- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-25
- Bylos Nr.
- I-3570-394/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00121-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-8 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2018-05-21 iki 2018-12-03, pažeidžiant kalinimo sąlygas, leistina kamerose laikomų asmenų norma buvo viršyta daugelį kartų. Kamerose baldai, sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto, šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti. Kamerose nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, norint išsikviesti budintį pareigūną tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Kamerose ventiliacija neveikia, tokios nėra visai, vėdinama tik per langus, trūksta oro. Nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia. Dirbtinio apšvietimo šviesa labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą. Šiaulių TI nebuvo užtikrintos sąlygos naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Kameroje Nr. 76 sanitarinis mazgas buvo be unitazo ir nesandarus, sanitarinio mazgo nuleidžiamoji kanalizacija skleidė nemalonų kvapą, nuo kurio skaudėjo galvą. Kameroje Nr. 41 sanitarinis mazgas ne tik neturėjo unitazo, bet ir tiesioginio vandens nuleidimo, kanalizaciją tekdavo nuleidinėti su kibirėliu, prisipylus vandens iš čiaupo. Visose kamerose sanitariniai įrenginiai nebuvo atskirti nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl kamerose dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, blakių, o vasarą dar ir uodų bei musių. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir kaloringas bei skanus, dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 ir 1500 kcal, dienos norma deficitinė, trūko apie 798 kcal, nuolat tekdavo jausti alkį, tai sukeldavo psichologinį ir fizinį nepatogumą. Buvo patalpintas į dvivietę kamerą Nr. 76, kurioje ilgą laiką buvo kalinamas izoliuotas suimtasis, nes sirgo ŽIV bei šizofrenija, jis buvo nestabilios psichinės būsenos, linkęs žalotis, nuolat pareigūnams grasindavo susipjaustyti venas, jeigu nebus vykdomi jo reikalavimai. Pareiškėjas nebuvo perspėtas, kad bus patalpintas su ŽIV sergančiu asmeniu, nebuvo supažindintas su užsikrėtimo aplinkybėmis ir kaip saugotis. Kamerose nebuvo spintelių asmens higienos priežiūros priemonėms laikyti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė ne tik fizinius skausmus, bet ir sunkius psichologinius išgyvenimus.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (7, 98, 101, 109, 112 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (109 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (87-96 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-5 asmenimis, ir jam teko nuo 3,77 iki 11,5 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančiu taip įrengtu sanitariniu mazgu, privatumą. Tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip žalą galintys sukelti veiksniai.
Atsakovas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų didinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui.
Atsakovas nurodo, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas, byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI asmenys buvo maitinami visaverčiu maistu pagal LR Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymais patvirtintus valgiaraščius. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius atliko mikrobiologinius tyrimus, kurių metu nenustatyta jokių pažeidimų. Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patikrinimų metu esminių pažeidimų Šiaulių TI taip pat nenustatė. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas.
Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuota asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Vidaus reikalų ministro 1999-01-21 įsakyme Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ nustatyta, kad atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus elgesio, todėl darytina išvada, kad jokio draudimo laikyti sergančius ir nesergančius asmenis vienoje kameroje nėra.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo E. S. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2018-05-31 iki 2018-12-03, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui, higienos normos ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2019-02-19 pažymos Nr. 60/09-6599 (35-38 b. l.) matyti, kad pareiškėjas E. S. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2018-05-31 iki 2018-11-26, viso 150 dienų, gyvenamosiose kamerose Nr. 76, 51, 91, 53, 32, 39 ir 41, vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,77 iki 11,46 kv. m., taigi visas 150 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (35-38 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (39-40 b. l.) ir jose buvusių asmenų skaičių (1-6), nustatė, kad kamerose Nr. 51 ir 41, kai jose buvo laikomi daugiausia 5-6 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šiose kameroje buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kitose kamerose, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą (41-44 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nėra ventiliacijos, vėdinama tik per langus, trūksta oro, nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patenka į patalpas, dirbtinio apšvietimo šviesa labai stipri.
Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (52-70 b. l.), iš kurių matosi, kad buvo patikrintos tik pareiškėjo laikymo kameros Nr. 76, 32, 53 ir 39. 2018 m. balandžio 23 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 76 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, nurodyta, kad galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta, vizualiai matomo pelėsio šioje kameroje nėra (60-61 b. l.). 2018 m. rugpjūčio 3 d. kamerose Nr. 32 ir 53 santykinė oro drėgmė nustatyta didesnė, nei reglamentuojama (higienos normos HN 134:2015 16 punkto pažeidimas), kameroje Nr. 32 užfiksuota dirbtinė apšvieta sudarė tik 66±12 lx (pažeidžiamas HN 134:2015 14 punktas), kameroje Nr. 53 nustatyti techniškai netvarkingi šviestuvai (be apsauginių gaubtų), kameroje Nr. 32 išardytas šviestuvo korpusas, ištraukti laidai (HN 134:2015 12 punkto pažeidimas), kamerose pelėsių nėra, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (65-66 b. l.). Kamera Nr. 53 bei kamera Nr. 76 patikrintos ir 2018 m. rugpjūčio 28 d., oro temperatūra atitiko reikalavimus (67 b. l.). 2018 m. gruodžio 5 d. grįžtamosios kontrolės metu nustatyta, kad kamerose Nr. 32, 39 ir 53 šviestuvai veikiantys, tačiau kamerose Nr. 32 ir 39 lempos be apsauginių gaubtų (nepašalintas HN 134:2015 12 punkto pažeidimas), oro santykinės drėgmės rodikliai atitiko reikalavimus (68 b. l.).
Per didelė santykinė drėgmė kamerose Nr. 32 ir 53, dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 32 bei higienos normos 12 punkto pažeidimas abejose kamerose nustatyti 2018 m. rugpjūčio mėn., pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas 2018 m. rugsėjo mėn., atsakovas nepateikė duomenų, kad šie pažeidimai kamerose buvo pašalinti iki pareiškėjo patalpinimo į jas, todėl laikytina, kad jie buvo ir pareiškėjo laikymo šiose kamerose metu. Higienos normos 12 punkto pažeidimas kameroje Nr. 39 užfiksuotas 2018 m. gruodžio 5 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. rugsėjo – spalio mėn., atsakovas nepateikė duomenų, kad šio pažeidimo nebuvo pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu, todėl laikytina, kad jis buvo ir pareiškėjo laikymo metu.
Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamo kamerų Nr. 41, 51 ir 91 apšvietimo, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kamerose Nr. 32, 53 ir 39 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkto, numatančio kad laisvės atėmimo vietų patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, reikalavimus, o kamerose Nr. 32 ir 53 – dar ir higienos normos 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę, reikalavimus, taip pat kamerose Nr. 41, 51 ir 91, nesilaikant higienos normos 14 punkto, nustatančio patalpų dirbtinės apšvietos reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodo, kad kameros buvo vėdinamos per langus, visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu taip pat konstatavo, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas. Nurodyta higienos norma natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturi pagrindo.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose neužtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, norint išsikviesti budintį pareigūną tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis.
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punkte ir pasakyta, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, darytina išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.).
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo užtikrintos sąlygos naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais, kameroje Nr. 76 sanitarinis mazgas buvo be unitazo ir nesandarus, skleidė nemalonų kvapą, kameroje Nr. 41 sanitarinis mazgas ne tik neturėjo unitazo, bet ir vandens nuleidimo, tekdavo nuleidinėti su kibirėliu, prisipylus vandens iš čiaupo, visose kamerose sanitariniai įrenginiai nebuvo atskirti nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, laikėsi nemalonus kvapas.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.
Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (39-40 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagaminta iš OSB plokštės, taip pat nurodytas sienelių aukštis (nuo 1,81 iki 2,32 m), tačiau nenurodyta, ar sanitariniuose mazguose įrengti unitazai ir kokie.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog prieiga prie tinkamai įrengtų ir higienos reikalavimus atitinkančių sanitarinių įrenginių yra pirmaeilės svarbos tam, kad kaliniai galėtų išlaikyti asmens orumo jausmą. Higiena ir švara yra ne tik dalis pagarbos, kurią asmenys turi skirti savo kūnui ir savo kaimynams, su kuriais dalijasi patalpomis ilgą laiką, jos taip pat yra sveikatos išsaugojimo sąlyga ir būtinybė. Tikrai humaniška aplinka yra neįmanoma be laisvos prieigos prie tualeto arba galimybės išlikti švariam (žr., pvz., 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimų Nr. 36925/10 ir kt.), 240 p., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 114 p.).
Teismų praktikoje unitazų neįrengimas tardymo izoliatoriaus kameroje (sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, t. y. „tupimas“ tualetas) buvo laikomas būtent Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-10-31) 21 punkto reikalavimų neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje priduriama, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (žr., pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018). Atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, atsakovo atstovui nepateikus įrodymų, jog kamerose sanitariniai mazgai įrengti tinkamai, šios aplinkybės vertinamos pareiškėjo naudai ir atitinkamai konstatuojami atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1237-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1086-756/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad kamerų Nr. 76 ir 41 sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti unitazai, kameroje Nr. 41 nebuvo vandens nuleidimo sistemos, atsakovas pažymėjo, jog tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nepateikė duomenų, ar pareiškėjo nurodytose kamerose buvo įrengti klozetai, ar jose tebėra sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Kadangi atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų teiginių dėl sanitarinių mazgų kamerose Nr. 76 ir 41, laikytina, kad sanitariniai mazgai šiose pareiškėjo laikymo kamerose nebuvo įrengti tinkamai. Be to, nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 5-6 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, blakių, o vasarą dar ir uodų bei musių. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu konstatavo, kad Šiaulių TI nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir naikinimas vykdomas, kenkėjų kontrolės darbus pagal sutartį vieną kartą į ketvirtį atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, atlikti darbai registruojami žurnale; nariuotakojai naikinami ir pastebėjus jų buvimo pėdsakus ar gavus nusiskundimų iš Šiaulių TI laikomų asmenų (60-61, 62-64 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo kamerose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ir dezinsekcija jo prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.
Pareiškėjas nurodo, kad maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir kaloringas bei skanus, dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 ir 1500 kcal, dienos norma deficitinė, trūko apie 798 kcal.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą, riebalų – 72 g, baltymų – 72 g, angliavandenių 334 g. LR suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (redakcija, galiojanti nuo 2015-07-20, toliau – Taisyklės). Taisyklių 5 punkte numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, 6 punkte nurodyti asmenų maitinimo valgiaraščiai, 7 punkte nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi, pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikia, dėl netinkamo maitinimo nesiskundė.
Iš byloje esančio 2018 m. gegužės 18 d. cheminių tyrimų protokolo (81-82 b. l.) matosi, kad atlikto tyrimo metu nustatyta, jog Šiaulių TI 2018 m. gegužės 10 d. paimto maisto mėginio energetinė vertė yra 3564 kcal, taigi nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo spintelių asmens higienos priežiūros priemonėms laikyti, buvo tik dvi kėdės.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovė atsiliepime tik išanalizavo teisės aktus, reglamentuojančius kamerų aprūpinimą baldais, tačiau visiškai nepasisakė dėl konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose buvusių baldų. Pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (41-44 b. l.) nurodyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra tik stalai, taburetės arba suoliukai, gultai ir pastatomos lentynos. Kameroje Nr. 32, kurioje buvo laikomi 5 asmenys, yra tik dvi taburetės, kameroje Nr. 39, kurioje buvo laikomi 5 asmenys, o gali būti laikomi daugiausia 6, yra tik viena taburetė ir vienas suoliukas, kameroje Nr. 41, kurioje gali būti laikomi 6 asmenys, - viena taburetė ir vienas suoliukas, kamerose Nr. 51 ir 53, kuriose gali būti laikomi 5 asmenys, - po dvi taburetes, kameroje Nr. 91, kurioje gali būti laikomi daugiausia 4 asmenys, yra tik viena taburetė. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad kameros nebuvo tinkamai aprūpintos būtiniausiais baldais, konkrečiai imant, taburetėmis (suoliukais) po 1 vnt. vienam asmeniui ir spintelėmis, taigi atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti, o pareiškėjas galėjo dėl to patirti tam tikrus nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad buvo patalpintas į dvivietę kamerą Nr. 76 kartu su ŽIV sergančiu ir nestabilios psichikos asmeniu A. O., nors apie tai nebuvo perspėtas, nebuvo supažindintas, kaip saugotis ir neužsikrėsti, šis asmuo buvo linkęs žalotis, nuolat pareigūnams grasindavo susipjaustyti venas, jeigu nebus vykdomi jo reikalavimai.
Asmenų, infekuotų ŽIV ir sergančių AIDS, laikymo kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 704, kurio 1 punkte nurodyta, kad tokie asmenys laikomi atskirai nuo kitų kalinių, jeigu jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003-04-20 įsakymu Nr. V-250 patvirtintame Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi izoliuoti nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų, sąraše taip pat numatyta, kad nuteistieji asmenys, sergantys žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, nuo kitų nuteistųjų izoliuojami tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus elgesio direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti.
Atsakovas į bylą pateikė 2019-06-03 pažymą Nr. 69/06-2596, iš kurios matosi, kad pareiškėjas E. S. ir A. O. kameroje Nr. 76 buvo kartu kalinami nuo 2018-05-31 iki 2018-06-04 ir nuo 2018-06-06 iki 2018-06-14, t y. 14 dienų (115 b. l.). Šiaulių TI kriminalinės žvalgybos 2019-06-05 pažymoje Nr. 20/01-2898 nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2018-05-31 iki 2018-06-14 tyrimai dėl A. O. susižalojimų ar traumų kameroje, kurioje jis tuo metu buvo laikomas, nebuvo atliekami, nes tokių įvykių nebuvo, o 2018-06-11 12.30 val. suimtasis A. O., atvestas į priėmimo skyrių trenkė galvą į sieną ir susižalojo; duomenų ar rekomendacijų, kad šis asmuo dėl savo sveikatos būklės negalėtų būti laikomas su kitais asmenimis kameroje, žvalgybos skyriuje negauta (117 b. l.). Sveikatos priežiūros skyriaus pažymoje nurodyta, kad A. O. diagnozuota B20 ir F20 ligos, jam būnant Šiaulių TI pagal indikacijas nuolat skiriamas medikamentinis gydymas (116 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad A. O. buvo pareiškęs norą būti laikomas atskirai nuo kitų asmenų, ar kad jo atžvilgiu drausmės komisija būtų priėmusi sprendimą laikyti jį atskirai nuo kitų asmenų, todėl nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių TI administracija, patalpinusi šį asmenį kartu su pareiškėju į vieną kamerą, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai nereglamentuoja, kad kartu su ŽIV sergančiu asmeniu laikomas suimtasis / nuteistasis turi būti instruktuojamas kaip saugotis ir neužsikrėsti. Pareiškėjas nenurodo, kad dėl kartu su juo kameroje buvusio asmens nesaugaus elgesio būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar būtų prašęs perkelti jį į kitą kamerą, ir kad įstaigos administracija būtų nepriėmusi atitinkamo sprendimo, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o laikomas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus (107 dienos), iš sanitarinių įrenginių nuolat sklindantis nemalonus kvapas, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai kamerose Nr. 76 ir 41, kiti nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 10 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jos laikymo sąlygų nesiskundė (57 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2072-261/2018, 2019-02-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1080-662/2019, 2019-04-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-556/2019 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 300,00 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 300,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300,00 Eur (tris šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.