- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-29
- Bylos Nr.
- 2A-1999/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00644-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- A. G.
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-519-372/2013 pagal ieškovo A. G. patikslintą ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėsaugos pareigūnų veiksmų baudžiamojo proceso metu.
Šalies argumentai
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš valstybės 300 000 Lt neturtinės ir 5 230 400 Lt turtinės žalos. Nurodė, kad 2006 m. balandžio 17 d. darbdavio UAB „Gilova“ buvo komandiruotas dirbti į Daniją. 2006 m. birželio 21 d. įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu jis buvo sunkiai sužalotas, gydėsi, o šiuo metu yra neįgalus. Dėl nelaimingo atsitikimo sveikata toliau blogėja. Ieškovas parašė pareiškimą Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V. J. ir R. J. nusikalstamų veikų, numatytų BK 144 straipsnyje, 176 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2007 m. balandžio 18 d., tačiau 2008 m. liepos 30 d. nutarimu Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorė R. M. jį nutraukė. Šios prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojas 2008 m. spalio 17 d. nutarimu ieškovo skundą atmetė. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. lapkričio 14 d. nutartimi ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas. Ta pati prokurorė 2010 m. vasario 26 d. ikiteisminį tyrimą vėl nutraukė, o 2010 m. kovo 9 d. vyr. prokuroras ieškovo skundą atmetė. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi ieškovo skundą patenkino ir pastaruosius nutarimus panaikino. Prokurorė R. M. skundė šią teismo nutartį, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi prokurorės skundą atmetė. 2011 m. vasario 24 d. nutarimu prokurorė R. M. ikiteisminį tyrimą vėl nutraukė. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojas 2011 m. kovo 23 d. ieškovo skundą atmetė. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškovo skundą taip pat atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. balandžio 28 d. paliko galioti šią nutartį. Ieškovo pastangomis ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas, tačiau prokurorė R. M. 2012 m. balandžio 30 d. nutarimu jį vėl nutraukė. Buvo nustatyta, kad pareikšti įtarimus R. J. dėl dokumentų klastojimo nėra pagrindo, nes 2011 m. gruodžio 25 d. suėjo 5 metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminis tyrimas V. J. pagal BK 144 ir 176 straipsnius buvo nutrauktas, pastarajam mirus.
Ieškovas teigė, kad ikiteisminis tyrimas buvo neabejotinai vilkinamas, o kalti asmenys liko nenubausti. Jei prokurorė R. M. būtų tinkamai atlikusi savo pareigas, kalti asmenys jau būtų buvę nustatyti ir ieškovas būtų galėjęs gauti žalos atlyginimą iš kaltų asmenų. Prokurorės R. M. veiksmus vilkinti ikiteisminį tyrimą ieškovas laiko tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusiu su ieškovui padaryta turtine ir neturtine žala. Jos kaltė pasireiškia netinkamu veiksmų neįvykdymu. Nurodė, kad vilkinamo ikiteisminio tyrimo metu neteko 10 procentų darbingumo (jis sumažėjo nuo 40 iki 30 procentų), smarkiai pablogėjo sveikata. Po traumos jis dar dirbo, tačiau dėl patiriamų stresų ikiteisminio tyrimo metu padažnėjo epilepsijos priepuoliai, svaigsta galva, atsirado nemiga. Įsidarbinti nebegali dėl nuolatinių priepuolių, atminties pablogėjimo. Dėl sužalojimų su ieškovu atsisakė gyventi buvusi sugyventinė, pasiėmusi ieškovo draudimo išmoką. Prokurorai nurodo, kad įvykis buvo nedarbo laiku, jis buvo išgėręs, nors tai yra netiesa. Jei prokurorai būtų nustatę, kad įvykis įvyko darbo laiku, ieškovas būtų gavęs draudimą iš Danijos. UAB „Gelova“ vadovas V. J. nesutvarkė dokumentų, todėl ieškovas laikomas nelegaliai dirbusiu, jam nepriklauso išmokos. Ieškovas teigia, kad jis nėra įsitikinęs, kad V. J. mirė, o ne gyvena kita pavarde. Nurodo, kad priteistina turtinės žalos suma atsiranda iš negautų ir negausimų ateityje pajamų iš darbinės veiklos už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio mėnesio iki senatvės pensijos amžiaus 2030 m. birželio 19 d., kadangi dėl sveikatos sužalojimų jis nebegali dirbti. Neturtinė žala atsirado dėl dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinės depresijos, patirtų pažeminimų, kai visi iš jo juokiasi iš jo pastangų rasti tiesą. Gyvenant pas seserį, sumažėjo galimybės bendrauti, pasirūpinti savimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinio netenkino. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas pripažino, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tinkamai, o pats ieškovas neįrodė turtinės ir neturtinės žalos pagrįstumo. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Procesiniai veiksmai buvo atliekami kaip įmanomai operatyviai. Ikiteisminio tyrimo vilkinimu negali būti laikomas tas laikotarpis, kol prokurorų veiksmai buvo analizuojami teismuose pagal ieškovo skundus. Teismas įvertino ir tai, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai, ieškovui pateikus ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš UAB „Gilova“, buvo sutrikdyti, kadangi baudžiamoji byla buvo prijungta prie civilinės bylos, joje esantys įrodymai buvo analizuojami tiek pirmosios instancijos teisme, tiek aukštesnės instancijos teismuose. Ieškovas neįrodė turtinės žalos pagrįstumo. Turtinės žalos klausimas jau yra išspręstas Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-363-151/2012. Ieškovo turtinės ir neturtinės žalos reikalavimas iš darbdavio UAB „Gilova“ atmestas, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nutartimi konstatuota, kad darbdavys neturėjo darbuotojo kontrolės teisės, kadangi ieškovas susižalojo buityje, gyvenamojoje vietoje kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienos (pamainos) metu, būdamas neblaivus. Tokiu atveju pripažintina, kad valstybė neprivalo mokėti žalos atlyginimą asmeniui, kuriam žala atsirado dėl jo paties veiksmų. Teismo posėdyje ginčijo tą faktą, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, tačiau nurodytu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės nebeįrodinėjamos (CPK 182 straipsnio 2 punktu). Ieškovas neįrodė ir neturtinės žalos pagrįstumo. Ieškovas neįrodinėja to fakto, kad V. J. jam padarė žalą. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. iš viso nebuvo nustatyta tvarka įtariamas padaręs kokį nors nusikaltimą, todėl ieškovas neturi pagrindo teigti, kad po jo mirties ieškovui galimai atsiradusią žalą turi atlyginti būtent valstybė. Ieškovas gali svarstyti klausimą dėl žalos reikalavimo iš V. J. paveldėtojų. Teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, kad V. J. ar R. J. būtų buvę nuteisti ir tokiu atveju ieškovas galėtų reikalauti iš jų žalos, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai atėmė jam tokią galimybę. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje nurodyta, kad rašysenos ekspertizės atlikti neįmanoma, nesant dokumento originalo. Įrodymų, kad šio dokumento originalas dingo dėl R. J. kaltės, nėra. Pareigūnai ėmėsi visų veiksmų, siekdami šį dokumentą surasti, matyti iš kratos protokolo. Teismas nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pažeidžiant įstatymus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. G. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą- ieškinį tenkinti (b. l. 87-96). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ikiteisminis tyrimas dėl nepateisinamų prokurorės R. M. veiksmų buvo vykdomas pažeidžiant reikalavimą bylą išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2007 m. balandžio 18 d. ir su pertraukomis truko iki 2012 m. balandžio 30 d.
2. Ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas, neteisėtai nutrauktas 3 kartus, dėl ko daugiau nei du metus nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai per įstatymo numatytą penkerių metų senaties terminą.
3. Paskutinis prokurorės 2012 m. balandžio 20 d. nutarimas nebuvo panaikintas, buvo prarasta galimybė užbaigti ikiteisminį tyrimą kaltinamojo akto surašymu, baudžiamojon atsakomybėn liko nepatraukti ir nenubausti asmenys, kalti dėl dokumentų klastojimo ir darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimų.
4. Turtinės žalos atlyginimo pagrindu buvo nurodytos po sužalojimo negautos realios pajamos iš darbo teisinių santykių už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2030 m. birželio 18 d. Dirbant UAB „Gilova“ apelianto pajamos sudarė 800 Lt atskaičius mokesčius. Apelianto sveikata buvo sutrikdyta dirbant UAB „Gilova“ komandiruotėje įvykusio nelaimingo atsitikimo metu (2006 m. birželio 21 d.). Apeliantui nustatyta 70 procentų netekto nedarbingumo, jis nebegali susirasti jokio darbo, kurį dėl savo sveikatos būklės būtų pajėgus dirbti. Per 7 metus nuo nelaimingo atsitikimo iki šiol apeliantas yra nuolat gydomas, vartoja skausmą malšinančius vaistus, jam būtinos įvairios gydymo procedūros, todėl nuolat patiriamos išlaidos medicininėms reikmėms.
5. Apelianto neturtinė žala pasireiškia fiziniu skausmu, negalia, kūno suluošinimu bei su jais susijusiais dvasiniai išgyvenimais, kurie pasireiškia ramybės sutrikimu, nemiga, nervine įtampa. Sužalojimas yra toks, kad sveikata nuolat blogėja. Galimybės visiškai pasveikti nebuvimas ypač neigiamai veikia bendrą gyvenimo ir emocinę būsena. Apeliantas yra suvaržytas, nes negali dirbti mėgstamo darbo, bendrauti su žmonėmis. Epilepsijos priepuoliai atgraso nuo bendravimo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas vertino tik vienos prokurorės (R. M.), vykdžiusios ikiteisminį tyrimą veiksmus. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra taip pat buvo atsisakiusi tenkinti apelianto prašymą atnaujinti ikiteisminį tyrimą, todėl ji negali būti atsakovu šioje byloje, nes turi suinteresuotumą bylos baigtimi.
7. Teismo išvada, kad žalos klausimas jau yra išspręstas Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-363-151/2012 yra visiškai nepagrįstas, kadangi nurodytoje byloje priimti sprendimai dėl darbdavio atsakomybės negali turėti jokios prejudicinės reikšmės šioje byloje dėl valstybės atsakomybės (žalos).
8. Teismas paminėjo, kad ši byla susijusi su V. J. turto paveldėtojų ir su R. J. teisėmis ir pareigomis, todėl į bylą šie asmenys turėjo būti įtraukti trečiaisiais asmenimis, tačiau tai nebuvo padaryta.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime prašė apelianto skundą atmesti, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (b. l. 100-107). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Ikiteisminis tyrimas vyko su pertraukomis, jis buvo užbaigtas 4 kartus, priimant nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą, todėl į bendrą tyrimo terminą negali būti įskaičiuotas terminas nuo nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmimo iki nutarimo ar nutarties atnaujinti ikiteisminį tyrimą priėmimo. Tokiu atveju bendras ikiteisminio tyrimo terminas baudžiamojoje byloje sudaro 2 metus 10 mėnesių.
2. Baudžiamoji byla sudėtinga, buvo tiriamos trys nusikalstamos veikos, numatytos BK 144, 176 ir 300 straipsniuose, nagrinėjami sudėtingi klausimai, susiję su darbo saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimais. Baudžiamosios bylos apimtis 4 tomai, tyrimas buvo atliekamas intensyviai, joje atlikta virš 70 procesinių veiksmų, padaryta 21 apklausa, gauta atsakymų iš įvairiausių institucijų, atlikta specialisto išvada, kreiptasi su teisinės pagalbos prašymu į užsienio valstybes, nes ieškovas susižalojo Danijos Karalystėje.
3. Ikiteisminio tyrimo intensyvumui turėjo įtakos ir tas faktas, kad baudžiamoji byla nuo 2010 m. kovo 10 d. buvo prijungta prie civilinės bylos, pradėtos pagal apelianto ieškinį atsakovui UAB „Gilova“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
4. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dar nereiškia, kad jis visais atvejais bus baigtas kaltinamojo akto surašymu. Ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas net tiksliai nežinant, ar iš tikrųjų nusikalstama veika buvo padaryta, o tik bandant tai išsiaiškinti. Ikiteisminio tyrimo pradžiai nereikia pagrindimo, todėl baudžiamojo proceso kodekso koncepcija yra grindžiama ikiteisminio tyrimo nutraukimo institutu.
5. Surinktų duomenų pagrindu buvo padaryta išvada, kad, nors R. G. dirbo komandiruotas Danijos Karalystėje, tačiau traumą patyrė ne darbo metu, būdamas neblaivus ir nušalintas nuo darbo, todėl konstatuota, kad V. J. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 176 straipsnyje požymių. Taip pat nebuvo padaryta ir kita nusikalstama veika, numatyta BK 144 straipsnyje, nes būtent V. J. pastangomis A. G. buvo iškviesti medikai ir suteikta pagalba. Nustatyti BK 300 straipsnyje numatytos veikos požymius buvo išnaudotos visos galimybės.
6. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. ir R. J. nebuvo įteikti pranešimai apie įtarimą, t.y. jie nebuvo įgiję įtariamųjų baudžiamajame procese statuso. Apeliantas neįrodinėjo fakto, kad V. J. padarė žalą, todėl ieškovas neturi pagrindo teigti, kad po jo mirties ieškovui galimai atsiradusią žalą turi atlyginti būtent valstybė.
7. Šiaulių apygardos teismas, atsižvelgdamas į kasacinės instancijos teismo nutartį, pagrįstai padarė išvadą, kad valstybė neprivalo atlyginti žalos asmeniui, kuriam žala atsirado dėl jo paties veiksmų.
8. Atsižvelgiant į ieškinio pagrindą, reikalavimą atlyginti žalą dėl neteisėtų prokuroro veiksmų, laikytina, jog nebuvo teisinio pagrindo įtraukti į procesą trečiaisiais asmenimis V. J. turto paveldėtojų ir R. J., nes nei vienas jų nebuvo pareigūnu ikiteisminiame tyrime.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės už turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų baudžiamojo proceso metu, klausimas. Apeliantas reikalavimą dėl nurodytos žalos atlyginimo grindė per ilgai atliekamu ikiteisminiu tyrimu, dėl ko tuo laikotarpiu mirė pagrindinis kaltininkas UAB „Gilova“ direktorius V. J., liko neišspręstas kitos galimos įtariamosios R. J., tuo metu dirbusios UAB „Gilova“ vyriausiąja buhaltere, atsakomybės klausimas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Dėl užvilkinto ikiteisminio tyrimo jis praradęs galimybę reikalauti žalos iš minėtų asmenų.
Valstybės civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) su atsiradusia žala ryšio. Šias sąlygas turi įrodyti ieškovas (CPK 12, 178 str.).
Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 str.). Apeliaciniame skunde remiamasi teisės normomis (Konstitucijos 31 str. 2 d., BPK 44 str. 5 d., Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007, 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009, 2010 m. vasario 12 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010 ir kt.) ir Europos Žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) jurisprudencijoje (Schumacher c. Luxembourg, n?. 63286/00, arrt du 25 novembre 2003 ir kt.) pateiktais išaiškinimais dėl procesinio delsimo ir ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo trukmės. Pažymėtina, kad apelianto minėtose teisės normose yra įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens procesinė teisė į tinkamą, kuo trumpesnį baudžiamąjį procesą, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto įtarimo (kaltinimo) klausimas, o jurisprudencijoje nurodyti išaiškinimai suformuluoti bylose, kurių aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos asmens procesine padėtimi - apelianto cituojamose bylose pasisakyta dėl nepagrįstai ilgo baudžiamojo proceso ir jo vilkinimo sampratos baudžiamosiose bylose dalyvaujančių įtariamųjų (kaltinamųjų) atžvilgiu, o šioje byloje reikalavimas dėl žalos atlyginimo neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais baudžiamojo proceso metu yra pareikštas nukentėjusiojo. Nukentėjusiojo teisinis statusas procese neabejotinai suponuoja netapatų šių teisių vertinimą kiekvieno iš proceso dalyvių atžvilgiu, nes baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu skiriasi ne tik šių minėtų asmenų statuso įvardijamas, tačiau ir jų teisės bei pareigos procese. Taigi, apelianto nurodoma kasacinio teismo ir EŽTT jurisprudencija nevisiškai atitinka nagrinėjamos bylos aplinkybes, kita vertus, joje iš tikrųjų suformuluoti reikšmingi baudžiamojo proceso trukmės ir jo vilkinimo vertinimo kriterijai, sprendžiant dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Nukentėjusysis yra suinteresuotas proceso dalyvis, turintis tiek materialinį, tiek procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Kaip matyti iš prie nagrinėjamos bylos prijungtos ikiteisminio tyrimo Nr. 30-2-00093-07 medžiagos, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal apelianto pareiškimą (b. l. 1, t. 1-3 ). Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl V. J. ir R. J. nusikalstamų veikų numatytų BK 144 straipsnyje (palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei), 176 straipsnio 1 dalyje (darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas) ir 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu). Apelianto skundų pagrindu ikiteisminis tyrimas net tris kartus buvo atnaujintas (baudžiamoji byla Nr. 30-2-00093-07 b. l. 62-63, 160-161, t. 2). Apeliantas skunduose konkrečiai nurodydavo, kas, jo manymu, ikiteisminio tyrimo metu dar nebuvo atlikta ir/ar ką būtina dėl atitinkamų priežasčių pakartotinai atlikti, siekiant išsiaiškinti visas nusikalstamų veikų ir kaltų asmenų nustatymo aplinkybes. Patenkinus apelianto skundus, buvo atlikti visi papildomi jo nurodyti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Taigi, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog apeliantas maksimaliai naudojosi jam baudžiamojo proceso teisės normų suteiktomis procesinėms teisėmis, asmeniškai darė įtaką proceso eigai, kad jo interesai būtų maksimaliai įgyvendinti, t.y. apelianto procesinis vaidmuo baudžiamajame procese buvo aktyvus. Ikiteisminio tyrimo atnaujinimu buvo siekiama išnaudoti visas įmanomas galimybes galimai padarytų nusikalstamų veikų ir jas padariusių asmenų nustatymui, todėl galima teigti, jog atliekami procesiniai tyrimo veiksmai iš esmės atitiko nukentėjusiojo procesinį interesą baudžiamojoje byloje, išskyrus nutarimus nutraukti tyrimą. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo nutraukimas pats savaime negali būti laikoma proceso vilkinimu visais atvejais, nebent būtų nustatyta, kad jis atliekamas būtent tokiu tikslu. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dar nereiškia, kad jis visais atvejais bus baigtas kaltinamojo akto surašymu, todėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo institutas yra viena iš baudžiamojo proceso įstatymuose numatytų baigties stadijų. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nepaisant visų papildomai atliktų procesinių veiksmų, galutinis ikiteisminio tyrimo rezultatas liko toks pat. Tyrimo metu, dar iki senaties termino už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje padarymą suėjimo, prokuroro nutarimuose ne kartą buvo pažymėta, kad išnaudotos visos galimybės patvirtinti V. J. ir R. J. kaltę galimai suklastojus A. G. darbo sutartį. 2011 m. vasario 24 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius nusikaltimų numatytų BK 144 straipsnyje ir 176 straipsnio 1 dalyje požymių ir nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių V. J. ir R. J. kaltę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Be to, 2010 m. lapkričio 9 d. V. J. mirus, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu pradėtas baudžiamasis procesas turėjo būti nutrauktas (baudžiamoji byla Nr. 30-2-00093-07 b. l. 146-152, t. 3). Kaip matyti apskundus šį nutarimą, aukštesniųjų institucijų priimtų sprendimų pagrindu 2012 m. kovo 12 d. nutarimu ginčo ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas tik dalyje pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (baudžiamoji byla Nr. 30-2-00093-07 b. l. 5, t. 4). Tuo tarpu nors 2012 m. balandžio 30 d. prokuroro nutarime R. J. atžvilgiu pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra nurodomas senaties terminas, tačiau tuo pačiu nutarimo motyvuojamoje dalyje yra konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nebuvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių R. J. kaltę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl dokumentų klastojimo).
Nepagrįstas apelianto teiginys, kad ikiteisminis tyrimas truko nuo 2007 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Visų pirma, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 144 straipsnyje ir 176 straipsnio 1 dalyje buvo nutrauktas, kaip minėta aukščiau, dar 2011 m. vasario 24 d. prokuroro nutarimu ir šioje dalyje įsiteisėjo. Tuo tarpu dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos tyrimas nutrauktas iš tiesų 2012 m. balandžio 30 d. Antra, ikiteisminis tyrimas po nutraukimo buvo atnaujintas tris kartus, todėl ikiteisminis tyrimas vyko su pertraukomis. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas yra baudžiamojo proceso baigiamoji stadija, po kurios jokie proceso veiksmai neatliekami, nes procesas laikomas baigtu. Nors ikiteisminis tyrimas ir buvo kelis kartus atnaujinamas, nėra duomenų, jog po atnaujinimo jokie papildomi veiksmai nebuvo atliekami ir tyrimas buvo nutraukiamas siekiant vilkinti procesą, tuo tarpu patys tyrimo atnaujinimai vertintini kaip procesiniai veiksmai apelianto naudai. Įvertinus atliekamo ikiteisminio tyrimo laikotarpius nuo jo inicijavimo iki nutraukimo ir vėliau atnaujinus iki pakartotinių nutraukimų matyti, kad jis truko apie 2 metus 10 mėnesių. Šiuo laikotarpiu buvo atliekami intensyvūs ikiteisminio tyrimo veiksmai. Kaip matyti iš prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos buvo atlikta nemažai procesinių veiksmų - vyko liudytojų apklausos, kai kurie iš jų dirbo užsienyje, siunčiamos užklausos įvairiausioms institucijoms, atlikta specialisto išvada, kreiptasi teisinės pagalbos į užsienio valstybe, nes apeliantas susižalojo užsienyje (Danijos Karalystėje). Ikiteisminio tyrimo spartai svarbi aplinkybė ir tai, kad pats apeliantas į teisėsaugos institucijas kreipėsi praėjus beveik 10 mėnesių po įvykio. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, baudžiamoji byla buvo prijungta prie civilinės bylos, kurioje buvo nagrinėjamas apelianto R. G. ieškinys dėl turtinės, neturtinės žalos atlyginimo iš UAB „Gilova“. Baudžiamoji byla prijungta prie minėtos nagrinėjamos civilinės bylos buvo laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 10 d. iki ji buvo išnagrinėta visų instancijų teismuose. Byla buvo grąžinama pareikalavus atskiriems procesiniams veiksmams atlikti ir po jos išnagrinėjimo atitinkamos instancijose, o galutinai grąžinta ikiteisminiam tyrimui tik 2012 m. kovo 8 d. (civilinė byla Nr. 2-363-154/2012 b. l. 193, t. 1; b. l. 110, t. 3). Todėl išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad teisėsaugos pareigūnai veikė neatsakingai, neoperatyviai, nepagrįstai vilkino tyrimą, tokiu būdu pažeisdami apelianto teisę į įmanomai trumpiausią procesą. Procesas papildomiems procesiniams veiksmams atlikti buvo atnaujinamas, siekiant maksimaliai išnaudoti visas įmanomas priemones nusikalstamų veikų ir jas padariusių asmenų nustatymui. Šiame kontekste reikšminga aplinkybė yra ta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo surinkta duomenų pagrindžiančių ikiteisminio tyrimo objektu buvusių nusikalstamų veikų sudėtį.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ikiteisminis tyrimas nebuvo neteisėtai vilkinamas, yra pagrįsta. Todėl, nenustačius teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų, nebūtų pagrindo analizuoti ir kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau atkreiptinas dėmesys į apeliantui padarytos žalos pobūdį įrodinėjamų neteisėtų teisėsaugos pareigūnų veiksmų kontekste.
Apeliantas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš savo patirtų sužalojimų, tačiau baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl ne su sveikatos sužalojimo susijusiomis nusikalstamomis veikomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2012, pradėtoje pagal apelianto ieškinį atsakovui UAB „Gilova“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, konstatavo, kad „[...]tokiu atveju, kada ieškovas susižalojo, nors ir būdamas komandiruotėje, bet ne dėl darbo veiklos darbo vietoje, ne kelionėje į darbą ar iš darbo, ne darbo metu, o buityje, gyvenamojoje vietoje kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienos (pamainos) metu, kada darbdavys neturi darbuotojo kontrolės teisės, ir būdamas neblaivus, negali atsirasti darbdavio materialiosios atsakomybės dėl darbuotojo susižalojimo patirtų turtinių ir neturtinių praradimų, nes žalos atsiradimas negali būti traktuojamas kaip susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnio 6 punktas).[...]“. Taigi kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas susižalojo nelaimingo atsitikimo metu. Todėl net ir tuo atveju, jei būtų konstatuotas per ilgas ikiteisminio tyrimo atlikimas, tai nebūtų priežastiniame ryšyje su apelianto sveikatos sužalojimu. Pastebėtina, kad taip pat nėra duomenų, kurie leistų spręsti, jog apelianto sveikatos būklės pablogėjimą papildomai būtų lėmusi būtent ikiteisminio tyrimo trukmė, ką teigia apeliantas, o ne nelaimingo atsitikimo pasekmės arba kitos bendro pobūdžio priežastys. Tuo tarpu apelianto teiginiai, kad ikiteisminis tyrimas turėjo baigtis būtent įtarimų pareiškimu ir V. J., R. J. pripažinimu kaltais dėl veikų, nurodytų pradedant ikiteisminį tyrimą, jis būtų dėl to galėjęs iš minėtų asmenų prisiteisti šiuo ieškiniu prašomą priteisti žalą, yra pagrįsti tik apelianto prielaidomis.
Nepagrįstas apelianto teiginys, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra negalėjo būti atsakovo atstovu šioje byloje, kadangi pati prisidėjo prie ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Apeliantas ieškiniu prašė priteisti žalą iš valstybės. CK 6.273 straipsnyje nustatyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė 2001 m. birželio 26 d. nutarime Nr. 932 nustatė, kad žalos atlyginimo bylose valstybei atstovautų valstybės institucijos, dėl kurių pareigūnų veiksmų atsirado žala. Todėl sutikti su apelianto nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Atsižvelgiant į ieškinio pagrindą, reikalavimą atlyginti žalą dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, pagrindo įtraukti į procesą apelianto nurodomus trečiuosius asmenis - V. J. turto paveldėtojus nebuvo teisinio pagrindo.
Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą sprendimą apelianto nurodytais motyvais, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.