Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo skaičiavimu, atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, 2475 dienas jam nebuvo užtikrinta teisė į minimalų bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos plotą (trūko nuo 0,95 kv. m. iki 1,51 kv. m. gyvenamojo ploto). Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 150 00 EUR.

Paaiškina, kad nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno aukščiau minimose gyvenamosiose patalpose neturi galimybės, nes informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, vienoje rinkmenoje nekaupiama ir nesisteminama. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

Visose Vilniaus pataisos namų gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą. Patalpose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Patalpos vėdinamos per langus, įrengtos inžinierinės ventiliavimo sistemos. Pagal poreikį ir finansines galimybes atliekami remonto darbai. Patalpos aprūpintos būtinu inventoriumi. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuolat vykdo kontrolę, kaip Vilniaus pataisos namuose laikomasi higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas į minėtą instituciją su skundais dėl Vilniaus pataisos namų patalpų ar jų įrengimo nesikreipė.

Sanitariniai mazgai įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Vilniaus visuomenės sveikatos centras tikrindamas Vilniaus pataisos namų sanitarinių mazgų būklę jokių pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl tariamai netinkamo tualeto įrengimo nesikreipė.

Rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems draudžiama. Vilniaus pataisos namų kiemo teritorijoje yra įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji baudžiami. Pagal pirminės gydytojų apžiūros duomenis, pareiškėjas yra rūkantis.

Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Atsakovės atstovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 3,42 Eur bylinėjimosi išlaidų, susidariusių teikiant su ginčo nagrinėjimu susijusią medžiagą.

Byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Vilniaus pataisos namuose.

Pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo, prašymo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo prašymo pagrindą). Suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia ginčijamo teisinio santykio ribas nagrinėjant ginčą teisme, išsiaiškinant ir nustatant teismui visas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes ir jas įvertinant teismui priimant sprendimą. Pareiškėjas šioje byla neturtinę žalą kildina nuo jo apgyvendinimo Vilniaus pataisos namų gyvenamojoje patalpoje Nr. 313 „Rasų studija“ 2013 metais. Bylos duomenimis, pareiškėjas į minėtas gyvenamąsias patalpas buvo perkeltas Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013-07-24 įsakymu (b. l. 32). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo reiškiamas už laikotarpį nuo pareiškėjo perkėlimo į gyvenamąją patalpą Nr. 313 iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2013-07-24 iki 2016-07-25 (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas, pačiam prašant, Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 7-198, buvo perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 313 „Rasų studija“(b. l. 32, 39). Gyvenat meninės kūrybos „Rasų studija“ patalpose pareiškėjui buvo leista užsiimti individualia darbine ir kūrybine veikla (b. l. 33). 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 7-353 (1) pareiškėjas buvo perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 306 (b. l. 34), o 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 7-155 – į gyvenamąją patalpą Nr. 302.

Atsakovės atstovė nurodė, kad duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno kartu su pareiškėju pateikti negali, nes tokios informacijos nekaupia, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuojamas visą gyvenamosios patalpos plotą dalijant iš įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje Nr. 313 „Rasos studija“ pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas (pareiškėjui teko 0,69 kv. m. mažiau nei nustato teisės aktai). Kitose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, vienam asmeniui tenkanti gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į gyvenamąsias patalpas „Rasos studija“ buvo perkeltas jo paties prašymu (b. l. 39). Prašyme nurodė, kad su gyvenimo sąlygomis sutinka, pretenzijų dėl to jų neturi, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui buvimo žinoma aplinkybė, kad šios gyvenamosios meninės kūrybos patalpos plotas nėra didelis. Vilniaus pataisos namai atsiliepime paaiškino, kad nuteistieji į „Rasų studija“ perkeliami tik jų pačių prašymu, o gyvendami minėtoje patalpoje turi teisę bet kada pateikti administracijai prašymą dėl perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas, kuris būtų nedelsiant patenkintas. Gyvenamoji patalpa „Rasų studija“ skirta nuteistiesiems, užsiimantiems individualia darbine ar kūrybine veikla. Tai patvirtina ir į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 33, 39). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs jį iš gyvenamųjų patalpų „Rasų studija“ perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas ar skundęsis dėl galimai netinkamų sąlygų. Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. gruodžio mėnesį į I gyvenamąjį korpusą buvo perkeltas dėl vidaus tvarkos taisyklių pažeidimo.

Vertinant gyvenamojo ploto trūkumą kalinimo sąlygų priimtinumo aspektu reikšminga aplinkybė yra tai, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, jo judėjimas nebuvo apribotas, todėl pareiškėjas galėjo laisvai judėti savo būrio ir lokalinio sektoriaus patalpose, lankyti organizuojamus renginius, sportuoti ir užsiimti kita leistina veikla, tokiu būdu kompensuoti gyvenamosios patalpos ploto ir asmeninės erdvės trūkumą.

Skunde pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose patalpose vasaros metu buvo karšta, nėra ventiliacijos, natūralaus vėdinimo per langą neužtekdavo, trūkdavo gryno oro, I gyvenamajame korpuse įrengti tualetai neatitinka higienos normų reikalavimų, nešvarūs, nėra sėdimų klozetų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau –HN 76:2010, galiojusi iki 2015-11-01) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, įsigaliojusi nuo 2015-11-01), įpareigoja laisvės atėmimo vietų įstaigas užtikrinti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką. Pagal minėtų Higienos normų reikalavimus gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 76:2010 24 punktas, HN 134:2015 17 punktas). Laisvės atėmimo (kardomojo kalinimo) vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį iki 2015-11-01 reglamentavo Higienos normos HN 76:2010 26 punktas. Pagal šio punkto nuostatas, santykinė oro drėgmė šiltuoju metu laiku turėjo būti 35-65 proc., oro judėjimo greitis 0,15-0,25 proc., šaltuoju metų laiku santykinė oro drėgmė neturi viršyti – 35-60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05 -0,15 proc. Kameros temperatūra šiltuoju metų laiku turėtų būti 18-28 ?C, šaltuoju metų periodu - 18-22 ?C. Pagal HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.

Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (pareiškėjo buvimo Vilniaus pataisos namuose ir jam artimais laikotarpiais) matyti, kad periodinės patikros metu Vilniaus pataisos namuose buvo tikrintos gyvenamosios patalpos, dušinės, prausyklos ir kitos patalpos. Patikrinimo metu gyvenamosiose patalpose „Rasos studija“ ir II korpuso gyvenamosiose patalpose Nr. 302 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 reikalavimus (b. l. 39-43). Patikrinimo metu nustatyta, kad visos gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Oro judėjimo rodiklių pažeidimų neužfiksuota.

Vilniaus pataisos namuose sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, juose yra šalto vandens teikimo sistema, unitazai, praustuvės ir veidrodžiai. Sienų ir grindų paviršiai lygūs, tinkami lengvam valymui (b. l. 39-43). Patikrinimo metu tualetų patalpos buvo švarios (b. l. 95-97). Taigi, patikrinimų metu Vilniaus visuomenės sveikatos centras pažeidimų sanitariniuose mazguose nenustatė (b. l. 39-43, 95-97). Kokio tipo klozetas ir/ar unitazas turi būti įrengtas pataisos namų tualetuose, teisės aktai nereglamentuoja.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Vilniaus pataisos namų administraciją nesikreipė, laisvės atėmimo bausmės sąlygomis nesiskundė, galimų higienos normų neatitikčių šalinti neprašė. Kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tinkamos temperatūros neužtikrinimą, aplinkybę, kad langai nepritaikyti natūraliam patalpų vėdinimu, oro judėjimo rodiklių pažeidimą, higienos normų pažeidimus sanitariniuose mazguose, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų atmestini kaip nepagristi.

Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad pataisos namų bendro naudojimo patalpose (tualetuose, koridoriuose) buvo rūkoma, nuo dūmų perštėdavo, skaudėdavo akis.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Vilniaus pataisos namų patalpose rūkyti draudžiama. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad rūkymo vietos įrengtos pataisos namų lauko teritorijoje (b. l. 44-46, 98-99). Patikrinimų metu Vilniaus visuomenės sveikatos centras rūkymo faktų patalpose, tarp jų ir koridoriuose, prausyklose, nenustatė (b. l. 98-99). Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad dėl sudirgusių, perštinčių ar skaudančių akių jis būtų kreipęsis į gydytojus. Į pataisos namų administraciją su prašymais (skundais) dėl nuteistųjų (suimtųjų) rūkymo bendro naudojimo patalpose pareiškėjas taip pat nesikreipė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad Vilniaus pataisos namai tinkamai vykdo Įstatymo nustatytą įpareigojimą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.