Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-09-10 · Administracinė byla Nr. I-2938-281/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-09-10
Bylos Nr.
I-2938-281/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01526-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
D. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2938-281/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01526-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. T. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Paaiškino, kad pareiškėjas atlieka bausmę nuo 2013-04-25 ir visą šį bausmės atlikimo laikotarpį įkalinimo įstaigose yra pažeidinėjamos jo teisės. Kalėjimų departamentas, būdamas valstybine įstaiga, skirstančia lėšas įkalinimo įstaigoms ir kuruojantį jų veiklą, neatlieka savo funkcijų ir tinkamai įkalinimo įstaigų nekontroliuoja. Tokie aplaidūs Kalėjimų departamento veiksmai akivaizdžiai matomi ir iš pareiškėjo laimėtų bylų skaičiaus. Dėl tokių aplaidžių Kalėjimų departamento veiksmų yra pažeidinėjamos pareiškėjo teisės bei laisvės. Pareiškėjo teigimu, jis turėtų būti laikomas tokiomis sąlygomis, kad jo orumas bei garbė nebūtų žeminami, bet Kalėjimų departamentas nesiima aktyvių veiksmų užkardyti daromus pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu ir taip daro jam neturtinę žalą.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–8).

Šalies argumentai

Paaiškino, kad pareiškėjas skunde nurodo bendro pobūdžio informaciją ir pateikia savo nuomonę dėl Kalėjimų departamento veiklos, tačiau nenurodo jokių faktinių aplinkybių, neįvardina konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar sprendimų, nepateikia į bylą objektyvių duomenų, įrodančių, jog jis realiai patyrė neturtinę žalą, nenurodo jokių argumentų dėl žalos dydžio. Tokie abstraktūs teiginiai negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovės atstovo teigimu, iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad žala jam galimai kilo ne dėl Kalėjimų departamento darbuotojų veiksmų, o dėl pareiškėjo skunde nenurodytų laisvės atėmimo vietų įstaigų, dėl kurių pareiškėjas bylinėjosi teismuose, darbuotojų veiksmų, taip pat galimai Vilniaus pataisos namų darbuotojų veiksmų. Be to, pareiškėjas skunde pateikia tik abstraktaus pobūdžio argumentus, nenurodo, kokių konkrečiai veiksmų nesiėmė Kalėjimų departamentas. Pažymėjo, kad skundas teismui dėl žalos atlyginimo pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl prašo jį taikyti.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, atstovai nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už Kalėjimų departamento veiksmus (neveikimą) laikotarpiu nuo 2013-04-25, t. y. dėl Kalėjimų departamento nepakankamos sąlygų laisvės atėmimo vietose priežiūros ir kontrolės, dėl ko pareiškėjas nuo pat 2013-04-25 buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, patyrė orumo pažeminimą.

Kalėjimų departamentas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už Kalėjimų departamento galimus neteisėtus veiksmus laikotarpiu 2013-04-25 iki skundo padavimo dienos. Nustatyta, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018-05-03 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam nėra užtikrinamos atitinkamos kalinimo sąlygos atitinkamoje įkalinimo įstaigoje, ir kad Kalėjimų departamentas yra atsakingas už įkalinimo įstaigų priežiūrą bei kontrolę. Aplinkybę, kad pareiškėjui buvo suprantamos galimai netinkamos kalinimo sąlygos patvirtina tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų ir dėl to patirtos neturtinės žalos atlyginimo periodiškai kreipiasi į teismą (teismų informacinės sistemos duomenys). Atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą, nustatyta, kad ieškinio senatis taikoma reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl Kalėjimų departamento veiksmų nuo 2013-04-05 iki 2015-05-02.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nereiškė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas toliau nagrinės pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą už likusį laikotarpį, kuriam ieškinio senaties terminas netaikytas, t. y. toliau vertinamas laikotarpis nuo 2015-05-03 iki 2018-05-03.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vertinant ar Kalėjimų departamento veiksmai (neveikimas) atitiko teisės aktų reikalavimus, analizuotinos Kalėjimų departamento funkcijos. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamentas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012-02-28 įsakymu Nr. 1R-58 patvirtintais Kalėjimų departamento nuostatais, kurie nustato Kalėjimų departamento paskirtį –metodiškai vadovauti ir kontroliuoti probacijos tarnybų ir laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą (Nuostatų 1 punktas). Nuostatai įtvirtina, kad Kalėjimų departamentas, siekdamas veikti pagal paskirtį, prižiūri ir kontroliuoja bausmių, baudžiamojo poveikio priemonių, auklėjamojo poveikio priemonių ir kardomosios priemonės – suėmimo vykdymą Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose (Nuostatų 8.3 punktas), taip pat laisvės atėmimo vietų įstaigose kartu su Kalėjimų departamentui pavaldžiomis įstaigomis organizuoja ir vykdo teisės pažeidimų prevenciją, prireikus imasi priemonių tvarkai atkurti ir palaikyti (Nuostatų 8.6 punktas), organizuoja naujų laisvės atėmimo vietų statybą ir jau veikiančių laisvės atėmimo vietų rekonstrukcijos darbus (Nuostatų 8.13 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014-03-06 įsakymo Nr. 1R-65 1 punktu, Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos yra: 1) Alytaus pataisos namai; 2) Kybartų pataisos namai; 3) Marijampolės pataisos namai; 4) Panevėžio pataisos namai; 5) Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija; 6) Vilniaus pataisos namai; 7) Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai; 8) Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas; 9) Šiaulių tardymo izoliatorius; 10) Kauno tardymo izoliatorius; 11) Laisvės atėmimo vietų ligoninė; 12) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centras.

Taigi darytina išvada, kad Kalėjimų departamentui priskirta funkcija kontroliuoti ir prižiūrėti jam pavadžių įstaigų, įskaitant ir pataisos namų bei kalėjimų, veiklą, imtis priemonių užtikrinti šiose įstaigų laikomų nuteistųjų ar suimtųjų tinkamas gyvenimo sąlygas. Nepaisant to, teismo vertinimu, netinkamos kalinimo ar suėmimo sąlygos yra pagrindas reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos valstybės, atstovaujančios atitinkamos įstaigos, atžvilgiu, o ne Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento atžvilgiu. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamentui nėra nustatytas įpareigojimas absoliučiai panaikinti bet kokias netinkamas suimtųjų ar nuteistųjų laikymo sąlygas bet kurioje įkalinimo ar suėmimo įstaigoje, o nustatyta funkcija kontroliuoti jų veiklą ir, esant būtinybei, imtis atitinkamų veiksmų sąlygoms gerinti. Pažymėtina, kad už suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas yra atsakingos pačios laisvės atėmimo vietų įstaigos, nes būtent joms tenka pareiga savo įstaigose užtikrinti teisės aktų, įskaitant ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymų, reikalavimų laikymąsi. Todėl dėl pareiškėjo netinkamų kalinimo sąlygų turėtų atsakyti ne Kalėjimų departamentas, o atitinkama įkalinimo įstaiga. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas yra laimėjęs bylų yra gavęs atitinkamą žalos atlyginimą parodo atitinkamos laisvės atėmimo vietos administracijos negebėjimą laikytis teisės aktuose nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygų, tačiau savaime nepagrindžia neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų vykdant jam priskirtas funkcijas.

Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas skundo reikalavimus grindžia abstrakčiais teiginiais, jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam Kalėjimo departamento veiksmais padarytą neturtinę žalą. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo teiginius dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) t. y. dėl netinkamo laikymo sąlygų laisvės atėmimo vietose priežiūros ir kontrolės.

Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta ir laikytina, kad atsakovo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo D. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaMefodija Povilaitienė