Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo suinteresuotiems asmenims J. M., J. M. ir antstolei D. Š..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas atidalinti skolininko J. M. pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, į kurią nukreipiamas išieškojimas, iš bendrosios sutuoktinių dalinės nuosavybės, paliekant jį naudotis sutuoktiniams bendrai iki pardavimo iš varžytinių dienos. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014-05-05 sprendimu priteisė pareiškėjui iš suinteresuoto asmens J. M. 74 142,72 Eur, 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Pagal antstolio pateiktus duomenis, skolininko bendrosios jungtinės nuosavybės turto vertė sudaro 1 070 840 Eur, todėl skolininkui priklausančio turto vertė yra 535 420 Eur, kuri turi būti atidalijama iš bendro turto, atliekant išieškojimą. Toks turtas galėtų būti pastatas, esantis (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-12-29 nutartimi patenkino pareiškėjo A. Š. pareiškimą dėl skolininko turto dalies nustatymo ir nustatė, kad skolininkui J. M. priklauso ½ dalis pastato-gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini); taip pat nustatė, kad suinteresuotam asmeniui J. M. priklausančia ½ dalimi pastato-gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), naudojimosi šia dalimi tvarką tokią, kaip ir buvo anksčiau – sutuoktiniams suinteresuotiems asmenims J. M. ir J. M. naudotis bendrai iki varžytinių. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių nagrinėjamu atveju būtų pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, todėl laikė, kad šių suinteresuotų asmenų dalys lygios. Dėl to nustatė, kad skolininkui J. M. priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo prašomą nustatyti naudojimosi pastatu tvarką – leidžiant suinteresuotiems asmenims naudotis bendrai iki varžytinių, teismas laikė pakankama ir atitinkančia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 667 straipsnio antrosios dalies reikalavimus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo J. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-29 nutartį ir perduoti pareiškėjo prašymą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad skolininkui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, be ginčo gyvenamojo namo, priklauso 349/2798 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), butas, esantis (duomenys neskelbtini), 9675/61240 dalys žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ½ dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), poilsio namas, (duomenys neskelbtini). Minėto skolininkui priklausančio turto vertė yra 233 905,50 Eur, o ne 535 420,00 Eur. Tokiu būdu pareiškėjas teismui pateikė netikslų skolininkui priklausančio turto įvertinimą, o teismas, nenustatęs turto balanso, nepatikrino turto vertės ir netinkamai atidalijo tik dalį skolininko turto.Priešingai nei nustatė teismas, pareiškėjas prašė, kad skolininkui būtų nustatytos nuosavybės teisės į visą namą, o ne ½ jo dalį. Realizuoti ½ dalį namo su vieninteliu įėjimu bus itin sudėtinga, nes name be skolininko dar gyvena jo dukra su mažamete anūke ir kito būsto jie neturi, o namo naudojimosi tvarka tinkamai nenustatyta.Teismas nenustatė skolininko turtinių teisių buvimo. UAB „Privati erdvė“ skolininkui skolinga 115 848,00 Eur ir ji įsipareigojo padengti skolininko įsiskolinimą pareiškėjui.Teismas neįsitikino, kad nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.123 straipsnyje numatytų nuostatų nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo.Pareiškėjas A. Š. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodė, kad vykdant išieškojimą iš skolininko turto, teisė pasirinkti turtą priklauso išieškotojui.Suinteresuotas asmuo J. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Nurodo, kad esant kito turto, nepagrįsta nukreipti 74 142,72 Eur skolos išieškojimą į ½ gyvenamojo namo, kuriame gyvena ne tik skolininkas, bet ir jo šeima. Yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir J. M. nustatyti asmeninės nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), o skolininkui nustatyti asmeninės nuosavybės teises į kitą turtą.Suinteresuotas asmuo antstolė D. Š. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl procesinio prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

CPK 336 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pats pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Šia išimtimi įstatymas apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar sprendimui dėl atskirojo skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju atskirajam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmetamas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

CPK nustatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko bendros dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 straipsnio 2 dalis). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 straipsnio 3 dalis). Išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 straipsnio 4 dalis).Nagrinėjamu atveju prašoma nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, kuri yra sutuoktinių. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis).Pažymėtina, kad nustatant bendraturčio dalį, bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomame turte, yra tik nustatoma bendraturčiui priklausanti dalis, tačiau transformacija iš bendrosios nuosavybės teisės į asmeninės nuosavybės teisę neįvyksta, t. y. turtas ir toliau išlieka bendrosios nuosavybės objektu. CPK 667 straipsnio paskirtis – ne padalyti bendrąja nuosavybe esantį turtą, o tik nustatyti skolininko dalį jame tam, kad iš jos būtų galima išieškoti, ir taip vykdymo procese patenkinti kreditoriaus reikalavimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad prašymui, pareikštam CPK 667 straipsnio pagrindu, tenkinti, reikšminga nustatyti skolininkui bendrosios nuosavybės teise priklausančią turto dalį, kurios vertė būtų pakankama vykdomojoje byloje išieškomai skolai padengti ir iš kurios būtų galima realiai išieškoti.Bylos duomenimis nustatyta, kad skolininkui J. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), 349/2798 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 9675/61240 dalys žemės sklypo bei garažas, esantys (duomenys neskelbtini), butas, esantis (duomenys neskelbtini); bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ½ dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); suinteresuotam asmeniui J. M. asmeninės nuosavybės teise priklauso poilsio namas, (duomenys neskelbtini). Pasak suinteresuoto asmens, į minėto namo remontą, jo pertvarkymą bei būklės pagerinimą buvo investuotos šeimos lėšos, todėl suinteresuotas asmuo ir skolininkas šį turtą laiko bendrąja jungtine nuosavybe.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatęs turto balanso, nepatikrino turto vertės ir netinkamai atidalijo tik dalį turto – gyvenamąjį namą, kuriame gyvena jo dukra su mažamete anūke ir kito būsto jie neturi. Neginčytina, kad kreditorius turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti, kas pagal CPK 667 straipsnio normos prasmę reiškia, kad išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį tokiame turte, kurios vertė būtų pakankama vykdomojoje byloje išieškomai skolai padengti ir iš kurios būtų galima realiai išieškoti (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Iš šios procesinės normos turinio išplaukia, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias ir (ar) realiąsias dalis. Šios dalys turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Tai pagrindžiama ir materialinės teisės norma (CK 4.80 straipsnio 3 dalis), kurioje nustatyta, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006). Taigi, teismas, gavęs išieškotojo prašymą dėl skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje, turi diskrecijos teisę nustatyti skolininko dalį į tą išieškotojo prašyme bei antstolio arešto akte nurodytą turtą, kurio vertė yra pakankama išieškotojo reikalavimas patenkinti. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas nustatė apelianto turto dalį bendrojoje nuosavybėje – ½ dalį gyvenamojo namo. Iš bylos duomenų matyti, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra reikalingas apelianto šeimos poreikiams tenkinti, jame gyvena pats apeliantas su sutuoktine, jų dukra ir mažametė anūkė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas aplinkybes, į tai, kad pagal CPK 754 straipsnio 4 dalį pareiškėjo reikalavimas yra tenkinamas trečiąja eile, į tai, kad CPK 664 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena, išieškoma tik penktąja eile, taip pat į tai, kad apeliantui nuosavybės teise, be ginčo gyvenamojo namo, priklauso ir kitas nekilnojamasis turtas, išvardintas šios nutarties 16 punkte, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog skolininkui J. M. priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad remdamasis pagal CPK 667 straipsnio 1 dalį išieškotojo ar bendrosios nuosavybės dalyvių pateiktu prašymu nustatęs skolininko dalį teismas turi vadovautis CPK 667 straipsnio 2 dalimi ir kartu nustatyti naudojimosi tvarką skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi. Šių proceso teisės normų, kuriose nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką po to, kai buvo nustatyta skolininko dalis bendroje nuosavybėje, paskirtis yra tai, kad skolininko ir kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas nekilnojamasis daiktas būtų parduodamas už kuo didesnę kaina, taip užtikrinant kreditoriaus bei skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-02-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2005; 2005-09-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skolininkui J. M. priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, nustatė naudojimosi šia dalimi tvarką – sutuoktiniams naudotis bendrai iki varžytynių. Tačiau tokia naudojimosi tvarka negali būti pripažįstama tinkama ir pakankama, nes nustatant bendrosios nuosavybės dalį, įstatymas imperatyviai reikalauja nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką, o dalis turi būti nustatoma taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 straipsnio 2, 4 dalys). Šiuo atveju nustačius skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, kuri yra ½ dalis gyvenamojo namo, pirmosios instancijos teismo nustatyta naudojimosi tvarka – sutuoktiniams naudotis bendrai iki varžytynių nesukels teisinių pasekmių.Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, susijusias su skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymu, netinkamai nenustatė naudojimosi daiktu tvarką, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Suinteresuoto asmens J. M. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.