- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-06
- Bylos Nr.
- e2S-1785-230/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Ieškovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos
- Atsakovas
- Kauno apygardos prokuratūrai
Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-9793-877/2015 pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovei Kauno apygardos prokuratūrai dėl Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2015 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 3T-909 panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2015 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 3T-909 „Atmesti skundą dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešo intereso gynimo priemones“ ir Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimą Nr. 3-AP-9101 3T-2837 „Atsisakyti kreiptis į teismą“. Skunde nurodė, kad ieškovas 2014-11-13 raštu ,,Dėl viešojo intereso gynimo“ kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių siekiant viešojo intereso gynimo kreipiantis į teismą dėl restitucijos, susijusios su Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-132-402/2012 nurodytais žemės sklypais, taikymo. Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014-12-11 nutarimu atsisakyta kreiptis į teismą. Ieškovui apskundus nutarimą aukštesniajam prokurorui, Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2015-02-18 nutarimu ieškovo skundas buvo atmestas, nurodant, kad prokuroro reikalavimai administracinėje byloje Nr. I-132-402/2012 dėl administracinių aktų, susijusių su ginčo teritorijos – kultūros paveldo objekto (Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentų), suplanavimu, bei statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, siekiant apginti viešąjį interesą, yra susiję ne su nuosavybės teisės ginčijimu, o su ūkinės veiklos šioje teritorijoje apribojimu; atkuriant nuosavybės teises į žemę, patenkančią į kultūros paveldo objekto teritoriją, nebuvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios, kad buvusių dvarų sodybų teritorijose esanti žemė nėra valstybės išperkama ir nuosavybės teisės į ją gali būti atkurtos (Įstatymo 12 str.), todėl ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo nėra pagrindo. Ieškovas su atsakovės 2014-12-11 ir 2015-02-18 nutarimuose išdėstytais argumentais nesutinka, nes nutarimai neatitinka teisės aktų nuostatų ir suformuotos teismų praktikos. Žemės reformos įstatymo 13 str. 4 d. nustatyta, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių, t. y. kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose esanti žemė gali būti privatizuojama tik prie privačių namų valdos, kitais atvejais pagal galiojantį ir galiojusį teisinį reglamentavimą buvusių dvarų sodybų teritorijose privati žemės nuosavybė negalima. Nepanaikinus daiktinės teisės į žemės sklypus, t. y. netaikant restitucijos, įvykdžius teisės aktų reikalavimus yra reali galimybė suformuoti naujus sklypus ir perkelti žemės sklypų savininkų nuosavybes bei kitas daiktines teises teritorijoje, kurioje Žemės reformos įstatymas žemės privatizavimą imperatyviai draudžia. Skundžiamuose atsakovės nutarimuose buvo netinkamai vertinti ir taikyti teisės aktai, todėl yra pagrindas 2014-12-11 ir 2015-02-18 nutarimus naikinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi atmetė ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skundą atsakovei Kauno apygardos prokuratūrai dėl nutarimų panaikinimo.
Teismas sprendė, jog iš 2014-12-11 prokurorės nutarimo turinio matyti, kad prokurorė, nagrinėdama Kultūros paveldo departamento prašymą dėl viešojo intereso gynimo, išsamiai išanalizavo Kauno apygardos administracinio teismo 2012-12-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-132-402/2012, paliktą nepakeistą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-01-09 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-923/2013, bei po šio sprendimo įsiteisėjimo valstybės institucijų atliktus veiksmus, t. y. Nekilnojamojo turto registre padarytus įrašus apie žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo, žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo juridinio pagrindo panaikinimą; VĮ Registrų centro Kauno filialo 2014-08-29 sprendimą Nr. KAKT-2017, kuriuo atsisakyta tenkinti Kultūros paveldo departamento prašymą išregistruoti ginčo žemės sklypus, motyvuojant tuo, kad administraciniai teismai galutiniuose procesiniuose sprendimuose nepasisakė dėl suformuotų žemės sklypų savininkų nuosavybės teisių pasibaigimo, savininkų nuosavybės teisių nepanaikino; Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014-10-23 sprendimą Nr. CSPR 1-249 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“, kuriuo buvo paliktas galioti Kauno filialo 2014-08-29 sprendimas KAKT-20; Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymą Kultūros paveldo departamentui, kuriame nurodoma, jog nagrinėjamu atveju pagal teismo sprendimą sklypai iš Nekilnojamojo turto registro negali būti išregistruoti, nes nėra pagrindo išregistruoti ar perkelti daiktines teises į šiuos sklypus. Teismas sprendė, jog šios aplinkybės patvirtina, kad prokurorė tinkamai ir išsamiai analizavo bei vertino su ginčo žemės sklypais bei viešojo intereso gynimu susijusias aplinkybes, prokurorės išvados dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012-12-10 sprendimo administracinėje byloje Nr. I-132-402/2012 įvykdymo ir viešojo intereso pažeidimo nebuvimo buvo grindžiamos ne tik valstybės institucijų priimtais sprendimais, bet ir aktualių teisės aktų nuostatomis (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Žemės reformos įstatymu, Vyriausybės 1992-04-07 nutarimu Nr. 256 ir kt.). Teismas taip pat nustatė, jog Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiasis prokuroras 2015-02-18 nutarimu Nr. 3T-909 „Atmesti skundą dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešo intereso gynimo priemones“ atmetė skundą ir paliko galioti Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2014-12-11 nutarimą, 2015-02-18 nutarime pripažindamas, kad duomenų apie pagrindą ginti galimai pažeistą viešąjį interesą nėra, bei nutarime išdėstydamas iš esmės tuos pačius, kaip ir 2014-12-11 nutarime, argumentus dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą ir viešojo intereso pažeidimo nebuvimo, analizuodamas Kauno apygardos administracinio teismo 2012-12-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-132-402/2012 bei valstybės institucijų (VĮ Registrų centro Kauno filialo, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos) atliktus veiksmus, priimtus sprendimus, vykdant administracinio teismo nutarimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo panaikinti 2015 m. gegužės 29 d. Kauno apylinkės teismo nutartį. Atskirajame skunde nurodo, kad nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų (ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadas dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo). Skunde ieškovas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 str. 4 d. nustatyta, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų narnų ir kitų namų valdos statinių, t. y. kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose esanti žemė gali būti privatizuojama tik prie privačių namų valdos statinių; kitais atvejais pagal galiojantį ir galiojusį teisinį reglamentavimą buvusių dvarų sodybų teritorijose privati žemės nuosavybė negalima. Todėl ieškovė nesutinka su nutarties motyvais, kad žemės įsigijimo privačiai nuosavybėn sąlygas, pagrindus ir tvarką reglamentuoja Žemės reformos įstatymo 2 skyrius, kurio 6 straipsnyje nurodyta, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ją grąžinant, perduodant ar suteikiant nuosavybėn neatlygintinai bei išperkant kaimo ir miesto gyvenamosiose vietovėse tvarką bei sąlygas nustato specialus įstatymas – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 12 straipsnis numato atvejus, kai žemė yra valstybės išperkama ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu negali būti privatizuojama. Toks teisės normų aiškinimas ir taikymas prieštarauja ir teismų suformuotai praktikai. Atsižvelgiant į tai, ieškovės nuomone, atskiro, ne namų valdos sklypo, suformavimas ir perėjimas privačion nuosavybėn Noreikiškių buvusio dvaro sodybos teritorijoje prieštarauja Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 4 p. nuostatoms, kurių tikslas – užtikrinti veiksmingą kultūros paveldo objektų apsaugą šiose teritorijose. Tiek Kauno apylinkės teismas, tiek Kauno apygardos prokuratūra savo skundžiamuose sprendimuose vadovavosi tik Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, nevertindami Žemės reformos įstatymo 13 str. nuostatų bei LAT teismų praktikos, todėl nutartis turėtų būti panaikinta. Taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju ūkinės veiklos apribojimas ir nuosavybės teisiniai santykiai yra glaudžiai susiję, nes ginčas dėl ūkinės veiklos apribojimo kultūros paveldo objekto Noreikiškių buvusio dvaro sodybos fragmentų teritorijoje nebūtų galimas be nuosavybės teisinių santykių atsiradimo privatizuojant žemę neatsižvelgiant į Žemės reformos įstatymo 13 str. nuostatas. Prokuroras nesurinko visų įrodymų dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos nepilnai analizavo bei motyvavo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė Kauno apygardos prokuratūra su skunde išdėstytais argumentais nesutinka ir nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo taisyklę, jog teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, nepažeisdamas prokuroro diskrecijos teisės ir nespręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, tik patikrina, ar prokuroras nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūras, t. y. ar rinko faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo bei vertino ir argumentavo savo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Taigi teismas, tinkamai vadovaudamasis šia teismų praktika, skundžiamus prokurorų nutarimus patikrino proceso normų pažeidimo aspektu ir visiškai pagrįstai konstatavo, jog prokurorai tinkamai ir išsamiai analizavo ir vertino su ginčo žemės sklypais bei viešojo intereso gynimu susijusias aplinkybes, savo išvadas pagrindė ne tik valstybės institucijų priimtais sprendimais, bet ir aktualių teisės aktų nuostatomis bei padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad Kauno apygardos prokuratūros prokurorai atlikdami patikrinimą tinkamai rinko faktinius duomenis, 2014-12-11 ir 2015-02-18 nutarimuose juos analizavo, vertino bei argumentavo savo išvadas, todėl šių nutarimų naikinti nėra pagrindo. Visiškai nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, jog teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, aiškindamas, jog žemės įsigijimo privačion nuosavybėn sąlygas, pagrindus ir tvarką reglamentuoja Žemės reformos įstatymo 2 skyrius, kurio 6 straipsnyje nurodyta, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarką bei sąlygas nustato specialus įstatymas – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 12 straipsnis numato atvejus, kai žemė yra valstybės išperkama ir nuosavybės teisės į ją neatkuriamos. Skundo dėl prokurorų nutarimo nagrinėjimo procese klausimas dėl viešojo intereso buvimo ir jo pažeidimo, taip pat pati ginčo situacija iš esmės nėra sprendžiama, o tikrinamas prokurorų sprendimų teisėtumas proceso normų pažeidimo aspektu. Teismas ginčijama nutartimi neanalizavo ir netaikė jokių Lietuvos Respublikos žemės reformos, Lietuvos Respublikos žemės ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų nuostatų, o tik nurodė, jog atsakovė pateiktame atsiliepime išsamiai aptarė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias buvusių dvarų sodybų teritorijose esančios žemės privatizavimą, t. y. nutartyje pateikė atsakovės argumentus į skundą teismui, kaip kad pateikė ir atskirojo skundo argumentus, todėl negalėjo pareiškėjo nurodytas įstatymo nuostatas taikyti netinkamai ar nukrypti nuo pareiškėjo nurodomos teismų praktikos. Be to, pareiškėjo nurodoma teismų praktika yra suformuota ne analogiškose situacijose, todėl ginčo atveju iš viso negali būti taikoma. Atskirajame skunde taip pat nurodoma, jog prokuroras nesurinko visų įrodymų dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepilnai juos analizavo bei motyvavo, tačiau nenurodo, kokių įrodymų ir kokioms aplinkybėms nustatyti prokuroras nesurinko, kokių įrodymų neanalizavo ir ko nemotyvavo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skundas atsakovei Kauno apygardos prokuratūrai dėl nutarimų panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės skundą, nustatė, kad pagrindo panaikinti Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2015 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 3T-909 „Atmesti skundą dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešo intereso gynimo priemones“ ir Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimą Nr. 3-AP-9101 3T-2837 „Atsisakyti kreiptis į teismą“ nėra, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė tinkamai ir išsamiai analizavo bei vertino su ginčo žemės sklypais bei viešojo intereso gynimu susijusias aplinkybes, prokurorės išvados dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012-12-10 sprendimo administracinėje byloje Nr. I-132-402/2012 įvykdymo ir viešojo intereso pažeidimo nebuvimo buvo grindžiamos ne tik valstybės institucijų priimtais sprendimais, bet ir aktualių teisės aktų nuostatomis, o Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiasis prokuroras taip pat pagrįstai pripažino, kad duomenų apie pagrindą ginti galimai pažeistą viešąjį interesą nėra, nutarime išdėstydamas iš esmės tuos pačius argumentus dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą ir viešojo intereso pažeidimo nebuvimo ir analizuodamas Kauno apygardos administracinio teismo 2012-12-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-132-402/2012 bei valstybės institucijų (VĮ Registrų centro Kauno filialo, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos) atliktus veiksmus, priimtus sprendimus, vykdant administracinio teismo nutarimą.
Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų (ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadas dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo) yra nepagrįsta.
CPK 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymo numatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Prokuroras nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, tačiau yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnis). Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią jis įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Ji detalizuota Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat – ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Spręsdamas, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prokuroras turi vertinti kelių rūšių aplinkybes: 1) ar ginčas kilo iš teisinių santykių, kuriuose egzistuoja viešojo intereso požymiai; 2) ar tuose teisiniuose santykiuose buvo pažeistos teisės normos; 3) ar teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio (pažeidimo svarumas), kad juo kartu pažeistas ir viešasis interesas. Bet kokiu atveju prokuroras turi pareigą vertinti, ar paduoti pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, net jei egzistuoja visos trys nurodytos sąlygos ieškiniui paduoti. Taigi Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas negali netirti gautos informacijos, bet turi diskreciją priimdamas sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014).
Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokuroro proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras ir teismas nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus ir panaikina neteisėtus sprendimus. Pagal Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalį prokuroro priimtą proceso nutarimą gali panaikinti aukštesnysis prokuroras, priimdamas motyvuotą nutarimą. Tai reiškia, kad prokuratūros, kaip centralizuotos valstybės institucijos, pareigūnų veiksmai kontroliuojami pirmiausia aukštesniojo prokuroro. Proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 5 dalis). Teismas, nustatęs prokuroro padarytus proceso teisės normų pažeidimus, panaikina neteisėtą sprendimą (Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, patikrina, ar prokuroras, priimdamas sprendimą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūrų, t. y. ar rinko faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo bei vertino ir argumentavo savo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012). Tokias prokuroro veiklos kontrolės ribas lemia civilinio proceso normų nustatytos civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės. Civilinio proceso esmė yra ta, kad teismas savo iniciatyva negali pradėti bylos ir spręsti teisminį ginčą iš esmės, kol proceso normų nustatyta tvarka nėra pareikšto reikalavimo (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnis). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kol prokuroras pagal savo kompetenciją nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir nesikreipė į teismą dėl jo gynimo, teismas negali spręsti, ar pažeistas ir gintinas viešasis interesas. Teismas dėl viešojo intereso pažeidimo gali nuspręsti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. išnagrinėjęs konkrečios bylos ieškinio (pareiškimo) faktinį ir teisinį pagrindą. Dėl to pažymėtina, kad tik CPK normų nustatyta tvarka prokurorui pareiškus reikalavimą ginti viešąjį interesą, teismas nagrinėja bylą pagal suformuluotą reikalavimo faktinį pagrindą ir sprendžia, ar viešasis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokių būdu pažeidimas šalintinas. Priešingu atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, teismo būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodyta jam pareiga kreiptis į teismą.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skundą dėl prokurorės ir aukštesniojo prokuroro atsisakymo ginti viešąjį interesą, nustatė, kad Kauno apygardos prokuratūra, tirdama šį skundą, rinko faktinius duomenis, tinkamai ir išsamiai juos analizavo bei vertino ir pagrindė ne tik valstybės institucijų priimtais sprendimais, bet ir aktualių teisės aktų nuostatomis, o aukštesnysis prokuroras 2015-02-18 nutarimą, kuriuo atsisakyta kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, tinkamai argumentavo, t. y. byloje nustatyta, kad prokurorė ir aukštesnysis prokuroras, priimdami sprendimą dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą, proceso normų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir papildomai pažymi, jog, nors apeliantas atskirajame skunde teigia, kad prokuroras nesurinko visų įrodymų dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos nepilnai analizavo ir motyvavo, tačiau šis jo teiginys yra deklaratyvus ir neparemtas jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais (CPK 178 straipsnis). Dėl šių aplinkybių spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, kuria byloje nagrinėtas ieškovo skundas atmestas, tinkamai taikė aukščiau nurodytas teisės normas, rėmėsi suformuota teismų praktika ir neperžengė įstatymo nustatytas teismui ribas kontroliuojant prokuroro veiksmų teisėtumą (CPK 185 straipsnis).
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, kad žemės įsigijimo privačiai nuosavybei sąlygas, pagrindus ir tvarką reglamentuoja Žemės reformos įstatymo 2 skyrius, kurio 6 straipsnyje nurodyta, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ją grąžinant, perduodant ar suteikiant nuosavybėn neatlygintinai bei išperkant kaimo ir miesto gyvenamosiose vietovėse tvarką bei sąlygas nustato specialus įstatymas – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 12 straipsnis numato atvejus, kai žemė yra valstybės išperkama ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu negali būti privatizuojama. Tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjant skundą, teismui nėra suteikta kompetencija vertinti, analizuoti nurodytų įstatymų nuostatų turinį, siekiant nustatyti ieškovo nurodomus galimus viešojo intereso pažeidimus, o visos minėtos įstatymų nuostatos buvo įvertintos tiek prokurorės, tiek aukštesniojo prokuroro nutarimuose. Taigi teismas ginčijama nutartimi neanalizavo ir netaikė jokių Lietuvos Respublikos žemės reformos, Lietuvos Respublikos žemės ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų nuostatų, o tik nurodė, jog atsakovė pateiktame atsiliepime išsamiai aptarė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias buvusių dvarų sodybų teritorijose esančios žemės privatizavimą.
Pažymėtina, jog ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, kreipdamasis į Kauno apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, prašė kreiptis į teismą dėl restitucijos, susijusios su Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime nurodytais žemės sklypais taikymo. Šio prašymo tikslas – įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-132-402/2012 nurodytų neteisėtai suformuotų žemės sklypų išregistravimas. Apelianto nuomone, tai turėtų būti daroma kreipiantis į teismą dėl nuosavybės teisių panaikinimo taikant restituciją. Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-958/2010, jei neteisėti administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Priešingai, jei būtų bylinėjamasi vien dėl administracinių aktų panaikinimo, nesiekiant šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo), būtų neracionaliai naudojami valstybės resursai (prokuratūros, teismų darbas), sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o realiai nebūtų apgintas viešasis interesas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog restitucija (tokia, kokia nagrinėjamu atveju yra galima pagal Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą) buvo taikyta, t. y. vykdant teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-132-402/2012, Nekilnojamojo turto registre buvo padarytas įrašas apie žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo, žemės naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo juridinio pagrindo panaikinimą, tokiu būdu įvykdant prokuroro reikalavimus, susijusius ne su nuosavybės teisės ginčijimu, o su ūkinės veiklos šioje teritorijoje apribojimu. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį sprendimą paliko nepakeistą) neteisėti suformuotų žemės sklypų savininkų nuosavybės teisių nepanaikino, netaikė restitucijos, taip pat neįpareigojo šiuos žemės sklypus išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Nors ieškovas skunde, prašydamas taikyti restituciją, nenurodo, kokiu būdu taikant restituciją būtų galima panaikinti nuosavybės teisę į ginčijamą teritoriją, tačiau iš pareiškėjo argumentų, jog privati nuosavybė į žemę kultūros paveldo objekto teritorijoje pažeidžia Žemės reformos įstatymo 13 str. 4 d. nuostatas, matyti, jog ieškovas iš esmės kvestionuoja žemės sklypų savininkų teisę į nuosavybę, tačiau nekvestionuoja pačių administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ir neprašo inicijuoti jų panaikinimo. O 2014 m. spalio 23 d. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendime dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo nurodyta, jog Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379, 31 punkte numatyta, kad kartu su prašymu išregistruoti nekilnojamąjį daiktą turi būti pateikiamas ir prašymas išregistruoti daiktines (nuosavybės ar valdymo) teises į nekilnojamąjį daiktą. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 1 d. Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino skundžiamus prokurorų nutarimus, padarė bylos medžiaga pagrįstas išvadas, vertindamas prokurorų nutarimus teisingai taikė procesinės teisės normas, o atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.