu nukentėjusysis parodė, kad namuose tris smūgius jam sudavė D. Ž.. Jis norėjo išeiti iš savo namų, bet jo neišleido V. M., kuris stovėjo prie buto durų ir laikė jas užrėmęs. Tada jis V. M. nustūmė ir išbėgo į bendrojo naudojimo koridorių, kur prie virtuvės jį pasivijo sūnus ir V. M.. V. M. paėmė jį už kaklo ir bandė smaugti, kažkaip pargriovė ant žemės. Griūdamas trenkė galvą į sieną ir pajuto didelį skausmą dešiniame pakaušyje. Tada V. M. jam kojomis spyrė į kairį šoną. Jis ištrūkęs nubėgo namo ir užrakino buto duris. Prie durų atėjo V. M. ir D. Ž. ir bandė iš apačios jas atlenkti, kad patektų į namus. Durys buvo šiek tiek apgadintos. Patikslino, jog kai V. M. parvertė jį ant žemės, spyrė jam 2-3 kartus į kairį šoną. Ten buvo didelė mėlynė, taip pat ir ant kairės rankos virš alkūnės vidinėje pusėje. Jautė didelį skausmą dešiniame antakyje, dešiniame pakaušyje, kairėje rankoje ir kairiame šone. Apklausos, vykusios apylinkės teisme, metu D. Ž. parodė, kad įvykis įvyko 2019 m. rugpjūčio 28 d., apie 00 – 1 val. kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), vėliau bendrojo naudojimo virtuvėje, po to bendrojo naudojimo koridoriuje. Viskas prasidėjo nuo to, kai sūnus ir V. M. pabeldė į duris, šis jas atidarė, o sūnus jį nustūmė ir įėjo į vidų. Paaiškino, jog kambaryje smurtavo tik sūnus, o V. M. tuo metu stovėjo prie durų, kad jis neišeitų. Paskui jis sūnų nustūmė ir išbėgo. Nubėgo į virtuvę. Virtuvėje niekas nesmurtavo. V. M. ir jo sūnus prieš jį smurtavo koridoriuje, kuomet jis bėgo iš virtuvės į kambarį. Kai įbėgo iš koridoriaus į kambarį, užsirakino duris ir ėmė per langą rėkti „policija“. Tada apeliantas ir sūnus pradėjo laužti buto duris. Kaimynas viską išgirdęs ir per durų akutę pamatęs laužiamas duris iškvietė policiją. Įvertinus pateiktus nukentėjusiojo D. Ž. duotus parodymus matyti, kad jis visų apklausų metu nuosekliai teigė, kad įvykio naktį tiek jo sūnus D. Ž., tiek V. M. prieš jį smurtavo, iš pradžių kambaryje, vėliau bendrojo naudojimo koridoriuje, o vėliau jam įbėgus į butą ir užsirakinus, pradėjo laužti buto duris. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais. Vien tik tai, kad duodamas parodymus D. Ž. netiksliai nurodė kai kurias detales, susijusias su jo atžvilgiu panaudotu smurtu, nereiškia, jog jo parodymai turi būti laikomi nepatikimais ir atmetami. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nukentėjusysis tik pirmosios apklausos metu nurodė, kad V. M. jam sudavė smūgį ir kambaryje bei tai, jog prieš jį buvo smurtaujama ir virtuvėje, šias aplinkybes iš V. M. pareikšto kaltinimo pašalino. V. M. ginčydamas nukentėjusiojo duotus parodymus pabrėžia, kad D. Ž. yra konfliktiška ir linkusi meluoti asmenybė. Šie apelianto argumentai atmetami. Vien tik ši, V. M. nurodoma aplinkybė, negali būti priežastimi netikėti nukentėjusiojo duotais parodymais. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo duotų parodymų patikimumas yra vertinamas ne pagal jo asmenybę, o palyginus juos su kitais byloje surinktais įrodymais. Šiuo atveju D. Ž. duoti parodymai atitinka ir kitus byloje surinktus įrodymus.

13. Aplinkybę, jog nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas smurtas ir jam padaryti sužalojimai patvirtina ir byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2019 m. rugsėjo 24 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurios matyti, kad D. Ž. buvo nustatytos muštinės žaizdos pakaušio srityje ir dešinio antakio srityje. Sužalojimai padaryti kietais bukais (bukabriauniais) daiktais ar paviršiumi, galimai suduodant kumščiu, įspiriant ar panašiai, mažiausiai dviejų trauminių poveikių išdavoje. Mažai tikėtina, kad D. Ž. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti jam griūnant, tam prieštarauja pobūdis ir lokalizacija visumoje. Tikėtina, kad sužalojimų padarymo metu D. Ž. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas. Dėl nustatytų sužalojimų D. Ž. sveikata sutrikdyta nežymiai. Be to, pažymėtina, kad ir pats apeliantas neneigia, jog smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau, kaip jau minėta, teigė, jog tai buvo gynyba. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius. Iš aukščiau išdėstytų nukentėjusiojo parodymų matyti, kad būtent pats apeliantas kartu su D. Ž. atėjo pas nukentėjusįjį ir prieš jį smurtavo. Be to, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, jeigu V. M. būtų tik gynęsis nuo D. Ž., jis nebūtų bandęs laužti jo buto durų, kuomet šis jame užsirakino. Tai, jog V. M. ir D. Ž. bandė išlaužti D. Ž. buto duris, patvirtina ne tik nukentėjusiojo duoti parodymai, tačiau ir liudytojais apklaustų D. D. ir J. P. parodymai, BPC įrašo turinys, įvykio vietos apžiūros protokolas, tarnybinis pranešimas bei specialisto išvada. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. D. parodė, kad vakare išgirdo triukšmą, bet nekreipė dėmesio, nes pas D. Ž. nuolat vyksta konfliktai, tačiau tą kartą užsitęsė per ilgai. Girdėjo kaip D. Ž. klykė „kaimynai, iškvieskit policiją“. Pažiūrėjo per durų akutę, pamatė du žmones iš nugaros ir iškvietė policiją. Tie asmenys kažką darė su durimis, gal baladojosi, o D. Ž. klykė kambaryje. Teigė, kad įvykio metu asmenys duris iš apačios atlaužė, truputį atlenkė. Atkreiptinas dėmesys, kad šis liudytojas policiją įvykio naktį kvietė du kartus. Iš byloje esančio BPC įrašo nustatyta, kad pirmo skambučio metu jis nurodė, kad kažkas laksto po koridorių ir mušasi, o antrojo – kad laužia D. Ž. duris. Iš byloje esančio 2019 m. rugpjūčio 28 d. vyriausiojo patrulio J. P. tarnybinio pranešimo matyti, kad nuvykus adresu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) aukšte prie (duomenys neskelbtini) buto pastebėjo vyriškį ir jaunuolį, kurie metaliniu daiktu laužėsi į (duomenys neskelbtini) buto duris. Teisme apklaustas minėtas pareigūnas patvirtino, jog įėję į laiptinę pamatė jaunuolį ir kitą asmenį, kažkuris iš jų laužėsi į butą. Patėvis ir jaunuolis buvo pristatyti į komisariatą, surašytas sulaikymo protokolas. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad ant buto, esančio (duomenys neskelbtini), durų varčios iš koridoriaus pusės 1,70 m aukštyje buvo išryškintas vienas rankos pėdsakas. 2019 m. rugsėjo 16 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad minėtas rankos pėdsakas buvo paliktas V. M. kairės rankos delnu.

14. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad būtent V. M. ir D. Ž. buvo įvykusio konflikto su D. Ž. iniciatoriai, kurio metu D. Ž. buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata. Taigi V. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors V. M. dalį smurtinio pobūdžio veiksmų prieš nukentėjusįjį atliko ne pats, tačiau privalo atsakyti ir už dėl tų veiksmų kilusias pasekmes, kadangi jis laikytinas minėtos nusikalstamos veikos vykdytoju. Pagal BK 24 str. 3 d. vykdytoju laikomas toks asmuo, kuris nusikalstamą veiką padaro pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Šiuo atveju, D. Ž. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio asmuo gali būti patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, todėl už jo atliktų smurtinių veiksmų padarinius privalo atsakyti V. M.. Byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad D. Ž. peržengė bendro susitarimo su V. M. ribas. Ginčydamas savo kaltę V. M. apeliaciniame skunde teigia, kad jis su D. Ž. nebuvo iš anksto susitaręs sumušti nukentėjusįjį, tačiau tokie jo argumentai atmestini. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką bendrininkų susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2012). Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad V. M. ir D. Ž. kartu smurtavo prieš D. Ž., pritarė vienas kito atliekamiems veiksmams, taigi akivaizdu, jog veikė bendrai.

15. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia V. M. savo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jo kaltės, pagrįstai nesirėmė D. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Pažymėtina, kad vykdant ikiteisminį tyrimą D. Ž. buvo apklaustas du kartus, vieną kartą ikiteisminio tyrimo pareigūno, kitą – ikiteisminio tyrimo teisėjos. Šių apklausų metu jis davė prieštaringus ir nenuoseklius parodymus. Apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnės teigė, kad jis, ištrūkęs iš tėvo rankų, iš jo namų pabėgo ir koridoriaus gale sutiko V. M., o tada iki jų atėjo tėvas ir susimušė su V. M., o ikiteisminio tyrimo teisėjui jau nurodė, kad būtent V. M. atėjęs išskyrė jį su tėvu ir tuomet tėvas puolė V. M.. Be to, jis abiejų apklausų metu tvirtino, kad iš įvykio vietos pabėgo, nors iš aukščiau aptartų įrodymų nustatyta, kad būtent joje jis buvo sulaikytas, kadangi kartu su V. M. laužė D. Ž. buto duris.

16. Byloje esančiame įvykio vietos apžiūros protokole taip pat užfiksuota, kad bendrame (duomenys neskelbtini) aukšto koridoriuje šalia buto durų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rastos ant grindų rausvos, panašios į kraują, dėmės. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pastebi ir apeliantas apeliaciniame skunde, nebuvo nustatyta, kieno šis rastas kraujas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai neturi teisinės reikšmės ir išvadų dėl V. M. kaltės nekeičia. Rastos kraujo dėmės tik patvirtina aplinkybę, jog koridoriuje įvyko konfliktas, o šiuo atveju byloje buvo svarbiausia nustatyti konflikto iniciatorių, kas ir buvo padaryta.

17. BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 1 metų. Pirmosios instancijos teismas už šio nusikaltimo padarymą V. M. paskyrė viešųjų darbų bausmę 7 mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti po 15 val. per mėnesį visuomenės labui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą nuosprendį bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad apylinkės teismas V. M. teisingai parinko ir paskyrė bausmę už BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir nustatė jos dydį. Taip pat apeliantui buvo tinkamai parinktas ir skirtas įpareigojimas. Paskirtąją bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra pagrindo.

18. V. M. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su byloje pareikštų civilinių ieškinių išsprendimu. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad civilinius ieškinius byloje pareiškė Panevėžio teritorinė ligonių kasa ir D. Ž.. Panevėžio teritorinė ligonių kasa civiliniu ieškiniu prašė priteisti 82,05 Eur už D. Ž. dėl patirtų sužalojimų suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, o D. Ž. prašė priteisti 200 Eur žalą, susijusią su jam priklausančio turto sugadinimu. Pirmosios instancijos teismas Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį tenkino visiškai, o D. Ž. iš dalies, priteisdamas jam iš V. M. 28,96 Eur turtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu apylinkės teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad V. M. padarė BK 140 str. 1 d. įtvirtintą nusikaltimą, t. y. sukėlė D. Ž. fizinį skausmą ir nežymiai jam sutrikdė sveikatą. Esant šiai aplinkybei, apylinkės teismas pagrįstai nusprendė iš jo priteisti Panevėžio teritorinės ligonių kasos patirtas išlaidas dėl D. Ž. gydymo. Taip pat šiuo atveju pagrįstai buvo nuspręsta iš V. M. priteisti dalį D. Ž. patirtos turtinės žalos dėl jam priklausančio turto – durų, sugadinimo, kadangi, kaip jau minėta anksčiau, buvo nustatyta, jog jis su D. Ž., siekdami patekti į nukentėjusiojo butą, jas laužė.

19. V. M. apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl nuosprendį priėmusio teismo šališkumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo veiksmus, konstatuoja, kad apelianto skundo teiginiai ir bylos duomenys nepagrindžia fakto, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl V. M. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais.

20. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje buvo šališkai atliktas ikiteisminis tyrimas, kadangi V. M. nebuvo siunčiamas medicinos specialisto apžiūrai, siekiant nustatyti visus jam padarytus kūno sužalojimus ir jų sunkumą. Tokie apelianto argumentai taip pat atmetami. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, jog pats V. M., po jo sulaikymo, būtų prašęsis apžiūrimas medicinos specialistų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų nustatę, jog tai yra būtina, taip pat, kad V. M. būtų teikęs skundus dėl netinkamai atliekamo ikiteisminio tyrimo.

21. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.