Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mariaus Jankausko ir Kristinos Latožienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal N. B. apeliacinį skundą dėl 2025 m. balandžio 3 d. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų nuosprendžio, kuriuo N. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jam paskiriant 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš N. B. (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai priteista 17 446,24 Eur nukentėjusiojo J. B. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. N. B. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo savo šeimos narį, o būtent: 2024 m. liepos 13 d., apie 19.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, savo tėvui J. B. rankomis ir kojomis sudavė nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas ir dėl daugybinių poodinių kraujosruvų veide, potrauminio minkštųjų audinių komponentais dešinio žando ir kairėje momentinėje srityse, apatinio žandikaulio dešinės sąnarinės ataugos lūžio su poslinkiu, kairio momenkaulio įspaustinio lūžio su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio, dešinės pusės IV šonkaulio lūžio, kairės plaštakos II piršto nago guolio odos nubrozdinimo, padarė J. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.1. Nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai konstatavo, kad N. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Nors N. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme savo kaltės nepripažino, jo kaltę patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, kurie yra patikrinti ir ištirti teisminio nagrinėjimo metu. N. B. skunde nėra nurodyta jokių, neištirtų ar neįvertintų aplinkybių, naujų argumentų ar motyvų, kodėl teismo nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas.

3.2. Mano, kad nuteistajam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, yra tinkama sankcija ir yra nekeistina. Ji neprieštarauja BK bendrosios dalies nuostatoms. Taip pat sutinka su priteistu civiliniu ieškiniu, kuris yra pagrįstas ir neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto nusikaltimo padarymo

8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, N. B. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą pripažino pagrįstai. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jų nebekartoja, o tik papildo.

8. Teisėjų kolegija apelianto keliamą versiją, jog J. B. susižaloti galėjo pats, vertina kritiškai, tik kaip pasirinktą gynybos būdą siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi ją paneigia byloje surinktų įrodymų visetas. Kaip matyti, nukentėjusysis tikina, kad niekas jo nekliudė, kelia prielaidą, kad griuvo pats, aiškina, kad pretenzijų sūnui neturi. Tačiau, vien tik tai nešalina N. B. atsakomybės. Nukentėjusiojo parodymai visiškai neatitinka kitos byloje surinktos medžiagos, todėl jais tikėti apeliacinės instancijos teismas neturi priežasčių. Juolab, kai J. B. procese vykusių apklausų metu ne kartą pakartojo, jog nieko neprisimena, kas rodo, jog savo teiginiais, kad neva, jis gal ir galėjo griūti, jis tiesiog nori padėti sūnui, duodamas jam palankius parodymus.

9. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. B. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius nukentėjusiajam kietu buku daiktu (daiktais) į nurodytas kūno sritis, tiek ir pačiam nukentėjusiajam griuvinėjant bei minėtomis kūno sritimis atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ar plokštumas (1 t., 87-89 b.l.). Tačiau, pažymėtina, jog aplinkybė, kad J. B. galėjo susižaloti pats, byloje nepasitvirtino. Kaip teisingai nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis aukščiau paminėtus sužalojimus patyrė kitu, nei kaltinime nurodytu metu. Nors N. B. apklausiamas teigė, kad tėvas tą dieną griuvinėjo ir taip susižalojo, tačiau to neįrodo jokie bylos įrodymai. Priešingai, liudytojas R. P., apklausiamas ikiteisminiame tyrime parodė, kad prieš jam užmiegant J. B. buvo sveikas, ant jo jokių sužalojimų nesimatė, niekuo nesiskundė, sėdėjo savo lovoje (1 t., 130-131 b.l.). Liudytojas G. K. apklausos, vykusios ikiteisminio tyrimo metu, taipogi nurodė, kad begeriant nematė, kad J. B. būtų sužalotas, jokiais skausmais nesiskundė (1 t., 151-152 b. l.). Byloje nustatyta, kad policija į įvykio vietą tą dieną vyko net du kartus. Pirmą kartą policija buvo kviečiama ryte - ją iškvietė pats J. B., kadangi sūnus N. B. jį vijo iš namų. Atvykus policijos pareigūnams, jie J. B. rado sėdintį lauke ant kėdės, jam nustatytas 2,75 prom. neblaivumas. Šalia jo sėdėjo dar du vyrai – R. P. ir G. K.. Šio pareigūnų atvykimo metu nebuvo fiksuota, kad J. B. būtų buvęs sužalotas (1 t., 79-80 b. l.). Apie tai, kad sūnus jį veja iš namų ir dėl to jis iškvietė policijos pareigūnus, J. B. apie 9.20 val. informavo ir dukrą D. K.. Apklausiama ikiteisminiame tyrime ji nurodė, kad tuo pokalbis ir baigėsi (1 t., 145-146 b. l.). Taigi, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nukentėjusysis, dienos metu, kuomet jis, N. B., G. K. ir R. P. kartu vartojo alkoholį, ir iki tol, kol nuėjo miegoti, nebuvo sužalotas. Be kita ko, ir pats N. B., apklausiamas ikiteisminiame tyrime nurodė, kad prieš jiems nueinant miegoti, J. B. nebuvos susižalojęs ir jokiais skausmais nesiskundė (1 t., 198-199 b.l.). Taigi apelianto versija, kad J. B. jam nustatytus sužalojimus patyrė nuolat griuvinėjant dar prieš nagrinėjamą įvykį, paneigta. Šiuo atveju akivaizdu, kad jis buvo sužalotas būtent jo metu, kaip ir nurodyta kaltinime - apie 19 val.

10. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad atsižvelgiant į J. B. kūno sužalojimų kiekį bei išdėstymą kūne, mažai tikėtina, kad sužalojimai galėjo būti padaryti vienkartinio griuvimo metu atsitrenkiant į televizorių (1 t., 87-89 b. l.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nagrinėjamu atveju J. B. buvo sumuštas, ir tai padarė būtent N. B.. Tą įrodo 19.14 val. įvykęs D. K. skambutis Bendrajam pagalbos centrui. Jo metu D. K. nurodė, kad su vyru užvažiavo pas tėvą, kuris gyvena su broliu. Brolis primušęs tėvą, veidas visas ištinęs, turbūt sulūžę šonkauliai, nes jis atsikelti nuo žemės negali. Ji užėjusi klausė, kodėl tėvą sudaužė, jis pradėjo ją pulti ir ji su vyru išvažiavo (1 t., 76-77 b.l.). Taip pat jos ikiteisminiame tyrime duoti parodymai, jog užėjus į namus savo tėvą J. B., rado gulintį kambaryje ant žemė, ant veido ir šalia ant žemės matėsi truputį kraujo žymių, tėvo veidas buvo ištinęs nuo sumušimų, bandant kalbinti tėvą, jis nieko negalėjo pasakyti. N. B. miegojo tėvo lovoje, kai bandė pakelti tėvą nuo žemės atsikėlė brolis, ji jo paklausė kodėl sumušė tėvą, bet jis jai atsakė, kad jeigu iki vakaro tėvas neatpirks televizoriaus, kurį sudaužė, jis bus visai užmuštas. Šios apklausos metu D. K. taip pat nurodė, kad 2024 m. liepos 14 d. ji skambino pusbroliui R. P., kurio klausinėjo, kas sumušė tėvą. R. P. paaiškino, kad tėvas būdamas neblaivus, netyčia namuose sudaužė televizorių dėl to N. B. supyko ir sumušė tėvą. R. P. jai telefonu aiškino, kad N. B. tėvą spardė kojomis ir rankose turėjo peilį (1 t., 145-146 b.l.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiomis D. K. nurodytomis aplinkybėmis, kadangi ji minėtą jos ir R. P. pokalbį įrašė. Pokalbio metu R. P. nurodė, kad N. B. daužė tėvą, prieš jį (J. B.) šoko su peiliu, spardė iš kojų (1 t., 28-30 b.l.). Be kita ko pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog J. B. sužaloti galėjo koks nors kitas asmuo.

11. Pastebėtina, kad R. P. 2024 m. spalio 29 d. apklausiamas ikiteisminiame tyrime nurodė, kad matė, kaip vieną kartą N. B. gulinčiam J. B. spyrė į šoną. Jo akimis, spyrė stipriai (1 t., 130-131 b.l.). 2024 m. lapkričio 13 d. patvirtino savo duotus parodymus, o davus perklausyti garso įrašą, kuriame užfiksuotas jo ir D. K. pokalbis, patvirtino, kad girdėti jo balsas, tačiau paaiškino, kad neblaivus prikalbėjo daug nesąmonių, nesiorientavo ką kalba, todėl perdėjo, vieną kartą matė kaip spyrė (1 t., 134 b. l.). Apklausos, vykusios apylinkės teisme, metu liudytojas jau teigė, kad N. B. į J. B. nespyrė kaip į futbolo kamuolį, o pajudino koja. Nurodė, jog nežino ką kalbėjo su D. K.. Gal prifantazavo, nes buvo išgėręs, galėjo bet ką prikalbėti. Tikrai nesakė, kad N. B. su peiliu puolė nukentėjusįjį. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad kiekvienos apklausos metu R. P., kuris, beje, yra N. B. pusbrolis, stengiasi duoti kuo palankesnius pastarajam parodymus, taip akivaizdžiai stengdamasis jam padėti išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Todėl teisėjų kolegija vertina juos kritiškai. Pagrindo netikėti telefoninio pokalbio metu jo D. K. papasakotomis įvykio aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas neturi priežasčių, kadangi jos atitinka ir kitus bylos įrodymus.

12. Šiuo atveju byloje buvo surinkta pakankamai N. B. kaltę, padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą nusikaltimą patvirtinančių įrodymų, todėl jis už jo padarymą buvo nuteistas pagrįstai.

Dėl N. B. paskirtos bausmės

13. BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta galima skirti vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki 5 metų. Pirmosios instancijos teismas, N. B. už šio nusikaltimo padarymą skyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs N. B. apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas N. B. teisingai parinko ir paskyrė bausmę už minėtos nusikalstamos veikos padarymą ir nustatė jos dydį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti apylinkės teismo nuosprendžio ir švelninti N. B. paskirtos bausmės, kadangi ji paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnyje įtvirtintų bausmės skyrimo pagrindų.

15. N. B. padarė vieną tyčinį baigtą apysunkį smurtinio pobūdžio nusikaltimą prieš savo tėvą, kuriuo, teigia, neva besirūpinantis. Nustatyta, jog jo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo padarymui. Lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nustatyta nebuvo. N. B. ne kartą teistas (teistumas išnykęs), tame tarpe ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas (1 t., 161-172 b.l.), kas rodo jo polinkį į kriminalinį elgesį ir visuomenėje priimtų elgesio taisyklių nepaisymą. Jis administracine tvarka nebaustas (1 t., 180 b.l.), į psichiatrinę ir priklausomybių įskaitas neįrašytas (1 t., 189 b.l.), dirba pagal patentą.

16. Įvertinus visas šias aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus už padarytą nusikaltimą įmanoma pasiekti N. B. skiriant 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Jis savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo nepripažino, savo elgesio nevertino kritiškai, priešingai, davė nenuoseklius parodymus, taip bandymas suklaidinti teismą, todėl švelnesnės bausmės jam skyrimas neatitiktų sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų reikalavimų, neužtikrintų visuomenės intereso, kad asmenys, padarę nusikalstamas veikas, būtų nubausti teisingomis bausmėmis.

17. Taip pat, sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti N. B. BK 75 straipsnio nuostatų bei neatidėti paskirtos bausmės vykdymo. Visos aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad nuteistasis nėra linkęs keisti savo elgesio, nesiekia pasitaisyti ir daugiau nenusikalsti, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo.

Dėl civilinio ieškinio

18. (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš atsakingo asmens priteisti privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 17 446,24 Eur žalą už J. B. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (1 t., 93-94 b. l.). Siekiant pagrįsti prašomos priteisti žalos dydį, kartu su civiliniu ieškiniu buvo pateiktas 2024 m. spalio 11 d. J. B. gydymo paslaugų apskaitos išrašas (1 t., 95 b.l.). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš N. B. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos prašomą sumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad J. B. nustatytus sužalojimus patyrė būtent dėl N. B. tyčinių veiksmų. Taigi, kaip teisingai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje, turtinė žala, kurią patyrė (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa dėl nukentėjusiojo J. B. daugybinių sužalojimų gydymo, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su N. B. padaryta nusikalstama veika, todėl ji iš jo privalo būti priteisiama visa apimtimi.

Dėl teismo šališkumo

19. N. B. pateiktame apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo, t. y. teigia, kad teismas, vertindamas jo praeityje padarytas nusikalstamas veikas iš anksto buvo prieš jį nusistatęs. Šie apelianto teiginiai atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardintų priežasčių. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl N. B. kaltės. Į ankstesnius N. B. teistumus buvo atsižvelgiama tik vertinant jo asmenybę, siekiant parodyti, jog jis gali būti agresyvus. Taip pat byloje nėra duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardintų priežasčių. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais.

Dėl proceso išlaidų

20. 2025 m. gegužės 28 d. Panevėžio apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad baudžiamojoje byloje antrinę teisinę pagalbą N. B. teikė advokatas A. Šukaitis ir jo gynybos išlaidos sudaro 150 Eur, kurias prašoma priteisti valstybės naudai (2 t., 81-83 b. l.). Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad N. B. turės atlikti 2 metų laisvės atėmimo bausmę bei (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai atlyginti 17 446,24 Eur dydžio turtinę žalą, teisėjų kolegija sprendžia, kad išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

N. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš N. B. nepriteisti.