- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-27
- Bylos Nr.
- I-4853-244/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03382-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- L. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau–Lukiškių TI-K) 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. vasario mėnesio vidurio buvo kalinamas Lukiškių TI-K neužtikrinant minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Skunde nurodoma, kad į bendrą kameros plotą, turintį tekti vienam asmeniui, neturėtų būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo bei baldų užimamas plotas. Kamerose tvyrojo pelėsis, nuo lubų krito tinkas bei dažai ir smėlis. Pareiškėjas nurodo, kad yra patyręs stuburo traumą, dėl kurios privalo kiekvieną dieną mankštintis po 3-4 kartus, tačiau dėl vietos trūkumo negalėjo mankštintis bei jautė itin didelius skausmus. Pareiškėjas kreipėsi į administraciją su prašymais, kad jam būtų leista gauti gimnastikos įrenginį su gumomis, skirtą mankštai, tačiau šie prašymai nebuvo patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu plotas, turintis tekti vienam asmeniui, atitiko teisės aktų reikalavimus. Administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą kalinimo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsiliepime nurodoma, kad asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau tokie apribojimai negali būti laikomi pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. vasario mėnesio ir dėl to kilusios 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas–neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje L. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos–Lukiškių TI-K–neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau–ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau–ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. vasario 8 d. (b. l. 6–8). Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, o būtent asmenų skaičių kamerose bei kamerų plotą, daro išvadą, kad pareiškėjui jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam teko ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, taigi minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas.
Pareiškėjas skunde teigia, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, be to, dėl patirtos traumos turi nuolat judėti ir mankštintis, tačiau to negali daryti dėl vietos trūkumo.
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau–ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma–3,6 kv. m–atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-48-552/2018). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas, atmetami kaip nepagrįsti.
Svarbu pažymėti, kad administracinėse bylose, vertinant tardymo izoliatoriuje vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, taip pat atsižvelgiama į galimybę laisvai judėti, t. y. vertinama, ar asmeniui užtikrinama teisė pasivaikščioti gryname ore, naudotis sporto kiemeliais, lankytis bibliotekoje ir pan. (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1574-624/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017). Pastebėtina, kad įstatyme nustatyta galimybė 1 valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore prie ploto trūkumą kompensuojančių priemonių nepriskirtina–ploto vienam asmeniui trūkumas turi būti kompensuotas kokiomis nors papildomomis priemonėmis (pvz., suteikiant galimybę būti gryname ore ilgesnį laiką, nei numatyta minimaliai įstatyme, ir kitomis priemonėmis, kurias tardymo izoliatoriaus administracija taiko sudarydama galimybes nebūti iki miegui skirto laiko gyvenamojoje patalpoje) (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017).
Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam būtų buvusi apribota teisė naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, sporto kiemeliais, lankytis bibliotekoje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis ar užsiimti kitokia veikla ar būti kitose patalpose, o ne kameroje, kurioje, jo teigimu, jam trūkdavo vietos mankštintis, be to, Lukiškių TI-K nurodė, kad šiais užsiėmimais pareiškėjas galėjo naudotis. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo mankštintis nebūtinai kameroje, kurioje buvo laikomas, jam galimybė judėti nebuvo apribota, todėl pareiškėjo argumentai, jog kameroje jam trūko vietos daryti mankštą, atmestini kaip nepagrįsti.
Skunde nurodoma, kad kamerose tvyrojo pelėsis, nuo lubų krito tinkas, dažai ir smėlis.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 buvo patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau–ir Higienos norma 134:2015), kurios 12 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.4 punkte numatyta, kad kameros grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui.
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Lukiškių TI-K Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas atlieka periodinius patikrinimus (b. l. 18–112), tačiau tuo laikotarpiu ir tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų, susijusių su pelėsio buvimu, krentančiu tinku ar smėliu, nenustatyta. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K ūkio skyrius pateikė pranešimą (b. l. 113–114), kuriame nurodė, kad smulkūs Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų remonto darbai atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius, ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių tik pateikė duomenis, patvirtinančius, kuriose kamerose yra atlikti remonto darbai laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2018 m. Pareiškėjas nedetalizavo, kokiose konkrečiai kamerose bei kokiu laikotarpiu jis pastebėjo esant pelėsį, jautė krentant tinką bei smėlį, tuo tarpu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K periodiškai atliekami remonto darbai, bei imamasi visų įmanomų priemonių tinkamai prižiūrėti patalpas, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, susiję su netinkama kamerų būkle, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigia, kad kreipėsi su prašymais į administraciją, kad jam būtų leista gauti gimnastikos įrenginį su gumomis, skirtą mankštai, tačiau šie prašymai nebuvo patenkinti. Tokie pareiškėjo teiginiai yra paneigti byloje esančiu Lukiškių TI-K administracijos reikalų skyriaus tarnybiniu pranešimu (b. l. 123), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas buvimo įstaigoje laikotarpiu 2017–2018 m. prašymų dėl mankštai skirto gimnastikos įrankio su gumomis gavimo nepateikė, tokie prašymai nėra registruoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad jo prašymai dėl gimnastikos įrankio gavimo nebuvo patenkinti, atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Šiuo atveju, nenustačius vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti–Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų–nėra pagrindo vertinti kitų sąlygų buvimą (CK 6.271 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.