Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Giedrius Endriukaitis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. T. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutarimo E. T. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas E. T. surašytas už tai, kad jis 2015-02-08 apie 00 val.10 min. Jonavos r. sav. kelias Kaunas-Zarasai-Daugpilis 30 km., vairavo transporto priemonę AUDI A8 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančią V. T., būdamas neblaivus, kai nustatytas 0,54 prom. girtumas, kas atitinka lengvą girtumo laipsnį, stabdomas nepakluso teisėtam pareigūno reikalavimui sustoti, su savimi neturėjo ir nepateikė nustatytos formos dokumentą, patvirtinantį teisę vairuoti transporto priemonę. Tokiais veiksmais E. T. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 16 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 str. 1 d., 126 str. 1 d., 124¹ str. 8 d.

Motyvuojamoji dalis

E. T. skundas atmestinas.

Kaip matyti iš skundo turinio, apeliantas ginčija jam inkriminuotų teisės pažeidimų padarymo faktą ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu dėl jo padarytų teisės pažeidimų. Aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, jog pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas išsamiai ir laikydamasis įstatymo reikalavimų išnagrinėjo bylą, išklausė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir liudytojų parodymus, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Nepaisant to, kad E. T. neigia savo kaltę dėl pažeidimų padarymo, jo kaltė dėl administracinio teisės pažeidimo buvo visiškai įrodyta bylos duomenimis – policijos pareigūnų V. A., R. A. tarnybiniais pranešimais, jų parodymais teismo posėdyje, administracinio teisės pažeidimo protokolu, asmens blaivumo testo parodymais, pranešimu dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo, bei kita bylos medžiaga. Surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog E. T. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje, būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis (0,54 promilių girtumo laipsnis), vairavo automobilį Audi A8 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančią V. T., stabdomas nepakluso teisėtam pareigūno reikalavimui sustoti, su savimi neturėjo ir nepateikė nustatytos formos dokumentą, patvirtinantį teisę vairuoti transporto priemonę.

Kaip matyti iš policijos pareigūnų V. A. ir R. A. tarnybinių pranešimų, juose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad stabdant įtartinai manevruojančios transporto priemonės Audi A8 vairuotoją, pastarasis apsisuko ir padidinęs greitį bandė šalintis. Persekiojimo metu raudonos ir mėlynos spalvos švyturėlių bei garsinio signalo pagalba, taip pat per garsiakalbį buvo reikalaujama sustabdyti transporto priemonę, tačiau vairuotojas nepakluso ir nuvažiavęs apie 5 km., sustojo tik įvažiavęs į gyvenamojo namo kiemą. Vėliau paaiškėjo, kad automobilį vairavo E. T., vairuotojas su pažeidimu sutiko ir paaiškino, kad nestojo dėl to, kad buvo vartojęs alkoholio ir dėl to, kad neturi vairuotojo pažymėjimo, nes jį yra pametęs (b. l. 7-8). Tai, kad tarnybiniuose pranešimuose nėra išsamiai atskleistos visos įvykio aplinkybės nesudaro pagrindo juos vertinti kritiškai. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir eksperto išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta, pažeidimą nustatę policijos pareigūnai buvo apklausti teismo posėdžio metu, kaip matyti iš jų paaiškinimų, jie neprieštarauja tarnybiniuose pranešimuose išdėstytoms aplinkybėms, priešingai, yra papildantys ir sudarantys nuoseklų pažeidimo padarymo mechanizmą. Liudytojas V. A. paaiškino, kad stabdė automobilį, kurį vairavo smulkaus kūno sudėjimo, juodai apsirengęs, jauno amžiaus vaikinas, pastarasis nestojo, todėl buvo persekiojamas, vėliau automobiliui sustojus, nuo automobilio į mišką bėgo tas žmogus, kuris nenorėjo sustoti, t. y. jauno veido, smulkaus kūno sudėjimo, juoda striuke. Automobilio daiktadėžėje rado E. T. siųstą laišką, tai leido daryti prielaidą, kad automobilis yra to žmogaus, kuris bėgo. Po kelių minučių pamatė netoliese važiuojančio automobilio šviesas ir iš miško išlindusį asmenį, kuris įsėdo į minėtą automobilį, tai buvo tas pats asmuo, kuris nubėgo į mišką, t. y. E. T. (b. l. 26-28). Analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. A., jog po kurio laiko netoli įvykio vietos privažiavo automobilis Audi A8, į kurį įsėdo iš miško išėjęs asmuo, patikrinus minėtą automobilį nustatytą, jog tai buvo E. T., t. y. asmuo nepaklusęs teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams sustoti (b. l. 28-29). Taigi pažeidimą nustačiusių policijos pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, nėra. Tokiu būdu netikėti nuosekliais, patikimais ir objektyviais policijos pareigūnų parodymais apylinkės teismas neturėjo pagrindo. Vien tik subjektyvi apelianto nuomonė apie šių liudytojų šališkumą nesuteikia pagrindo netikėti ar abejoti policijos pareigūnų nurodytomis įvykio aplinkybėmis.

Tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde apeliantas dėsto abejones, kad policijos pareigūnai fiziškai tamsiu paros metu galėjo įsižiūrėti, įsidėmėti ir atsiminti transporto priemonę vairavusį asmenį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek V. A., tiek R. A. nurodė, kad šviečiant automobilio lempoms matė, jog automobilyje yra vienas asmuo, vairuotojas buvo smulkaus kūno sudėjimo, juoda striuke, jauno veido, kuris ir nubėgo į mišką. Vėliau atvažiavęs Audi A8 markės automobilis apšvietė iš miško išėjusį asmenį, kuris įsėdo į minėtą automobilį, tai buvo tas pats asmuo – E. T.. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti kvalifikuotų policijos pareigūnų, nuolat susiduriančių su kelių eismo taisyklių pažeidėjais, sugebėjimu užfiksuoti tyrimui reikšmingas aplinkybes.

Nors apeliantas savaip ir gana nelogiškai aiškina prie administracinio teisės pažeidimo protokolo esantį jo paaiškinimo turinį, teigdamas, jog jis nepatvirtina jo kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, tačiau su tokiais apelianto skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto dėstomos aplinkybės dėl paties pateikto raštiško pasiaiškinimo iš esmės nebuvo nuoseklios. Pirmosios instancijos teisme pastarasis iškėlė versiją, jog pradžioje administracinio teisės pažeidimo protokole buvo nurodęs, jog transporto priemonės nevairavo, tačiau pareigūnai minėtą dokumentą suplėšė ir liepė rašyti kitą pasiaiškinimą, kuris šiuo metu yra byloje. Gi pateiktame apeliaciniame skunde E. T. dokumento suplėšymo fakto jau nemini, teigdamas, kad griežtai atsisakė rašyti, jog vairavo transporto priemonę, tačiau duomenų, kad tokias aplinkybes buvo išdėstęs raštiškai, nenurodė. Visa tai tik dar kartą patvirtina apelianto pasirinktą gynybos taktiką – susipažinus su bylos medžiaga pateikti jo interesus atitinkančią įvykių interpretaciją. Kaip matyti iš byloje esančio pasiaiškinimo jame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog E. T. gailisi dėl padarytų pažeidimų, o vairuotojo pažymėjimą yra pametęs, todėl nepateikė (b. l. 4). Akivaizdu, E. T. savo kaltę dėl padarytų teisės pažeidimų pripažino, o kitokias versijas ėmė kelti vėliau, aiškiai siekdamas suklaidinti teismą ir išvengti gresiančios atsakomybės.

Vertinant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, jo šeimos narių ir artimų žmonių parodymus, būtina atkreipti dėmesį į galimą tokių parodymų subjektyvų pobūdį. Paprastai, dėl objektyvių ar subjektyvių faktorių minėtų asmenų parodymai gali neatspindėti tikrosios įvykių raidos ar tam tikrų aplinkybių. Liudytojas S. P. yra apelianto draugas. Situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini objektyviais, o kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių. Dėl to, kas paminėta, apygardos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, E. T., E. T., V. T., S. P. parodymus nelaiko objektyviais ir sprendžia, kad remtis jais kaip teisingais, besąlygiškai patvirtinančiais E. T. versiją, nėra pagrindo. Pastarieji yra suinteresuoti duoti tokius parodymus, kurie padėtų pažeidėjui išvengti administracinės atsakomybės. Be to, šių liudytojų parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Pažymėtina, kad policijos pareigūnų nurodytos pažeidimo padarymo aplinkybės buvo nuoseklios viso proceso metu, t. y. tiek tarnybiniame pranešime, tiek ir apylinkės teismo posėdžio metu policijos pareigūnai nurodė, jog transporto priemonę neblaivus vairavo ir teisėtam policijos reikalavimui sustoti nepakluso būtent E. T.. Daryti priešingas išvadas aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, jog E. T. nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Apeliacinio skundo argumentai, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas tinkamai nenustačius pažeidėjo asmenybės, neturint asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, atmestini kaip nepagrįsti. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. A., V. A. patvirtino, kad apeliantas pats prisistatė, jo vardą ir pavardę taip pat patvirtino sesuo E. T., o jo tapatybė buvo nustatyta vadovaujantis centrinės duomenų bazės duomenimis. Byloje esantys įrodymai ir jų visuma nekelia abejonių dėl E. T. kaltės jam inkriminuotų teisės pažeidimų padarymu.

Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog skirdamas administracinę nuobaudą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, į jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir skyrė vidutinio dydžio nuobaudas, numatytas ATPK 130 str. 1 d., 126 str. 1 d., 124¹ str. 8 d. sankcijose. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirta galutinė nuobauda būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga, priešingai, ji individualizuota tinkamai, laikantis ATPK 30, 30² straipsnių reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinant byloje surinktus duomenis, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad E. T. apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą jog jis administracinių teisės pažeidimų (ATPK 130 str. 1 d., 126 str. 1 d., 124¹ str. 8 d.) nepadarė. Skundo argumentai nepagrįsti, paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėms ir laikytini tik pažeidėjo gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus esančius byloje, nubaustojo asmenybę, tinkamai taikė įstatymo nuostatas paskirdamas nuobaudą. Taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

palikti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutarimą nepakeistą ir E. T. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.