Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-06 · Administracinė byla Nr. I-2345-331/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-06
Bylos Nr.
I-2345-331/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00587-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Narkotikų
Administracinė byla Nr. I-2345-331-2019Proceso Nr. 3-61-3-00587-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 31, 31.1, 31.2 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 6 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui V. B.,atsakovo atstovei J. D.-V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. įmonės skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (toliau – ir Departamentas) 2019 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. ATK2-15/18 (toliau – ir Nutarimas) skyrė pareiškėjai 7 000 Eur baudą už Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6, 11 punktų, 2 dalies 2, 3, 5, 9 punktų pažeidimus (1 t., b. l. 84-92).

Šalies argumentai

2. Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti Departamento 2019 m. sausio 10 d. nutarimą Nr. ATK2-15/18 ir bylą nutraukti.

3. Skunde (1 t., b. l. 1-5) paaiškino, kad Departamentas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 ir 2 dalies, jų tinkamai nemotyvavo. Departamentas priimdamas nutarimą klaidingai nurodo, kad pareiškėjas prekiauja alkoholiniais gėrimais degalinės patalpose. Būdamas S. S. įmonės savininku, visus darbuotojus, laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų reikalavimų, prieš pradedant įmonėje darbą, supažindina su Darbo tvarkos taisyklėmis, (2017 m. liepos 3 d.), kurių XIII skyriaus 104 straipsnyje teigiama, kad „darbuotojai negali įnešti į įstaigos patalpas ir naudoti alkoholio, narkotinių medžiagų ar psichotropinių medžiagų". Visose degalinėse yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, kurios degalinės prieigose ir patalpose fiksuoja vaizdą ištisą parą. Tai užtikrina vadovybei galimybę objektyviau įvertinti bet kokią situaciją, kuri sukelia net menkiausius nepatogumus ar nesklandumus su klientais, darbuotojais ir pan. Vykdydamas darbuotojų kontrolę neužfiksavo alkoholinių gėrimų laikymo ar prekybos fakto degalinės patalpose ar prieigose.

3.1. Mano, kad patikrinimo metu, darbo vietoje buvo rasti nedideli alkoholinių gėrimų kiekiai: degalinėje Nr. 1 - viso 10 butelių (degtinė „Gieroy vodka" 6 vnt., brendis „Renaissance"-3 vnt., brendis „Grand Cavalier" - 1 vnt.); degalinėje Nr. 2- 2 buteliai ir 8 skardinės (degtinė Lithuania Originali - 2 vnt. alus „Padeborner" - 8 skardinės); degalinėje Nr. 3 - 4 buteliai (degtinė „ Gieroy vodka"- 3 vnt. ir spiritinis gėrimas „Akropolis" - 1 vnt.). Šios aplinkybės įrodo, kad darbuotojai patys, savavališkais veiksmais, pažeidė nustatytą tvarką, laikė darbo vietoje draudžiamus alkoholinius gėrimus. Degalinių darbuotojus dažnai kontroliavo, netikėtai atvykdamas į bet kurią degalinę, visada pasikalbėdavo su darbuotojais, apžiūrėdavo darbo vietą ir degalinės patalpas, tačiau alkoholinių gėrimų niekados nėra pastebėjęs. Nuolatos primindavo darbuotojams apie atsakomybę už alkoholinių gėrimų laikymą ir atsakomybę bei sankcijas, kurios būtų taikomos, esant bent menkiausiam įtarimui, susijusiam su draudžiamais produktais. Darbuotojų asmeninių daiktų ar automobilių netikrindavo, nes neturėjo tam teisės. Todėl su nutarimo teiginiu, kad „įmonė degalinėse ir prie jų ,esančiuose darbuotojų automobiliuose, parduoda ir laiko alkoholinius gėrimus, neturėdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos alkoholio produktų gamybos, importo, didmeninės ar mažmeninės prekybos licencijos, tuo pažeisdama įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktų nuostata, kategoriškai nesutinka, nes nėra užfiksuotas joks faktas, kuris leistų pagrįsti išvadą, jog aš žinojo ar bent numanė, kad būtų vykdoma neleistina prekyba alkoholio produktais, neturėjo jokios asmeninės naudos ar naudos įmonei.

3.2. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-737-525/2016 nuostatomis, nesant nustatyto realaus alkoholinių gėrimų pardavimo fakto, daryti vienareikšmišką išvadą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais galima tik tuo atveju, jei byloje būtų surinkta įrodymų apie S. S. įmonės turimą tikslą prekiauti degalinėje laikomais alkoholiniais gėrimais (nurodytos kainos, asmeniui, norinčiam jų įsigyti, būtų pateikiama informacija apie galimybę įsigyti alkoholinių gėrimų; matomoje vietoje eksponuojami gėrimai ir pan.). Tuo tarpu, Departamento nutarime, tokių ar panašių faktų nėra nustatyta, todėl vienareikšmiška išvada, jog S. S. įmonė prekiavo alkoholiniais gėrimais, negalima. Nutarimo teiginys, kad "patikrinimo metu degalinėje Nr. 2, į ją įėję žmonės prašė alkoholinių gėrimų, tačiau galimai dėl vykdyto patikrinimo įmonės darbuotojas atsisakė parduoti alkoholinius gėrimus", kaip, bylos nagrinėjimo metu nurodo departamento vyr. specialistas J. A., tėra prielaida, kuri nepagrįsta jokiais neginčijamais faktais. Vyr. specialistas J. A. yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, jo procesinis statusas byloje nefiksuotas, todėl toks teiginys nevertintinas. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo Byloje A-737-525/2016 taip pat nurodoma, kad „visos kylančios abejonės vertintinos pareiškėjo naudai, todėl konstatuotina, jog jei nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių S. S. įmonėje prekybos alkoholio produktais faktą, veikla negali būti kvalifikuojama pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 p."

3.3. Mano, kad juridinio asmens kaltei atsirasti turi būti nustatyta juridinio asmens actus reus ir mens rea. Actus reus, tai juridinio asmens fizinis santykis su neteisėta veika, o mens rea reiškia juridinio asmens psichinės kaltės elementą. Actus reus elementas yra išpildytas tada, kai neteisėtą veiką juridinio asmens naudai ir / ar jo interesais padaro vadovaujančias pareigas užimantis asmuo, veikdamas jam suteiktų įgaliojimų ribose. Patikrinimo metu jo, kaip įmonės savininko, nebuvo nustatyti jokie prisidėjimo prie neteisėtos veikos padarymo faktai. Priešingai, nėra paneigta, kad vadovybė vykdė pakankamą ir sistemingą darbuotojų kontrolę. Departamento ir kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos darbuotojų patikrinimo metu 2018 m. spalio 28 d., visi darbuotojai, padarę neteisėtas veikas, pripažino, kad alkoholinius gėrimus atsinešė ir laikė degalinėje asmeniniais tikslais, juos įsigijo patys jiems žinomais būdais. Nė vienas iš jų nepaaiškino, kad jis, kaip S. S. įmonės savininkas, jiems leido pažeidinėti nustatytą tvarką, kokiais nors būdais įtakojo ar skatino tokią jų veiklą ir, galimai, turėjo kažkokios asmeninės naudos, ar naudos įmonei.

3.4 Nesutinka su Departamento 2019 m. sausio 10 d. nutarimo teiginiu: „ ... rasti alkoholiniai gėrimai laikyti <...>, kad alkoholis laikytas ne asmeniniais tikslais, o prekybai.", nes šis teiginys grindžiamas, vien „kritiškai vertinant", kaip nutarime teigiama, darbuotojų ir įmonės savininko žodinius paaiškinimus. Pareigūnų pareiga - kruopščiai surinkti visus neteisėtą veiką įrodančius duomenis ir ištirti aplinkybes, įtakojančias neteisėtos veikos atsiradimo pasekmes. Atlikdami patikrinimą pareigūnai apklausė įmonės darbuotojus, kurių parodymai nutarime nepagrįstai laikomi kritiškais, tik nurodant, kad jais buvo siekiama išvengti atsakomybės ir apsaugoti darbdavį. EŽTT laikosi pozicijos, jog apklausos metu pareigūnas yra laikomas turinčiu didesnius diskrecinius įgaliojimus. Rašant patikrinimo protokolą, po ką tik atlikto patikrinimo, darbuotojai neturėjo galimybių nuslėpti kaltinančių ar sukurti juos teisinančių duomenų. Jie galėjo nuslėpti dalį turimos informacijos arba apskritai ją nutylėti, o galėjo ir nuoširdžiai papasakoti viską ką žino. Tai priklauso nuo daugelio aspektų ir ne paskutinė pagal svarbą - pareigūno gebėjimas bendrauti su pažeidėju. Todėl parodymai, duoti pareigūnams negali būti laikytini kritiškai vertinamais, nes nėra nustatytas faktas, kad jie, duodami parodymus, siekė nuslėpti nusikalstamos veikos faktus, turėdami tikslą išvengti atsakomybės ar apsaugoti nuo atsakomybės juridinį asmenį. Priešingai, visi darbuotojai pripažino, kad alkoholinius gėrimus, kuriuos turėjo degalinių patalpose ir automobiliuose, turėjo asmeniniais tikslais. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Departamentas praleido Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą skirti ekonominę sankciją.

Žemesnės instancijos teismas

3.5. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Atsiliepimas

4. Atsakovas Departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (1 t., b. l. 11-19) paaiškino, kad Departamentas skundžiamą nutarimą priėmė 2019 m. sausio 10 d., nepažeisdamas Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo skirti ekonominę sankciją, ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamajam pažeidimui - per 3 metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Ekonominė sankcija Pareiškėjui už Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6, 11 punktus, 2 dalies 2, 3, 5, 9 punktus buvo skirta pagal Departamento 2018 m. lapkričio 12 d. protokolą Nr. ATK2-259. Todėl Departamentas veikė teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, Pareiškėjo argumentai dėl nuobaudos skyrimo termino atmestini.

4.1. Mano, kad Įmonės skundo argumentai, kad nėra nustatytas alkoholinių gėrimų pardavimo faktas, todėl inkriminuoti alkoholinių gėrimų pardavimo nėra pagrindo, turi būti vertintini kritiškai ir pažeidimo sudėties nepanaikina. Pažymi, kad VAT ir įsiteisėjusiose Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose laikomasi ilgametės ir nuoseklios nuostatos, jog alkoholinių produktų laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai gauti ir laikomi jų prekybos vietoje) Įstatymo taikymo prasme sutampa su tokių produktų laikymu (LVAT administracinėse bylose Nr. A11-1186/2007, Nr. A-261-911/2009, Nr. A858-2241/2012, Nr. A-43-520/2016 ir kt.) Todėl Įmonei pagrįstai inkriminuotas ir alkoholinių gėrimų pardavimo faktas. Departamentas kritiškai vertintina Pareiškėjo nurodyta LVAT praktika byloje Nr. A-737-525/2016, nes ši byla neatitinka ratio decidendi principo, todėl šia byla kaip teisės šaltiniu vadovautis nėra teisinio pagrindo.

4.2. Atsakovas kritiškai vertina Pareiškėjo skundo argumentus, kad Departamentas turėjo įrodyti, kad fizinis asmuo veikė vieninga tyčia su juridiniu asmeniu. Anot jo, tai patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-299/2010. Pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi cituojama byla, kadangi ji neatitinka ratio decidendi principo (cituojama byla baudžiamoji byla, nagrinėjama BK nuostatų taikymas). Pažymi, kad šio teisės pažeidimo kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi Pareiškėjo skunde dėstomas vienos iš subjektyviosios pažeidimo pusės dalis - kaltės - pasireiškimas. Kaltės, kaip psichologinio santykio, buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltės problema negali būti išspęsta vadovaujantis psichologinės kaltės samprata. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma, nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą. Atsakovo poziciją patvirtina ir LVAT formuojama praktika (LVAT administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010, Nr. A858-1860/2010). LVAT 2010 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858- 1860/2010 konstatavo „<...> dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad nagrinėjamu atveju turi būti įrodyta, jog pažeidimą padarė pareiškėjas (ūkio subjektas), bet ne kitas asmuo (pardavėja), pažymi, kad aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, įpareigojantys tiek ūkio subjektą, tiek jame dirbančius darbuotojus, nustato inter alia kriterijus, ką privalo daryti ūkio subjektas ir jo darbuotojai, jei jie siekia išvengti Įstatymo <...> pažeidimo padarymo <...>”.

4.3. Kritiškai vertina Pareiškėjo argumentus, kad įmonė neturi teisės įsigyti licenciją, ji negali būti baudžiama už Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto, 2 dalies 9 punkto pažeidimus. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholio produktus neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos. Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad Įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje draudžiama Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti alkoholio produktus, neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos alkoholio produktų gamybos, importo, didmeninės ar mažmeninės prekybos licencijos, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus. Šie reikalavimai yra imperatyvūs ir formalaus pobūdžio, todėl nustačius pažeidimo faktines aplinkybes, tai yra pakankamas pagrindas Pareiškėjo atsakomybei kilti. Todėl toks Įstatymo aiškinimas, kokį pateikia Pareiškėjas neatitiktų Įstatymo tikslų, lygiateisiškumo prieš Įstatymą.

4.4. Nesutinka su Pareiškėjo argumentais, kad minėti alkoholiniai gėrimai automobiliuose laikyti asmeniniais darbuotojų tikslais, nes įvertinus visas bylos aplinkybes matyti, kad alkoholiniai gėrimai rasti net trijose Pareiškėjo degalinėse, alkoholiniai gėrimai rasti degalinėse iš esmės sutampa su tais, kurie yra rasti Įmonės darbuotojų automobiliuose, kurie stovėjo degalinės teritorijoje. Taip pat vertinant laikymo tikslą atsižvelgta į itin didelį laikomą alkoholinių gėrimų kiekį automobiliuose (automobilyje prie degalinės Nr. 1 - 83 vnt. alkoholinių gėrimų, automobilyje prie degalinės Nr. 3 - 39 vnt. alkoholinių gėrimų), kuris akivaizdžiai patvirtina, kad alkoholis laikytas ne asmeniniais tikslais, o prekybai. Pažymi, kad pagal LVAT praktiką, Įstatymų reikalavimų laikymosi Pareiškėja turi užtikrinti ne tik prekybos patalpose, bet ir pagalbinėse bei sandėliavimo patalpose, kurios skirtos prekybinei Įmonės veiklai. Pareiškėjos įmonė turėjo užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų laikomi ir prekiaujama jais ne tik degalinės patalpose, bet ir patalpose, kurias jis faktiškai naudojamos komercinei veiklai. Išvardintų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad darbuotojų automobiliuose laikomi alkoholiniai gėrimai buvo laikomi su tikslu prekiauti jais degalinėje, todėl alkoholinių gėrimų laikymui ir prekybai automobiliuose taikomi tie patys Įstatymo reikalavimai kaip ir rastiems prekybos vietoje (LVAT administracinėse bylose Nr. Nr. A261-1906-13, Nr. eA- 63-629/2019).

4.5. Teismo posėdyje atsakovo atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. sausio 10 d. nutarimo, kuriuo Pareiškėjai skirta 7 000 Eur bauda už Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6, 11 punktų, 2 dalies 2, 3, 5, 9 punktų pažeidimus, teisėtumo ir pagrįstumo (1 t., b. l. 157-160).

6. Pareiškėjai ekonominė sankcija – 7 000 Eur dydžio bauda – paskirta už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6, 11 punktų, 2 dalies 2, 3, 5, 9 punktų pažeidimus, kurie pasireiškė tuo, kad Pareiškėja degalinėje Nr. 1, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), degalinėje Nr. 2, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), degalinėje Nr. 3, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), vykdė prekyba degalinės patalpose alkoholiniais gėrimais, o taip pat ir iš darbuotojams priklausančių automobilių, t. y. pardavinėjo ir laikė alkoholinius gėrimus, neturėdama juridinę galią turinčių privalomų alkoholio produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų, šių dokumentų nepateikė nei patikrinimo metu, nei iki bylos nagrinėjimo Departamente, tuo pažeidė Įstatymo 17 straipsnio reikalavimus (b. l. 84-92).

6.1. Bylos įrodymai patvirtina, kad Kauno apskrities VPK pareigūnai ir Departamento darbuotojai 2018 m. spalio 28 d. atlikto neplaninį patikrinimą, kurio metu Pareiškėjo degalinėje Nr. 1, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), patalpose rasti: degtinė „Gieroy vodka“ (0,5 l, alk. 40 proc. tūrio, 6 vnt.), brendis „Renaissance“ (0,5 l, alk. 36 proc. tūrio, 3 vnt.), brendis „Grand Cavalier“ (0,5 l, alk. 38 proc. tūrio, 1 butelis). Patikrinus Pareiškėjo darbuotojai priklausantį automobilį „Volkswagen Fox“ valst. Nr. GEM 274, stovintį šalia degalinės taip pat rasta: degtinė „Gieroy vodka“ (0,5 l, alk. 40 proc. tūrio, 31 vnt.), brendis „Renaissance“ (0,5 l, alk. 36 proc. tūrio, 51 vnt.) ir brendis „Grand Cavalier“ (0,5 l, alk. 38 proc. tūrio, 2 vnt.). Pareiškėjo degalinėje Nr. 2, esančios adresu (duomenys neskelbtini) pagalbinėse patalpose rasti: degtinė „Lithuania Original“ (0,5 l, alk. 40 proc. tūrio, 2 vnt.) ir alus „Padeborner“ (0,5 l, alk. 5,5 proc. tūrio, 8 vnt. skardinių). Pareiškėjo degalinėje Nr. 3, esančios adresu (duomenys neskelbtini), patalpose rasti: degtinė „Gieroy vodka“ (0,5 l, alk. 40 proc. tūrio, 3 vnt.) ir spiritinis gėrimas „Akropolis“ (0,7 l, alk. 38 proc. tūrio, 1 vnt.), kuris nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka - banderolėmis, alkoholinio gėrimo ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų. Patikrinus Pareiškėjo darbuotojai priklausantį automobilį BMW 525, valst. Nr. KOS 501, taip pat rasti vynas „Ravini Hugo“ (0,75 l, alk. 6,9 proc. tūrio, 2 vnt.), degtinė „Teisinga“ (0,5 l, alk. 40 proc. tūrio, 11 vnt.), degtinė „Gieroy vodka“ (0,5 l, alk. 40 proc. tūrio, 20 vnt.), spiritinis gėrimas „Akropolis“ (0,7 l, alk. 38 proc. tūrio, 6 vnt.). Automobilyje rasti alkoholiniai gėrimai (vynas „Ravini Hugo“ ir spiritinis gėrimas „Akropolis“), nepaženklinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka - banderolėmis, alkoholinių gėrimų ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų (b. l. 29-67).

6.2. Departamentas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, protokolą, atsižvelgęs į tai, kad Pareiškėja jau du kartus yra bausta už Įstatymo pažeidimus, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6, 11 punktų, 2 dalies 2, 3, 5, 9 punkto, 34 straipsnio 2 dalies nuostatomis, skyrė pareiškėjai ekonominę sankciją - 7 000 Eur baudą (b. l. 25-26, 29-67, 84-92).

7. Ginčo klausimą reglamentuoja Alkoholio kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos higienos norma HN 119:2014 „Maisto produktų ženklinimas“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 677 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 119:2014 „Maisto produktų ženklinimas“ (toliau - ir HN 119:2014), Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 9-35 straipsniai, Spiritinių gėrimų gamybos, tvarkymo ir prekinio pateikimo techninio reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 3D-139 „Dėl Spiritinių gėrimų gamybos, tvarkymo ir prekinio pateikimo techninio reglamento patvirtinimo“ 93-96 punktai.

7.1. Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų. Šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad Įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje draudžiama alkoholinius gėrimus, kurių ženklinimas neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių reikalavimų. Šio straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholio produktus neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos, o šios dalies 9 punkte nustatyta, kad Įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje draudžiama Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti alkoholio produktus, neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos alkoholio produktų gamybos, importo, didmeninės ar mažmeninės prekybos licencijos, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus.

7.2. Prekių ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 170 (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2015 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. 4-40 redakcija), 16 punkte įtvirtinta, kad ženklinimo rekvizitai pateikiami Lietuvos Respublikos valstybine kalba. Ženklinimo rekvizitai ir tvarka nurodyti HN 119:2014 „Maisto produktų ženklinimas“. Todėl vadovaujantis minėtais teisės aktais, ženklinant maisto produktus (įskaitant alkoholinius gėrimus), parduodamus Lietuvos Respublikoje, privaloma lietuvių kalba nurodyti maisto produkto pavadinimą, sudedamųjų dalių sąrašą, grynąjį kiekį, minimalų tinkamumo vartoti terminą arba nuorodą „Tinka vartoti iki ... (data)“ ir kt.

8. Pareiškėjas pateikė skundą teismui ir prašo ginčijamą nutarimą panaikinti, argumentuodamas, kad nėra juridinio asmens ryšio su neteisėta veika bei juridinio asmens kaltės elemento, nes juridinis asmuo supažindino darbuotojus su Darbo tvarkos taisyklėmis ir informavo apie draudimą į degalinės patalpas įsinešti alkoholinius gėrimus, byloje nėra nustatyta realaus pardavimo fakto, be to Departamentas praleido Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą skirti ekonominę sankciją.

9. Teismas negali sutikti su Pareiškėjos argumentais, nes Pareiškėja kaip juridinis asmuo yra atsakinga už nurodytų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jos teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jos darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami degalinėse, kaip atitinkamo ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu.

9.1. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad Departamentas skundžiamą nutarimą priėmė nepažeisdamas Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo skirti ekonominę sankciją, nes ekonominė sankcija turi būti paskirta ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamajam pažeidimui - per 3 metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Ekonominė sankcija Pareiškėjai už Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6, 11 punktus, 2 dalies 2, 3, 5, 9 punktus buvo skirta pagal Departamento 2018 m. lapkričio 12 d. protokolą Nr. ATK2-259, pažeidimo nustatymo dieną, o ginčijamą nutarimą priėmė 2019 m. sausio 10 d9., t. y. nepraleidęs 2 mėnesių termino. Be to Pareiškėja bylos nagrinėjimo Departamente metu, net 2 kartus prašė atidėti bylos nagrinėjimą. Pirmas Pareiškėjo prašymas buvo pateiktas 2018 m. gruodžio 27 d., argumentuojant, kad susirgo jos atstovas, prašė bylos nagrinėjimą atidėti. Departamentas bylos nagrinėjimą atidėjo. Antrą prašymą Pareiškėja pateikė 2019 m. sausio 8 d., argumentuodama, kad Įmonės atstovas negali dalyvauti dėl ligos, tačiau šio prašymo Departamentas netenkino, konstatavęs, kad nurodytos priežastys nepripažįstamos svarbiomis, nes Pareiškėjai buvo skirta pakankamai laiko susirasti kitą teisinį atstovą, be to bylos nagrinėjimo perkėlimas pažeistų Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nustatytus bylos nagrinėjimo terminus. Taigi Departamentas veikė teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, Pareiškėjo argumentai dėl nuobaudos skyrimo terminų atmestini.

9.2. Pareiškėjos teiginiai, kad nebuvo nustatytas realus pardavimo faktas, todėl nėra pagrindo inkriminuoti alkoholinių gėrimų pardavimo, teismo vertinimu, yra nepagrįsti, nes LVAT sprendimuose laikomasi ilgametės, nuoseklios nuostatos, kad alkoholinių produktų laikymas turint tikslą juos parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai yra laikomi prekybos vietoje) Įstatymo taikymo prasme sutampa su tokių produktų laikymu (LVAT administracinėse bylose Nr. A11-1186/2007, Nr. A858-2241/2012, Nr. A43-520/2016). Vadinasi Pareiškėjai pagrįstai inkriminuotas alkoholinių gėrimų pardavimo faktas.

10. Pareiškėjos teigimu Departamentas turėjo įrodyti, kad fizinis asmuo veikė vieningai, tyčia su juridiniu asmeniu, tai patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-299/2010.

10.1. Teismas su šiais teiginiais sutiki negali, nes Pareiškėjos nurodyta baudžiamoji byla šio teisės pažeidimo kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi. Teismo vertinimu, Pareiškėjos, kaip juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma, nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą. Šią nuostatą aiškiai patvirtina LVAT formuojama praktika, kurioje konstatuojama, kad pareiškėjas kaip juridinis asmuo yra atsakingas už nurodytų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą. Jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami picerijos, kaip atitinkamo ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tai reiškia, kad tokie minėtos picerijos darbuotojų veiksmai (paslaugų suteikimas) Įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Todėl atitinkami nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti picerijos darbuotojų, laikytini pareiškėjo padarytais pažeidimais“. Aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, įpareigojantys tiek ūkio subjektą, tiek jame dirbančius darbuotojus, nustato kriterijus, ką privalo daryti ūkio subjektas ir jo darbuotojai, jei jie siekia išvengti Įstatymo <...> pažeidimo padarymo <...>”. Fizinio asmens atsakomybė negali būti absoliučiai sutapatinama su juridinio asmens atsakomybe, nepagrįsti, kadangi šiuo atveju pareiškėjas visiškai atsako už savo darbuotojų, kurie pažeidimo padarymo metu, remiantis atitinkamomis tarp pareiškėjo ir jo darbuotojų sudarytomis sutartimis, dirbo pareiškėjo kavinėje-bare, veiksmus ir šie veiksmai negali būti vertinami, kaip veikimas ne pareiškėjo, juridinio asmens, naudai (veikimas ultra vires). Dėl šios priežasties Pareiškėjo kaltė ekonominės sankcijos taikymo aspektu sutampa su pareiškėjo darbuotojos, pardavėjos-barmenės, kalte“ (LVAT administracinėse bylose A143-678/2009, Nr. A858-1561/2010, Nr. A858-1860/2010, Nr. A822-2732/2011,

Nr. A261-419/2014).

10.2. Teismas nesutinka su Pareiškėjos teiginiais, kad ji neturėjo teisės įsigyti licenciją, todėl negali būti baudžiamas už Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto, 2 dalies 9 punkto pažeidimus. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte aiškiai nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholio produktus neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos, o Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad Įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje draudžiama Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti alkoholio produktus, neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos alkoholio produktų gamybos, importo, didmeninės ar mažmeninės prekybos licencijos, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus. Šie reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Pareiškėja privalėjo jų laikytis, o nustačius pažeidimo faktines aplinkybes, yra pagrindas Pareiškėjos atsakomybei kilti. Todėl mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais degalinėse draudžiama nebenumatant galiojusių išimčių.

11. Bylos įrodymai patvirtina, kad alkoholiniai gėrimai rasti ne tik Pareiškėjos darbuotojų automobiliuose, bet ir trijų degalinių pagalbinėse patalpose. Todėl neteisingi pareiškėjo argumentai, kad alkoholiniai gėrimai automobiliuose laikyti asmeniniais darbuotojų tikslais. Teismui įvertinus visas bylos aplinkybes aiškiai matyti, kad alkoholiniai gėrimai rasti net trijose Pareiškėjos degalinėse, alkoholiniai gėrimai rasti degalinėse iš esmės sutampa su tais, kurie yra rasti įmonės darbuotojų automobiliuose, kurie stovėjo degalinės teritorijoje. Todėl įvertinus laikymo tikslą, atsižvelgus į didelį laikomą alkoholinių gėrimų kiekį automobiliuose (automobilyje prie degalinės Nr. 1 - 83 vnt. alkoholinių gėrimų, automobilyje prie degalinės Nr. 3 - 39 vnt. alkoholinių gėrimų), kuris akivaizdžiai ir aiškiai patvirtina, kad alkoholis laikytas ne asmeniniais tikslais, o prekybai. Teismas kritiškai vertina įmonės darbuotojų R. G., L. R. 2018 m. spalio 30 d. paaiškinimus, kad alkoholinius gėrimus laikė asmeniniais tikslais, nes jie yra prieštaringi, nelogiški, siekiant išvengti atsakomybės arba apsaugoti darbdavį nuo nustatyto pažeidimo. Be to LVAT savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad Įstatymų reikalavimų laikymosi Pareiškėjas turi užtikrinti ne tik prekybos patalpose, bet ir pagalbinėse bei sandėliavimo patalpose, kurios skirtos prekybinei Įmonės veiklai. Todėl Pareiškėja turėjo užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų laikomi ir prekiaujama jais ne tik degalinės patalpose, bet ir patalpose, kurias jis faktiškai naudojamos komercinei veiklai. Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, visetą, teismas laiko, kad darbuotojų automobiliuose laikomi alkoholiniai gėrimai buvo laikomi su tikslu prekiauti jais degalinėje, todėl alkoholinių gėrimų laikymui ir prekybai automobiliuose taikomi tie patys Įstatymo reikalavimai kaip ir rastiems prekybos vietoje (LVAT administracinėse bylose Nr. A261-1906-13, Nr. eA- 63-629/2019). Taigi Pareiškėja turėjo užtikrinti, kad nebūtų pažeistas draudimas administracinėse, pagalbinėse patalpose, sandėliuose laikyti alkoholinius gėrimus be alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentų, o taip pat ir darbuotojų automobiliuose, nes teisės normos nustato tokį draudimą nesiedamos jo su nuosavybės teisėmis į turtą, todėl nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kokiu būdu alkoholiniai gėrimai buvo įsigyti ir po to laikomi bei parduodami Pareiškėjos degalinėse.

12. Teismas pažymi, kad prekyba alkoholiu yra valstybės griežtai reguliuojama veikla, kuri turi būti vykdoma itin atsakingai, nes alkoholis, jo produktai yra ypatingi produktai, juos vartojant gali būti daroma žala žmonių sveikatai. Pagal Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Todėl rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija, todėl žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas. Taigi atsakovas, įvertinęs šią nagrinėjamai bylai reikšmingą aplinkybę, taip pat kitus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad darbuotojų automobiliuose laikomi alkoholiniai gėrimai buvo laikomi su tikslu prekiauti jais degalinėse, todėl alkoholinių gėrimų laikymui ir prekybai automobiliuose taikomi tie patys Įstatymo reikalavimai kaip ir rastiems trijų degalinių pagalbinėse patalpose. Alkoholio kontrolės įstatymas imperatyviai nustato, kad prekyba alkoholiniais gėrimais degalinėse draudžiama.

13. Įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už alkoholio produktų, neatitinkančių Lietuvos Respublikoje galiojančių saugos ar kokybės reikalavimų, gaminimą ir pardavimą, žemės ūkio kilmės etilo alkoholio importą, alkoholio produktų gaminimą, laikymą, gabenimą ir pardavimą neturint šiai veiklai atitinkamos licencijos, šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 7, 10 punktuose (jeigu tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės), šios dalies 4, 5, 6, 8, 9, 11 punktuose, 2 dalies 2, 3, 6, 8 punktuose (jeigu tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės), šios dalies 4, 5, 7, 9 punktuose, 5–11, 13 ir 15 dalyse nustatytų reikalavimų nesilaikymą, taip pat už savivaldybių tarybų nustatytų prekybos alkoholiniais gėrimais švenčių ir masinių renginių dienomis ribojimų ar draudimų pažeidimą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki keturiolikos tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimt vieno euro bauda. Taigi, Departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja prekiauja alkoholiniais gėrimais degalinėse, todėl pagrįstai už Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6, 11 punktų, 2 dalies 2, 3, 5, 9 punktų pažeidimus, nenustačiusi lengvinančių aplinkybių, paskyrė Įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatytą didesnę nei vidutinę ekonominę sankciją – 7 000 Eur baudą.

14. Vertinant teisės normas, byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Nutarimą, visapusiškai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos nustatytu pažeidimu, teisingai taikė galiojančius teisės aktus ir teisėtai nutarimu skyrė 7 000 Eur baudą Pareiškėjai, vykdančiai draudžiamą prekybą alkoholiniais gėrimais degalinėse, Pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas skunde išdėstytais argumentais, todėl atmestinas.

15. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos S. S. įmonės skundą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas