- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-14
- Bylos Nr.
- e2-384-943/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02474-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- I. P.
- Atsakovas
- V. P., M. P., D. P.
- Trečiasis asmuo
- N. P., J. J., E. Y., notaras S
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo I. P. įstatyminės atstovės I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1648-661/2018 pagal minėto ieškovo ieškinį atsakovams V. P., M. P. ir D. P. dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – N. P., J. J. (J. J.), E. Y., notaras S. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovo (nepilnamečio vaiko) įstatyminė atstovė kartu su apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo pateikė ir prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo.
2. Ieškovo įstatyminė atstovė pateikė įrodymus, jog sumokėjo 150 Eur žyminio mokesčio dalį, o nuo likusios dalies sumokėjimo prašė atleisti motyvuodama sunkia finansine padėtimi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 15 d. nutartimi prašymą atleisti ieškovo įstatyminę atstovę nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo tenkino iš dalies.
4. Teismas nurodė, jog už paduotą apeliacinį skundą turi būti sumokėtas 2 100 Eur žyminis mokestis, todėl atsižvelgęs į ieškovo įstatyminės atstovės finansinę padėtį, sprendė, jog yra pagrindas ją atleisti nuo 1 500 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo bei įpareigoti sumokėti 450 Eur žyminio mokesčio dalį.
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Atskirajame skunde apelianto I. P. įstatyminė atstovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo tenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo ir jo įstatyminės atstovės turtinę padėtį, atleido nuo 1 900 Eur dalies žyminio mokesčio sumokėjimo už paduodamą ieškinį. Šiuo metu ieškovo įstatyminės atstovės gaunamos pajamos yra mažesnės nei ieškinio pateikimo metu, tačiau mokėtina žyminio mokesčio dalis nustatyta didesnė.
5.2. Spręsdamas, ar yra pagrindas atleisti ieškovą (jo įstatyminę atstovę) nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo teismas vertino ne tik ieškovo įstatyminės atstovės turtinę padėtį, bet ir aplinkybes, susijusias su teismo procesu, tačiau neįvertino paties teismo galimai padarytų proceso teisės pažeidimų.
5.3. Apelianto vardu teikiamu apeliaciniu skundu siekiama užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas prašymas atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl (ne)atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio
7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo (nepilnamečio vaiko) įstatyminės atstovės prašymą atleisti nuo dalies (1 950 Eur) žyminio mokesčio mokėjimo, pastarojo įstatyminei atstovei sumokėjus 150 Eur žyminio mokesčio dalį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra pagrindas atleisti ieškovo (apelianto) įstatyminę atstovę nuo 1 500 Eur žyminio mokesčio dalies bei įpareigojo ją sumokėti 450 Eur žyminio mokesčio dalį.
8. Asmens teisė kreiptis į teismą, kaip viena pagrindinių civilinio proceso teisių, yra įtvirtinta tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmenimis, t. y. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje.
9. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nacionalinėje teisėje įtvirtintas teismo ,,prieinamumo“ laipsnis turi būti pakankamas asmens teisei kreiptis į teismą garantuoti, atsižvelgiant į teisės viršenybės principą demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo byloje F?lie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 23257/04, par. 21). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat akcentuojama, jog asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės apribojimai (žr. 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4451/70), tačiau teisės kreiptis į teismą apribojimai negali suvaržyti ar „susilpninti“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, tik jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr. 1998 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Guérin prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25201/94, par. 37).
10. Nors viena iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo sąlygų, nustatytų nacionalinėje teisinėje sistemoje, yra žyminio mokesčio sumokėjimas už teismo atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 straipsnis), tačiau skirtinga dalyvaujančių byloje asmenų turtinė padėtis bei būtinybė užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą įgalino įstatymų leidėją proceso įstatyme įtvirtinti žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas. Negalėdamas proceso inicijavimo metu sumokėti viso už reiškiamą procesinį prašymą mokėtino žyminio mokesčio, asmuo turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba jį atidėti (CPK 84 straipsnis). Vertindamas, ar egzistuoja faktinės prielaidos taikyti vieną iš nurodytų žyminio mokesčio mokėjimo išimčių (lengvatų), teismas turi ne tik užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp šių institutų tikslų ir teisminės gynybos prieinamumo, bet ir užkirsti kelią nesąžiningiems bandymams išvengti žyminio mokesčio mokėjimo prievolės.
11. CPK 83 straipsnio 3 dalyje teismui suteikta teisė, atsižvelgus į asmens turtinę padėtį, iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kartu minėtoje normoje pažymima, kad prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Fizinio asmens turtinės padėties sunkumą galima įvertinti atsižvelgiant į jo gaunamų pajamų, turimų turtinių teisių bei turto ir įsipareigojimų/vykdytinų prievolių santykį. Pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. būtinumą atleisti asmenį nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis).
12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apelianto (nepilnamečio vaiko) įstatyminės atstovės pateiktus duomenis apie finansinę padėtį, sprendė, jog yra pagrindas atleisti ieškovo įstatyminę atstovę nuo 1 500 Eur žyminio mokesčio dalies bei įpareigoti ją papildomai sumokėti 450 Eur žyminio mokesčio dalį. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo įstatyminė atstovė už nepilnamečio vaiko interesais paduodamą apeliacinį skundą iš viso turi sumokėti 600 Eur dydžio žyminį mokestį. Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo pozicija byloje susiklosčiusioje situacijoje neužtikrina efektyvios teisminės gynybos prieinamumo principo bei neproporcingai suvaržo apelianto teisę ginčyti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paduoti apeliacinį skundą (teisę į apeliaciją). Šiuo atveju byloje vertinama ne paties apelianto (nepilnamečio vaiko) turtinė (finansinė) padėtis, bet asmens, per kurį jis įgyvendina savo teises ir pareigas, padėtis.
13. Vertinant pirmosios instancijos teismui pateiktus dokumentus apie apelianto įstatyminės atstovės finansinę padėtį matyti, jog šiuo metu ji yra nėštumo ir gimdymo atostogose, o iš SODROS pateiktos informacijos apie apskaičiuotas išmokas matyti, jog apelianto įstatyminės atstovės gaunamos pajamos sudaro 502 Eur. Iš banko sąskaitų išrašų galima spręsti, kad apelianto įstatyminė atstovė neturi jose laikomų santaupų, o MB „Pasitaiko“, kurios direktorė yra pareiškėja, per 2018 m. pajamų negavo. Nors pareiškėja nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, t. y. butą, tačiau šiam nekilnojamajam turtui taikomi apribojimai, juo yra užtikrintas įsipareigojimų bankui vykdymas pagal kredito sutartį. Pareiškėja ne tik vykdo įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį, tačiau ir privalo vykdyti įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, kurios pagrindu yra įsigijusi automobilį. Bendra pareiškėjos vykdomų įsipareigojimų suma pinigine išraiška sudaro apie 200 Eur, todėl pragyvenimui bei nepilnamečio vaiko išlaikymui jai lieka apie 300 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu pareiškėja yra nėštumo ir gimdymo atostogose, nėra duomenų, sudarančių pagrindą, spręsti, kad pareiškėjos finansinė padėtis artimiausiu metu galėtų iš esmės pasikeisti.
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 600 Eur dydžio žyminio mokesčio suma, kurią pirmosios instancijos teismas įpareigojo sumokėti apelianto įstatyminę atstovę, nėra suderinama su jos finansinėmis galimybėmis bei neužtikrina realaus teisės į apeliaciją įgyvendinimo. Pastebėtina ir tai, jog sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies už pareikštą ieškinį, pirmosios instancijos teismas atleido apeliantą (jo įstatyminę atstovę) nuo 1 900 Eur žyminio mokesčio dalies bei įpareigojo sumokėti 238 Eur žyminio mokesčio dalį, tačiau sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies paduodant apeliacinį skundą įpareigojo apelianto įstatyminę atstovę sumokėti beveik tris kartus didesnę žyminio mokesčio dalį, nors pagal byloje esančius duomenis pareiškėjos finansinė padėtis iš esmės nepasikeitė.
Dėl procesinės bylos baigties
15. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad asmeniui objektyviai neišgalint sumokėti reikiamo dydžio sumos, jo teisių ar interesų gynyba teisme vien dėl šios priežasties negali būti suvaržyta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto įstatyminė atstovė pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad yra pagrindas atleisti ieškovą (jo įstatyminę atstovę) nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė sprendžiamam klausimui svarbias aplinkybes bei netinkamai aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo institutą. Remdamasis tuo, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi nepagrįstai neatleido apelianto įstatyminės atstovės nuo 450 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimo bei nustatė terminą sumokėti šią sumą, todėl ši skundžiamos nutarties dalis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – apelianto prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio dalies tenkinamas (337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties dalį, kuria apelianto I. P. įstatyminė atstovė I. B. įpareigota sumokėti 450 Eur žyminio mokesčio dalį, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio dalies (1950 Eur) tenkinti.